Romos katalikybė

Kristus guldomas į kapą. Apie 1450 Rogier van der Weyden

Bernhardas Kaiseris gimė 1954 m. Marburge. 1972–1977 m. studijavo teologiją tuometinėje laisvojoje teologijos akademijoje Bazelyje. 1978–1983 m. tarnavo liuteronų bažnyčioje Čilėje. 1985 m. tapo teologijos docentu. 1988 m. apgynė disertaciją Štelenbošo universitete (Pietų Afrika). Nuo 1995 m. yra J. J. Rambacho instituto Gysene studijų vadovas, teologijos referentas Biblijos sąjungoje.

Spausdinamame B. Kaiserio straipsnyje kalbama apie vienkartinės ir žmogaus išganymui pakankamos Kristaus aukos skirtumą nuo Senojo Testamento aukų, polemizuojama su Katalikų bažnyčios doktrina, taip pat su visomis doktrinomis ir mokymais, kurie „pamiršta“ Kristaus aukos ir Senajame Testamente aprašytų aukų skirtumus arba žmogaus išganymo istorijoje ketina lygintis su Jėzaus Kristaus auka.

Kalbant apie katalikybę, pirmiausia labai svarbu paminėti Laiško hebrajams eilutes: „Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, taip pat ne ožių ar veršių krauju, o savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą“ (Hbr 9, 11–12; čia ir toliau Šventasis Raštas cituojamas iš Lietuvos Biblijos draugijos ekumeninio leidimo, 1999). Vieną kartą visiems laikams – ši mintis pabrėžia Jėzaus aukos išskirtinumą, palyginti su Senojo Testamento aukomis, kurias Dievas įsakė aukoti Sinajaus dykumoje. Tada buvo aukojami gyvuliai, apie kuriuos yra pasakyta: „Juk neįmanoma, kad jaučių ir ožių kraujas panaikintų nuodėmes“ (Hbr 10, 4). [...]

Kadangi Senojo Testamento aukos buvo netobulos, jos turėjo būti kartojamos. Kristui atlikus tobulą auką, aukų kartojimas tapo visiškai nereikalingas. [...]

Šventasis Raštas pabrėžia, kad Kristus buvo paaukotas vieną kartą visiems laikams (Hbr 9, 12; 10, 10; 1 Pt 3, 18; Rom 6, 10). Nėra kito asmens, kuris veiksmingai galėtų mums atstovauti prieš Dievą. Ir nėra kitos vietos, kurioje galėtume būti išteisinti. Kristaus atliktai aukai nėra alternatyvos. Jokia kita auka negali išpirkti nuodėmių ir sutaikinti su Dievu. „Vieną kartą visiems laikams“ pasako, kad tam, ką atliko Jėzus, nieko pridėti negalima. Ši auka pralenkė bet kokias pasaulyje atliekamas aukas. Dievas nereikalauja, kad sutaikinti būtų atliekamos dar kitos aukos ar darbai. [...]

Jeigu žmogus tiki Evangelija, tai jis tiki tiesa, kad Jėzus už mus numirė (2 Kor 5, 21). Tikrasis tikėjimas yra tai ir būtent tai, nes tik Kristuje yra teisumas, galiojantis prieš Dievą. Čia tikėjimas virsta tikrove. Jis nėra paslėptas po religiniais ar moraliniais reikalavimais (bažnytinio, socialinio, politinio ar feministinio pobūdžio), kuriuos reiktų įvykdyti pirmiausia. Čia tikėjimas turi Dievo suteiktą tikrovę, kuri žmogui reiškia išganymą.

Mums kyla klausimas, ar mūsų išgelbėjimas gali būti taip toli nuo mūsų nutolęs ir įvykęs be mūsų pastangų. Ar tikrai jis įvykdytas prieš 2000 metų? Ar mes išgelbėti, išganyti be mūsų pastangų, be mūsų darbų ir nuopelnų? Protas gali pateikti ir tokį klausimą: ar iš tikrųjų nukryžiuotasis žydas, Jėzus iš Nazareto, yra tas, per kurį mus Dievas gelbsti? Pavyzdžiui, išsilavinusiam graikui apaštalų laikais tai būtų buvę tik kvaila abejotina žinia. Ir šiuolaikiniam žmogui ne taip paprasta į šiuos klausimus atsakyti tiesiog „taip“, mieliau sakoma „taip, bet“. Žmogui vis sunkiau patikėti, kad jis yra išgelbėtas be savo paties dalyvavimo. [...]

Norint vienu žodžiu nusakyti katalikybės esmę, galima sakyti: tai – sakramentalizmas.

Sakramentai katalikybėje vaidina ypač svarbų vaidmenį. Laiške efeziečiams (5, 32) kalbama apie paslaptį žvelgiant į Kristų ir Bažnyčią: „Tai didis slėpinys, – aš tai sakau apie Kristų ir Bažnyčią.“ Paslapčiai įvardyti graikiškame tekste vartojamas žodis mysterion, o lotyniškoje Biblijoje pateikiamas žodis sacramentum. [...]

Remiantis šiuo paslaptingu ryšiu, Bažnyčia katalikybėje tampa sakramentu. Kristus yra joje nematomas. Jis yra nuolat. Katalikams tai reiškia, kad viskas, ką Bažnyčia daro ir sako, yra iš paties Kristaus. „Kaip sakramentas, Bažnyčia yra Kristaus įrankis. Kristaus rankose ji yra „visų žmonių atpirkimo įrankis“, „visuotinis išganymo sakramentas“, kuriuo Kristus „žmonėms apreiškia ir vykdo Dievo meilės paslaptį“ (Katalikų bažnyčios katekizmas). Per Bažnyčią Kristus apreiškia Dievo išganymo meilę. Tai reiškia, kad išganymui neužtenka vien Kristaus aukos, išganymas tampa žmogui prieinamas tik Bažnyčioje. Taip Bažnyčia atsistoja Kristaus vietoje. [...] Atsiranda manymas, kad Jėzus ne vieną kartą atėjo mūsų atpirkti, bet kad Jis vis ateina pas žmones per sakramentus. Žmogus mano esąs išgelbėtas, kai priima sakramentą. O tai jau principo „vieną kartą visiems laikams“ pažeidimas. Bažnyčia nuolat atlieka tai, ką atliko Kristus. Ji perima žmogaus išganymo funkciją. Tai vyksta per mišių auką, kuri suprantama kaip Kristaus aukos pakartojimas. Kadangi katalikas tik per mišių auką turi dalį Kristuje, tai ši auka iš tiesų yra pakeliama į dar aukštesnį lygmenį negu tikroji istorinė Kristaus atlikta auka. O juk Bažnyčia negali nurodyti į save ir į savo veiksmus, ji turi nurodyti į tikėjimą Kristumi. [...]

Katalikai teigia, kad krikštas nuplauna nuodėmes, ir žmogus atnaujinamas. Prie Kristaus atlikto darbo ir vėl pridedama. [...] Jeigu žmogus atnaujinamas per krikštą, tai jam nereikia išganymo per tikėjimą. Jam nereikia daugiau „žiūrėti“ į nukryžiuotąjį Kristų, nes jis pagal Bažnyčios mokymą žino, kad dėl Krikšto sakramento yra naujas žmogus. Išgelbėjimo tikrovė – naujas žmogus (naujas kūrinys). Šį naujumą jam esą gali suteikti tik Bažnyčia. Per krikštą tapęs nauju žmogumi, jis prisideda prie Bažnyčios. Krikštas jam tarsi suteikia naują santykį su Dievu. O Romos bažnyčia tampa naujo kūrinio pradžia. [...]

Kristus yra Bažnyčios galva, Bažnyčios centras. Atrodytų, kad Romos bažnyčioje taip ir yra. Kyla klausimas: kaip, kokiu būdu Jis yra centre? Ar Jis yra per vieną kartą visiems laikams atliktą istorinį darbą, kuris skelbiamas Žodžiu ir priimamas tikėjimu, ar Jis kaip sakramentas lyg upeliu per istoriją teka, kad tikintieji iš jo maitintųsi? Jis yra ne per Žodį ir tikėjimą, bet sakramentu, kuris atvaizduoja Jo kelią ir demonstruoja jį kaip dabartinį įvykį. [...]

Mišiose aukojamas Jėzus (ne kraujo būdu). Mišių auka apibūdinama kaip reali, dabar veikianti auka. Akivaizdu tai, kad, pritariant istorinei Kristaus aukai, prie jos pridedama tolesnė vaizduojamoji tikrovė, kuri iš savęs teikia atpirkimą ir išgelbėjimą. Kataliko gyvenime tai reiškia, kad jo išganymą lemia mišių auka, o ne vieną kartą visiems laikams atlikta Kristaus auka. Katalikui nėra taip svarbu tikėti Evangelija, svarbu yra tik su tikinčia širdimi dalyvauti mišiose. Mišių auka atlieka viską. [...]

Įvesdamas prisiminimo vakarienę, Jėzus neįsakė švęsti kiekvieną kartą veikiančią auką, kurioje Kristus aukojamas be kraujo. Jis įvedė vakarienę kaip savo mirties skelbimą, kad tą, kuris joje dalyvauja, įtikintų, jog kaip tik vieną kartą visiems laikams įvykusi Jo kūno auka išperka nuodėmes.

Jeigu žmogus atnaujinamas per Krikšto sakramentą, vadinasi, ne per tikėjimą jis tampa nauju kūriniu. [...] Jeigu Krikšto sakramentas žmogų pakeitė, tai toliau šis naujas žmogus nori save įrodyti darbais. Kadangi pirmasis darbas jį išteisino, tai kiti darbai turi atskleisti jo „naujumą“. Jis nenurims, kol savyje ras gerų darbų, dėl kurių jo sąžinė iš dalies nurims. Bet kadangi žmogus negali niekada žinoti, ar jis pakankamai jų atliko, tai jis negali būti tikras dėl išganymo, dėl to pamažu atsidaro moralinio aplaidumo, abejingumo durys. Žmogus nėra tikras dėl išganymo, nes jo ieško darbuose, kai, pasak Šventojo Rašto, žmogaus išgelbėjimas glūdi istoriniame Jėzaus darbe. [...]

Katalikams Evangelija pamažu tampa nauju įstatymu, tuo, kas „privalu“, ką žmogus turi įvykdyti. Kadangi bet kuris žmogaus darbas Dievo įstatymo šviesoje visada yra netobulas, žmogus nuolat skatinamas imtis naujo darbo, tačiau negali pats iš savęs pasiekti laisvės ir tikrumo, nes laisvė ir tikrumas glūdi atliktame Kristaus darbe. Piktnaudžiaujant Jėzaus vardu tokiu būdu pavergiamos milijonų žmonių sąžinės. [...]

Bažnyčia ieško išgelbėjimo ne Žodyje apie kryžių, bet savyje. Jos žodis tampa Kristaus žodžiu. Tokiu būdu ji gali pertvarkyti mokymą ir bažnytines tradicijas, gali atverti duris mokymui, nepagrįstam Šventuoju Raštu, pavyzdžiui, popiežiaus neklystamumui. [...]

Pradžioje pabrėžiau, kad Kristus vieną kartą gyveno ir vieną kartą visiems laikams numirė ir, savaime suprantama, prisikėlė. Romos sakramentalizmas sulaužo šį vienkartiškumą ir tobulumą ir padaro sakramentus lemiamais veiksniais, įgyvendinančiais išganymą. [...]

Šventasis Raštas niekur nekalba apie tai, kad krikštas ir prisiminimo vakarienė atnaujina žmogų. Jie tik nurodo į Jėzaus atliktą auką ant kryžiaus. [...] Šie ženklai statydina tikėjimą. Tai aišku iš apaštalo Pauliaus argumentų, pateiktų romiečiams (6, 1–11). Mes pakrikštyti Kristaus mirtyje. Bet krikštas nieko nereiškia tuo atveju, jeigu pakrikštytasis netiki, ką krikštas sako. Prie šio tikėjimo apaštalas Paulius nori atvesti skaitytojus, kai juos ragina: „Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje“ (Rom 6, 11). [...]

Panašiai ir su prisiminimo vakariene. Yra pasakyta: „Kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol Jis ateis“ (1 Kor 11, 26). Bendruomenė prisiminimo vakariene kiekvienam nariui skelbia Viešpaties mirtį ir šiuo Žodžiu statydina tikėjimą, guodžia ir užtikrina. Ji tai daro ne savo iniciatyva, bet todėl, kad mūsų Viešpats taip įsakė ir įsteigė. [...]

Labai svarbu yra tai, kad šie sakramentai nurodo į tikėjimą. Nes tik tas, kas tiki, ką jie sako, turi, ką jie sako. Mes neišgelbėjami per formaliai atliktą krikštą ar formaliu dalyvavimu prisiminimo vakarienėje. Tik Žodis, kurį jie atsineša su savimi, yra tai, kas veikia. [...] Jei kas mano esąs išgelbėtas, nes jis pasikrikštijo ar tik dėl to, kad dalyvauja prisiminimo vakarienėje, neatpažindamas To, apie kurį krikštas ir paskutinė vakarienė kalba, tas turi tik magišką sakramento supratimą, praktiškai jis nepaiso sakramentų. [...]

Biblinė tiesa vieną kartą visiems laikams pašalina bet kokį atkartojimą, skirtą žmogaus išganymo tikrovei įtvirtinti. Kadangi Kristus atliko tai, ko niekas kitas negalėjo padaryti, tai nėra ir kito tarpininko tarp Dievo ir žmogaus. Nei Jo motina Marija, nei šventieji, nei religingi žmonės iš kitų religijų negali mūsų išgelbėti. [...]

Kristus priimamas tik per tikėjimą. Per tikėjimą Jis gyvena žmogaus širdyje (Gal 2, 10; Ef 3, 17). Šventasis Raštas nenumato sakramentinio ar mistinio žmogaus atnaujinimo, dėl kurio šis sugebėtų atlikti gerus darbus. Priešingai, jis teisus prieš Dievą, nes tiki Jėzumi, ir tik tie jo darbai patinka Dievui, kurie yra šio tikėjimo vaisiai. Kiti darbai, kilę vien tik iš natūralių pastangų, prieš Dievą nieko nereiškia. Žmogus yra išgelbėjamas tik per Dievo malonę. [...] Šiai malonei nereikia žmonių pastangų. Atvirkščiai, ši malonė dovanoja žmogui tai, kad jis patikėtų Jėzumi. Malonė nustotų būti malonė, jei žmogui gaunant malonę dar reiktų ką nors atlikti. Ar prie to, ką atliko Jėzus ant kryžiaus, dar turime ką pridėti?

Iš: Bernhard Kaiser. Christus allein. Bielefeld: Missionsverlag, 1996