ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-03-01 nr. 642

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Storoji Margarita, Ilgasis Hermanas ir kitos poros (32) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Jeigu tyla žalia, tai... (2) • Su Anykščių rajono meru DARIUMI GUDELIU kalbasi rašytoja Vanda Juknaitė. Tai yra žmonių tarpusavio ryšiai (3) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Japonų šintoizmas ir baltų religijos (1) (11) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (1) • ALGIMANTAS MANKUS. Penkioliktąjį kartą Girtųjų kaime (2) • SIGITAS GEDA. Poezija (3) • MARY PIPHER. Motinos (6) • VYTAUTAS BERENIS. Mažoji architekto tėvynėAGNĖ BILIŪNAITĖ. Studentės laiškai iš Taivano (6) • ROKAS SINKEVIČIUS. Vilktakių tradicija lietuvių kalendorinėse žiemos šventėse (25) • JONAS MIKELINSKAS. Pasaulis gi mato, arba Įvaizdis ir veidas (14) • Atviras laiškas LR kultūros ministrei Romai Dovydėnienei (5) • DINO BUZZATI. Meilės laiškas (13) •

Tai yra žmonių tarpusavio ryšiai

Su Anykščių rajono meru DARIUMI GUDELIU kalbasi rašytoja Vanda Juknaitė

[skaityti komentarus]

– Pradedant pokalbį vis dėlto reikėtų pripažinti, kad bendrumas tarp centro ir regionų yra nutrūkęs ar iš naujo nesusiformavęs.

– Gal nesusiformavęs.

– Esate jauniausias meras Lietuvoje. Kiek Jums buvo metų, kai juo tapote?

– Štai čia dokumentas. 26 metų 10 mėnesių ir 20 dienų amžiaus.

– Jūs baigęs du aukštuosius mokslus. Kokia buvo Jūsų motyvacija, kai balotiravotės savivaldybių rinkimuose? Tapti meru?

– Meru aš tapau ne iš karto po rinkimų.

– Buvote išrinktas vėliau? Kodėl?

– Po rinkimų meru tapo socialdemokratas Leonas Alesionka. Jis padirbėjo metus. Socialinės išmokos remtiniems asmenims tuo metu vėlavo penkis mėnesius, atlyginimai biudžetininkams vėlavo du mėnesius. Buvo prasidėję streikai, neramumai, miestui nebuvo tiekiamas karštas vanduo, buvo neaišku dėl šildymo sezono pradžios.

– Kodėl susiklosčius tokiai nepavydėtinai padėčiai Jūs, toks jaunas žmogus, buvote išrinktas meru?

– Į tokią vietą lyg ir neatsirado norinčių.

– Kaip vis dėlto ryžotės?

– Prieš tai toje pačioje Savivaldybėje jau buvau dirbęs turizmo ir užsienio ryšių specialistu – tai man atvėrė galimybes pamatyti pasaulį ir padirbėti su užsienio fondais. Porą metų dirbau mero patarėju politinio pasitikėjimo klausimais, beveik visais klausimais patarėjas buvau vienintelis. Taip po truputį mano administraciniai gebėjimai didėjo. Kartu ir viešojo administravimo studijos KTU suformavo mano požiūrį ir suvokimą, kad aš galėčiau daryti kitaip. Buvau svarstęs, ką ir kaip reikėtų daryti, kad turėtume geresnius rezultatus.

– Jūs pradėjot nuo Savivaldybės skolų?

– Aš buvau išrinktas 2001 metais, štai čia duomenys. Didžiausia skola buvo dėl paramos šeimoms, 3,7 milijono litų. Tai skaičiais, o, paprastai kalbant – penkis mėnesius žmonės negavo pašalpų. Šių metų sausio pirmąją tos skolos buvo likę tik 650 000 litų.

– Kokiu būdu Jums tai pavyko pasiekti?

– Darbu. Kruopščiu, nuoširdžiu ir griežtu darbu. Viena vertus, Savivaldybės administracijos kontrolė, kita vertus – darbas su Finansų ministerija.

– Viešumoje nuolat girdima, kad Lietuvoje savivaldybėms labai trūksta lėšų.

– Taip. Labai. Ypač sudėtinga savivaldos padėtis.

– Kodėl?

– Todėl, kad valstybė perduoda savivaldybėms atlikti tam tikras funkcijas, tačiau neskiria finansavimo. Tai prasidėjo nuo 1998, 1999 metų. Švietimo ministerija priima nutarimą pakelti atlyginimus. Viskas. Vadinasi, skaičiuojam mokytojams didesnius atlyginimus, bet pinigų neturim.

– Tokią koliziją žinau. Bet neįsivaizduoju, kaip ją būtų galima išspręsti.

– Veržt diržus. Arba gyvent skolon.

– Skolų Jūs jau turėjote pakankamai. Skolon gyvent Jums jau nebeišėjo.

– Vienos savivaldybės veržė diržus. Kitos gyveno skolon. Tos savivaldybės, kurios greitai susiorientavo, padarė tam tikras reformas...

– Kokias reformas?

– Sakykim, švietimo tinklo optimizavimo. Atliko mokyklų renovaciją, tuo būdu sutaupydamos lėšų šildymui, elektrai, vandeniui. Jos ėmė paskolas, bet skolinosi pinigus sutvarkyti mokykloms, o ne išlaidoms didinti.

– Jei teisingai suprantu, išgyvenimo klausimas vis dėlto yra reformų klausimas.

– Ir ūkiškumo.

– Ūkiškumo, sąžiningumo ir reformų klausimas.

– Taip.

– Populiari nuostata, kad reformos visada susiduria su dideliu pasipriešinimu. Kaip Jums, jaunam žmogui, sekėsi tvarkytis su tuo pasipriešinimu, kai padėtis kritinė, kai Savivaldybė turi daug skolų, kai reformų bijoma, nes manoma, kad gali būti dar blogiau?

– Mūsų padėtis buvo šiek tiek kitokia. Blogiau būti nebegalėjo. Visi duobėj ir visi laukia – tik greičiau ką nors darykit, kad taip nebebūtų. Žmonės jau buvo pribrendę reformoms.

– Vadinasi, pasitvirtina ta taisyklė, apie kurią visuomenėj plačiai kalbėta: kad pradėtum kapstytis iš duobės, turi nugrimzti į patį dugną.

– Bet tai ne pats geriausias būdas. Aš manau, sąmonėjant visuomenei, visi turėtų suprasti, kad imtis priemonių reikia, kai tik pajunti grimzdimo tendenciją. Bet mes jau buvome pasiekę dugną.

– Taigi sąmonėjimo procesas atkrito. Nors man tai yra pats įdomiausias klausimas. Kaip galima patraukti paskui save gana inertišką, sukalkėjusį – manau, kaip ir visų savivaldybių – kolektyvą. Kaip suprantu, tą problemą čia išsprendė duobė.

– Išsprendė iš dalies. Savivaldybės administracija arba biurokratai gyvena šiltai, jie pripratę, jie tos duobės nejaučia. Jie vis tiek ateina į darbą, gauna atlyginimus. Tą duobę jaučia paprastas žmogus.

– Tai kaip jie pajudėjo? Kaip Jums pavyko pralaužti šiltai gyvenančio valdininko požiūrį į reformas?

– Aš pats šitoj Savivaldybėj dirbu nuo 1996 metų. Aš tuos žmones visus pažįstu. Ir jie mane pažįsta. Nebuvo kitos alternatyvos. Visiems buvo aišku, kad turim judėti į priekį. Visi jie matė, kad aš pats čia sėdžiu nuo 7 valandų ryto iki 7 valandų vakaro. Metus beveik niekur nesitraukdavau. Kita vertus, atlikom Savivaldybės administracijos reformą.

– Be abejo, skausmingą.

– Skausmingą. Mažinom etatus, centralizavom funkcijas. Mano įgaliojimai labai sustiprėjo. Nė vienas litas dar iki šios dienos neišeina iš Savivaldybės be mano parašo.

– Ką tuo Jums pavyko pasiekti?

– Tokiomis priemonėmis per metus sutaupėme 2 milijonus litų. Šiame pastate buvo 5 atskiros buhalterijos. Socialinis skyrius turėjo savo buhalteriją, Švietimo skyrius savo, statybininkai savo, administracija savo, visi karaliukai, visi viršininkai. Sujungėme jas visas į vieną, dabar žinai, kas tau turi atsiskaityti, iš ko gali pareikalauti, ir žmogus pats jaučia atsakomybę.

Ir žiūrėkime – kokie rezultatai.

– Būtent?

– Pažiūrėkim į skaičius. Vakar patvirtinom šių metų biudžetą, esame Lietuvoje viena iš nedaugelio savivaldybių, kurių biudžeto apimtis didėja. Palyginti su praėjusiais metais, švietimo finansavimas didėja puse milijono, butų komunalinio ūkio – 2,4 milijono. O butų komunalinis ūkis yra tai, ką žmonės realiai mato: apšviestos gatvės, nupjauta žolė, sutvarkyti sąvartynai, socialinė apsauga. Sveikatingumui ir kultūrai pinigai didėja nuo 2,9 iki 3,8 milijono, vadinasi, milijonu litų.

– Kaip Jūs žiūrite į savivaldos įstatymą, kurį dabar svarsto Seimas? Ar jis plės savivaldos galimybes, ar atvirkščiai?

– Vasario 25 dieną paskelbtas Konstitucinio Teismo išaiškinimas. Bet pasižiūrėkim kitaip. Konstitucinis Teismas įstatymo aiškinimą priėmė dabar, vadinasi, visus 7 metus Lietuvos savivalda gyveno prieštaraudama Konstitucijai.

– Kaip reikėtų suprasti?

– 1995 metais Seimas pakeitė vietos savivaldos įstatymą, padarė savivaldos modelį tokį, koks jis yra, bet pamiršo pakeist Konstituciją, pritaikyti ją tam modeliui.

– Tai būtų galima pavadinti įstatyminiu plyšiu.

– Taigi. Kolizija. Arba galima ir griežtesnį žodį pavartot.

– Išeitų, kad priderinti dabartinę savivaldą prie Konstitucijos būtų žingsnis atgal.

– Taip, tai žingsnis atgal. Atgal į 1995 metus. Ir mano pozicija, ir Liberalų sąjungos pozicija yra tokia – suteikime merui įgaliojimus. Suteikime jam įgaliojimus, bet, kita vertus, suteikime jam ir atsakomybę. Jei tu pasirašai, esi asmeniškai už tai atsakingas. Ir tą atsakomybę įteisinti reikėtų per tiesioginius mero rinkimus. Galima sakyti, didžioji visuomenės dalis palaiko tokią mintį. Visi nori.

– Visi nori turėti žmogų, iš kurio būtų galima pareikalauti atsakomybės.

– Taip, tu, Gudeli, padarei. O dabar sprendimą priima rajono arba miesto Taryba, kurioj 25 arba kaip Vilniaus – 51 žmogus. Tai kolektyvinė atsakomybė. Niekas neatsako.

– Tačiau galvojama, ar bent kalbama, kad toks valdymo būdas yra didesnė galimybė suspenduoti korupciją.

– Jei kaip politikas aš galvoju apie ateitį, tai būsiu suinteresuotas, kad čia viskas kuo geriau klotųsi, kad po kelerių metų mane vėl išrinktų. Taip yra politikoje. O kitas dalykas – mano, žmogaus, atsakomybė. O kad dar labiau būtų sugriežtinta atsakomybė, galima įteisinti tokį dalyką kaip atstatydinimą. Jei visuomenė mato, kad žmogus pasitikėjimo nepateisina, nevykdo pažadų, ji susirenka ir valdininką atstatydina.

– Galbūt toks pasiūlymas šiandien atrodo radikalus, bet iš esmės jis kalba apie tai, kas jau vyksta. Mes vakar kalbėjomės vienoj anykštėnų šeimoj. Jie sakė, mes čia, Anykščiuose, nelabai žinom, kas yra liberalai, bet mes pasitikim mūsų meru, ir į Savivaldybę šįmet buvo išrinkti aštuoni liberalai. Taigi paprastas žmogus jau balsuoja už asmenį, su kuriuo jis bus labai tiesiogiai susietas.

– Kaip pasakyti. Tai yra natūralūs žmonių tarpusavio ryšiai. Bendravimas. Tiktai gal įspraustas į kažkokį įstatymo rėmą, į politinį rėmą. Betgi esmė ta pati. Mes gi bendraujam kiekvieną dieną. Ir jei žmogus tau kažką žada, jei jis padarė, tai aš juo pasitikiu, jei ne, tai ir ne.

– Man atrodo, atkurti pasitikėjimą, kuris dabar iš tikrųjų neveikia, mūsų valstybėj tarp valdžios ir visuomenės galima tik per šį tiesioginį ryšį.

– Taip. Taip.

– Kai valdo kažkoks administratorius, kažkokia taryba, kažkoks meras, lengva pasakyti, ai, jie visi ten tokie. Nežinai, kas kaltas, kas nekaltas, nežinai, kas už ką atsako.

– Paprasti žmonės neina pas Tarybos narius ar pas administratorių. Jie eina pas mane ir sako, va, šienas baigėsi ir neturiu kuo karvės šerti. Mere, ką daryt, reikia karvę parduot, pirkit. Arba – kelias užpustytas, kas nukas.

– Kas Jums yra Anykščiai? Be to, kad esate meras, kas Jums yra šitas miestas?

– Mes pavasarį darėm tokią akciją, kuri vadinosi "Anykščiai – mano rūpestis". Buvo talkos, buvo bendruomenės susirinkimai. Beveik kiekviena įstaiga, kiekviena įmonė gavo Anykščiuose tam tikrą plotą. Aš čia vėl kalbu kaip administratorius, bet per tai galima susidaryti vaizdą. Kiekviena įstaiga gavo viešas teritorijas sutvarkyti. Ėjo visi į talkas. Anykščiai mano rūpestis. Taip ir yra. Tai mano gimtasis miestas.

– Ką Jūs galvojate apie tolesnę savo karjerą?

– Aš manau, kad savęs tobulinimas yra natūralus.

– Eiti į priekį yra natūralus žmogaus poreikis.

– Kopimas laiptais yra natūralus. Ir aš savo gyvenimą, taip visiems ir sakau, ketinu susieti su didesnėm galimybėm priimti sprendimus, su didesnėm galimybėm daryti įtaką Lietuvos gyvenimui ir kartu realizuotis pačiam. Bet manau, kiekvienas vaisius turi subręsti. Ir dabar, prieš šiuos rinkimus, oponentai bandė piršti mintį – ką jis čia, pabėgs, jam jau ir vieta paruošta.

– Be abejo, Jūs turėjote pasiūlymų.

– Aš turėjau tikrai neblogų ir privataus verslo, ir valstybinio darbo pasiūlymų. Nebuvo problemos. Teisingiau, buvo problema pasirinkti. Prieš rinkimus. Kai už mane balsavo 2700 žmonių, o kitas žmogus po manęs gavo apie 1000 balsų, tai man pasirinkimo lyg ir nebėra. Ir malonu. Ir taip toliau. Žinoma, naujas meras bus renkamas balandžio 10 dieną.

– 2700 žmonių reiškia 56 % rinkėjų?

– Taip.

– Girdėjau, kad Jūs kuriate planą, kaip pritraukti į Anykščius jaunus žmones. Kodėl Jums kilo tokia idėja?

– Iš padėties analizės. Rajonas sensta. Trečdalis žmonių yra pensininkai. Mirtingumas didelis, gimstamumas mažėja. Mokyklų ir darželių skaičių reikia mažinti. Reikia kažką daryti. Kita vertus, turim sukaupę šiokį tokį potencialą, yra galimybių, bet neturim žmonių, kurie jas įgyvendintų. Savivaldybė neturi žmonių, kalbančių angliškai, nėra galinčių parašyti projektus, nėra gero juristo, nėra investicijų projektų specialisto. Trūksta žmonių. Mes neturim aukštosios mokyklos. Visi gebantys, gabūs išvažiuoja į Vilnių studijuot.

– Ir nebegrįžta.

– Ir nebegrįžta.

– Jei tai planas, kaip konkrečiai jis galėtų būti įgyvendintas?

– Mes galėtume paremti studento mokymąsi 4–5 metus iš Savivaldybės lėšų, bet paskui jis privalėtų grįžti, ar medikas, ar teisininkas – nesvarbu. Kitas dalykas – būstas. Jauni žmonės neturi kur gyvent. Savivaldybė gali išnuomoti butą. Paremti žemės įsigijimą statybai. Tai nenaujos idėjos.

– Nenaujos, bet jas reikia paprasčiausiai paleist į apyvartą. Ką žmonės galvoja apie Jūsų darbą, žinoma, parodė rinkimų rezultatai, bet gal Jūs turite ir kokių kitų būdų išsiaiškinti žmonių požiūrius ir nuostatas.

– Mes atlikome sociologinę apklausą, prieš metus ir rugpjūčio pabaigoj – rinkimų rezultatai, galima sakyti, buvo atspėti.

– Kaip žmonės vertina Jūsų darbą?

– Mano darbą 65 % apklaustųjų vertina gerai, bet pažiūrėkim kodėl. Pirmasis motyvas – jaunas – 33 %. Energingas, veržlus – 26 %. Mažina rajono skolas – trečioj vietoj. Penktoj – laiku moka atlyginimus.

– Vis dėlto čia Jūs nepaprastai įdomiai demonstruojate visuomenės mentalitetą. Mes juk turim ir valstybės skolą, kuri priklauso asmeniškai kiekvienam, bet, matyt, žmonės neįpratę sieti save su valstybės ar rajono reikalais.

– Čia, Anykščiuose, tie dalykai susisieja greičiau. Kai mėnesio gale negauni algos, skolą pajunti iš karto.

– Tačiau žvelgiant į apklausos rezultatus atrodytų, ir ne tik šiuo atveju, kad visuomenė orientuota labiau į grožio konkursus nei į blaivų, pragmatišką požiūrį. Jūs pokalbio pradžioj užsiminėt apie visuomenės sąmonėjimą. Ar jis vis dėlto vyksta?

– Vyksta.

– Gal galėtumėt paremti pavyzdžiu.

– Pavyzdys būtų kaime besisteigiančios bendruomenės. Lapkričio mėnesį darėme esamų bendruomenių ir tų, kurios norėtų steigtis, suvažiavimą. Po suvažiavimo jau susikūrė septynios. Šįmet įregistruotos keturios, 2 naujos padavė pareiškimus.

– Jūs esate žmogus, pažįstantis periferijos žmones. Koks būtų Jūsų požiūris į Europos referendumo likimą ir kokie darbai turėtų būti padaryti? Juk žiniasklaida, kuri žmonių galvojimui daro didelę įtaką, nekelia klausimo – jei ne Europos Sąjunga, tai kas, kokia alternatyva?

– Turbūt neabejojant galima atsakyti – alternatyvos nėra.

– Tai, atrodo, aišku.

– Mums aišku. Bet kaip išaiškinti žmogui? Jam paprastos informacijos neužteks. Tai ir perspektyviniai, ir struktūriniai dalykai, kurių paprastas žmogus nesuvokia.

– Kaip padaryti, kad žmogus suvoktų?

– Manau, tai galima pasiekti per tuos, kuriais žmonės pasitiki. Savivaldos vaidmuo yra labai svarbus, ir merų, seniūnų, savivaldybių žemės ūkio skyrių darbuotojų vaidmuo. Per šiuos žmones galima daryti įtaką. Kitas dalykas – Bažnyčia. Bažnyčia kaimo žmogui – didelis autoritetas.

– Bažnyčia šiuo klausimu jau priėmė savo sprendimą.

– Miestuose žmonės apytikriai turi susiformavusią pasaulėžiūrą, bet kaimo žmonėms bus labai svarbus patarimas.

– Kokių motyvų galėtų turėti merai, seniūnai prieštarauti integracijai į Europos Sąjungą?

– Permainos. Ir reformos. Reformas daryti mus verčia Europos Sąjunga.

– Reformas, nuo kurių visuomenė jau labai pavargo.

– Visuomenė pavargo nuo reformų nebuvimo. Nuo nepakankamų reformų. Integracija permainas labai paspartins. Norim ar nenorim, mums teks susitvarkyti įstatymų bazę. Ir reikės judėti.

– Per sunkumus judėti pirmyn.

– Taip.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1160. Vetustis2003-03-02 14:20
Yra viltis, kad Lietuvoje dar įmanoma kažką padaryti. Ir nebūtinai į blogąją pusę.

1212. MIG2003-03-04 04:51
Idomu, jei lygiai toks pat interviu butu padarytas su Zuokele, ka jis pasneketu? Mat jausmas toks, kad visi rajonu ir kitu miestu merai turetu jam visokiu palinkejimu.

141974. Morkele2008-12-14 00:11
Nors labai zaviuosi V. Juknaite, sois straipsnis man kazkoks nuobodus :) ir net juokingas :)

Rodoma versija 24 iš 24 
23:53:56 Dec 26, 2010   
Apr 2008 Aug 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba