ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-06-06 nr. 895

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MYKOLAS VAITKUS. Vydūnas (82) • ROLANDAS KAUŠAS. Barbarai prie Romos vartų? (144) • -js-. Sekmadienio postilė (4) • Su Vilniaus universiteto docente, humanitarinių mokslų daktare DALIA ČIOČYTE kalbasi lietuvių filologijos studentės Agnė Kazlauskaitė, Erika Malažinskaitė ir Emilija Visockaitė. Pašaukimą galima išsiugdyti (4) • PATRICK SÜSKIND. Amnezija in litteris (5) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (10) • Su kompozitoriumi, LR kultūros viceministru GINTARU SODEIKA kalbasi Skaidra Trilupaitytė. Apie Fluxus reikšmę Atgimimo metais, vietinį avangardą bei meno ir politikos sąsajasFERNANDO PESSOA. Įsimylėjęs piemuo (2) • TOMAS PETRULIS. Eilės (2) • IEVA GUDMONAITĖ. EilėsRENATA ŠERELYTĖ. Žmogus-žvėris gyvenime ir komiksuoseJERONIMAS BRAZAITIS. Tiksli „Uliso“ veiksmo trukmė (69) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Rasojančių rugių šventė (1) (1) • KOSTAS POŠKUS. Alytietiškos istorijos. Liūtukai Stalino snukiais ir kt.REDAS DIRŽYS. Saugokitės: neoistas S. Home’as atvyksta į Lietuvą! (2) • 1-asis tarptautinis neoistų manifestas. Niekio link. 8-asis pozityviai nusiteikusios kartos manifestas. Viva neoizmas (13) • as cia dabar pasakysiu viska (599) • 2008 m. birželio 13 d. Nr. 22 (896) turinys (15) •

Alytietiškos istorijos. Liūtukai Stalino snukiais ir kt.

KOSTAS POŠKUS

[skaityti komentarus]

iliustracija

Einu viena seniausių Alytaus gatvių – Nemuno. Nuo sankryžos atsišakojančios gatvės neatsitiktinai pavadintos Vilniaus, Kauno, Simno ir Seirijų vardais – kadaise jos buvo kelių, vedančių į šias vietoves, pradžia. Sankryžoje stovėjo Alytaus dvaras, kurio dvasia dar ilgai kvėpavo senieji alytiškiai. Likimo ironija: kad Alytus tapo miestu, turime būti dėkingi carinei valdžiai, XIX amžiaus pabaigoje sparčiai militarizavusiai kraštą. Senosiose nuotraukose, darytose dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, matome šias gatves ir mąsliai jomis vaikštančius ponus, prie šiaudais dengtų trobų stovinčius kaimiečių vežimus. Išlikęs, regis, 1917 metų vokiečių karo komendanto įsakymas, įpareigojantis prie gyvenamųjų namų statyti išvietes. Iš vaikystės prisimenu kareivinių rajone važinėjančius asenizatorių vežimus su dideliais kaušais. Ilgokai dar ore tvyrodavo kvapas. Ir jau tikra nelaimė tokio „specialisto“ vaikui eiti į mokyklą: pravardė buvo užtikrinta visiems laikams.

Kadaise su bičiuliu slėpėmės nuo lietaus po caro laikų pulkininkienės laidojimo koplyčios stogeliu (Pirmojo Alytaus pušyne). Susidomėjome užrašais ant sienų. Ir ko tik tenai nebuvo: kirilica rašyti caro kareivių įsiamžinimai, lietuviški pasižadėjimai „kovoti su bolševikais iki paskutinio patrono“, meilės prisipažinimai, kurie savotišką aukso amžių pasiekė maždaug Salomėjos Nėries lyrikos klestėjimo metais. O apibendrinantis, riebiai dažais užteptas užrašas lietuviškai skambėtų maždaug taip: „Eikit jūs visi... o aš į Voronežą, į dembelį važiuoju, 1956.“ Lakoniška ir poetiška. Net gaila, kad restauruojant tie užrašai išnaikinti. Tuo labiau kad senuosius kaipmat pakeičia aerozoliais išpurkšti šiuolaikiniai unifikuoti. Tokių gali pamatyti ir ant kaimo autobusų stotelės, ir kokio Bydgoščiaus geležinkelio stotyje. Globalizacija reiškiasi visur. Aš, ieškodamas gyvosios istorijos pėdsakų, visados domėjausi tokiais užrašais. Taip pat atsitiktinai į rankas pakliuvusiomis nuotraukomis.

Smagiai nuteikia senos nuotraukos, iš kurių įdėmiai žvelgia rūstūs čebatuoti ponai, pasipuošusios, bet dar valstietiškomis rankomis ponios, žydinčių alyvų fone įsiamžinusios svajingos gimnazistės saulėje įdegusiais veidais, kurios vienos kitas vadino „koležankomis“.

Sukrėtė viena Alytaus nuotrauka, niekieno nepastebėta, o gal nepublikuojama dėl tariamo neaktualumo ar pesimizmo. Žiūrėdamas į ją, prisiminiau, kad panašų jausmą patyriau pirmą kartą pamatęs garsiąją subombarduoto Drezdeno nuotrauką, vaizduojančią sugriauto miesto panoramą žiūrint nuo katedros. Ji išgarsėjo visame pasaulyje kaip žmogiškosios beprotybės simbolis. Alytiškė nėra tokia monumentali. Jos autorius nežinomas, fotografuota gerokai po karo, nes matyti, kad Laiminančio Kristaus skulptūra jau be kairės plaštakos. Pasakojama, kad į ją iš kitoje aikštės pusėje esančio namo pistoletu TT šaudė stribo mažametis sūnus. Beje, net nuotraukoje matyti, kad dabartinė aikštė visai nėra aikštė, o pirmomis karo dienomis vokiečių subombarduotas centrinis miesto kvartalas. Griuvėsių centre stovi iki šiol ne per daugiausiai pakitęs ponios Zimavičienės mūras. Kalbėjo, kad tarpukariu Zimavičius išvažiavęs į JAV laimės ieškoti. Tais prohibicijos laikais turėjęs kažkokius „rėmėjus“, šie įdarbinę mūsų tautietį uždarame garaže – gaminęs naminę. Grįžo į namus su tais laikais pasakiškais pinigais. Jo žmonos iniciatyva miesto centre pastatyti du mūriukai (jie išliko iki šiol). Grįžtant prie nuotraukos, reikia pasakyti, kad itin niūrią pokario nuotaiką sustiprina procesija su juodomis laidotuvių vėliavomis. Į kadrą negalėjo pakliūti kitoje Vilniaus gatvės pusėje išlikusių namų eilė su pusrūsiais, nupilkėjusiais nuo laiko prieangiais, priebučiais ir šiaip „špokinyčiomis“. Jau septintajame dešimtmetyje griaunant vieną tokį namelį pabiro auksinės monetos. Tai buvo džiaugsmo tų laikų vaikėzams, kai jiems kaimynės močiutės už „nikolajų“ mokėjo dešimt rublių.

Mano vaikai, būdami maži, grįždami iš senelių namų Nemuno gatvėje, lenktyniaudavo, kuris pirmas paglostys garsiuosius liūtukus prie vieno Vilniaus gatvės namo. Šyptelėdavau: taip darydavome ir mes vaikystėje. Tik daug vėliau atradau, ir tik nuotraukoje, kad šių liūtų snukiai labai panašūs į didžiojo tautų vado Stalino fizionomiją.

Mums, kitų Alytaus rajonų vaikigaliams, centrinė miestelio dalis buvo šiek tiek baugi, nes joje karaliavo buvusių stribų atžalos, kurios, matyt, iš tėvų buvo paveldėjusios agresyvumą. O taip masino dabar vietomis užbetonuotas, vietomis užpiltas žeme Vandens takas. Lyg tuneliu akmenimis grįstu aklagatviu nusileidęs prie upelio, kairėje pusėje pamatydavai kreivomis obelimis, sulaukėjusiais krūmais apaugusią senbernio Ulozos lūšnelę. Gyveno jis vienas su savo ožkelėmis. Prisirišęs buvo prie jų kaip kitas prie šuns ar katės. Galėdavo daug apie jas pasakoti, bet ir šiaip riesdavo neįtikimiausias istorijas. Pavyzdžiui, kaip jam teko gelbėti žiemą Nemune skęstantį žmogų. Girdi, nėrė Uloza po ledu ir tik iš trečio karto pamatė skenduolį. Gelbėtojui trukdė drabužiai, todėl išnėręs nusispyrė veltinius, nusivilko vatinuką, o tada išgelbėjo nelaimėlį. Šis lyg niekur nieko atsikėlė ir net nepadėkojęs nuėjo. O Uloza benardydamas vandenyje pametė ausinę kepurę.

Tipiška tipiško senojo alytiškio istorija.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 24 iš 24 
0:22:02 Dec 27, 2010   
Apr 2008 Aug 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba