ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-03-01 nr. 642

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Storoji Margarita, Ilgasis Hermanas ir kitos poros (32) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Jeigu tyla žalia, tai... (2) • Su Anykščių rajono meru DARIUMI GUDELIU kalbasi rašytoja Vanda Juknaitė. Tai yra žmonių tarpusavio ryšiai (3) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Japonų šintoizmas ir baltų religijos (1) (11) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (1) • ALGIMANTAS MANKUS. Penkioliktąjį kartą Girtųjų kaime (2) • SIGITAS GEDA. Poezija (3) • MARY PIPHER. Motinos (6) • VYTAUTAS BERENIS. Mažoji architekto tėvynėAGNĖ BILIŪNAITĖ. Studentės laiškai iš Taivano (6) • ROKAS SINKEVIČIUS. Vilktakių tradicija lietuvių kalendorinėse žiemos šventėse (25) • JONAS MIKELINSKAS. Pasaulis gi mato, arba Įvaizdis ir veidas (14) • Atviras laiškas LR kultūros ministrei Romai Dovydėnienei (5) • DINO BUZZATI. Meilės laiškas (13) •

Motinos

MARY PIPHER

[skaityti komentarus]

Mano motina buvo bendrosios praktikos gydytoja mažuose Kanzaso ir Nebraskos miesteliuose. Tai buvo anuomet, kai dauguma žmonių mirdavo namie ir didelę gydytojo darbo dalį sudarydavo buvimas su ligoniu ir šeima.

Motina man papasakojo: "Seniems žmonėms prieš pat numirštant pasimaišo protas. Iš šios realybės jie persikelia į kažkokią kitą vietą. Vyrai vėl tampa ūkininkais, per pūgą varančiais arklius namo. Jie šūkauja: "Judėk, kvailas daikte! Jau nebetoli". Jie išvysta šviesą lange ir pradeda ramiau kvėpuoti. Išvysta, kaip dairosi laukiančios žmonos, ir juokiasi su palengvėjimu. "Aš grįžtu", – šaukia jie. Jų ranka tarsi laikydama botagą plaka antklodę ir gena visus per baisų sniegą namo: "Judinkitės! Mes jau beveik namie!" "Ką sako moterys?" – paklausiau. "Moterys šaukiasi savo motinų".

Kai man buvo dešimt, mano motina dažnai negrįždavo namo iki pat vėlaus vakaro. Ji vilkėjo tamsiu siuvėjos siūtu kostiumėliu, ryškiai raudonai dažė lūpas, avėjo juodus aukštakulnius. Jos plaukai buvo trumpi ir garbanoti, o akys – nuolatos pavargusios. Kai ji įeidavo pro duris su savo gydytojos lagaminėliu ir odiniu apsiaustu, prisiglausdavau prie jos šono ir neatsitraukdavau, kol nueidavome miegoti. Neatitraukdavau nuo jos akių, kol ji valgydavo pasišildytą troškinį, peržiūrėdavo paštą, skaitydavo pasaką mano broliams, persirengdavo chalatu ir apsiaudavo šlepetes. Trindavau jos maudžiančias kojas ir klausinėdavau, kaip sekėsi.

Lydėdavau ją, kai ji būdavo iškviečiama į namus ir kai vykdavo į ligoninę už šešiolikos mylių nuo mūsų miestelio. Ji pasakodavo man apie savo vaikystę rančoje. Ji buvo užmušusi ne vieną barškuolę, rinkdavo fosilijas upokšnio vagoje, apsikasdavo šieno kupetoje užėjus krušai, o mokykloje žaidė krepšinio komandoje, kuri dalyvaudavo čempionatuose. Depresijos metais jai yra tekę rinkti karvių mėšlą kurui. Aš prašydavau papasakoti daugiau. "Papasakok, kaip tu valgei arbūzus tiesiai nuo lysvės; papasakok apie čigonus; papasakok apie dvynukus, kurie mirė atsigėrę vandens vištidėje; papasakok, kaip lakūnas nukrito rodydamas triukus per apskrities mugę".

Paauglystėje ji pradėjo darytis man vis labiau nepakenčiama. Jos pilvas buvo didelis, plaukai ploni, ji nebuvo tokia graži kaip draugių motinos. Aš norėjau, kad ji būtų namie, troškintų tuną, mokytų mane siūti. Norėjau, kad jai nustotų skambinę telefonu.

Man skirta vidurinės mokyklos baigimo dovana buvo tai, kad ji nuvežė mane į San Franciską. Mes nuėjome į kavinę šiaurinio paplūdimio rajone, kur bitnikai skaitė eiles. Man atrodė, kad visi ir težiūri į mano motiną, ir nors man patiko poezija, užsispyriau, kad greitai išeitume.

Kai tapau suaugusi, su savo šeima vykdavau pas ją šventinių pietų. Ji paruošdavo mano mėgstamų valgių – krabų mišrainės, daržovių sriubos, riešutų pyrago. Ji duodavo mano vaikams per daug saldumynų ir dovanų. Vidurnaktį, kai aš mėgindavau nueiti gulti, ji pasiūlydavo iškepti kepsnį, eiti pasivaikščioti, bet ką, kas priverstų mane prakalbėti su ja dar valandą. Kai reikėdavo išvažiuoti, ji lydėdavo mane iki automobilio ir ilgai nepaleisdavo durelių rankenos. "Kada sugrįši?" – klausdavo.

Paskutinį jos gyvenimo mėnesį aš sėdėjau prie jos lovos ligoninėje. Jai patiko, kaip aš skaitau ar ką nors pasakoju. Aš šukuodavau jai plaukus ir padėdavau valytis dantis, maitindavau vynuogėmis, įdėdama į burną po vieną. Vieną naktį, kai ji buvo netekusi nuovokos nuo visų tų vaistų, jai prisisapnavo, kad verda spagečius dvylikai žmonių. "Paduok man pomidorus. Greitai supjaustyk svogūną. Jie tuoj bus čia". Kitą naktį ji priiminėjo kūdikius. "Stumk, stumk jį, – kartojo ji. – Suvyniok tą kūdikį". Kai aš miegojau šalia jos, ir ji galėjo užmigti.

Mano santykiai su motina, kaip ir visų santykiai su motinomis, buvo be galo sudėtingi, pripildyti meilės ir ilgesio; artumo ir atstumo bei atsiskyrimo ir susitapatinimo poreikio. Aš ją gerbiau ir kartu tyčiojausi iš jos; gėdijausi, kad ji mano motina, ir ja didžiavausi; juokiausi kartu su ja ir susierzindavau dėl menkiausių jos trūkumų. Pabuvusi 24 valandas jos namuose pasidarydavau irzli, bet niekada nebuvau laimingesnė, kaip padariusi ją laimingą.

Vakarų civilizacijos istorija – tai nerealistiškų nuostatų, ko galima būtų tikėtis iš motinų, istorija. Jos laikomos atsakingomis už savo vaikų laimę ir socialinę bei emocinę savo šeimų gerovę. Motinos arba idealizuojamos kaip Mergelė Marija, arba plakamos – pasakose ir šiuolaikiniuose amerikiečių romanuose. Visi mes galvojame apie savo motinas kaip maži vaikai, Freudo teigimu, – pirminių procesų lygmeniu. Mes nesuaugame pakankamai, kad matytume savo motinas kaip žmones.

Vakarų civilizacija turi dvejopą standartą tėvams. Ryšiai su tėvais vaizduojami kaip produktyvūs ir skatinantys augimą, o ryšiai su motinomis – kaip vedantys prie regreso ir priklausomybės. Tėvus giria, jei jie rūpinasi vaikais. Motinas, priešingai, kritikuoja, – nebent jos rūpinasi lygiai tiek, kiek reikia. Nuo vaikų atitolusios motinos yra niekinamos, tačiau motinos, kurios yra pernelyg artimos, kaltinamos slopinančia perdėta globa.

Jokiu kitu atveju motinos neišgirsta tiek prieštaringų patarimų, kaip augindamos paaugles dukras. Iš motinų tikimasi, kad jos apgins dukras nuo blogo kultūros poveikio, nors motinoms tenka padėti dukroms prie jos prisitaikyti. Jos turi skatinti dukras suaugti ir kartu apsaugoti, kad jos nebūtų žeidžiamos. Jos turi būti atsidavusios savo dukterims, tačiau skatinti jas atsiskirti. Iš motinų reikalaujama, kad jų meilė būtų tobula, bet kartu jos turi kuo tiksliausiai suvokti, kada reikia emociškai ir fiziškai nutolti.

Mūsų kultūros reikalavimai, keliami dukroms, jas trikdo tiek pat, kiek ir motinas. Mergaitės raginamos atsiskirti nuo savo motinų ir nuvertinti esamus ryšius su jomis. Iš jų reikalaujama, kad gerbtų savo motinas, bet nebūtų kaip jos. Mūsų kultūra meilę motinai sieja su priklausomybe, pasyvumu ir regresu, o motinos atstūmimą laiko individuacijos, aktyvumo, nepriklausomybės reiškimusi. Nutolimas nuo motinos laikomas būtinu žingsniu vystantis suaugusiam žmogui.

Kai Sarai buvo penkiolika, ji pasakė juokingą, bet kartu ir skausmingą dalyką. Man patikdavo vestis ją kartu einant maudytis, pasivaikščioti ar valgyti pietų. Kiek pasiraukydamos mes vadindavome kartu praleidžiamą laiką motiną ir dukrą susiejančiu buvimu. Paskui vieną dieną ji pavadino visa tai "surišančiu" bendravimu. Mes juokėmės iki ašarų. Iki šiolei mes tebevadiname mūsų bendras iškylas "surišančiomis".

Užaugti paauglėms mergaitėms reiškia atstumti asmenį, su kuriuo jos labiausiai susitapatinusios. Dukterims visuomenė įteigia didžiulę baimę tapti tokioms, kokios yra jų motinos. Daugumai moterų nėra didesnio įžeidimo nei pasakymas: "Tu esi visiškai tokia pat kaip tavo mama". O juk vis dėlto nekęsti savo motinos reiškia nekęsti pačios savęs.

Amerikiečių mergaičių patirtis skiriasi nuo tų, kurios augo supamos kultūros, gerbiančios motinos ir dukters ryšį. Vakarų kultūroje įtampa tarp motinos ir dukros kyla dėl dukros pastangų tapti suaugusiu žmogumi; individu, skirtingu nuo motinos, nepriklausomu nuo jos. Dėl tokių nesuderinamų reikalavimų pačioje kultūroje konfliktas tarp motinų ir dukterų yra neišvengiamas. Kad įgytų savastį, dukros turi netekti jose esančios motinos dalies. Visais atvejais motinos ir dukros turi prisikankinti išlaikydamos tinkamą distanciją – buvimas pernelyg artimoms reiškia susiliejimą, o pernelyg didelis nutolimas – susvetimėjimą.

Šitą amžiną įtampą tik sustiprino paskutinio dešimtmečio problemos. Motinų ir dukrų santykiai šiandien dar komplikuotesni. Mano priimamajame nuolat sėdi motina su dukra, kurioms nepavyksta suvokti, kuo jų santykiai yra geri. Problema iš dalies kyla todėl, kad motinos nesupranta, kokiame pasaulyje šiandien gyvena jų dukros. Jos turėjo kitokią patirtį. Pavyzdžiui, daugelis šiandieninių motinų būdamos paauglės mokykloje buvo užkabinėjamos berniukų, kuriems užkliūdavo jų kūnas ir seksualumas. Kai jos girdi, kaip dukros skundžiasi dėl tų pačių dalykų, nutinkančių mokykloje, jos mano, kad tai tas pats. Bet taip nėra. "Užkabinėjimas" yra atviras, vulgarus ir nuolatinis. Tai jau ne "užkabinėjimas", bet priekabiavimas, daug mergaičių dėl jo nebenori eiti į mokyklą.

Motinos dažnai yra nepasiruošusios tam, kaip elgiasi jų dukros. Jos keikia motinas, išvadina jas baisiausiais žodžiais, šaukia, kad užsičiauptų ir nešnekėtų. Tai sukelia joms šoką, nes jos niekad taip neišvadindavo savo motinų. Jų dukros leidžiasi į sekso santykius būdamos daug jaunesnės. Motinoms su seksu susijusių problemų iškildavo tik tuomet, kai jos užmegzdavo abipusiu įsipareigojimu pagrįstus ryšius, tad jų dukterų paviršutiniškumas šiuo atžvilgiu jas pribloškia. Šiandieninės motinos turėdavo paslapčių, kurių neišduodavo savo mamoms, tačiau jos net neįsivaizduoja, kokios skirtingos nuo jų pačių yra jų dukterų paslaptys.

Dauguma motinų daro viską, kad jų dukros išaugtų sveikos, bet jos dažnai nebėra tikros, ar daro tai, ką reikia. Pavyzdžiui, kaimynė auklėjo savo dukrą mokydama kovoti už savo teises ir neleisti niekam jos kontroliuoti. Dar būdama vienuolikos jos dukra dažnai mokykloje turi nemalonumų. Ji pradeda ginčytis su mokytojais, kurie jai atrodo neteisingi ir muša tuos vaikus, kurie nuskriaudžia kitus. Nors jos dygumas yra pagirtinas žvelgiant iš feministinės perspektyvos, prie gero jis neprives. Kiti vaikai suvokė, kokia ji yra karinga, ir ją kursto. Motina pradeda abejoti, ar ji viską darė teisingai.

Kita mano draugė nuolat ragino dukras sportuoti, sveikai maitintis, nesidomėti kosmetika ir išreikšti savo nuomonę, kai tik gali. Būdamos paauglės jos patyrė lyčių elgsenos stereotipus perėmusių bendraamžių įžeidinėjimus ir atstūmimą. Nesitaikydamos prie esamų moteriškumo normų jos baisiai kentėjo.

Mano pusseserės sveikas protas sakė, kad nereikia pirkti dukrai du šimtus kainuojančios suknelės su iškirpte aštuntos klasės baigimo iškilmėms. Tačiau visos dukros draugės turėjo tokias sukneles, ir ji maldavo suknelę nupirkti, bijodama, kad išleistuvių vakarėlyje jausis kaip visiška atmata.

Ta pati pusseserė turėjo griežtą požiūrį į paauglių alkoholio vartojimą. Ji pasakė "ne" vakarėliams, kur buvo leidžiama vartoti alkoholį. Bet jos dukra tvirtino, kad visi vaikai, kurie populiarūs tarp bendraamžių, vaikščiojo į tuos vakarėlius, o ji taip atsiskirs nuo daugumos. Mano pusseserė buvo tarsi plėšiama per pusę: jai kėlė baimę alkoholis, bet ji taip pat norėjo, kad jos dukra mokykloje būtų sava.

Motinos nori, kad jų dukros vaikščiotų į pasimatymus, bet siaubingai bijo, kad juose nebūtų išprievartautos, bijo, kad paauglės netaptų nėščios, neužsikrėstų AIDS ir kitomis ligomis. Jos nori, kad jų dukros būtų nepriklausomos, bet suvokia, koks pavojingas moterims yra pasaulis. Jos nori, kad dukros nesuktų galvos dėl išvaizdos, bet žino, kad merginos kenčia išėjusios į viešumą, jeigu jos nėra patrauklios.

Dukros siekia savojo individualumo, bet joms taip pat reikia motinų vadovavimo ir meilės. Jos kratosi savo motinų pastangų jas apsaugoti išplaukdamos į pavojingiausius vandenis. Taip pat jas apima pyktis, kai motinos primena apie pavojus, nes jos geriau už jas pačias žino, kokių jų esama.

Dauguma mergaičių yra artimos savo motinoms, kol mažos, ir daugelis vėl tampa artimos, kai suauga. Bet labai nedaug mergaičių tesugeba likti artimos savo mamoms paauglystėje ir kol mokosi vidurinėje. Tuo metu, kai mergaitės labiausiai pažeidžiamos, jos atstumia pagalbą to žmogaus, kuris labiausiai trokšta suprasti, ko joms reikia.

Iš knygos: Mary Pipher. Reviving Ophelia,

New York, 2001

Vertė Rima Pociūtė

RIMA POCIŪTĖ

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1147. Dainius2003-03-01 23:45
Aš sūnus, tad galiu tik bandyti suprasti - moterims gyventi sunkiau, kad ir dėl santykių su motina. :)

1167. Akuotas :-) 2003-03-02 16:21
Švarus tekstas. Gaila, kad vertėjos pavardė laikraštyje "nukrito". Mūsų feministės turėtų nagelius pakramsnoti, kad iki tokių pamąstymų joms toli.

1169. Akuotas :-) 2003-03-02 16:25
Švarus tekstas. Gaila, kad vertėjos pavardė laikraštyje "nukrito". Mūsų feministės turėtų nagelius pakramsnoti, kad iki tokių pamąstymų joms toli.

1184. Tėvas2003-03-03 11:39
Turiu dukrą, viskas akurat taip. Tikuosi, kad priglaudimo-atmetimo procesas baigsis teigiamai.

1269. Irgi tėvas2003-03-09 21:11
Su nerimu laikiu,kada baigsis audringas laikotarpis šeimoje.Norėčiau tikėti,kad nepaliks didelių savigraužos žaizdų.Norėčiau, kad visos trys mano moterys suprastų savo lemtį būti dukromis ir būti motina.Kad tai, kas užprogramuota gamtos, joms nekeltų skausmo ir neskatintų saviplakos. Geras straipsnis.

Rodoma versija 24 iš 24 
23:53:56 Dec 26, 2010   
Apr 2008 Aug 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba