ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-06-18 nr. 753

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (144) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Suknelės (191) • KASPARAS POCIUS. Po gegužės 9-osiosSIGITAS GEDA. Trumpos istorijosAr pasaulis pasikeitė?Kalbėjosi Linas Bukauskas. Tėvas Stanislovas: mylinčių žodžiais daugVYTAUTAS ŠERYS. Pasiilgau pono DumelotoSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiAUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Statiška ir dinamiška gamta (1) • PAULIUS KLIŠEVIČIUS. PoezijaVALDAS KILPYS. Teledepresija (48) • PETRAS RAKŠTIKAS. MiniatiūrosSIGITAS PARULSKIS. Bijok savo artimo meilėsARŪNAS VAICEKAUSKAS. "Saulės vardu, Perkūno griausmu..." (3) • VIDAS POŠKUS. Nykstantis veidas (7) • RAMŪNAS JARAS. VerksmasMARIUS BIELSKIS. Eilės

Poezija

PAULIUS KLIŠEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Iliustracija: Karolis Medzikauskas. Be pavadinimo. 2003

Du žudikai


    Pirmasis iš ciklo "Demiurgo mirtis"


    Septynias dienas varčiau idėjų banką, –
    Septynias dienas nesėkmingai vaidinau
    Visagalį demiurgą ir bandžiau susikurti
    Patvarų pasaulį sau žmonai vaikams ir
    Merdinčiai senolei, bet, velnias, vis pavykdavo
    Kažkokia kaulinė butaforija iš papjė mašė…
    Kol mano kuklioje buveinėje kiparisų giraitėj
    Apsilankė Gavelis ir Akutagava –
    Abu tiesiai nuo pokerio stalo,
    Abu snobiškai stačiokiškai bylodami
      kaip tat žmonės kinta

    – Demiurgas mirė, – porino Gavelis
    – Ko čia bepezi? Pribaigiau jį ana
    ten tankmėj, – antrino jam Akutagava

    O aš jiems kaip tik siūliau arbatos,
    Nes užspringau savuoju siūlymu supratęs –
    Nebepateksiu į Jų ratą su savuoju
    Ratu, nes ratas jau seniai išrastas, o aš
    Senokai miręs sustingęs apiręs pradvisęs
    Visokiausiais prancūziškais aromatais
    Ir pasiklydęs savo paties tuštumoje.
    Japonas maloniai paėmė puodelį,
    O lietuvis, prakeikęs mano estetikos
    Pojūtį, šaipiai pasiūlė apsiskust
    Ir susitvarkyt prišnerkštą būstą.
    Pailsėti ir bent jau aštuntąją dieną
    pasiklausyti Berliozo…

    O kaip galėjau mirti pats to nežinodamas,
    Taip ir nesupratau nė iš vieno svečio
    Miglotų užuominų. O kaip galėjau
    Neprisiminti savo žudiko Akutagavos
    Ir kuo Gaveliui užkliuvo mano barzda,
    Likau neperpratęs… bet iš mandagumo
    Pamojau tiems dviem didiesiem
    Dekonstruktoriam.

    Ir pasisukau į savo žmoną, vaikus,
    Merdinčią senolę, –
      kas gi čia iš mūsų dabar merdi?
    Kažkur už širmos pasigirdo.
    Bet ne Berliozas… paprasčiausias
    Debussy su savaisiais noktiurnais

    Šššš. Miegok…



Kiparisų giraitės gyventojas. Demiurgas


Antrasis iš ciklo "Demiurgo mirtis"


    …sapnuoju…
    Gyvenau sau ramus kiparisų giraitėj –
    Niekam nekliudydamas piktų dvasių nekviesdamas
    nesileidau į alcheminius tyrinėjimus
    Mat užgyvenau senolę žmoną ir tris
    Gražutėlaičius tamsiaplaukius juodbruvus
    Baltaveidžius vaikučius be kiaulės uodegėlių
    Ei koks buvau laimingas jiems gimus
    Džiūgavau gaiviojo šaltinio čiurlenimu
    Dainavau pilkos uolos dermę su žaliuoju lapu
    Kalbėdavau su prošal skrendančiais feniksais
      kur, brolau sidabrinis?
      te, link Kurų lauko, matai, atgimt jau laiks
    Vienas kitas ir auksinis degantis atskriedavo, –
    Ryžio grūdą burnoj tempdamas ir vis nebyliai dūsaudamas
    Dėl nedėkingos aprūpintojo dalios.
    Atsidėkodavau jam pasaulį sukurdamas – tokį tyrą,
    Kuriame susikaupt galėtų ir kailį pakeist ar
    Šiaip kam kraują pagadinti…
    Patiko taip gyventi. Ir kam netiktų. Kol
    Kartą suradau banką, tokį šviesiai juodą,
    Po kiparisu paliktą, bet dar neapsamanojusį.
    Tada užrašiau jame pirmąjį savo pasaulį,
    Ir kaskart atskridus auksiniam feniksui sukurtą pasaulį
    Vis užrašydavau į banką. Mainėmės ryžiais ir pasauliais
    O bankas negailestingai šaltai rašė tęsė kūrė lipo skriejo
    Paliko rodė neleido atsiminė plaukė vežė niurkė skriaudė
    Ten viskas, visi pasauliai. Ir tavo, mano drauge, kurį dar vakar
    Padovanojau. Bet ten ir senolės, ir žmonos, ir trijų vaikučių
    Pasauliai, kur feniksai pliaupia alų su hurijom,
    O sukubai gražiai šeimyninę pareigą eina.
    Dar daugel jų prisiminsiu. Gulėdamas. Klausydamas
      Nocturne et scherzo
    Norėjau pabusti…



Požemio kalba


    Trečiasis iš ciklo "Demiurgo mirtis"


    Nagi, niekšai! Uždarėt kažkokioj dėžėj, juk
    Prašiau gražiai sudeginamas! Humanistai prakeikti,
    Irgi man doktrinos sergėtojai. Jiems deginti
      CHTONIŠKA
    Ar ne pats dogmą daviau kartu su pagonim?
    O jie mat niaujasi dabar dėl transo pigiausio!
    Ir velniai jus liepė tuos noktiurnus grot, ar dūdmaišiai
    Visi šiam pasauly sudrėko, užsikimšo ir nutilo?
    Praverkit tik mane. Ir banką į rankas paduokit,
    Sukursiu jum tuojau. Per maža neatrodys…
    Spjaunu ant Jūsų savo drėgname mediniame karcery!
    Cha! Gyvas menu T. d’Aquino žodžius
      Atrodo, jog kūnui iš numirusiųjų
      prisikeliant plaukams reikalinga
      mažiausiai laiko
    Ir ką manieji alebardininkai ten daro viršuj?
    Ei, šnektelkit, tarkit žodelį, kol plaukus savo išgirsiu,
    Apsupkite mane, ištikimieji. Apjuoskite glaudžiu
    Vėžlio žiedu ir uždenkite saulę karste. Tenešviečia!
    Tenedegina mano atvertos ragenos. Trys perkūnai. Ak.
    Tesidžiaugia Betliejaus Alyvmedis. Padovanojau tada
    Jam akį, o dabar tesižiūri, težvelgia į amžiną bukumą,
    O jūs uždenkite ir neškite mane ten. Anava, į sausą tankmę,
    Kur valkos ant kelio netelkšo, kur kelio nėra, štai kur!
    Tenelieja lietūs mano ochros mantijos kiaurai per žemę,
    Et, norėčiau užrūkyt. Degtuką gal, atsidavusieji? Na, bet
    Ten tankmėj… Apsupkite mane, apjuoskite. Uždenkite ir
    Neškite, manieji leibgvardiečiai. Eime. Jau eime…



    Atsisveikinimas


    Priešpaskutinis iš ciklo "Demiurgo mirtis"


    Ei, ei, ei! Ir ko gi čia sėdit paniurę, išgverę?
    Juk šiandien mano laidotuvės! Nagi, guviau,
    Gyviau! Štai feniksas tuoj praskries. Teįpūs
    Laužą.

    Neprikirtot? Tai kirskit! Ar kiparisų maža?
    Tik išdžiovinkit. Ir stalą išsausinkit. Ir stiklą
    Aprūkykit. Kad tamsos spindulys akių nesvilintų
    Jautrių.

    Ir kvieskit visus prie sauso stalo kedrų. Ir tuodu
    Žudikus. Ir feniksą. O taip, visus, išties. Ir štai
    Lauke. Taip, ten, prie šaltinio. Menhyrą regit
    Pilką?

    Kuomet jau tapsiu kaip tas menhyras pilkas
    Kai jau pabaigsit mėsą ryt ir sprogt nuo vyno žydro,
    Sudėkit šen. Ir ten. Visur. Ten, kur riba tarp žemės
    Ir vandens.

    Juk šiandien mano laidotuvės! Ak, kaip įsivaizduoju
    Hesperą švytint. Ir vėją. Pašėlusį. Besikraustantį
    Iš proto. O, vėjau, kraustykis pas mane. Tada keliausime
    Kartu.
    Pasivadinsi mano leibgvardiečiu, jei belsimės Valhalon,
    O jeigu jau pakliūsime žemiau – žodžiu geru užtarsi.
    Čionai, vėjau! Tai kraustykis, pamišėli, jau skriesim
    Greit…
    O jūs, manieji apskritaveidžiai juodbruviai! Ten nestovėkit
    Judėkit prie vandens kartu ir žiebkit kurkit šilkit kepkit
    Dėl upės nesibaiminkit. Eutrofikacija – šauni savybė, tad
    Barstykit!
    A. Kaip bus čia gera. Čiurlenimas ir dūdmaišių
    Akompanimentas. Ir Hesperas. Ir hiperborėjas. Na ko,
    Žvitriaake tu mano šankioji? Juk kelias. Dar. Sėdėsim. Ir. Jau.

    Kylam?..



    Po mirties išvystamas


    Paskutinis iš ciklo "Demiurgo mirtis"


            O juokas – visų daiktų pabaiga

            Ezra Pound. Post mortem conspectu


    Valio! Mėnuli, tu, niekingas šelmi, drabstantis
    Ir krečiantis varškę gelsvą ant lauko,
    O man šykštintis apgailėtino menkučio šypsnio.

    Io!, bylu romėniškai. Tad išsiviepsiu pats, kai šis
    Pasaulis vėl mane išvys, ir vėl, kai atspindžiai
    Pašiurps, o taip. Aš išsiviepsiu…
    Pabodo. Susimildami, kai klyksiu
    v period! Ura! –
    Triskart, beje. Kiparisų giraitės tankmėj. Bet kur auga
    Ir bambukai. Ir kriptomerijos sumišai,
    Ir cipresijos. O Jūsų skoniui tai ne per aštru? Ir kadagiai,
    Daugybė kadagių, taip, badančių mano baltą

    sėdimąją sėdynę subinę vis sss
    Nugarą. Taip, baltą. Ir visi demiurgai buvo balti.
    Tik štai jų žudikai… Žudikai! Bet išvys mane ir žudikai!
    Pažadu. Žadu ir žudau kartu.
    O vėjuotasis mėnuli. Matai mane? Ar jau?
    O tau šnabždu aš tyliai, nes nebeliko nieko kito tik
      Om tat sat. Om tat sat.
    Ir jei tarpe jūsų pasitaikytų hebrajų, galite kartoti
      Amen, āmēn
    O jei, duokdie, dar ir serbų – na, tai jau tretinkit
      aminati
    O aš tik juokčiaus. Ak, kaip juokčiaus iš… bet… Ne.
    Miriau už vieną tiesą, tai bent pokštai. Ne,
    Žmonės! Jūs man patinkate. Todėl išvysite mane
      Om tat sat, aminati
    Išsiviepęs
      Šiurpstantys atspindžiai
          Mojantys žudikai
      Mirę žudikai, mirę…
    Priimsit?..

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 24 iš 28 
0:04:22 Dec 27, 2010   
Apr 2008 Aug 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba