ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-06-06 nr. 895

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MYKOLAS VAITKUS. Vydūnas (82) • ROLANDAS KAUŠAS. Barbarai prie Romos vartų? (144) • -js-. Sekmadienio postilė (4) • Su Vilniaus universiteto docente, humanitarinių mokslų daktare DALIA ČIOČYTE kalbasi lietuvių filologijos studentės Agnė Kazlauskaitė, Erika Malažinskaitė ir Emilija Visockaitė. Pašaukimą galima išsiugdyti (4) • PATRICK SÜSKIND. Amnezija in litteris (5) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (10) • Su kompozitoriumi, LR kultūros viceministru GINTARU SODEIKA kalbasi Skaidra Trilupaitytė. Apie Fluxus reikšmę Atgimimo metais, vietinį avangardą bei meno ir politikos sąsajasFERNANDO PESSOA. Įsimylėjęs piemuo (2) • TOMAS PETRULIS. Eilės (2) • IEVA GUDMONAITĖ. EilėsRENATA ŠERELYTĖ. Žmogus-žvėris gyvenime ir komiksuoseJERONIMAS BRAZAITIS. Tiksli „Uliso“ veiksmo trukmė (69) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Rasojančių rugių šventė (1) (1) • KOSTAS POŠKUS. Alytietiškos istorijos. Liūtukai Stalino snukiais ir kt.REDAS DIRŽYS. Saugokitės: neoistas S. Home’as atvyksta į Lietuvą! (2) • 1-asis tarptautinis neoistų manifestas. Niekio link. 8-asis pozityviai nusiteikusios kartos manifestas. Viva neoizmas (13) • as cia dabar pasakysiu viska (599) • 2008 m. birželio 13 d. Nr. 22 (896) turinys (15) •

Pašaukimą galima išsiugdyti

Su Vilniaus universiteto docente, humanitarinių mokslų daktare DALIA ČIOČYTE kalbasi lietuvių filologijos studentės Agnė Kazlauskaitė, Erika Malažinskaitė ir Emilija Visockaitė

[skaityti komentarus]

2003 m. vasario 6 d. VU senato nutarimu buvo atnaujinta katalikų literatūros ir meno draugijos „Šatrija“, išaugusios iš 1924 m. Vinco Mykolaičio-Putino inicijuoto Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto literatų sambūrio, veikla. Be V. Mykolaičio-Putino, senajai „Šatrijai“ priklausė A. Nyka-Niliūnas, V. Mačernis, S. Nėris, B. Brazdžionis, A. Maceina ir kt. 2006 m. savaitraštis „Nemunas“ rašė, kad nusivilta atkurtos draugijos narių skaičiumi, nes jų tėra 5 ar 6. Jūs esate šios draugijos globėja. Ar draugija vis dar egzistuoja?

– Egzistuoja, bet pasyviai. Jos nariai jau yra baigę universitetą, o tarp dabartinių studentų neatsiranda iniciatyvių, norinčių atnaujinti tokią veiklą.

Kaip manote, ar draugijos nepopuliarumas nėra susijęs su jos keliamu tikslu propaguoti šiais laikais tarp jaunimo nepopuliarias krikščioniškas vertybes?

– O tokios vertybės nepopuliarios?

Na, domėjimąsi jomis stelbia popkultūra. Deklaruodamas religinę pasaulėžiūrą, jautiesi, lyg prieštarautum miniai.

– Nemanau, kad tai būtų priežastis. Ši draugija dar tarpukariu buvo sumanyta kaip elitinė, jos tikslas niekada nebuvo pritraukti daug narių. Penki nėra mažai, tai optimalu. Be to, masinė kultūra pati savaime jokios priešpriešos religinėms vertybėms nesudaro, juk galima kalbėti ir apie krikščionišką popkultūrą. Ir kas yra ištyręs, kad tokios vertybės nepopuliarios? Yra nuomonių, kad klasikinės kultūros vertybės patiria renesansą, Vakaruose tai akivaizdu. Tarp tenykščio jaunimo į šalį traukiasi agnostinės, indiferentinės nuostatos, ką ir kalbėti apie ateistines, kurios yra sukompromituotos ir susikompromitavusios. Be to, tai literatūros ir meno draugija, ne religinė – tačiau kalbant apie meną svarbu suvokti ir įvardyti filosofinę perspektyvą. Galėtų būti steigiama ir kita draugija, kuri taip pat domėtųsi menu, bet vyrautų kita, tarkim, agnostinė, pasaulėvokinė nuostata.

Manau, kad fiasko yra patyręs studentų bendruomeniškumas, pati draugijos, sąjungos idėja neatitinka dabartinių studentų interesų. Aš ir pati esu alergiška formalios organizacijos idėjai, niekada jokiai organizacijai nepriklausiau, ir man svarbu pabrėžti, kad „Šatrija“ yra laisvo pobūdžio, laisvos struktūros draugijėlė, kurioje viską daro patys studentai. Tai bendraminčių, panašiai filosofuojančių bendraamžių dialogo plotmė. Draugija turėtų prasidėti nuo draugystės, žinojimo, kad esama bendro vertybių vardiklio. Šiandienė Vakarų kultūra akcentuoja toleranciją, požiūrių pliuralumą, tiesiog nemadinga (kalbant, beje, apie madingumą) būti netolerantiškam – o tai yra puikus pagrindas įvairaus pobūdžio draugijoms kurtis.

Ar galėtumėte apibūdinti, kuo skiriasi „XXI amžiaus žmogus“ nuo praeito amžiaus žmogaus? Ar jaučiate kokius nors pokyčius jaunimo vertybių sistemoje?

– Aš čia nematyčiau labai ryškaus skirtumo. Skiriasi tradicinė lietuvių kultūra iki sovietinės okupacijos ir kultūra po jos. Ta pirmoji „Šatrija“ buvo kuriama ir dabar prisimenama patiriant buvimo kartu džiaugsmą, bendravimas buvo suvokiamas kaip malonumas. Paauglystėje, dar mokydamasi vidurinėje mokykloje, galvodavau apie skirtumą tarp savo bendraamžių „laisvame plote“ ir tėvų kartos žmonių susiėjimuose, „baliuose“. Pamenu, stebėdavausi, kodėl tėvai kalba apie tai, kas jiems iš tikrųjų rūpi, o bendraamžiai nuolat demonstruoja atitinkamą žargoną, manieras. Prisimenu, anuomet atsitiktinai buvau pakviesta į bendraamžių gimtadienį Lenkijoje, kur tradicinė kultūra mažiau kentėjo nuo sovietinės okupacijos. Ir man labai didelį įspūdį padarė tai, kad buvo kalbamasi visai paprastai, apie daug ką: knygas, draugus, Dievą, popkultūrą, kas jiems svarbu. Kiekvienas jautėsi savaime vertingas, neformavo jokios pozos, tiesiog mėgavosi bendravimu. Toks paprastas dalykas, bet to Lietuvoje ir vėliau dažnai pasigesdavau. Ir šiandien dažnai matome iliustruojamą Ericho Frommo mintį, kad individualistinėje visuomenėje individas save paaugliškai pristato kaip prekę vitrinoje ir nuolatos įrodinėja savo vertę.

Vis dėlto yra ir tokių, kuriems svarbus būtent tikėjimo išpažinimas viešai, tai irgi lyg ir prestižo reikalas – toks „madingas dvasingumas“. Ypač geru tonu laikomas Rytų religijų išpažinimas, dvasinės kelionės į Indiją ar Tibetą. Ar gali religija būti mados reikalas?

– Žinoma, gali. Esama požiūrio, kad tradicinė krikščionybė yra kažkas senamadiška, davatkiška, su ja siejamas lenkiško pobūdžio išorinis afišavimasis. Apskritai religija lyg ir nelaikoma nemadinga, bet tik ne tradicinė. Pamatai, kas atrodo įdomiai, efektingai, ir manai, kad atradai madingą religiją.

Bet kas yra mada? Kodėl žmogus siekia būti madingas? Optimaliu atveju madingos vertybės atitinka individualias. Bet dažnai paprasčiausiai norima patikti, padaryti įspūdį kitiems. Tik nesusimąstoma, kas tie kiti, toji publika? Juk tai beveidė minia, kažkoks fantomas, dėl kurio beprasmiškai eikvojama energija.

Knygų skaitymas irgi gali būti mados reikalas. Skaitoma tai, kas išdėliota perkamiausių knygų stenduose, tos knygos, kurių viršeliai spalvingiausi, šriftas didžiausias... Šie metai paskelbti Skaitymo metais, bet niekas nežino, kaip rasti balansą tarp mados ir to, kas vertinga.

– Taip, skaitymas dirbtinis, kai knygos pasirenkamos snobiškai dairantis į kitus. Skaitant ne iš vidinio poreikio, galiausiai pavargstama, liaujamasi skaityti visai. O pasirinkimas turėtų būti individualus. Kad šie Skaitymo metai būtų prasmingi, vertėtų galvoti ne apie kitų sudarytą vertingų knygų sąrašą, bet apie paties skaitymo prasmę – ką reiškia skaityti.

Ericho Marijos Remarque’o romane „Vakarų fronte nieko naujo“ esama scenos, kai personažas, jausdamasis visiškai sugniuždytas karo patirties, grįžta namo atostogų ir bando atgaivinti savo senąjį „aš“. Reikšminga, kad jis ieško savęs būtent parimęs prie knygų lentynos: knygos buvo skaitomos intensyviai asmeniškai reaguojant ir atrodo, kad greta jų atrasi save. Toks turėtų būti skaitymas, kai prieini prie knygos ir girdi save, savo balsą, užmezgantį dialogą su knygoje glūdinčia patirtimi.

Bet juk dauguma nežino, kuri knyga yra gera, dėl to pasikliauja knygynų skelbiamais perkamiausių knygų dešimtukais. Kas turėtų formuoti visuomenės skaitymo kultūrą?

– Niekas negali nuspręsti, ką verta skaityti. Kiekvienas kritikas sudarytų šiek tiek kitokį kanoną. Tokiu atveju skaitytojas turėtų rinktis kritiką kaip autoritetą. Tačiau itin svarbu savųjų autorių ieškoti pačiam. Iš esmės niekas knygų už skaitytoją nepasirinks. Svarbus skaitymas kalbantis, ginčijantis, pritariant ir nesutinkant. Ironiškai sakytume, kad sovietmečiu vyravo panašaus dėmesingumo prasmei tendencija: visas paviršius „nuraudonintas“, supropagandintas, todėl skaitytojai buvo priversti skaityti tarp eilučių, ieškoti potekstės, nors ko nors, kas būtų tikra.

– Jūsų profesinė veikla gana glaudžiai susijusi su JAV.

– Taip, ten ir studijavau, ir stažavau, ir dėsčiau. Okupacijos metais domėjausi teologija, tokia, kokia buvo prieinama pogrindžio leidiniuose. Vėliau, kai teologinio išsilavinimo reikėjo mano disertacijai (Biblija ir literatūra), Lietuvoje dar beveik nebuvo galimybių studijuoti teologiją, tad vykau į JAV. Studijavau katalikiškuose Čikagos universitetuose: Šv. Ksavero ir Loyolos. Vėliau į Šv. Ksavero universitetą vykau su kviestine paskaita disertacijos ir monografijos tema – apie Bibliją lietuvių literatūroje. Dar vėliau dėsčiau Ilinojaus universitete Čikagoje, Baltų ir slavų filologijos katedroje, vadovaujamoje Violetos Kelertienės: vienas kursas buvo skirtas romantizmui lietuvių, lenkų ir rusų literatūrose, kitas – apskritai Lietuvos kultūrai ir literatūrai. Pastarąjį buvo ypač įdomu dėstyti, nes klausė labai skirtingų kultūrų studentai.

Kaip palygintumėte savo studijų patirtį Lietuvoje ir Amerikoje?

– Labiausiai Amerikos universitetuose man patiko ir tiko, kad paskaitos buvo ne informacijos perteikimas, bet diskusijos, dalyko problemų aiškinimasis. Kiekvienai disciplinai yra studijų knyga, vadovėlis, studentai ateina perskaitę atitinkamą skyrių, o profesorius papildo, iškelia problemas. Kai jau nebereikia perteikti pačių pagrindų, atsiranda laisvė kartu mąstyti. Manau, būtent tokios turėtų būti tikros universitetinės paskaitos.

Bet ar pas mus kas nors garsiai mąstytų? Daugelis tiesiog nejaučia poreikio reikštis, verčiau slepiasi už draugo nugaros.

– Žinoma, bijoma prašauti pro šalį, pasirodyti, kaip amerikiečiai sakytų, neadekvačiam, neatitinkančiam situacijos reikalavimų. Vyrauja maždaug toks galvojimas: nelabai žinau, tad verčiau patylėsiu, kad tai neišryškėtų... Ir kartu stokojama intereso – nepakankamai rūpi, kad būtų norima gilintis, aiškintis... O tarp amerikiečių studentų matydavau būtent tokią gyvą dvasią. Žino nežino, bet jiems rūpi, jie kalba. Nors... kartais ir visiškas nesąmones. Tai jau kitas kraštutinumas, to, žinoma, nelaikyčiau teigiamu dalyku: ne kartą teko stebėti, kaip JAV universitetų seminaruose studentai kalba tiesiog niekus, o dėstytojai vien varijuoja mandagią frazę: „Įdomi nuomonė.“ Mat toje kultūroje vyrauja stipri nuostata, kad jokiu būdu nevalia užgauti kito savivertės jausmo (self-esteem). Tokia nuostata išugdė didžiulę kalbančiojo drąsą, studentai nebijo nusikalbėti, niekas jų nesukritikuos, nes „niekas nieko negali nurodyti“. Tai tarsi seminarų karikatūra, ji JAV universitetuose nereta, tačiau tuose universitetuose teko stebėti ir labai gerų seminarų.

O jeigu toks žmogus, kuris nieko nesupranta, pradeda rašyti mokslinius darbus?

– Tokie nepradeda. JAV kultūra labai marga, daugiasluoksnė, tad nors ji turi karikatūriškų aspektų, esama ir jų kritikos, autoironizavimo. Paprastai galiausiai laimi racionalūs kriterijai.

Lietuvoje kiekvienais metais susiduriate su nauju studijuoti lituanistiką pasirinkusiu jaunimu. Ar jis kaip nors keičiasi? Dabar daug kas stoja be jokios motyvacijos, tiesiog pakliūva į vieną iš 20 vietų, kurias nurodė baigę mokyklą.

– Man visada problemiška kalbėti apie tendencijas, daugumą. Žinoma, jaučiu tam tikrą vyraujančią kurso nuotaiką, bet vis tiek kiekvienas studentas yra atskiras, individualybė.

O net ir tuo atveju, kai stojama tarsi motyvuotai... Juk labai retai aštuoniolikmetis žino, kas yra jo pašaukimas. Būna tokių laimingųjų, bet labai nedaug. Dažnai pradeda studijuoti ir nusivilia, neranda to, ko tikėjosi, – tačiau kokiu gi pagrindu jis gali formuoti lūkestį, kai dar nei studijų, nei gyvenimiškos patirties nėra. Manau, svarbiausia suvokti, kad motyvacija gali keistis proceso metu. Gali įstoti į kokią nors specialybę, nes tavęs kitur nepriėmė, bet vėliau susidomėti studijuojamu dalyku. Arba gali įstoti dėl to vadinamojo pašaukimo ir pamatyti, kad to, ko tikėjaisi, nėra, bet yra kai kas kita, studijos gali pradėti patikti visai ne dėl to, dėl ko įsivaizdavai, kad patiks, būdamas gimnazistas. Žodžiu, nematau kokios fatališkos skirties tarp įstojusio dėl sąmoningo noro ir dėl kitų priežasčių. Vienuoliai kartais klausia, ką daryti, jei įstojęs į vienuolyną suvokei, kad neturi pašaukimo; paprastai atsakoma, kad tokiu atveju galima prašyti Dievo, kad jis tą pašaukimą suteiktų prašančiojo dabarties situacijoje. Grįžtant prie profesinio pašaukimo – manau, kad daugeliu atvejų jį galima išsiugdyti.

Bet kai daug yra tokių, kurie studijuoja vien tam, kad pabaigtų, tai labai ardo bendrą studijų atmosferą...

– Kiekviename kurse yra studijuojančių dėl „popieriaus“, kad persiristų iš vienų metų į kitus. Bet norėčiau akcentuoti individualųjį studijų pobūdį, juk iš tikrųjų esi pats vienas, studijuoji savarankiškai, niekam iš tiesų nerūpės, kas buvo tavo kurse. Labai daug galima padaryti savo paties jėgomis.

O ką atsakyti tiems, kurie klausia, ką tu veiksi paskui – ar mokytoja būsi?

– Kai aš pati nusprendžiau studijuoti lietuvių literatūrą, visa aukštojo mokslo sistema buvo persmelkta propagandos ir pats universitetas atrodė nelabai koks, palyginti su užsienio. Bet galvojau, kad lietuvių filologijos joks užsienio universitetas neišmokys manęs geriau nei Vilniaus. Gal ir dabar būtų teisinga panaši minties kryptis: sunku įsivaizduoti, kad lietuvių filologiją būtų galima prasmingiau, giliau studijuoti kur nors svetur.

Geros studijos ne tik specialistą rengia, bet ir brandina asmenybę, intensyvina savimonę. Jūsų pasirinktos specialybės atveju abi šios kryptys labai artimos: kalba, literatūra yra kultūros kvintesencija, ir jūs iš esmės studijuojate būtent kultūrą – per kalbą, per literatūrą.

Jūs manote, kad lituanistika, filologija nebus nustumtos informatikos, teisės, vadybos?..

– Atsižvelgiant į Europos kultūros politikos tendencijas, sakyčiau, padėtis yra labiau palanki nei nepalanki: kultūros integracijos procese labai dažnai kalbama apie nacionalinės kultūros, identiteto svarbą. Lietuvos kultūros politika taip pat turi šį prioritetą. Tad nematyčiau kokios didelės grėsmės lituanistikai. Visais laikais buvo ir idealistų, ir tų, kuriems svarbesnė materialioji vertybė, – kas kam laimę teikia.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


119999. ivs2008-06-12 03:14
bet kaip ziauriai devalvuotas zodis "mokytoja". ypac is kalba/kultura studijuojancios mergickos lupu. o daktare i klausima neatsake, pavare vokrug do okolo. tipo, nesijaudink, univerke jau tokia kieta, kad mokytoja is taves niekaip nesigaus. blogiausiu atveju kokia uliso knebiniotoja.

120056. KKKK :-( 2008-06-12 14:24
nors tema man asmeniškai aktuali ir įdomi, tačiau šis interviu visiškai neįdomus, neįkvepiantis. net kyla klausimas, ar verta buvo jį čia spausdinti. klausimus užduoda net trys studentės, bet pokalbiui trūksta vaizdingumo, rišlumo. Ar nebūtų geriau, jei studentės savo pavardžių būtų čia nepaviešinusios? nesužavėjo jos savo erudicija...

120058. Jo2008-06-12 14:31
Nykesnio interviu skaityti neteko.

120067. S. -- 120056. KKKK2008-06-12 16:51
Na ir ką - jūsų manymu - šios studentės turėjo paklausti/neklausti, kad jus "sužavėtų" savo erudicija?... Įdomu, kaip jūs "vaizdingai, rišliai" perdėliotumėte klausimus taip, kad pokalbis taptų "įdomus, įkvepiantis"?... :-)
Spėju, kad tiesiog skaitydama(s), o po to rašydama(s) buvote prastos nuotaikos ;-)

Rodoma versija 24 iš 24 
0:22:01 Dec 27, 2010   
Apr 2008 Aug 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba