ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-03-01 nr. 642

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Storoji Margarita, Ilgasis Hermanas ir kitos poros (32) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Jeigu tyla žalia, tai... (2) • Su Anykščių rajono meru DARIUMI GUDELIU kalbasi rašytoja Vanda Juknaitė. Tai yra žmonių tarpusavio ryšiai (3) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Japonų šintoizmas ir baltų religijos (1) (11) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (1) • ALGIMANTAS MANKUS. Penkioliktąjį kartą Girtųjų kaime (2) • SIGITAS GEDA. Poezija (3) • MARY PIPHER. Motinos (6) • VYTAUTAS BERENIS. Mažoji architekto tėvynėAGNĖ BILIŪNAITĖ. Studentės laiškai iš Taivano (6) • ROKAS SINKEVIČIUS. Vilktakių tradicija lietuvių kalendorinėse žiemos šventėse (25) • JONAS MIKELINSKAS. Pasaulis gi mato, arba Įvaizdis ir veidas (14) • Atviras laiškas LR kultūros ministrei Romai Dovydėnienei (5) • DINO BUZZATI. Meilės laiškas (13) •

Meilės laiškas

DINO BUZZATI

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglės Kuckaitės piešiniai

Trisdešimt vienų metų Enrikas Rokas, įsimylėjęs vienos prekybos bendrovės administratorius, užsidarė savo kabinete – mintys apie ją kirbėjo visu smarkumu ir aitrumu, todėl jis pasiryžo. Parašys – įveiks ir išdidumą, ir drovumą ir parašys.

"Gerbiamoji panele, – pradėjo, ir jau vien pagalvojus, kad šiuos ženklus, kuriuos popieriuje braižo plunksna, apžiūrinės ji, širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi. – Mieloji Ornela, mano Išrinktoji, Mylimiausioji, Saulute, deginanti Ugnie, naktų Apsėdime, Žvaigždute, Gėlele, Meile..."

Įėjo padėjėjas Ermetė.

– Atleiskit, pone Rokai, ten pas jus atėjo. Štai, – jis pažvelgė į kortelę, – ponas Manfredinis.

– Koks Manfredinis? Tokio visai negirdėjau. Ir apskritai neturiu laiko, labai skubus darbas. Tegu ateina rytoj arba poryt.

– Man regis, pone Rokai, ten siuvėjas, turbūt dėl primatavimo...

– A... Manfredinis! Sakyk, rytoj.

– Taip, bet jis aiškina, kad jūs kvietėt.

– Teisybė, kviečiau... – Rokas atsiduso – ... tegu užeina, bet sakyk, kad paskubėtų, tik porai minučių.

Įėjo siuvėjas Manfredinis su drabužiu. Gal ir galima pavadinti primatavimu žaibišką švarko apsivilkimą ir staigų nusimetimą, siuvėjui vos spėjus brūkštelėti kreidele.

– Jūs jau man dovanokit, bet turiu baisiai skubaus darbo. Iki pasimatymo, Manfredini.

Rokas puolė prie stalo ir tęsė laišką: "Mano Šventenybe, Taurioji siela, kur tu šią akimirką? Ką veiki? Aš mąstau apie tave taip įtemptai, kad negalimas dalykas, jog manoji meilė tavęs nepasiektų, nesvarbu, kad esi taip toli, kitame miesto gale, kuris man atrodo lyg sala kažkur tarp jūrų marių..." (Kaip keista, svarstė jis, kas atsitiko, kad aš, toks blaivus žmogus, verslo strategas, staiga prabilau tokiais sakiniais? Gal čia koks pamišimas?)

Tuo tarpu suskambo telefonas. Tarsi kas šalto vandens būtų už apykaklės šliūkštelėjęs. Iškošė:

– Alio?

– Laaabas, – tingiai miauktelėjo moters balsas. – Ko toks be nuotaikos... na, jeigu aš ne laiku, tai...

– Kas čia skambina? – pasiteiravo jis.

– Klausyk, tu šiandien nepakenčiamas, jeigu jau...

– Kas skambina?

– Bent jau leisk man...

Jis padėjo ragelį ir paėmė parkerį.

"Žinai, mano Meile, – rašė, – lauke drėgna ir šalta, tvyro rūkas, prisigėręs benzino ir teršalų, bet aš jam pavydžiu..."

Dzin – telefonas. Jis krūptelėjo lyg supurtytas elektrošoko.

– Alio?

– Bet, Enrikai! – tas pats balsas. – Atvažiavau į miestą specialiai dėl tavęs, o tu...

Jis net pašoko – lyg nuo smūgio. Skambino Franka, jo pusseserė, nebloga mergina, labai lipšni. Ji jau keletą mėnesių prie jo klijavosi, nesuprasi, kas jai šovė į galvą. Moterys sugeba megzti neįmanomus romanus. Bet bus negražu, jei taip nemandagiai jos atsikratys.

Tačiau jis atsispyrė. Kad ir kas būtų, užbaigs laišką. Vienintelis būdas nuraminti viduje įsismarkavusią liepsną – parašyti Ornelai; taip jis galės tapti jos gyvenimo dalimi, galbūt ji perskaitys iki galo, gal nusišypsos, gal įsidės laišką į rankinuką, ir lapas, kurį jis margino pakiliomis frazėmis, po kelių valandų galbūt glausis prie mažyčių dailučių iškvėpintų jai priklausančių daikčiukų: lūpų dažų, siuvinėtos nosinaitės, paslaptingų mažmožių, prisigėrusių jaukaus intymumo. O čia ta Franka kvaršina galvą.

iliustracija

– Klausyk, Enrikai, – sakė tęsiamas balsas, – gal man užeiti pas tave į darbą?

– Ne ne, atleisk, aš be galo užsiėmęs.

– Tik neužkalbėk danties, jeigu nusibodau, taip ir sakyk. Sudie.

– O Dieve, kam taip išpūti? Sakau, turiu darbo. Klausyk, užeik vėliau.

– Kada vėliau?

– Užeik... po poros valandų.

Trenkė telefono ragelį, jam atrodė, kad sugaišo nedovanotinai daug laiko, laiškas turėjo būti išsiųstas iki pirmos, antraip pasieks gavėją tik kitą dieną. Ne ne, išsiųs jį greituoju paštu.

"...mielai pasikeisčiau su juo vietomis, – rašė, – įsivaizduoju, kaip rūkas gaubia tavo namą ir virpuliuoja priešais tavo kambarį, jeigu jis turėtų akis – o gal ir iš tiesų rūkas mato – galėtų grožėtis tavim pro langą. Aš atrasčiau plyšelį, menkutį tarpelį, pro kur įeiti. Aš prisiliesčiau lengvučiu dvelksmu ir jau būčiau laimingas, paglostyčiau švelnių švelniausiai lyg nematomas pūkas. Rūkui nėra užtvarų, nėra užtvarų ir me..."

Padėjėjas Ermetė tarpdury.

– Atleiskit...

– Aš tau sakiau, kad kol nebaigsiu šito darbo, nieko nepriimsiu, pasakyk, kad užeitų rytoj.

– Bet...

– Kas bet?

– Apačioje, mašinoje, jūsų laukia įgaliotinis Invernicis.

Prakeikimas, Invernicis, sandėlio, kur buvo įsiplieskęs gaisras, apžiūra, susitikimas su ekspertais, velnias, buvo ir pamiršęs, visai išgaravo iš galvos. Čia kipšas kiša koją.

Skausmas, deginęs krūtinę, tapo beveik nepakeliamas. Apsimesti sergančiam? Neįmanoma. Taip ir užbaigti laišką? Bet reikia dar tiek daug pasakyti, tiek daug tokių svarbių dalykų. Jis neryžtingai padėjo laišką į stalčių. Čiupo paltą ir pirmyn, vienintelė išeitis – paskubėti. Per pusvalandį su Dievo padėjimu galbūt ir susitvarkys.

Grįžo be dvidešimties minučių pirmą. Laukiamajame pastebėjo keletą žmonių. Nerimaudamas užsidarė kabinete, sėdo prie stalo, atidarė stalčių, o laiško nebebuvo.

Širdis trankėsi taip, kad užgniaužė kvapą. Kas galėjo raustis po rašomąjį stalą? Gal apsiriko pats? Žaibo greičiu paeiliui atidarinėjo visus stalčius.

Ačiū Dievui. Jis pats susimaišė, nes laiškas gulėjo savo vietoj. Tačiau išsiųsti iki pirmos nebepavyks. Laimė – jo galva tiesiog sprogo nuo įtemptų minčių (dėl tokio paprasto, banalaus reikalo), siūlančių įvairias išeitis, sekinančio nerimo ir paikų vilčių, – laimė, yra greitasis paštas ir dar įmanoma suspėti iki paskutinio vakarinio paskirstymo arba... dar geriau, duos Ermetei nunešti, ne ne, geriau nepainioti padėjėjo į tokius intymius dalykus, nuneš jis pats.

"...nėra užtvarų ir meilei, – rašė, – jai nebaisūs atstumai..."

Dzin – įnirtingasis telefonas. Nepadėdamas parkerio, kairiąja ranka jis pakėlė ragelį.

– Alio?

– Alio, čia jo ekscelencijos Trakio sekretorė.

iliustracija

– Klausau, klausau.

– Čia dėl tos importo licencijos...

Jis tarsi prikaltas prie kėdės. Tai buvo ypatingos svarbos sandoris, nuo jo priklausė visa ateitis. Pokalbis užtruko dvidešimt minučių.

"...ji įveiktų, – rašė jis, – Didžiąją kinų sieną. O mieloji Orn..."

Padėjėjas vėl tarpdury. Rokas svaido žaibus.

– Pamiršai, kad nieko nepriimu?

– Bet ten mok...

– Nieko, niekoooo! – suriko įtūžęs.

– Mokesčių inspektorius, sakė, jūs susitarę.

Jėgos jį apleido. Nepriimti inspektoriaus būtų beprotybė, savižudybė, krachas. Priėmė.

Penkios minutės po pusės dviejų. Pusseserė Franka jau laukia. Paskui – inžinierius Štolcas, tiesiai iš Ženevos. Paskui – advokatas Mesumečis, dėl pervežimo dokumentų. Ir seselė, kasdien ateinanti suleisti jam vaistų.

"O mieloji Ornela", – rašo jis, puolęs į neviltį, kaip skęstantis, kurį užgriūva vis aukštesnės ir grėsmingesnės bangos.

Telefonas.

– Čia Prekybos ministerijos pareigūnas Stocis.

Telefonas.

– Čia Koncernų konfederacijos sekretorius...

"O mano mieliausioji Ornela, – rašo, – kad tu žin...."

Padėjėjas Ermetė tarpdury praneša atėjus daktarą B., viceprefektą.

"...kad tu žinotum, – rašo, – ka..."

Telefonas.

– Kalba vyriausiojo štabo vadas...

Telefonas.

– Kalba jo eminencijos arkivyskupo patikėtinis...

"...kaip aš tave m..." – stengiasi iš paskutiniųjų.

Dzin dzin – telefonas.

– Čia Apeliacinio teismo pirmininkas.

Klausau, klausau!

– Čia Aukščiausioji taryba, senatorius Kormoranis asmeniškai.

Klausau, klausau!

– Čia jo didenybės imperatoriaus ypatingasis adjutantas...

Jis parblokštas ir bangų svaidomas į visas puses.

– Alio, alio! Taip, čia aš, ačiū, ekscelencija, nusižeminęs dėkoju!.. Tuojau, tuojau pat, taip, pone generole, be abejo, pasirūpinsiu, esu jums be galo dėkingas... Alio, alio! Suprantama, jūsų kilnybe, žinoma, nepaprastai jums atsidavęs (padėtasis parkeris lėtai atriedėjo prie krašto, akimirką dar pasvyravo ir tėškėsi žemėn, ten ir liko gulėti nulūžusia plunksna)... Prašom, oho koks svečias, užeikit užeikit, gal malonėtumėt čia, ne, į krėslą bus patogiau, kokia garbė ir koks didžiulis netikėtumas, tikrai, o, ačiū, ar galiu jums pasiūlyti kavos, gal cigaretę?..

Kiek laiko sukosi tas verpetas? Valandą, dieną, mėnesį, tūkstantmetį? Kai jau sutemo naktis, jis pagaliau liko vienas.

Tačiau prieš išeidamas nutarė aptvarkyti kalną popierių, bylų, planų, registracijos knygų, susikaupusių ant darbo stalo. Po milžiniška kauge jis rado ranka rašytą popieriaus lapelį – laišką be datos. Atpažino savo rašyseną.

Susidomėjęs perskaitė. "Kokie niekai, kokios kvailystės – juokas ima. Kažin kada čia rašyta? – klausė savęs ir veltui naršė atminties kertelėse suirzęs ir sutrikęs kaip niekad. Jis parėmė ranka savo jau pražilusią galvą. – Kada aš galėjau rašyti tokias nesąmones? Ir kas toji Ornela?"

Vertė Audrius Musteikis

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1191. nerimta2003-03-03 12:55
O kokio velnio meiles laiskus reikia rasyt darbe?

1197. ruta :-) 2003-03-03 16:00
Kvepia pavasariu... Manau, jog tai geras priminimas neprarasti galvos ir skirti susižavėjimą, aistrą ir meilę... Na bet tas pavasaris... :)))

1201. Lorca2003-03-03 18:55
Dabar pamačiau visą tai,kas lieka tarp eilučių:))

1211. Mikis Parazis :-) 2003-03-04 03:39
Liūdna...

1213. Big Boob Blonde2003-03-04 05:38
iliustracijos grazios

1225. Silke2003-03-06 09:39
Taip ir teka gyvenimas pro šalį. Mes tarytum gyvename, bet iš tikrųjų, apsėsti kasdienės skubos, nebepastebime plevenančio ir trapaus jausmo, nepasakome šilto žodžio artimam žmogui...

1341. Pipirmėtė2003-03-11 21:42
Kažkur jau esu skaitęs šį "Meilės laišką". "Nemune" ar "Literatūrmeny"?.. Priminkite... Fe! Gėda Šiaurės Atėnams antrą sykį spausdinti tuos pačius kūrinius... Gal nebėra ką?!,

3839. saulyte :-) 2003-06-11 23:49
Eina sau, kaip iš tikrųjų panašu į šiandienines realijas. Galvoji apie žmogų-bet jam negali rasti laiko parašyti laiško. Mintyse rašai. Kalbi mintyse. O kitas įsiskaudinęs mano, kad jį pamiršai...

37254. pasi > IVS2005-07-04 11:46
pasirodo, mes esame meksikietisko serialo trumpalaikiu asmeniniu iliuziju kalviai :)

37260. IVS2005-07-04 13:25
:) Kažkada ruskai skaičiau Dino Buzzati "Lašą", kiek prisimenu, padarė gerą įspūdį. Šitam kažko trūksta. Iš kur man dabar paimti penkių žvaigždučių komentarą? :) Kaip kelionė?

37267. ps2005-07-04 14:18
Kelione buvo nuostabi. Uzikeliau i Etna prie krateriu, lipau 142 laiptais Caltagirone, valgiau sokolada su cili Módica`oje Padesiu vakarop nuotrauku i aksomine.

37293. Toli Keliaujantis Paukstis Geltonoji Barzda Stebuklinga Lazdele2005-07-04 23:05
"...nėra užtvarų ir meilei, – rašė, – jai nebaisūs atstumai..."

145647. Juokutis :-) 2009-01-08 23:32
Saito kurejai didelis respektas :D

Rodoma versija 24 iš 24 
23:53:57 Dec 26, 2010   
Apr 2008 Aug 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba