ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-03-01 nr. 642

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Storoji Margarita, Ilgasis Hermanas ir kitos poros (32) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Jeigu tyla žalia, tai... (2) • Su Anykščių rajono meru DARIUMI GUDELIU kalbasi rašytoja Vanda Juknaitė. Tai yra žmonių tarpusavio ryšiai (3) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Japonų šintoizmas ir baltų religijos (1) (11) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (1) • ALGIMANTAS MANKUS. Penkioliktąjį kartą Girtųjų kaime (2) • SIGITAS GEDA. Poezija (3) • MARY PIPHER. Motinos (6) • VYTAUTAS BERENIS. Mažoji architekto tėvynėAGNĖ BILIŪNAITĖ. Studentės laiškai iš Taivano (6) • ROKAS SINKEVIČIUS. Vilktakių tradicija lietuvių kalendorinėse žiemos šventėse (25) • JONAS MIKELINSKAS. Pasaulis gi mato, arba Įvaizdis ir veidas (14) • Atviras laiškas LR kultūros ministrei Romai Dovydėnienei (5) • DINO BUZZATI. Meilės laiškas (13) •

Studentės laiškai iš Taivano

AGNĖ BILIŪNAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

2002. VIII. 31 Štai taip prasideda naujas gyvenimas, nauja seno gyvenimo dalis ar šiaip kažkas – nuo datos užrašymo. Tai nėra pirmas rankos prisilietimas prie popieriaus naujoj erdvėj. Pirmi buvo laiškai.

Jau gyvenu. Gan jaukiai. Spėjau apvaikščioti savo buveinę, apšniukštinėti siauras aplinkines gatveles, pilnas užuominų apie kitokį gyvenimo būdą. Dar nenusistovėjo dienotvarkė. Dar nežinau, ką ir kada veikiu. Dar tik ši sekundė egzistuoja, tik joje prasmė. Nežinau, kaip bus po poros savaičių. Atsiras šioks toks ritmas. Net ir geriausiam džiaze jis atsiranda.

Pirmi įspūdžiai apie Taibėjų... Pekino dviračių minią visiškai pakeičia motoroleriai. Gatvės tylesnės, nieks nepypsi be proto ir neklykauja konduktorės autobusų stotelėse. Naktimis prasideda ištisos šviečiančių reklamų simfonijos. Keista, bet naktis čia jau rugpjūčio mėnesį prasideda šeštą valandą. Tokios mistiškos ir pasakiškos sutemus, dieną tos pačios gatvės virsta botanikos sodais, gėlių, vaisių, žalios mėsos turgumis, kavinėmis, virtuvėmis, šunų ir vaikų prausimo vieta, net televizoriai žiūrimi ir mašinos taisomos čia pat, ant šaligatvio.

Gatvėse pilna tikrų tikriausių palmių alėjų!

2002. IX. 01 Formozoj kasnakt lyja iki priešpiet. Šiąnakt net su žaibais. Sako – neseniai prasliūkinusio taifūnėlio palikimas. Sako – prieš 2 dienas žemė drebėjo. Gaila, kad nejutau. "Lonely Planet" perskaičiau, kad reikia saugotis nuodingų gyvačių ir skorpionų. Taigi turi būti visa ko pusiausvyra.

Rytoj turėtų šis tas paaiškėti. Paskaitų grafikas, valgyklos kainos, reikiamų metro stotelių pavadinimai. Pamatas rutinai. Gal taip greičiau pajudėsiu iš šito visiško nejudros taško. Reikia laiką paversti ritmu, traukinio ratų dundėjimo ritmu, kad išvežtų, išjudintų ir pažadėtų, jog galinė stotelė anksčiau ar vėliau bus pasiekta.

2002. IX. 03 Vis bandau palyginti tas 5 jau praėjusias dienas su tom dar likusiom 359... be proto, nesuvokiamai daug. Geriau nesigilinti, tikintis, kad jos taip ir prasmuks nepastebėtos... bet bijau... bijau, kad kiekviena diena ir valanda bus išjausta nuo pradžios iki galo. Perkošta kaip kokia upė per arbatos tinklelį, iščiupinėjant kiekvieną žuvelę ir dumblį. Skaudžiai, sunkiai ir ilgai. Bijau. Bandau laiškuose apgauti, kad ne.

2002. IX. 04 Na pagaliau! Kažkas ėmė kelti mane į viršų. Išsinagrinėjau žemėlapius ir jau aišku, kad negalėsiu nepamatyti šitų visų karštųjų versmių, krioklių, drugelių plantacijų, kalnų, "pieno ežerų", koalų, aborigenų kaimų... be to, pavarčiau teatrų repertuarus... įmanoma... įkandama pamatyti kinų operą, išgirsti bambukinę fleitą ir pipą, drakono ir liūto šokį. Net Vakarų kultūra čia skleidžiasi labiau nei Vilniuje. Žada atvežti Matisse’ą, Giotto. Po truputį visus ilgesius ima nugalėti sveikas protas ir suvokimas, kad tai nuostabi galimybė ir kalnas patirčių. Telieka išsemti tai iki dugno, kad grįžusį toliau gyvenčiau nesigailėdama nė minutės, čia praleistos.

2002. IX. 05 Laikas mano pusėj. Jis eina. O eidamas būtinai baigsis.

Visi laukia taifūno. Šiandien vakare. Lyja. Smarkiai. Bet akimirkomis atlėgsta. Tada išlenda saulė. Ryškiai ir aiškiai. Dangus pilnas prinokusių, pritvinkusių debesų, bet jie ne masė, ne plynas laukas. Jie turi formą ir savo paslaptį. O tarp jų prasiveria viltis... Vėl vėjas. Smarkėjantis. Dar tik žaidžiantis... lapais, laikraščių puslapiais, žiedlapiais... bet jau tuoj tuoj – žmonių namais, medžių kamienais, gyvybėm... bet dabar... dabar tyla. Šventa, raminanti ir ruošianti tam, kas bus ir ko neliks. Išryškėję žmonių veidai. Apšviesti keistos vakarėjančio dangaus šviesos. Tokie artimi pasidaro. Tokie kiekvienas sau, bet šalia kits kito, kiekvienas nešantis akimis savo istoriją, kurią būtina užrašyti...

2002. IX. 06 Motoroleris... tai atskiras pasaulėlis. Gražiausias vaizdas atsiveria, kai, užsidegus raudonai šviesoforo šviesai, gatvę užtvindo motoroleriai tarsi per "Tour de France". Ant šitos transporto priemonės galima pamatyti ką tik nori: kostiumuotą ministerijos darbuotoją, bobulytę, kuri, atrodo, tuoj tuoj pūstelėjus vėjui ims ir nuvirs, pankų porelę dažytom skiauterėm, mamą, sutupdžiusią ant to paties motorolerio... 4 nenuoramas, o dėdulės su šunimis išvis įprastas dalykas.

2002. IX. 07 Ir štai. Jokio taifūno aš taip ir nemačiau. Buvo vėjas. Ir lietus. Ir kavinių stiklai, apklijuoti juostom, ir maišai su smėliu prie durų, tiltų ir įėjimų į metro. Ir uždarytos parduotuvės tuščiais prekystaliais. Ir nuolaidos bulvių traškučiams bei alui. Žmonės pasidarė sau nacionalinę šventę ir smagiai pasisėdėjo namie, nes į darbą irgi nereikėjo eiti. Va toks ir taifūnas. O po to, sako, ateina pats geriausias oras. O tai reiškia... kad reikia, būtina, neįmanoma kitaip – keliauti! Perskaičius kelionių bibliją ("Lonely Planet") tapo visiškai aišku, ką noriu pamatyti (viską), kaip ten nusigauti (kad ir šliaužte), kiek tam reikia laiko (tiek, kiek turiu – metų).

Buvimas čia yra pamoka. Kaskart vis suvokiama kitaip. Šiandien ją suvokiu kaip mokymąsi įvertinti tai, ką esu suradusi, kartais sunkiai, kartais per daug lengvai, ir kad sugebėdama išlaikyti tai visus metus savyje – išlaikysiu visam likusiam gyvenimui. Draugus, meilę, artumą. Ir dar visa tai tam, kad tapčiau savarankišku, stipriu, jautriu, besistebinčiu, pastebinčiu, geru, žodžiu – tikru žmogumi. Va kokios optimistiškos ir rimtos išvados gimė, prabuvus porą savaičių. Dar nesiveržia gražūs švieži poetiški momentai, tik nuogos aiškios mintys, tarsi buvimo čia ir dabar deklaracijos. Gairės ateičiai. Taisyklės ir prisižadėjimai sau, norint prisijaukinti nepažįstamą erdvę ir laiką.

Pasaulyje yra viena tokia nepaprasto minkštumo sofa rudais ir mėlynais apmušalais. Šalia dega toršeras su dviem jaukiais gaubtais. Stambiai dryžuotos užuolaidos, šiltos vangogiško geltonumo sienos, ant kurių nuo šiaudinės palubės lempos raibuliuoja nuostabūs šešėlių nėriniai... kilimas, ant kurio mėtosi aštuonios, o pastaruoju metu – dešimt patrintų šlepečių... ant smagaus šviesaus medžio skandinavišku minimalizmu kvepiančio staliuko krūva laikraščių, geltono molio vazoj – visada gėlės... tai pats jaukiausias kampelis pasaulyje... ilgiuosi jo kas vakarą...

2002. IX. 10 Nuostabu taip iš ryto atsikėlus gerti balkone pieną. Bundantis miestas. Nepažįstamas, bet draugiškas. Giedras dangus. Giedras pasaulis. Mokinukai su kuprinėm, šviežios moterys, pailsėję vyrai. Ryškiai žali gėlių ir medžių lapai. Vėjas rytinis. Toks teikiantis vilčių. Galėtų čia nebūti tokio ilgo ir skaudančio vakaro. Rytais aš kupina paprastų norų, tikėjimo... Vakar atradau dar vieną pasaulį. Knygų. Jis milžiniškas! 8 aukštų! Kaip Babelio bokštas, pilnas pasaulio ir kalbų. Ir knygų, kurias be galo noriu perskaityti. Deja, jau vaikystėje teko suvokti skaudžią tiesą, kad niekada neperskaitysiu visų pasaulio knygų... Blogiausiu atveju, jei neužteks stipendijos keliauti fiziškai, keliausiu iš puslapio į puslapį. Keista tokia patirtis – nusitrenkti šitiek tūkstančių kilometrų, kad metus prasėdėtum bibliotekoj...

Ant namų stogų kinai turi sodus, oranžerijas ir kuklias namų šventyklėles, kuriose deginami popieriniai pinigai, kad realiai grįžtų dešimteriopai. Kiekviename balkone, kuris iš gatvės atrodo visai nekaip – grotos, grotelės, stogeliai, plastikinės plokštės, – visada pilna augalų. Savotiški XXI amžiaus kiniški sodai. Pirmo aukšto balkonai ir prieangiai turi stogus, ant kurių metai po metų viršutinių aukštų sulūžę skėčiai, pavieniai batai, gėlių vazonėliai, kelnaitės, kamuoliai randa paskutinę atilsio vietą.

2002. IX. 21 Kad ir kokiam mieste Taivane būčiau, visur šiukšliavežės cypia... Beethoveno "Elizai"... didesnio išsityčiojimo nesu girdėjusi!

Rudens vidurio naktį po mėnesiena pilni šaligatviai... kepimo grotelių su skrundančia mėsa ir kukurūzais, ant žemės susėdusių kaimynų su vaikais, kalnai kaulų ir šiukšlių. Jokio žiūrėjimo į pilnatį. Jokios romantikos. Jokios meditacijos ir susikaupimo. Tiesiog... iškyla vidury miesto. Šiuolaikinio Rytų pasaulio mistika. Ne taip įsivaizdavau.

2002. IX. 23 Turiu vėl viską pradėti nuo nulio. Susikurti, pasiekti, išsikovoti, išsikaulyti ir susirasti, prisijaukinti, prisivilioti. Kai įstojau į VU ir atvažiavau mokytis, buvo pirmoji "balto lapo" stadija. Tai buvo kova. Už savo kontūrų nusibraižymą naujoj erdvėj. Bet kai jau viskas tapo pamatais, ant kurių reikia po truputį su pasigardžiavimu statytis savo pasaulio pilis, visa tai palikau ir išsigrūdau į kitą pasaulio kraštą, į salą nežinomam vandenyne. Ir vėl viską iš naujo. Atsidusti giliai giliai ir pradėti statyti naujus pamatus. Pavargau taip. Noriu į viską žiūrėti iš savo mandalos centro. O esu visiškoj periferijoj, kažkur rytiniam kampe, neapsaugota nuo vėjų, nes esu ant Žinomo ir Nežinomo ribos. Nesu apsupta savo sodų, kalnų ir upių. Ir net mano riteris kažkur liko toli ir skaito mano vakarykštes dienas.

2002. IX. 24 Šiandien aš rami. Išsidaužo kartais sukylanti jūra į krantus aštrius, prasidrasko putas ir vėl nurimsta. Nuo mėnulio turbūt tai. Arba šiaip profilaktiškai...

Taibėjus – nėščių moterų miestas. Kasdien sutinku mažiausiai keturias. Nepaprastai gražu.

2002. X. 06 Vaikščiojau per lietų tokį gaivų vakarą. Netikro rudens, kai netikras žvarbumas vos vos suima šnerves. Prisiminiau visus tuos vakarus Vilniuje, kai grįždavau iš universiteto, Rotušės, teatro ar filharmonijos, pliaupiant lietui ant skęstančių lapų. Ant grindinio spalvotos balutės. Ir drėgmė, ir žvarbumas, ir vėjas, plėšiantis skėtį. Ir aš, viena, bet namie, savo gatvėse link savo jaukaus kambarėlio, kur gersiu karštą arbatą su svarainiais ir klausysiuosi V. Čepinskio griežiamo Chopino... Pasiilgau tų tokių savų vakarų, tikro rudens. Čia – palmės, nemetančios žalių milžiniškų lapų, nes tada turbūt reikėtų stabdyti eismą, kad koks vienas nešlumšteltų kam ant galvos. O be to, numetusios lapus palmės primena... styrančius žirafų kaklus be galvų... Kraupoka... Tai toks ruduo-ne-ruduo čia.

Taivanis – tai miestai be senamiesčių. O pačios seniausios šventyklos tegali pasigirti kokiais 200 metų. Čia jau reikėtų padėkoti japonams, kad per okupaciją išbombardavo. Bet nuo to ne geriau. Vis tiek trūksta senovės dvelkimo, srūvimo, užplūdimo iš už kiekvieno kampo...

2002. X. 20 Tikri bananai, kekėm kekėm ant pačių tikriausių laukinių palmių. Nemaniau, kad kalnai turi tokią įvairovę augalų – bambukai, pušys, palmės, uosiai, klevai, krūmai, gėlės, bulvės, paparčiai... Norėčiau pažinti juos visus iš lapų formos, iš žievės spalvos, iš žiedų aromato, žinoti visų jų vardus...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1207. toks skaitytojas2003-03-03 21:09
Agne, dekui uz ziupsneli siu puikiu taivanietisku uzrasu. Tamstel, be abejones turi dovana rasyti ir jausti. Lauksiu kitu laisku, sviezio oro gusiu is tolimojo Taivanio.

1208. Akuotas :-) 2003-03-03 21:20
Vis dėlto neaišku: Taivanas ar Taivanis?

1231. nusistebėję2003-03-07 00:25
Čia rašoma: "Atsiras šioks toks ritmas. Net ir geriausiam džiaze jis atsiranda." Įdomu, ar autorė kada nors girdėjo džiazą? Panašu, kad net nenutuokia, kas tai yra...

1251. Santechnikas iš Ukmergės :-) 2003-03-08 19:11
Pajutau poetišką sielą, bet Taivanio dvasios - ne. Manau, kad sėdint kokioje nors Vilniaus kavinukėje su tokiu pat pasisekimu būtų galima aprašyti Didžiąją Kinų sieną arba Notr Damo katedrą.Pritrenkė kas kita, kad rašo iš Taivanio - lietuvė studentė. Na, pagalvojau, čia tai bent! Agne, rašyk eilėraščius, nes esi poetė peizažistė.

1252. Taukas2003-03-08 20:01
Banalus tekstas. Kam dienorastis? Kieno dienorastis? Kodel as turiu ji cia skaityt? Nuo kada Satenai spausdina nezinia kieno dienorascius, ka, Geda konkurencijos nebijo?

2762. as :-( 2003-05-12 07:01
Skystoka. Vietomis drasus S.Gedos dienorasciu stiliaus nukniaukimas. Senosios klises, per ilgi ir sunkiai isvinguriuoti sakiniai, nuvalkiotos metaforos, priestaravimai paciai sau. Mazutis pavyzdys: "Čia – palmės, nemetančios žalių milžiniškų lapų, nes tada turbūt reikėtų stabdyti eismą, kad koks vienas nešlumšteltų kam ant galvos. O be to, numetusios lapus palmės primena... styrančius žirafų kaklus be galvų... Kraupoka... " Jei matei palmes be lapu, kaip gali sakyt, kad jos lapu nemeta? Sutinku su Santechniku is Ukmerges: paistalai, vietomis ir visai grazus, bet ne velnio Taivano egzotikos. Mazi pastebejimai. Per daug mazi, kad tai skirtusi nuo kurio nors mazo miestuko Lietuvoj ar kokioj kitoj saly. Geriau rasyk eiles. Ten tavo mintys vientisesnes nuotaikos ir stilistikos, ten jos igyja savitumo. Cia gi atrodo lyg is reikalo rasyta. Kaip koks mokyklinis rasinys...

Rodoma versija 24 iš 24 
23:54:01 Dec 26, 2010   
Apr 2008 Aug 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba