ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-03-01 nr. 642

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Storoji Margarita, Ilgasis Hermanas ir kitos poros (32) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Jeigu tyla žalia, tai... (2) • Su Anykščių rajono meru DARIUMI GUDELIU kalbasi rašytoja Vanda Juknaitė. Tai yra žmonių tarpusavio ryšiai (3) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Japonų šintoizmas ir baltų religijos (1) (11) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (1) • ALGIMANTAS MANKUS. Penkioliktąjį kartą Girtųjų kaime (2) • SIGITAS GEDA. Poezija (3) • MARY PIPHER. Motinos (6) • VYTAUTAS BERENIS. Mažoji architekto tėvynėAGNĖ BILIŪNAITĖ. Studentės laiškai iš Taivano (6) • ROKAS SINKEVIČIUS. Vilktakių tradicija lietuvių kalendorinėse žiemos šventėse (25) • JONAS MIKELINSKAS. Pasaulis gi mato, arba Įvaizdis ir veidas (14) • Atviras laiškas LR kultūros ministrei Romai Dovydėnienei (5) • DINO BUZZATI. Meilės laiškas (13) •

Šuo šunį džiovina

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tęsinys. Pradžia Nr. 1

Tai, ko gėdijuosi prisiminęs

Vieną sykį buvau išsigalvojęs, kad mano Tėvas – netikras. Tikrasis: Vincas Gavutis, motinos simpatija iki senatvės dienų.

Ar jis tikrai mylėjo mano motušę, ar tik ieškojo kaži kokios šilumos? Kaip senbernis…

Viena detalė lyg ir bylotų, kad tikrai: po karo, kai Pateirės kaimo trobos buvo apsuptos kareivių (vežimai į Sibirą apie 1947–1948), jis, bėgdamas paežere, išmetė savo piniginę su dokumentais pas mus ant stalo. Prašydamas paslėpti… Ir nudūmė ilgom rankom mosuodamas…

•

Visi mirštantys darosi panašūs.

Poetė, kuri dabar jau prijungta prie lašelinės (bjauriai skamba, mediciniškai!), ūmai ėmė panėšėti į mano motiną. Beje, jai tada buvo 65… Tas pats amžius. Man atrodė, kad mano motina buvo sena visą laiką… Jauna – nebent apie 1949-uosius, kai fotografavomės po akacijomis ant kalnelio.

Kūnas darosi pergamentinis. Šiaip: mirtis atsėlina daugelį metų anksčiau. Apgaubia savo šešėliu. Iš to šešėlio klaidinga spėti, kiek laiko dar žmogui likę. Yra žmonių, su kuriais mirties aura labai ilgai vaikšto, yra ir be auros.

Pergamentiniai, vaškiniai veidai.

Būna ir žvitriųjų – beveik nemirtingų seneliokų! Jokūbas, pavyzdžiui. Arba Vytautas… Abu tvirtina, kad:

– Einu tik jaunyn! Jaunėju! Sėdžiu lotoso poza…

Geriau negu jaunas!

Susenę maniakai: kai dar lankydavausi bajorų sueigose, mačiau idée fixe apniktus žmones. Beveik mirštantys, o šaukiasi dvarų arba rašo skundus dėl korektūros klaidos.

Senatvė tik išdidina kurią nors žmogaus ydą.

Groteskiškai.

Didelis klausimas: ar šešėlis yra užgyvenamas? Atsiranda tada, kai žmogus įleidžia šaknis mirusiųjų pasaulin? Gyvena su išėjusiais, pasitraukusiais?

Jeigu taip, tad pradėjau suprasti šešėlius.

Jie gaubia daugelio mano draugų veidus, tų, kurie palaidojo artimuosius…

O kartais žmogų išmuša tik pasiutęs karštis: raudonosios rožės!

P. S. Visa tai lengvai paslepiama, nugrimuojama ir nudažoma. Nupudruojama… Tik iš skurdžių veidų gali skaityti tiesą…

Kas įsimintina apie klasikos kupiūras SSRS

Ch. Baudelaire’as, "Vyno siela", paskutinė strofa, eilutės:
Tam, kad iš mūsų meilės gimtų Poezija,
Kuri trykš link Dievo kaip reta gėlė!

V. Leviko (buvo laikomas vienu geriausių vertėjų, "gadino" ir V. Mykolaitį-Putiną…):
Чтобы от наших встреч, от наших наслаждений,
Взошла Поэзия как редкостный цветок!

Jeigu kas mano, kad čia atsitiktinai ar dėl neišverčiamumo, tai labai klysta.

Taip kupiūruojama buvo nuosekliai visų tautų ir laikų vertimai. Paliekama nebent Oriento religijų simboliai.

Vadovėliuose visų rašytojų tikėjimas, krikščioniškoji moralė buvo vadinama "reakcinga pasaulėžiūra, prietarais, atsilikimu".

"Mes" visur buvome protingesni ir pažangesni – socializmo, ateities žmonės!

Lenkai ar vokiečiai, beje, taip nedarė. Ir tų eilučių vertimai į šias kalbas yra sąžiningi.

Beje, pirmą sykį su tokio pobūdžio cenzūra susidūriau versdamas Schillerį ir Ševčenką… Palyginęs su originalu, pamačiau, kokios duobės.

Kupiūruodavo, keisdavo ir kitas klasikų mintis: pavyzdžiui, požiūris į maskvėnus, į žydus… Kai ką praleisdami, kai ką sušvelnindami.

Kur žmonės, ten ir "sinodas"…

P. S. Šios mano pastabos tiktų ir Alfredui Bumblauskui, andai priekaištavusiam, kodėl sovietmečiu nebūta metafizinės dimensijos.

Kastruojama buvo viskas. Kaip kryžiai ištrinami iš senamiesčio fotografijų.

Dar keisčiau, kad, pavyzdžiui, skulptūros, figūros, visi nuogi kūnai turėjo būti "bekiaušiai".

Tokia stalininio ampyro (pavadinimas prigijęs Rusijoj, nelabai paplitęs Lietuvoj) genezė.

Beje, jis, tas nelemtas glotnumas, tas "švelnus gyvenimo prisiglaudimas" justi net Jokūbonio paminkle A. Mickevičiui, net "Pirčiupių motinoj"…

Niekur Dievo, niekur lyties! Niekur to, kas asmeniška!

•

Naktį, kai mačiau kartojamą televizijos laidą apie kompozitorių K. Pendereckį.

Jo "Dovydo psalmės" buvo mūsų jaunystės plokštelėse… Pasirodo, sukurtos 1957. Jis pats gimęs 1933, susiplanavęs savo darbus iki 2011-ųjų.

Man patiko, kai klausiamas apie savo "Paskutinį teismą" atsakė:

– Man Dievo tema (kaip artistui) lygiai įdomi kaip ir Velnio…

Ir papasakojo istoriją (iš viduramžių) apie deimanto gludintoją. Meistras gavo apdoroti be galo brangų deimantą. Išsigando sugadinti, atidavė pameistriui. Tasai buvo neišmanantis, bet drąsus. Ėmė ir perpjovė deimantą…

Tai, pasak jo, esanti istorijos apie Velnią esmė (ar pradžia).

Jo senelis Lenkijos vokietis nuo mažumės pakabindavo jam prie galvos dienos darbų planą, taip įprato dirbti kasdien.

Ko gero, mums tai pats didžiausias kompozitorius, artimas dar ir "iš vidaus" – laikysenos, veido, "muzikinės tonacijos" bruožais.

Padaręs didžiausią įtėkmę lietuviams (F. Bajorui, Br. Kutavičiui ir jaunesniems).

Sausio 18, ketvirtadienis

Apie vieną kalbos, teisingiau, linksniavimo savybę

Kilmininkas visad susijęs su "nuosavybės teise" – kieno, ko?

Ivan Ivanovič – Jonas Jono…

Ir – pagrindinis S. Testamento priesakas žmonėms žemėje: "Veiskitės ir dauginkitės!"

Lietuvių (senųjų baltų genčių) slavėjimas yra susijęs su vienų izoliacija, kitų – nuolatiniu plitimu.

Tai persimeta ir į kalbą.

Pavyzdžiui, Pietų Lietuvos (istorinių jotvingių) gudėjimas ir lenkėjimas. Kalboje siejasi su nuolatine kilmininko ekspansija.

Vietovardžiai Veisė tampa Veisiejais, Lazdė – Lazdijais… Pavyzdžių begalė.

Sovietiniu laikotarpiu prie jau suslavėjusių galūnių nuolat buvo lipdomos dar papildomos. Iki komiškumo.

Reikėdavo tarti: rajon Lazdijaja. Arba – Veisiejaja…

6 (anksčiau 7) lietuvių linksniai reiškia tam tikrą tvarką ir hierarchiją.

Kalbos, kur nesama linksnių, dar labiau graužia senąsias kalbas. Anglų kalbos plitimas yra nesustabdomas.

Kitas dalykas, kad toji kalba per 20 metų pasikeičia iki šaknų… Pasauliui tai nė motais.

Sausio 19, penktadienis

Detalės iš gyvenimo apie tai, kad "abu galai suartėjo". Bernas ir merga iš svetimo aukšto susigūžia, atsitupia ir godžiai rūko mūsų aukšte, aikštelėj, laiptinėj prie šiukšlių išmetimo vamzdžio.

Tipiškas vaizdelis. Tie, kur nori, kad tatai vyktų rūtų daržely, pavėlavo kelis šimtmečius.

Meilės būna ir čia. Ir bus.

Neužrašyta lietuvių daina. Morčius (marčių mėnuo).

Katinas: Kur gaut, kur gaut?

Katė: Miau, miau, miau. Miau…

Ko nori, ko nori?

Katinas: Užsipjaut, užsipjaut.

Romantinės lietuvių poezijos personažas pjovėjas yra (giliau palindus) ir… mergų darinėtojas, skerdikas.

Arba Maironio eilutė:

Antai Septyni šienpjoviai…

Šiuolaikiniam žodyne: kaminų valytojai, vamzdintojai…

•

Iš baltistų konferencijos Maskvoje (LM, I. 19).

Rašo S. Valentas. Apie V. Toporovo pranešimą:

"Šiaurės Rusijos litva ir jos mitologizuotas vaizdinys

[…] Liaudies vaizdiniuose Litva susiejama su ledynmečio era, didžiulių akmenų atsiradimu, juose įžvelgiama už bausmę suakmenėjusi litva ("Eto šla Litva, tak mnogo kamenja ona natr’asla" – čia ėjo Litva, tai daug akmenų jinai pribėrė). Šiaurės Rusijoje gerai žinoma, kad visko priežastis esanti Litva, tik kas yra toji Litva, jau nebeatmenama. Lietuvos ir ledyno ryšį, V. Toporovo nuomone, stiprina žodžių fonetinis panašumas. Lit-va: led-nik. Šiam teiginiui peršte peršasi Sigito Gedos "Pėdų" (1966) paralelė: "Lietuvos dar nėr nė vardo / Lietuva – / Ledynus varto".

Sausio 20, šeštadienis

Naujojo amžiaus šventadieniai

Priemiesčiuos prie pilstukininkų dar prisidėjo amnestuotieji. Skaičiaus niekas tiksliai nežino, iš tikrųjų – apie 5000. Prezidento malonė… Greičiau jau dėl to, kad kalėjimai perpildyti.

Jie tykoja žmonių… prie kapinių. Stovi apsiriję tablečių, kareiviškom kelnėm, godžiai čiulpdami prastas cigaretes.

Prie kapinių žmonės neatsargiausi. Be to, vidury slidaus kelio.

Ir – pilstukininkai šalinasi jų. Tai kito būrio paukščiai. Mane gelbsti – šuo…

Apie reinkarnaciją

Tai, ką Gintaras B. parašė apie ją (esą tai visad patraukdavo tik europiečius, o budistui ar hinduistui – pragaras, bjauri būsena), nekeičia mano požiūrio. Poetinio.

Poetinis apsimetimas (esą buvau tuo, tuo ir tuo) teikia man daug privalumų. Visų pirma – žvelgimo rakursus:

…senovėj – jautis, mėgdavau aš arti…

("Delčia rudenė deivė")

Iš žmogaus pozicijų – to niekad nepasakysiu.

Atsiranda naujų komponavimo galimybių, perspektyvos keitimas, daiktų ir pasaulio matymas kitų būtybių akimis.

Be galo brangintinas daiktas, Gintarai!

Sausio 21, sekmadienis

Tai, ką J. P. Locheris pacitavo apie reikšmes atsigręžęs į Platoną:

"Teaiteto" dialoguose, V a. prieš Kr. – Sokrato lūpomis:

"Tarpusavyje supinti vardai sukuria logos".

Ir toliau: "Taigi vardų supynimas yra aiškinimo esmė".

Pagaliau: "Nors alfabeto ženklai būtų alogiški ir nesuprantami, jie yra suvokiami, o jų sampynos – atpažįstamos, suprantamos, išsakomos ir skirtos tikrajam suvokimui".

("Sužaistos ir laimėtos reikšmės…"

"Š. A.", 2001. I. 20)

Poetinis pažinimas arba kalbėjimas metaforomis visad yra arčiau tikrovės, t. y. adekvatesnis.

Bet kuri logika duoda vieną atsakymą, du, kelis…

Poezija duoda daugybę atsakymų iš karto. Nesuardydama, o sukurdama papildomus ryšius. Pratęsdama ir neiškreipdama tikrovės.

Taip yra ir – taip galėtų būti. Ko gero, taip. Tikriausiai – taip.

Tai vis poezijos apšvietime švytinčios prasmės.

Reikšmes ir prasmes totališkai nurašė absurdo filosofija ir jos paveikta literatūra. Arba – literatūra, iš anksto pasiryžusi įrodyti absurdą. Po to dar buvo likęs riksmas, maišto brolis. Aistra, įsiūtis…

Dabar tik banalybė.

Jeigu nėra reikšmių, lieka pademonstruoti tikrovės banalumą.

Banalus gyvenimas atsikeršija banalia literatūra.

•

Tą žiemovidį, –

kada buvau išėjęs…

Dar atskridę buvo pora paukščių.

Pasilest raudonų, jau pajuodusių, sušalusių šermukšnių

(Ir tokia balta gamtos akies tinklainė!)

Apie Vinco Mykolaičio-Putino marazmus

Prie visos pagarbos… Neišeina man iš galvos jo išsisukinėjantis laiškas 1942 m. Kai mirė K. Binkis, o J. Grušas paprašė jį pasakyti atsisveikinimo kalbą…

Užuot pasakęs, stenėjo prie laiško. Žinoma, kad už smulkias nuoskaudas ir neatleisdamas.

Per daugelį metų (kai iš V. M.-P. buvo nukaldintas poeto ir lietuvio pavyzdys) toji veidmainystė plačiai išsiskleidė.

Susidvejinimas tapo įteisintu kaip rusų "вор в законе".

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1182. Nekantrus2003-03-03 11:20
Geda, kada nustosi cituoti savo bendradarbius, gal kitų pasaulio raidžių neįžliebyji? Tik ten, kur peri, tą maišą ir matai?

Rodoma versija 24 iš 24 
23:54:05 Dec 26, 2010   
Apr 2008 Aug 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba