ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-06-06 nr. 895

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MYKOLAS VAITKUS. Vydūnas (82) • ROLANDAS KAUŠAS. Barbarai prie Romos vartų? (144) • -js-. Sekmadienio postilė (4) • Su Vilniaus universiteto docente, humanitarinių mokslų daktare DALIA ČIOČYTE kalbasi lietuvių filologijos studentės Agnė Kazlauskaitė, Erika Malažinskaitė ir Emilija Visockaitė. Pašaukimą galima išsiugdyti (4) • PATRICK SÜSKIND. Amnezija in litteris (5) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (10) • Su kompozitoriumi, LR kultūros viceministru GINTARU SODEIKA kalbasi Skaidra Trilupaitytė. Apie Fluxus reikšmę Atgimimo metais, vietinį avangardą bei meno ir politikos sąsajasFERNANDO PESSOA. Įsimylėjęs piemuo (2) • TOMAS PETRULIS. Eilės (2) • IEVA GUDMONAITĖ. EilėsRENATA ŠERELYTĖ. Žmogus-žvėris gyvenime ir komiksuoseJERONIMAS BRAZAITIS. Tiksli „Uliso“ veiksmo trukmė (69) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Rasojančių rugių šventė (1) (1) • KOSTAS POŠKUS. Alytietiškos istorijos. Liūtukai Stalino snukiais ir kt.REDAS DIRŽYS. Saugokitės: neoistas S. Home’as atvyksta į Lietuvą! (2) • 1-asis tarptautinis neoistų manifestas. Niekio link. 8-asis pozityviai nusiteikusios kartos manifestas. Viva neoizmas (13) • as cia dabar pasakysiu viska (599) • 2008 m. birželio 13 d. Nr. 22 (896) turinys (15) •

Amnezija in litteris

PATRICK SÜSKIND

[skaityti komentarus]

iliustracija
Zett-R. G. 1966
Victor Vasarely

Iš leidyklos „Alma littera“ spaudai rengiamo apsakymų rinkinio „Trys istorijos ir vienas apmąstymas“

...Ko klausėte? Ak, taip: kokia knyga padarė man didžiausią įspūdį, mane suformavo, sukrėtė, gal net „įstatė į vėžes“ arba „išmušė iš vėžių“.

Bet juk tai skamba lyg patirtas šokas arba trauminis išgyvenimas, o tokius dalykus nukentėjusieji paprastai prisimena nebent sapnuose, bet ne būdami sąmoningi, ir jau tikrai nepuola jų aprašinėti arba visiems viešai skelbti, tai, man regis, pagrįstai nurodė vienas austrų psichologas, kurio vardas šį akimirksnį iškrito man iš galvos, viename dėmesio vertame straipsnyje, kurio pavadinimo tiksliai neprisimenu, bet kuris išėjo vienoje knygelėje bendru pavadinimu „Aš ir Tu“, o gal „Tai ir Mes“, o gal ir „Aš Pats“ ar panašiai (nepasakyčiau, ar ją neseniai perleido tokios leidyklos kaip „Rowolt“, „Fischer“, „dtv“ ar „Suhrkamp“, bet žinau, kad viršelis buvo žalias ir baltas, o gal melsvas ir gelsvas, o gal net ir pilkas, melsvas ir žalsvas).

Na, bet gal klausimo esmė visai ne mano, kaip skaitytojo, nervus sukrėtusi patirtis, galvoje tikriausiai turimas tas supurtantis kūrybinis išgyvenimas, kaip tame garsiajame eilėraštyje „Gražusis Apolonas“... ne, jis vadinosi, man regis, ne „Gražusis Apolonas“, kažkaip kitaip, pavadinime slypėjo kažkas archajiško, jis vadinosi „Jaunasis torsas“, o gal „Tas senasis gražusis Apolonas“ ar panašiai, bet tai visai kita tema... – taigi, kaip tame garsiame eilėraštyje, kurį parašė... parašė... – šią akimirką negaliu prisiminti jo vardo, bet tai buvo tikrai žymus poetas karvės akimis ir tankiais ūsais, kuris tam storam prancūzų skulptoriui (koks ten jo vardas?) parūpino butą Varenė gatvėje, net ne butą, o tikrus rūmus su parku, kurio neapeisi nė per dešimt minučių! – (beje, kyla klausimas, iš kur tie žmonės anuomet turėjo viskam tiek pinigų) – kaip tikrai sakoma tame nuostabiame eilėraštyje, kurio ištisai nebegalėčiau pacituoti, bet kurio paskutinė eilutė vis dėlto kaip amžinas moralinis imperatyvas neišdildomai įsirėžusi man į atmintį, o ji skamba taip: „Naujai gyvent pradėk!“ Tad kaip reikalai su tomis knygomis, apie kurias galėčiau pasakyti, kad tai, jog jas perskaičiau, pakeitė mano gyvenimą? Kad nušviesčiau šią problemą, žengiu (nuo tos akimirkos praėjo vos kelios dienos) prie savo knygų lentynos ir žvilgsniu perbraukiu nugarėles. Kaip ir visuomet tokiais atvejais – būtent tada, kai vienoje vietoje sukaupta pernelyg daug vienos rūšies egzempliorių ir akys pasineria į bendrą masę – iš pradžių apsvaigsta galva, o kad apramdyčiau svaigulį, aklai ištiesiu ranką, išsitraukiu vieną knygą, nusisuku lyg su grobiu, atverčiu, pavartau ir įsiskaitau.

Netrukus pastebiu, kad ištraukti pataikiau gerai, net labai gerai. Tai nugludintos prozos ir kuo aiškiausiai išdėstytos minties tekstas, prikaišiotas įdomiausios, niekada negirdėtos informacijos ir pilnas įstabiausių netikėtumų, – deja, šiuo momentu, kai apie tai rašau, negaliu prisiminti knygos pavadinimo, lygiai taip pat kaip ir autoriaus vardo ar turinio, bet, kaip veikiai pamatysime, tai neturi nieko bendro su aptariamuoju dalyku arba, geriau pasakius, priešingai – padeda jį nušviesti. Kaip sakiau, knyga, kurią laikau rankose, – nuostabi, kiekvienas sakinys – tikras lobis, skaitydamas nušlepsiu iki kėdės, skaitydamas atsisėdu, skaitydamas pamirštu, kodėl iš viso skaitau, tik godžiai ryju tuos nepaprastus ir visiškai naujus dalykus, kuriuos čia atrandu puslapis po puslapio. Tekste pasitaikančios pabrauktos vietos arba paraštėse pieštuku brūkštelėti šauktukai – prieš mane skaičiusio pirmtako pėdsakai, kuriuos šiaip jau knygose ne itin mėgstu, – šiuo atveju man netrukdo, nes pasakojimas klostosi taip įtemptai, taip gyvai srūva proza, kad nė nebepastebiu pieštuko pėdsakų, o jei kada ir pastebiu, tai tik pritardamas, nes pasirodo, kad mano pirmtakas, – neturiu nė menkiausio supratimo, kas toksai jis galėjo būti, – pasirodo, sakau, tuos pabraukimus ir sušukimus įpaišė būtent tose vietose, kurios ir mane labiausiai žavi. Taip ir skaitau, dvigubai pakylėtas puikaus teksto ir dvasinio bendrumo su nepažįstamuoju pirmtaku, toliau vis giliau panyru į išgalvotą pasaulį, su vis didesne nuostaba einu nepakartojamais takais, kuriais mane veda autorius...

Kol prieinu tą vietą, kuri, matyt, yra pasakojimo kulminacija ir kuri priverčia mane garsiai aiktelėti: „Ak! Ak, kokia gera mintis! Kaip gerai pasakyta!“ Ir akimirksnį užsimerkiu, kad apmąstyčiau, ką perskaitęs, kas mano sąmonės sumaištyje tarsi kokią proskyną iškirto, atvėrė visai naujas perspektyvas, atplukdė naujas įžvalgas ir asociacijas, tiesiog susmigo į mane tuo „Naujai gyvent pradėk!“ dagiu. Kone mašinaliai mano ranka stveria pieštuką, ir pagalvoju: „Turi tą pasibraukti, paraštėje parašyti „Labai gerai“, padėti dar ir riebų šauktuką, keliomis tezėmis pasižymėti minčių srautą, kurį sukėlė šis pasažas – bus atspara tavo atminčiai ir įamžinta pagarba autoriui, kuris taip nepaprastai tave apšvietė!“

Bet ak! Vos nuleidžiu pieštuką prie to puslapio, ketindamas suraityti savąjį „Labai gerai“, o ten matau: „Labai gerai“, jau parašytą ir glaustą repliką, kurią norėjau pasižymėti, jau įrašęs mano pirmtakas ir tą padaręs man labai gerai pažįstama rašysena, tai yra mano paties rašysena, nes tas pirmtakas niekas kitas ir nebuvo, o tik aš pats. Jau seniausiai buvau tą knygą perskaitęs.

Čia mane apima nenusakomas sielvartas. Ir vėl mane apniko toji sena liga: amnezija in litteris, visiškai pranykusi literatūrinė atmintis. Užplūsta rezignacijos banga dėl visų pastangų, sudėtų pažinimui siekti, dėl visų siekių beprasmiškumo apskritai. Kam tada skaityti, kam dar sykį skaityti nors ir šitą knygą, jeigu žinau, kad visiškai netrukus apie ją neliks nė šešėlio prisiminimo? Kam tada iš viso ką nors daryti, jeigu viskas suyra per nieką? Kam tada gyventi, jeigu vis tiek teks mirti? Ir aš užverčiu tą gražią knygą, atsistoju ir it permuštas, it sudaužytas nuslenku atgal prie lentynos ir paskandinu anonimiškoje užmarščiai sustatytų kitų knygų eilėje.

Žvilgsnis užkliūva už lentynos galo. Kas ten stovi? Ak, taip: trys Aleksandro Didžiojo biografijos. Kadais visas jas perskaičiau. Ką žinau apie Aleksandrą Didįjį? Nieko. Kitos lentynos gale stovi daugybė konvoliutų apie Trisdešimties metų karą, tarp jų ir penki šimtai Veronicos Wedgwood bei tūkstantis Golo Manno puslapių apie Wallensteiną. Viską stropiai perskaičiau. O ką žinau apie Trisdešimties metų karą? Nieko. Žemesnioji lentyna nuo pradžios iki galo kimšte prikimšta knygų apie Liudviką II Bavarietį ir jo epochą. Šias ne tik perskaičiau, o tiesiog arte perariau, ištisus metus studijavau, paskui ta tema parašiau tris scenarijus, tapau mažne Liudviko II ekspertu. Ką dabar žinau apie Liudviką II ir jo laikus? Nieko. Visiškai nieko. Na gerai, galvoju sau, kalbant apie Liudviką II, tai tą visuotinę amneziją gal dar būtų įmanoma tverti. Bet kaip yra su tomis knygomis, kurios stovi anava ten, prie rašomojo stalo, rinktiniame literatūros skyriuje? Kas užsiliko mano atmintyje iš penkiolikos tomų Anderscho rinkinio? Nieko. Kas iš Böllio, Walserio ir Koeppeno? Nieko. Iš dešimties Handkės tomų? Mažiau negu nieko. Ką atsimenu iš Tristramo Šendžio, Rousseau „Išpažinties“, Seumės „Pasivaikščiojimo“? Nieko, nieko, nieko. Bet štai! Šekspyro komedijos! Tik praeitais metais visas perskaičiau. Turėtų būti kas nors užsilikę, bent neaiški nuojauta, koks nors pavadinimas, vienas vienintelis vienos vienintelės Šekspyro komedijos pavadinimas! Nieko. Bet dėl Dievo, bent jau Goethe, Goethe, pavyzdžiui, štai čia baltas tomelis: „Sielų giminystė “, šitą skaičiau bene tris kartus – ir nė menkiausio nieko neatsimenu. Viskas lyg vėjo nupūsta. Na, nejaugi visame pasaulyje nėra nė vienos knygos, kurią prisiminčiau? Va tuos abu raudonus tomus, tuos storus su raudonos medžiagos skirtukais, juos tai dar turėčiau prisiminti, jie man taip gerai pažįstami it seni baldai, juos skaičiau, į šiuos tomus buvau paniręs ištisas savaites, visai ne per seniausiai, kas gi jie tokie, kaip vadinasi? „Demonai“. Nagi, nagi. Aha. Įdomu. O kas autorius? F. Dostojevskis. Hm. Ta-a-aip. Man atrodo, kad kažką miglotai prisimenu: veiksmas vyksta, regis, devynioliktajame amžiuje, o antrame tome kažkas nusišauna pistoletu. Daugiau nežinau, ką apie tai pasakyti.

Susmunku ant kėdės prie rašomojo stalo. Gėda, skandalas. Jau trisdešimt metų moku skaityti, perskaičiau kad ir nedaug, bet vis šį tą, ir viskas, kas užsilieka, – labai jau blausus prisiminimas, kad antrame tūkstančio puslapių storumo romano tome kažkas nusišauna pistoletu. Trisdešimt metų skaičiau veltui! Tūkstančius savo vaikystės, jaunystės ir brandos metų valandų praleidau skaitydamas ir nieko atminty neišlaikiau, vien didžiulė užmarštis. Ir šita negalia nemažėja, atvirkščiai – ji vis stiprėja. Kai dabar skaitau knygą, pamirštu jos pradžią dar nė nesulaukęs pabaigos. Kartais mano atminties galios neužtenka net vieno puslapio tekstui galvoje išlaikyti. Taip ir kabarojuosi nuo pastraipos prie pastraipos, nuo vieno sakinio prie kito, ir netruks ateiti laikas, kai sąmoningai suvokti pajėgsiu vien paskirus žodžius, atsrūvančius iš vis labiau nepažįstamo teksto tamsybių, švystelinčius skaitymo akimirksnį kaip kometos ir vėl panyrančius į tamsią visiškos užmaršties Letos srovę. Per literatūrines diskusijas jau seniai nebegaliu nė burnos praverti, baisingai nesusikompromituodamas, mat supainioju Mörikę su Hofmannsthaliu, Rilkę su Hölderlinu, Beckettą su Joyce’u, Italo Calvino su Italo Svevo, Baudelaire’ą su Chopinu, George Sand su Madam de Staël ir t. t. Kai prireikia citatos, kuri neryškiai man dingojasi, ištisas dienas praleidžiu ieškodamas jos knygose, nes pamirštu autorių ir paklystu nežinomuose man visiškai nepažįstamų rašytojų tekstuose, kol galiausiai pamirštu, ko ieškojęs. Kaip, būdamas tokios sujauktos dvasinės būsenos, galėčiau drįsti atsakyti į klausimą, kokia konkreti knyga pakeitė mano gyvenimą? Jokia? Visos? Kažkokios? Aš nežinau.

Bet galbūt – taip mąstau guosdamasis, – galbūt skaitant knygas (kaip ir gyvenime) mūsų požiūris kinta ir staigus virsmas vyksta kažkaip paslapčia. Galbūt skaitymas yra veikiau prisotinamasis aktas, per kurį sąmonė nors ir prisodrinama kuo giliausiai, bet tokiu neregimu osmosiniu būdu, kad nė nepastebi šio proceso. Taigi amnezija in litteris sergantis skaitytojas skaitydamas tikrai keitėsi, bet to nejuto, mat skaitant kartu keitėsi ir tos kritinės jo smegenų instancijos, kurios galėjo jam pasakyti, kad jis keičiasi. O tokiam, kuris rašo pats, ši liga veikiausiai būtų tikra palaima, tiesiog būtina sąlyga, juk apsaugotų nuo tos paralyžiuojančios pagarbos, kurią sukelia bet kuris didis literatūros kūrinys, ir taip sukurtų visiškai nekomplikuotą santykį su plagiatu, be kurio negali atsirasti nieko originalaus.

Žinau, kad tai yra iš bėdos atsiradusi, negarbinga ir abejotina paguoda, tad stengiuosi nuo jos gintis: tu negali pasiduoti šitai siaubingai amnezijai, mąstau sau, privalai visomis galiomis priešintis Letos upės srovei, negali strimgalviais pasinerti į tekstą, o privalai būti virš jo iškilęs su aiškia, kritine sąmone, išsirašinėti ištraukas, mokytis atmintinai vienas ar kitas teksto vietas, privalai lavinti atmintį – vienu žodžiu: tu privalai – čia pacituosiu iš vieno labai žinomo eilėraščio, kurio autorius ir pavadinimas šį akimirksnį man visiškai išgaravo iš galvos, bet kurio paskutinė eilutė kaip nuolatinis moralinis imperatyvas neišdildomai įsirėžė atmintin: „Naujai, – taip sakoma jame, – naujai... naujai...“

Tikra velniava! Pamiršau, kokie ten tiksliai žodžiai. Bet nieko baisaus, prasmę kuo geriausiai prisimenu. Kažkas panašaus į: „Naujai gyvent pradėk!“

Vertė Vilija Gerulaitienė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


120311. amigo2008-06-15 11:20
meistras, ir isversta gerai.

120376. šiaip smalsu,2008-06-15 17:47
kokia čia aritmetika: dabar parašys, kad komentarų 3, o iš tikrųjų yra du?

El. Redakcija: Taip atsitinka tada, kai tėra straipsnio įvertinimas be komentaro.

120444. ačiū, 2008-06-15 23:20
bet įvertinimas gal irgi būna informatyvus (pliusas ar minusas)?

120664. „Rowolt“2008-06-17 17:06
juk "Rowohlt Verlag", ypač jei rašoma "Suhrkamp".

Rodoma versija 24 iš 24 
0:22:08 Dec 27, 2010   
Apr 2008 Aug 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba