ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-03-01 nr. 642

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Storoji Margarita, Ilgasis Hermanas ir kitos poros (32) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Jeigu tyla žalia, tai... (2) • Su Anykščių rajono meru DARIUMI GUDELIU kalbasi rašytoja Vanda Juknaitė. Tai yra žmonių tarpusavio ryšiai (3) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Japonų šintoizmas ir baltų religijos (1) (11) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (1) • ALGIMANTAS MANKUS. Penkioliktąjį kartą Girtųjų kaime (2) • SIGITAS GEDA. Poezija (3) • MARY PIPHER. Motinos (6) • VYTAUTAS BERENIS. Mažoji architekto tėvynėAGNĖ BILIŪNAITĖ. Studentės laiškai iš Taivano (6) • ROKAS SINKEVIČIUS. Vilktakių tradicija lietuvių kalendorinėse žiemos šventėse (25) • JONAS MIKELINSKAS. Pasaulis gi mato, arba Įvaizdis ir veidas (14) • Atviras laiškas LR kultūros ministrei Romai Dovydėnienei (5) • DINO BUZZATI. Meilės laiškas (13) •

Vilktakių tradicija lietuvių kalendorinėse žiemos šventėse

ROKAS SINKEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Senovės Baltų kovų brolijos "Vilkatlakai" karys

Herodotas V a. pr. Kr. rašė apie neurus: "Atrodo, kad šitie žmonės yra vilktakiai. Mat skitai ir Skitijoje gyvenantys graikai pasakoja, kad kartą per metus kiekvienas neuras keletą dienų virstąs vilku, o paskui vėl atvirstąs kuo buvęs". Neurai dažniau nei kitos Herodoto paminėtos gentys mokslininkų yra siejami su baltais. Mitologinė informacija gali tai tik patvirtinti. J. D. Wundereris (1589) teigė, kad žemaičiai pasiverčią vilkais ir meškomis, o latviai – vilkais ir katėmis (Katzen – matyt, lūšimis). Kuršo bažnyčios vizitatorius S. Henningas (1589) taip rašė apie vietinius gyventojus: "Jie dažnai ir daug kartų pasiversdavo vilkais ir bėgiodavo tarsi vilktakiai (Warwolfe), kaip jie buvo vadinami". Jėzuitas Stribingijus (1606) teigė latvius tikėjus, esą kai kurių mirusiųjų sielos pasiverčia į vilkus bei lokius. Šventaragio mite, aprašytame keturiuose metraščiuose bei M. Strijkovskio ir A. Vijūko-Kojelavičiaus, minimi lūšies ir lokio nagai, metami į mirusiojo laužą, – jie turėjo padėti mirusiajam užkopti į mitinį Protėvių kalną.

Kita vertus, mums šiuo atveju nėra taip svarbu, ar neurai išties buvo baltai (neruviai, neruvėnai?), ar tik jų pietiniai kaimynai slavai. Vilko kultas ir vilktakystė buvo plačiai išplitęs reiškinys tarp indoeuropiečių (plg. dakų vardas pagal Straboną δαοι ‘vilkai’ arba Hirpini, Lucani – gentys Italijoje, kurių vardai kildinti nuo ‘vilkų’). Šventę, kurios metu rengdavosi vilkų kailiais, turėjo ir baltų kaimynystėje I–III a. gyvenę gotai.

Vilktakystė, žmogaus susitapatinimo su vilku ritualai, turėjo atsirasti tais laikais, kai vilkas buvo garbinamas kaip totemas. Pabandysime nustatyti hipotetinės Vilkų šventės "nusėdimo" galimybes liaudiškajame kalendoriuje, kuris gali užkonservuoti itin archajiškų pasaulėžiūrų ir švenčių elementus. Kaip pamatysime, vilko kultas gali būti tiriamas per jo išraišką kalendorinėje sistemoje, kur jis įgyja gan aiškiai apibrėžtas laiko ribas.

Kadangi vilko kultas artimai susijęs su meškos kultu, kai kur paliesime ir faktus, galinčius atspindėti kasmetinio pasivertimo į lokį ritualus.

Žiema

Indoeuropiečiai vilkų metu laikė žiemą, maždaug lapkričio–vasario mėnesius. Tai plačiai iliustruoja ir lietuvių tautosakinė medžiaga. Per Šv. Martyną (XI. 11) vilkai užkaukdami paskelbdavo apie savo meto atėjimą: "Martynas su sidabru, vilkas su rauda, briedis su šarma". Tamsiausias, niūriausias metas žiemos pradžioje vadintas vilkų dienomis. Sakyta, kad "rudenį, į žiemą prasideda vilkstaugis" (vilkų staugimo metas) (LKŽ). Žiemos metu "Grigas danguj malkauja, briedis ir vilkas girioj karaliauja". Kai kur buvo draudžiama vilkus medžioti per adventą. Tuo tarpu apie Grabnyčias (II. 2) nustoja ir vilkai ūžauti – baigiasi jų laikas (Ažvinčiai). Pasakojama, kad per Grabnyčias švč. Mergelė Marija rykšte nuvejanti nuo sodybų vilkus į girią, kad jie žmonėms avelių neišpjautų.

Vilkų garbei vienas iš žiemos mėnesių buvo vadinamas jų vardu. Kaip nurodo LKŽ, Lietuvoje vilko mėnesiu dažniausiai buvo vadinamas gruodis. Matyt, ne tik. L. Grudzinskas mini, kad Labanore vilkų mėnesiu, vilkiniu buvo vadinamas sausis. Galima palyginti: keltų faoilleach ar faoilteach (galbūt nuo faol ‘vilkas’) – laikas nuo sausio vidurio iki vasario vidurio, anglosaksų wolf-month arba wolf-monath – sausis, vokiečių Wolfmonath – lapkritis, gruodis arba sausis, čekų vlči mĕsic – gruodis, latvių vilka mēnesis – gruodis ir pan.

Persirengėliai

Būtent žiemą, Kalėdų laikotarpiu ir per Užgavėnes, plačiai Lietuvoje žinomos persirengėlių vaikštynės. Latvijoje persirengėliai pasirodydavo dar anksčiau, čia jų vaikštynės "paprastai prasidėdavo jau rudenį, apie lapkritį, pasiekdavo kulminaciją per Kalėdas ir baigdavosi vasaryje per Užgavėnes" (A. Butkus).

Vėlyvais laikais užrašytose lietuvių sakmėse ir tikėjimuose vilktakystė parodoma tik kaip neigiamas reiškinys, priklausantis asmeninės magijos – burtininkavimo sričiai. Galutinai tokias pažiūras turėjo nulemti krikščionybė, vilktakystę vertinusi kaip tarnavimą piktajai dvasiai. Bendruomeninės vilko pagerbimo apeigos, ryškiausiai galėjusios pasireikšti viso kaimo suėjimuose per metines šventes, turėjo nunykti pirmosios.

Persirengėlių vilkais paminėjimai XX a. Užgavėnių aprašymuose – reti ir pavieniai. "Vilko personažo kilmei atskleisti XX a. etnografinė informacija mažai ką gali padėti. Informatoriai dažnai negali detaliau apibūdinti vilko kaukės pagaminimo, juo labiau šio personažo veiksmų pobūdžio", rašo Užgavėnių papročius ir jų kitimą XX a. pirmoje pusėje nuosekliai tyrinėjęs A. Vaicekauskas. Tačiau iš zoomorfinių personažų "kūmo vilko" kaukė buvo paminėta viena pirmųjų. Tai, rašydamas apie persirengimo paprotį, padarė XIX a. viduryje I. J. Kraševskis veikale "Lietuva".

Tradiciškai seniausiomis laikomos gyvūnus vaizduojančios kaukės. Pagal tautosakinę-mitologinę informaciją ir lyginamąją kitų tautų etnografinės medžiagos analizę A. Vaicekauskas genetiškai archajiškiausiais persirengėlių būrio personažais laiko mešką, gervę, vilką, o iš naminių gyvūnų – ožį (ožką), aviną ir šunį. Tačiau iš paminėtų gyvūnų baltų genčių totemais tegalime laikyti vilką ir mešką, nes apie likusius nėra duomenų. Be to, naminiai gyvuliai totemais būti negalėję – jie teikė žmogui daugiau materialią, o ne maginę naudą.

Vienas bendriausių persirengėlių bruožų yra apsirengimas išverstais kailiniais (taip sukuriama netgi "gervės" išvaizda). XIX–XX a., kai persirengimo papročiui tikrų gyvulių kailiai ir kaukolės buvo panaudojami gan retai, išversti kailiai turėjo padėti lengvesnėmis priemonėmis sukurti gyvūnišką (žvėrišką) išvaizdą. Tuo tarpu totemizmo laikotarpiu kailiai turėjo padėti ne tik pakeisti išvaizdą, bet ir (daug svarbiau) – pačia esme priartėti prie žvėries, įgyti žvėries-pagalbininko dvasią. Vienoje sakmėje sakoma, kad vilkais paversti žmonės (vilktakiai) galintys savo kailinius nusivilkti ir vėl apsivilkti. Nusivilkę kailinius, jie tampa normaliais žmonėmis (LTR 2750/214/, Rimšės apyl.).

Lietuvių frazeologizmas, žodžių junginys, reiškiantis kailio išvertimą, daugiausia siejamas su pažiūrų pakeitimu arba taikomas apgavikui, apsimetėliui. Mitinėje sąmonėje kailio išvertimas galėjo reikšti ir savo esmės, "savęs" pakeitimą. Kad kailio išvertimas gali tiesiogiai sietis su pavirtimu į žvėrį, rodo etiologinė sakmė, kurioje piemuo, sumanęs išgąsdinti keliu einančius žmones ir apsivilkęs išverstais kailiniais, Dievo už tai yra nubaudžiamas ir paverčiamas meška (Kaip atsirado žemė, p. 50).

Taigi išversti kailiai (suteikiantys gauruotumą) turbūt taip pat patvirtina persirengėlių zoomorfinę kilmę ir gali žymėti genties toteminius žvėris, tokius kaip vilkai ir meškos. Galima numanyti, kad pirmiausiai turėjo nunykti tokius žvėris vaizduojančių persirengėlių atliekami veiksmai. Anot A. Vaicekausko, "vilko (šuns) ir kitų rečiau sutinkamų zoomorfinių personažų veiksmų informatoriai dažniausiai iš viso negali apibūdinti". Meškos personažas dažniausiai sutinkamas vedžiojamas meškininko (tai liudija įsivyravusį pramoginį papročio aspektą). Tada imamas nebesuvokti ir pačių persirengėlių išvaizdos žvėriškumas (jie imami vadinti "žydais" ir pan.), duodantis postūmį atsirasti gausybei naujų, juokingesnių personažų.

Nagrinėjant su persirengėlių ritualu susijusius terminus, pirmiausiai į akis krinta "lervos" (persirengėlių kaukės) ir meškos įvaizdžių gretimumas. Lietuvių kalboje yra veiksmažodžiai lervinti, lervinėti, lervoti ("lėtai, sunkiai, nerangiai, tingiai eiti; šliaužioti, ropoti"), apibūdinantys meškos eiseną ("Meška lervì, lervì eglėn i[r] inlipė", "Lai tatata, prašė svočiulė meškos kojelių nors tai dienelei pasilervinėti", LKŽ). "Lerva" meška įvardijama mįslėje ("Sterva, lerva, kelkis: ateina šidividis, dygulu nešinas, bėreliu vedinas"). Tad lieka neaišku, ar "lervos" kaip kaukės reikšmė išties yra slavizmas (l. larwa) ir jos ryšys su "meška" yra atsitiktinis, ar slepiantis kažką daugiau.

Leisiu sau diletantiškai pasvarstyti, ar slavų kalbose * liko, * likъ * lice (iš kurių išvesta ir "ličyna"), žymintys "išorę, formą, veidą, priekinę pusę", nėra bendros kilmės su indoeuropietišku "vilko" pavadinimu (labai panašiai skamba graikų λυκοζ). Abu šie žodžiai gali sietis per persirengimo paprotį, vilko kaukės užsidėjimą.

Karas

H. Latvis prie 1205 m. įvykių rašo: "Gavėnioj, kada didžioji dalis čionykščių tautų daro savo puolimus, lettonai [...] užpuolė estus". Su šiais ankstyvą pavasarį vykusiais karo žygiais galima sieti Užgavėnių ir dzūkų gavėnios laikotarpio dainose vyraujančius bernelio ir mergelės išsiskyrimo, išjojimo svetimon šalelėn, žuvimo motyvus.

Lietuviai darydavo žygius ir gilią žiemą (rudenį keliai buvo neišeinami). Pavyzdžiui, 1207 m. į kitą Dauguvos pusę jų kariuomenė kėlėsi naktį iš gruodžio 24 į 25-ąją, taigi netrukus po Kalėdų (žiemos solsticija – XII. 21–22). Tai leidžia spėti, kad metinės šventės kartais būdavo proga suburti kariauną į žygį (galima palyginti: rugsėjo 20 d., maždaug per rudens lygiadienį, 1260 m. prasidėjo antrasis Prūsų sukilimas). Galima daryti prielaidą, kad ir per pusiaužiemį vykusią šventę (kurios papročiai vėliau perėjo į Užgavėnes) lietuviai ruošdavosi būsimiems žygiams.

Pagal turimus šaltinius, lietuviai pradėdami karą atlikdavo tam tikrus ritualus (dievų valios atsiklausimas; karo pradžios paskelbimas priešams, metant į jų pusę ietis). Tam tikrais kariniais ritualais turėjo pasižymėti ir šventė, rengiama prieš naujo karo sezono pradžią. Tokios šventės metu į karius per iniciacijas galėjo būti priimami jaunuoliai (galima palyginti: dzūkų pusiaužiemio šventės vardas Krikštai). Totemistinėje praktikoje prieš karą atliekami ritualiniai šokiai, vaizduojantys kovą su priešais ir pergalę. Per tokius šokius jėgõs semiamasi iš genties totemo-žvėries. Čia galime prisiminti karingą Užgavėnių šokį "Meškutė", kurį šokdami vyrai pamėgdžiodavo meškos (lokio) judesius.

Tokiame kariniame kontekste mums gali atsiverti naujos Užgavėnių papročių interpretacijos. Pavyzdžiui, žirgų prajodinėjimas galėjo turėti ne tik ūkinę, bet ir karinę prasmę.

Toliau peržvelkime persirengėlių ritualą, mėgindami atrasti jo sąsajas su karu. Remdamasis savo surinkta lauko tyrimų medžiaga, A. Vaicekauskas rašo: "Daugelis XIX–XX šimtmečių ribos papročius prisimenančių informatorių nurodo, kad seniau vaikštynėse dalyvaudavo vien tik vyriškos lyties asmenys". Dar 1907 m. M. Brenšteinas apie persirengimo paprotį rašė kaip apie išimtinai vyrišką užsiėmimą. Moterų įsitraukimas į persirengėlių eitynes Lietuvos kaime yra vėlyvas reiškinys. Kai persirengėliai turėdavo vadą (vyresnįjį), juo buvo renkamas vyresnio amžiaus arba autoritetą turintis vyriškis.

Vienas iš Užgavėnių persirengėlių bruožų ankstesnėje tradicijoje buvo jų agresyvumas. Tai jau nebeatsispindėjo XX a. 3–4 dešimtmečio šventės papročiuose. Anksčiau susitikus dviem skirtingiems persirengėlių būriams, paprastai "kildavo peštynės, kartais tik inscenizuotos, rečiau – tikros. Priešininkai stengdavosi nuplėšti vieni kitiems kaukes, "apsidraskyti". Kartais kautynės baigdavosi tuo, kad ir vieni, ir kiti apsipešioję turėdavo sugrįžti į namus" (A. Vaicekauskas). Užgavėnių, pusiaužiemio papročiuose neretai išvysime dviejų pradų kovą, siekiant nusverti pusiausvyrą į vieną kurią nors pusę (Kanapinis ir Lašininis; dzūkų mergų šokimas lenton). Krikštų šventės (jos papročius aprašiusios N. Marcinkevičienės teigimu – labiausiai susijusios su pusiaužiemiu) vaikų žaidimuose akcentuojamas išsiskirstymas grupėmis, gaudynės. Vienas iš žaidimų vadinamas "Meška ir vilkas" (vėlesni pavadinimai: "Angelai ir velniai", "Dangus ir pekla").

Bendras Užgavėnių persirengėlių bruožas buvo jų kaukių baisumas, grėsmingumas, keistumas, nežmogiškumas, neretai – dažymas raudonom ir juodom spalvom. Tokie kaukės bruožai siejasi su karu, jo magija. Įgijęs nežmogišką, žvėrišką pavidalą karys susilieja su savo totemu, įgyja jo jėgas, o kartu tampa nebepažįstamas savo priešininkui, praranda savo žmogiškąjį silpnumą. Vilką garbinantiems kariams turėjo imponuoti jo gudrumas, aršumas, plėšrumas, kerštingumas, paklusimas gaujos įstatymams, ištvermė sunkiomis sąlygomis, nelaukti užpuolimai, čiumpant auką įgyjama nepaprasta galia, mokėjimas atsitraukti nepasiekus savo tikslo. Kai kurias iš šių savybių kronikos pažymėjo buvus ir pas lietuvius.

Taigi karių švenčių (tokia švente galėjo būti ir Užgavėnės) kaukės ir apranga naudotos ir per karo žygius. Čia kaukė turėjo įvaryti siaubą tikriems priešininkams. Bauginanti vilko esmė atsispindi pasakymuose, kad rėkiant pamačius vilką galima netekti balso, nes vilkas jį atims.

Istoriniai šaltiniai nepaliko tiesioginių liudijimų apie lietuvių karių "pavirtimą" vilkais ir lokiais mūšyje, kokių duomenų netrūksta apie germanus (berserkir, ülfheðnar). Tačiau lietuvių kalboje išsilaikiusi, matyt, seniausia indoeuropiečiams žinomo vilku persirengusio kario vardo forma, susidedanti iš sujungtų vilko ir lokio vardų: vilkalokis. Lietuvių sakmėse ir tikėjimuose vilkalokas, -is – populiariausia vilktakio vardo forma (!). Galbūt ir mokslinėje literatūroje taip reikėtų vadinti vilku persivertusį lietuvį karį, siekiant atskirti jį nuo vėlesnių, daugiau "buitine" veikla užsiimančių vilktakių.

Mums galėtų padėti istorinių šaltinių duomenys apie lietuvių karių išvaizdą, tačiau jų nėra pakankamai. H. Latvis, rašydamas apie lietuvius kaip apie "vikresnius ir žiauresnius už kitas tautas", ne sykį mini epitetą "vilkai": jie "kaip plėšrūs vilkai" užpuola vyskupo žvejus; "lyviai ir lettai klusniai tarnavo lettonams, davė maistą ir pašarą, kaip avys be ganytojo patekusios į vilkų gaują" ; grįžę prie lettonų palikto grobio, dėkojo Viešpačiui už avį, išgelbėtą iš vilko nasrų. Bet tai daugiau sustabarėję posakiai, rodantys bendrą krikščionių kronikininkų tendenciją apibūdinti pagonis kaip neigiamus personažus, o saviškius – kaip teigiamus.

Kaip gana vilktakišką ir bauginančią lietuvių karių išvaizdą aprašo XIX a. rašytojai. S. Daukantas (1845), remdamasis, matyt, liaudies padavimais ir savo fantazija, ją nupasakoja šitaip: "Senovėj karės apdaras, arba karės įkapės, maž teįvairavo nuo namų apdaro; ir taip, ant tos pačios sermėgos arba koboto [liemenės, palaidinio] antsimovęs meškena ar briedena, ar kito kokio žvėries kailiu, į kurį taip gebėjo įsinerti, jog meškenos ar briedenos galvena apmovė pats savo makaulę, ir įrėdęs savo akis į meškos akis, nosį į nosis, lūpas į lūpas, jojo į karę. Dėl didesnės dar neprietelių nuogandos [...] veidą savo dar mėlynėmis ar anglija [galbūt pelenais – R. S.] nutepė". L. A. Jucevičius (1846), remdamasis A. von Kotzebue, teigia, kad lietuvių "šalmai būdavo iš kietos žvėries odos, plaukais į viršų, priešakyje būdavo pritaisyta oda, nulupta nuo žvėries kaktos, lokio, vilko ar lūšies. Viršutiniai drabužiai irgi buvo iš žvėries kailių".

Pabaiga kitame numeryje

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1166. Akuotas :-) 2003-03-02 16:15
Tiesiog puikus, nes įžvalgus ir informatyvus tekstas. Gaila, kad savaitę teks laukti tęsinio.

1171. Paklausimas :-) 2003-03-02 17:29
Ar įmanoma "kūmo vilko" kaukės svarbą žiemos šventėse aiškinti remiantis pasakomis? Juk jos sekamos būdavo būtent žiemos metu.

1173. Vetustis2003-03-02 19:58
Daug įdomių prielaidų. Daug medžiagos apmąstymams ir ieškojimams.

1174. Vetustis2003-03-02 21:54
Apie neurų pasivertimą vilkais irgi taip spėjama, kad jie persirengdavo jais, kas graikams vis tiek buvo įdomu ir egzotiška. Germanų Beovulfas (vilkolakis irgi)- taigi lokys ("bičių vilkas"). Vėl vos ne tiesioginis vilko ir lokio ryšys.

1198. Geltona Žąsis2003-03-03 16:19
Kažin ar galima šiuo atveju remtis L.Grudzinsko kūryba, nors ji ir labai poetiška. Labai gražūs posakiai: "Martynas su sidabru, vilkas su rauda, briedis su šarma" arba "Grigas danguj malkau-ja, briedis ir vilkas girioj karaliauja", tačiau ar juos galima priskirti tautosakai? Ar neatsitiks taip, kaip atsitiko su E.Šimkūnaitės Indraja? Iš piršto išlaužtas dalykas (žr.B.Kerbe-lytės kritiką).

1205. Akuotas :-) 2003-03-03 20:12
Nežinau, kaip dėl L.Grudzinsko ar E.Šimkūnaitės (jų poetika ne visada paremta etnokultūrine patirtimi, čia tikrai teisi B.Kerbelytė), man kažkodėl prisiminė Akselio Miuntės "Knyga apie San Mikelę".Žinau, kad išėjo naujas leidimas, bet skaityte nuskaitytas senasis, tad iš jo: "Lokys turi dvylikos žmonių jėgą, o gudrumą tik vieno. Vilkas turi dvylikos žmonių gudrumą, o jėgą tik vieno". "Dievas sutvėrė visus gyvulius, tik vilkas yra velnio išpera. Kai žmogaus sąžinė sutepta kito žmogaus krauju ir jis neatgailauja, velnias dažnai jį paverčia vilku." "Paprasta kulka vilko neima -prieš tai reikia du sekmadienius nusinešti kišenėje į bažnyčią" ir t.t. Manding, tokie pastebėjimai apie vilkus (ten yra ir apie lokius) rodo įvaizdžio archetipiškumą.

1210. Geltona Žąsis2003-03-03 23:18
Akuotui. Dėl įvaizdžio archetipiškumo nesiginčiju. Žymiai geriau naudoti pastarąjį žodį. Pastebėjau, jog autoriai pradeda vartoti terminą "totemas", vos tik pajunta, kad jų keliama problema nėra taip lengvai įveikiama. Ačiū,kad priminėte Akselį Miuntę. Šie priežodžiai turi aukso vertę, nes jie atspindi (taip manau)švedų folklorą.

1214. R. S.2003-03-04 08:15
2): Dėl pasakų, tai N. Vėlius analizavo vieną, mokslininkų laikomą archaiškesne už kitas, pasaką "Vilko dainavimas" (Lituanistica. 1990.3). N. Vėliaus teiginių plačiau savo straipsnyje nepateikiau, kam įdomi ši tema - susiraskit. Be to, apie vilkui rodytą pagarbą gruodžio mėnesį papildomos informacijos galite rasti I. Narbuto straipsnyje "Šiaurės Atėnuose", berods 2001 IV 21.

1215. R. S.2003-03-04 08:33
Dėl L. Grudzinsko, neblogas pastebėjimas. Jo darbai nemoksliniai (tad ir negalima reikalauti iš jo nuorodų ar pan.), o visgi juose tiek fantastikos kaip pas P. Dundulienę ir E. Šimkūnaitę nerasi. Tačiau net ir pastarųjų dviejų negalima visiškai atmesti, o tik labai gerai "persijoti" ir naudoti kaip papildomą (o ne pagrindinę) informaciją. Gi L. Grudzinskas savo pateikiamą tautosaką linkęs dažnai išskirti (kabutėmis ar kaip kitaip), todėl aš gan lengvai skiriu ją nuo jo paties literatūrinio teksto. Na, neimu aš tos tautosakos iš L. Grudzinsko straipsnelių pavadinimų. Galvoju apie šią problemą jau seniai, norėčiau susisiekti su juo pačiu ir patikslinti daugelį mane dominančių dalykų... Negi norime išbraukti iš lietuvių etninio paveldo didelius Rytų Lietuvos girių lobius?

1216. Akuotas :-) 2003-03-04 14:25
Be abejo, "išbraukti iš lietuvių etninio paveldo didelius Rytų Lietuvos girių lobius" niekas neketina. L.Grudzinskas - įdomus autorius. Labai maga sužinoti ką nors daugiau apie jo pateiktų etninių detalių istoriją. Pavarčiau namie turimas jo knygas ("Laiškai beržo tošyje", "Laiškai iš elnių miško", "Laiškai iš bebrų upelio") pasižymėtose vietose akivaizdžiai matoma, kur autoriaus mintys, kur surinkta medžiaga. Gaila, kad ji be nuorodų. Kad ir ši: "Labanoro pamiškėse vilkai koncertus keldavo, kai suskambėdavo didysis varpas, vadinamas vyskupu Belazaru, arba užgrodavo vargonai. Senukas kunigas Nikodemas per pamokslą sakydavo: "Vilkai vargonuoja, Dievulio giedrių orų prašo". Grįždamos iš bažnyčios mergos ir bernai iš vilko pėdų pakelėje, tarpu šimtamečių pušų, burdavo. Jei pėdos vesdavo kaimo pusėn, po Trijų Karalių suskambės žvanguliai ant piršlių išpuoštų arklių. Jei pėdos veda raistan, ilgai kraitis gulės kupare. Vilkų takas per užsnigtą ežerą žadėdavo sunkias lydekų, palšų (karšių), ešerių valkšnas." Tikrai verta pašnekinti L.Grudzinską. Gal ŠA "Paveldo" skyriaus redaktorius to imtųsi?

1217. R. S.2003-03-04 16:54
Tiesa, o kur Kerbelytė komentuoja minėtus autorius? Kad E. Šimkūnaitės kūryba buvo apžvelgta knygoj "Tikra ir netikra liaudies kūryba", tai žinau...

1219. Akuotas :-) 2003-03-04 18:51
Negalėčiau tiksliai pasakyti net datos, nes po L.Saukos knygos "Tikra ir netikra liaudies kūryba" pasirodymo (1983)buvo labai įdomu išgirsti ir kitų autoritetų nuomonę tuo klausimu. Kažkokiame seminare gerb.B.Kerbelytė buvo paklausta ir labai lakoniškai atsakė.Tuo pasakymu ir rėmiausi 6 komentare. Gal Geltona Žąsis galėtų duoti kokių nuorodų. Man irgi būtų įdomu. Jums dėkoju už primintą N.Vėliaus straipsnį.

1220. Geltona Žąsis2003-03-04 22:49
Straipsnis puikus, o čia tik tarp kitko... apie maginę naudą. Galbūt nereikėtų suabsoliutinti teiginio, jog "naminiai gyvuliai totemais būti negalėję - jie teikė žmogui daugiau materialią, o ne maginę naudą." Nereikia užmiršti, kad jų maginės savybės gali būti jau užmirštos. Apie tai liudija bent karvės įvaizdis slavų mitologijoje: "Senovėje slavai, regis, neskersdavo karvių mėsai. Karvių nepjauna, o parduoda netgi ligos ar senatvės atveju. Ir tikras, ir tariamas susirgusios karvės pardavimas priimamas kaip maginė priemonė galinti pagelbėti jos išgijimą. Jeigu prisieidavo paskersti karvę (dėl ligos), tai šeimininkai jos mėsos nenaudodavo, o parduodavo ją kaimynams arba visiems kaimo gyventojams. Papjauti karvę - bergždę arba veršį - buvo leidžiama vestuvėms, metinėms (mirusiųjų)ir, retais atvejais, bendruomenės šventėms. Rytiniai slavai turėjo paprotį dovanoti karvę šventikui arba kokiam nors vargetai iškart po laidotuvių. Karve gali būti laikoma ir demoniška būtybė. Ukrainiečiai ir baltarusiai cholerą įsivaizdavo arba moterimi su karvės kojomis, arba juoda karve, arba moterimi, sėdinčia ant juodos karvės" etc. Taigi, šio naminio gyvulio mitinės (maginės) savybės akivaizdžios.

1232. Vėpūtinis2003-03-07 09:46
Vilkų istorijos tąsa: "Paskutinį kartą rusai savanoriai dalyvavo Bosnijos kare, kuris vyko 1992-1996 metais. Tada žiniasklaidoje buvo minimi "Caro vilkų", "Kazokų kareivių" ir kiti negausūs būriai. Dar vienas rusų būrys - "Baltieji vilkai", kuriame buvo maždaug 20 žmonių, kovėsi serbų pusėje Sarajevo apylinkėse. Šių savanorių kovinę dvasią aukštai vertino serbų karinė vadovybė. "Baltieji vilkai" buvo būrys, kokius dabar priimta vadinti specialiuoju padaliniu. Tokie padaliniai nedalyvauja paprastuose karo veiksmuose, bet vykdo itin atsakingas operacijas." "Kauno diena" 2003, kovo 7, penktadienis.

1233. Varsa :-) 2003-03-07 10:04
Ingmaras Bergmanas: "Vilko valanda yra valanda tarp nakties ir aušros. Tai valanda, kai miršta dauguma žmonių, kai miegas giliausias, kai košmarai realiausi. Tai valanda, kai nemigos kankinamamus apninka kraupiausios baimės, kai vaiduokliai ir demonai turi didžiausią galią. Vilko valandą gimsta ir daugiausia vaikų..."

1235. Astronomas :-) 2003-03-07 10:36
Ir dar apier vilkus. Tik dabar tai yra žvaigždynas. Kodėl jis tap pavadintas? Vilkas Lupus, Lupi, Lup P. dangaus pusrutulio žvaigždynas į pietus nuo Svarstyklių, plotas 334 kv. laipsn. Lietuvoje matoma tik šiaurinė dalis. Pietinė dalis apima dalį Paukščių Tako greta Kentauro. Šviesiausios žvaigždės: Lup (V=2.30, B1.5 III), Lup (V=2.68, B2 III), Lup (V=2.78, B2 IV). Visos šviesiausios žvaigždės yra B spektrinės klasės ir priklauso Skorpiono-Kentauro asociacijai. Yra trys kamuoliniai spiečiai - šviesiausi NGC 5927 (V=8.0) ir NGC 5986 (V=7.5).

1236. Eigulys :-) 2003-03-07 10:53
Baimė vilkui mums yra skiepijama nuo vaikystės. Tam dažnai tarnauja ir tautosaka. Tai vienas iš nedaugelio atvejų mūsų gyvenime, kada mes linkę tikėti pasakomis. Gal dėl to kalta pati Lietuvos gamta, kuri, berods, yra tokia skurdi, kad ne kaip tegali nuskriausti joje apsilankiusį žmogų? Ne, vis dėl to kaltas pats žmogus, perduodamas iš lūpų į lūpas galybę prasimanymų, intriguojančių savo keistumu, žiaurumu ir klastingumu. Mūsų pasąmonėje jau seniai yra susiformavęs stereotipas, kuris jei ir neatvirai, tai bent širdies gilumoje nuteikia mus prieš vilką. Mes labai menkai pažįstame šį žvėrį, o ko nepažįstame - to bijome, ko bijome - to nekenčiame.

1255. @2003-03-08 21:39
Idomu, kad iki siol nera nei vieno patikimo fakto, kuris liudytu, jog vilkai kada nors yra uzpuole zmogu.

1256. Kritiškas požiūris :-) 2003-03-08 21:41
Stipriausias numerio tekstas.

1258. Siuvėjas2003-03-08 22:09
Kam klius, kam neklius, bet tam beuodegiui - tai tikrai klius...

1266. Santechnikas :-( 2003-03-09 19:23
Labai gaila, kad straipsnyje neminima gausi V.Ivanovo ir V.Toporovo surinkta medžiaga apie vilką ir chetų karaliaus Chatusilio I (17 a. pr. Kr.) vilkus karius. Minėti autoriai kur kas anksčiau yra pastebėję, kad seniausia vilkolakio (волкодлак, волколак) forma gali būti sudaryta iš dviejų - vilko ir lokio - vardų (prūsų tlok - lokys,liet.lokys,latvių lacis etc.)ir, kad jis tapatus sen.germanų vardams: sen.islandų Ulf-biorn, sen.aukšt.vokiečių Wulf-bero. Dar vienas vilkolakio pavadinimas slavų kalboje siejamas su veiksmažodžiu vedati, t.y. "žinoti" ir t.t.

1268. Kalva :-) 2003-03-09 20:43
21): Manau, kad straipsnyje autorius visko suminėti ir negalėjo, platesniems tyrinėjimams reikalinga studija. O įžvalgų yra įdomių, negi tai neigtumėte?

10919. Marcius2003-12-31 22:30
Del etimologijos (re: Santechniko mintims): Reikia atkreipti i pacio lokio etimologija. Siokia tokia pataisa: prusu kalboj lokys dokumentuotas tik Elbingo zodyne kaip `klokis`. Pagal fonetini desninguma, Sembos tarmej tai butu *tlakis. Panasiai sis zodis skambetu ir proto-baltu kalboj. Dabar tiksliai neatsimenu kas tyrinejo lokio etimologija, gal Maziulis. Lyginant sakni *tlak- su kitomis kalbomis (pietu slavu, jei neklystu) isaiskeja jog ankstesne reiksme buvo "gaurai, sheriai, kudlos". Del tabu lokys igavo nauja varda, pagrista eufemizmu. Galima atkreipt demesi i dar panasu idioma folklore "juodas kudlotas". Jei tlakis is tiesu seniau reiske kudlotaji, gauruotaji ir pan., vilktakis/vilkolakis

75876. Skalvis :-) 2007-02-28 18:23
Norėčiau pranešti... Kas domisi vilkatlakais ar kitomis kovų brolijomis, tai nueikit į www.brolija.piczo.com ten pamatysite mažus vaikus besidominčius senovės kovomis.

Rodoma versija 24 iš 24 
23:54:01 Dec 26, 2010   
Apr 2008 Aug 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba