ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-06-06 nr. 895

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MYKOLAS VAITKUS. Vydūnas (82) • ROLANDAS KAUŠAS. Barbarai prie Romos vartų? (144) • -js-. Sekmadienio postilė (4) • Su Vilniaus universiteto docente, humanitarinių mokslų daktare DALIA ČIOČYTE kalbasi lietuvių filologijos studentės Agnė Kazlauskaitė, Erika Malažinskaitė ir Emilija Visockaitė. Pašaukimą galima išsiugdyti (4) • PATRICK SÜSKIND. Amnezija in litteris (5) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (10) • Su kompozitoriumi, LR kultūros viceministru GINTARU SODEIKA kalbasi Skaidra Trilupaitytė. Apie Fluxus reikšmę Atgimimo metais, vietinį avangardą bei meno ir politikos sąsajasFERNANDO PESSOA. Įsimylėjęs piemuo (2) • TOMAS PETRULIS. Eilės (2) • IEVA GUDMONAITĖ. EilėsRENATA ŠERELYTĖ. Žmogus-žvėris gyvenime ir komiksuoseJERONIMAS BRAZAITIS. Tiksli „Uliso“ veiksmo trukmė (69) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Rasojančių rugių šventė (1) (1) • KOSTAS POŠKUS. Alytietiškos istorijos. Liūtukai Stalino snukiais ir kt.REDAS DIRŽYS. Saugokitės: neoistas S. Home’as atvyksta į Lietuvą! (2) • 1-asis tarptautinis neoistų manifestas. Niekio link. 8-asis pozityviai nusiteikusios kartos manifestas. Viva neoizmas (13) • as cia dabar pasakysiu viska (599) • 2008 m. birželio 13 d. Nr. 22 (896) turinys (15) •

Sekmadienio postilė

-js-

[skaityti komentarus]

X eilinis sekmadienis (Mt 9, 9–13)

Tik parpuolus ant kelių

Nors iš ano sekmadienio dar skamba Viešpaties palaiminimas tiems, kas klausosi jo žodžių ir juos vykdo, kartais reikia tik džiaugtis, kad Evangelijos pasakymai pro vieną ausį ateina, o pro kitą išeina. Kad Bažnyčia net nesiūlo jų kaip nors įkūnyti, paversti taisykle, įstatymu. Kaip dabar viskas atrodytų, jeigu užsimanytume įgyvendinti muitininko Mato pašaukimo istoriją ir ją lydinčias Jėzaus pastabas? Vyskupus matytume stoviniuojančius tarpuvartėse ar susėdusius prie stalo su kyšininkais ir spekuliantais. Kunigų seminarijos vadovai ieškotų sau kandidatų ne tarp mišių patarnautojų, o kur nors Pravieniškėse. Nustebusiems ar pasipiktinusiems parapijiečiams būtų atšaunama, kad jie ir jų poreikiai yra tik antroje vietoje. Turėtų būti perrašytas Kanonų teisės kodeksas, moralinės teologijos ir sielovados vadovėliai, mišiolo maldos. Drastiškai pasikeistų liturgija.

Toliau fantazuoti neverta, nes tokios krikščionybės niekada nebus. Esame, kas esame. Laiko patikrintas ir savo pranašumus įrodęs modelis. Nežinau, ar kada Bažnyčios istorijoje buvo kilęs sumanymas Jėzaus pavyzdžiu visiškai atsiduoti pražuvusioms avims. Pelnyti muitininkų ir nusidėjėlių bičiulio vardą. Vienas kitas žinomas ar nežinomas šventasis buvo užsidegęs išmėginti Evangelijos galybę pragaro dugne, bet tai ir liko Bažnyčios periferija. Šventoji Dvasia kitur nukreipė krikščioniškąją tautą.

Tiesą pasakius, nevertėtų nė komentuoti šio Evangelijos epizodo. Jam jau seniai sugalvotas toks perskaitymo būdas, kuris atšaldo perdėtą meilę nusidėjėliams ir leidžia aklai nekopijuoti Jėzaus elgesio. Nemanau, kad Bažnyčiai visai nerūpėtų nupuolę, pasiklydę žmonės ir jų gydymas. Toks uždavinys nuolat keliamas. Muitininką perrengti padoriu kataliku. Apreikšti jam jo klaidas ir pasiūlyti pasitaisymo programą. Kitąsyk ima ir suveikia. Visi pažįstame ką nors iš „buvusiųjų“. Kai kurie panašiai kaip muitininkas Matas tapę apaštalais. Noriai porina apie savo buvusius klystkelius ir spinduliuoja naujo gyvenimo džiaugsmu. Liežuvis nesiverčia niekinti tokios laimės. Besiklausant atsivertimo istorijų ne vienam nusidėjėliui sukirba ano sūnaus palaidūno mintis: „Kelsiuos, eisiu pas Tėvą.“ Ir tikrai ateina. Tėvo vaidmenį atliekantys dvasininkai patikrins jo intencijų rimtumą ir grynumą, išpeš pasižadėjimą nebenusidėti, paskirs atgailą. Įrodymai, kad jau nebesi palaidūnas, čia labai svarbūs. Tėvo malonės prašantys paklydėliai tai supranta ir stengiasi kuo geriau atrodyti. Jeigu, pavyzdžiui, atneštum savo nuodėmes įkaušęs, tau būtų patarta pirma išsiblaivyti. Staigūs, nežinia iš kur atsiradę atgailos proveržiai irgi kelia įtarimų. Per daug ašarų taip pat nerekomenduojama. Reikia blaivaus, sąmoningo apsisprendimo už tikėjimą ir dorą.

Ir vėl pagunda lyginti savo praktikas su Evangelijos paveikslais, fiksuoti skirtumus, reikšti nepasitenkinimą. Taip irgi įpuolama į klaidas. Jeigu evangelistai, pasakodami apie Jėzų ir nusidėjėlius, būtų siekę įamžinti Bažnyčioje atitinkamas taisykles ir apeigas, dabar beliktų apgailestauti, kad nesilaikėme, neįtvirtinome jų. Kad šiurpulingas atsivertimo stebuklas paverčiamas banaliais formalumais prie klausyklos ar tarsi perbėgimu iš vienos partijos į kitą. Bet Evangelija nenori ir negali duoti Bažnyčiai nieko kito, kaip tik patį Jėzų. Jo pasirodymas yra viltis nusidėjėliams. Jis net neprašomas skelbia jiems atleidimą Dievo vardu. Nereikalauja atsiprašinėjimų ir pasiteisinimų, atgailos ritualų. Dievo gelmėse, iš kurių sau išminties ir galybės semiasi Jėzus, matyt, esama tokių stulbinamų meilės ir gailestingumo atsargų, kurių mes niekada neįstengsime suvokti. Jų buvimas užkrėtė Jėzų palankumu muitininkams ir nusidėjėliams. Pragaro gelmės bejėgės prieš šias gelmes. Jokios žemiškos aplinkybės, joks žmogiškų nuodėmių tirštumas nenustelbs to meilės srauto. Net Bažnyčiai neduota galios jo kaip nors kontroliuoti ar dalyti pagal savo susigalvotus kriterijus.

Visa tai nesyk girdėta. Gal net per daug dažnai. Kodėl tada ši didinga tiesa nesupurto, neparklupdo ant kelių nė pačių krikščionių? Jėzus buvo sakęs, kad meilė didesnė ten, kur dovanota didesnė skola. Jei kam svarbu patirti, kas yra dieviškasis gailestingumas, lieka vienintelė galimybė – muštis į krūtinę. Privačiai ir viešai. Bažnyčia yra absoliučiai teisi, kai liepia mums vadintis nusidėjėliais ir be paliovos kartoti: „Viešpatie, pasigailėk.“ Kitos tiesos apie mus nebus, kad ir į kokias šios žemės aukštumas įsiropštume. Ir kito būdo pažinti Jėzų, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulį, taip pat nebus.

Brangiausias krikščioniškas linkėjimas, kurį esu kada gavęs, atėjo iš vienos kenčiančios moters lūpų: kad bent sykį gyvenime pajusčiau nepakeliamą nuodėmės naštą. Ji kalbėjo matydama mano kvailą ir išdidžią teisuolio pozą. Perspėdama, kiek tai neatitinka krikščionio vardo. Pranašaudama, kur iš tiesų įvyksta mūsų susitikimas su Kristumi ir jo Evangelija.

Tai lyg ir nesvarbu dabar, kad vyskupai tebevakarieniauja su savo dvariškiais, o į kunigų seminarijas tebegaudomi pamaldūs, gerų papročių ir sveikos prigimties jaunikaičiai. Ar kad bažnyčios prieangyje pasirodžius benamiui valkatai sudrebama iš įsiūčio. Lieka dar Jėzus. Visada lieka tik jis. Savo žinią atnešantis ir nebažnytiniais kanalais. Ir nebūtinai prie altoriaus apkabinantis sūnų palaidūną, kuris jau nieko gero ir gražaus savo gyvenime nelaukė.

O kartais, žiūrėk, kas nors visai netyčia ima ir šiek tiek nukopijuoja evangelinių vaizdų. Girdėjau apie taurelę pamėgusį kleboną, kuris atėjęs prie kaimo krautuvėlės vis ieškodavo sau kompanijos. Vyrai mielai kviesdavo jį prie stalo, bendraudavo. Galbūt išeidavo ir kalba apie Jėzų. Gal ne tik kalba. Nesakau, kad tai sektinas pavyzdys. Bažnytinė valdžia tą kunigėlį po kurio laiko suspendavo. Vis tiek liko įtarimas, kad Geroji naujiena gali susisukti sau lizdą ir tokiose vietose.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


119961. e- Tik parpuolus ant kelių2008-06-11 21:23
Tik.

120379. Noė js2008-06-15 18:04
Klausykit, js, kodėl bernardinai trina komentarus? Ir kuo toliau, tuo daugiau jiems tenka jų ištrinti. Juk tokiu būdu jų straipsniai greit liks be komentarų. Tarsi niekas nežinotų, kad jie, prisidengę katalikų vardu, garbina protestantus, masonus ir ką tik nori, bet tik ne popiežių. Jūs čia taip gražiai rašote - „Bažnyčia yra absoliučiai teisi, kai liepia mums vadintis nusidėjėliais ir be paliovos kartoti: „Viešpatie, pasigailėk.“ Taigi ar negalėtumėt jiems tų žodžių perduoti?

178004. GJK2009-12-30 19:12
Kadangi bernardinai susidėjo su sektomis, tai Dievas "džiovina" juos kartu. Džiūsta sektos, džiūsta bernardinams komentarai, ir navarai, ir visuomenės informavimas, ir jų maldos "šuniui ant uodegos", ir giesmės velniams linksminti...vieni nuostoliai iš tokių "darbininkų". Va, taip atsitinka, kai žmonės tiesą naikindami eina į"kompromisus",į ekumenizmą su sektomis, tai tada velnias juos pasikinko melui platinti. O Dievas baus abejus, t.y. ir velnią, ir sektas, ir bernardus.

178023. GJK :-( 2009-12-30 20:58
Visiškai nesutinku su straipsnio autoriumi bandžiusiu įtraukti nuodėmę į evangelizavimo priemones ar bendradarbes. Gėda jums. Tokie kaip jūs atvestumėt ir šėtoną į pasaulio sostą .Deja taip ir bus, bet ar jūs dalyvausite toje jo palydoje, jūsų sąžinės reikalas. Todėl, Budėkite, Atsiverskite, kad netaptumėte Asmodėjaus ir tamsos tarnu.

Rodoma versija 24 iš 24 
0:22:03 Dec 27, 2010   
Apr 2008 Aug 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba