ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-03-01 nr. 642

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Storoji Margarita, Ilgasis Hermanas ir kitos poros (32) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Jeigu tyla žalia, tai... (2) • Su Anykščių rajono meru DARIUMI GUDELIU kalbasi rašytoja Vanda Juknaitė. Tai yra žmonių tarpusavio ryšiai (3) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Japonų šintoizmas ir baltų religijos (1) (11) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (1) • ALGIMANTAS MANKUS. Penkioliktąjį kartą Girtųjų kaime (2) • SIGITAS GEDA. Poezija (3) • MARY PIPHER. Motinos (6) • VYTAUTAS BERENIS. Mažoji architekto tėvynėAGNĖ BILIŪNAITĖ. Studentės laiškai iš Taivano (6) • ROKAS SINKEVIČIUS. Vilktakių tradicija lietuvių kalendorinėse žiemos šventėse (25) • JONAS MIKELINSKAS. Pasaulis gi mato, arba Įvaizdis ir veidas (14) • Atviras laiškas LR kultūros ministrei Romai Dovydėnienei (5) • DINO BUZZATI. Meilės laiškas (13) •

Jeigu tyla žalia, tai...

GINTARĖ ADOMAITYTĖ

[skaityti komentarus]

Nesakau, kad man nesvarbu, kuri knyga perkamiausia – knygynuose ar knygynėliuose. Arba Vilniaus knygų mugėje – praėjusios savaitės LITEXPO.

Nesakau, kad man nerūpi, kuri knyga yra premijuota, viešai pagerbta – už savo išvaizdą ar turinį, už autoriaus pastangas ar dailininko partnerystę, už leidėjo iniciatyvą.

Ir rūpi, ir svarbu.

Kur kas svarbiau, kad kyla man noras rašyti laišką vienam vieninteliam autoriui, kurį pati pasirinkau. Juo labiau kad žmonės laiškus vėl rašo, kartais ir mane aplanko balti vokai nuo Nepažįstamųjų – ačiū jiems.

Kas draus man pačiai paskelbti savą praėjusių metų knygą?

Nedaug trūko, kad, pasiėmusi baltą lapą, rašyčiau laišką, dėčiau į voką, siųsčiau pašto karvelį.

Neparašiau. Nedrįsau.

Ne tik todėl, kad juntu šiokią tokią baimę laiško rašymui – jo baltumui; dar labiau bijau telefono, savo balso, savo miksėjimo.

Ir todėl, kad prisiminiau: turiu "Šiaurės Atėnus", juose savo jausmus ir išklosiu.

Neliksiu vieniša. Yra artimų žmonių – vyrų ir moterų – kurie mano laiškui pritars.

O laiškas toks:

Augustinai Savickai,

kai skaičiau Jūsų knygą, Jūsų "Žalią tylą", tai ir juokiausi, ir žliumbiau, ir užsisvajojau, ir...

Aistrų nevaldžiau, spėju, kad ir Jūs, rašydamas, nevaldėte – nė nebandėte valdyti.

Ar žinote, ką sapnavau?

Po "Žalios tylos" skaitymo, po Jūsų prisiminimų lindo per naktį, o dar ir paryčiais į mano sapnus nenusakomos žalumos, nebūto dydžio krapai – jų šakos ir šakelės, jų lingavimas, galbūt net kvapas, aromatas.

Neapkaltinsi sapno. Juo labiau moters, jei ji, nakties skaitymų apimta, kiek egzaltuota.

Kartą Parodų rūmuose, dar ne ŠMC, prie baro stovėjome vienoje eilėje: Jūs, mano bičiulis Algis, aš. Bičiulis, nuo Ariogalos kilęs, užsiminė apie Jūsų tėvą – rašytoją Jurgį Savickį, apie Savickynę.

Kaip Jūs nudžiugote: štai du žmonės, kurie žino, kas yra Jurgis Savickis. Net siūlėte dovaną mums – savo paveikslą.

Durniai. Per mandagūs. Nepasinaudojome. Neėmėme. Bet drauge šiek tiek pasėdėjome. Jūsų džiugesį, beveik laimės jausmą, pamename. Aptariame. Ir Jūsų "Žalią tylą" įgijome.

Aš, žinoma, ją prarijau. Nuo – iki.

Draugas žaidžia klases. Šokinėja per lapus ir puslapius, žiūri į nuotraukas – gal taip net smagiau Jūsų knygą skaityti.

Kai Algis atsivertė pirmą kartą "Žalią tylą", tai ties geltona spalva. Ties Jūsų, Augustinai, geltonu jausmu. Juo dabar ir gyvena. Ir dar tuo ąžuolu iš Savickynės, kurį melioracija nukirto. Net nuotrauką turi: kelmas ir nuvirtęs ąžuolas. Mano bičiulio mokytoja lituanistė Dolorosa Berteškaitė už Savickių žemės garbę, už Jūsų prisiminimus smarkiai kovojo, manau, ir dabar yra neabejinga, nes abejinga nemoka būti.

Kokia laimė, kad Jūsų knygą parengė Laima, – nežinau, kaip Jūs manote, o man atrodo, kad nė kiek nepagadino, Jūsų savastį, Jus patį išsaugojo.

Brūkšnys šen, brūkšnys ten, įspūdžiai, nuotaikos, – ir šiepiasi šypsosi Jūsų knygoje gyvenimas, čiumpa į glėbį, dar truputis – ir užsmaugs.

Nesmaugia.

Tyla, Augustinai, žinoma, yra žalia, o iš tos tylos, iš ko daugiau, mūsų nerimas, mūsų šlamesiai auga ir vyniojasi; kokia triukšmo spalva – nežinau.

Jūsų Žaliakalnio jausmas – man, žaliakalnietei, net saldu – koks jis geltonas, kaip tos mano vaikystės pienės palei Seinų, o ir kitas gatves, – kad ir palei Italijos gatvę, palei jos pelėdas. Nemanykite, kad apie Jūsų knygą kalbėdami su Algiu neįmetėme taurės ir dar kitos, – už Jus, žinoma, o dar už Gražiną Kliaugienę – Gražkę bei kitas moteris, rašinėjančias ar rašančias. Už Jūsų požiūrį į rašančias moteris... Kartą "Šiaurės Atėnuose" jau rašiau, ne nuodėmė, jei pakartosiu: yra knygų, keliančių norą (įsi)(pasi)mylėti. "Žalia tyla" – iš tos lentynos. Bet ir muzika čia dėta – dėl tų gražių norų; ir tapyba – labiausiai ji. Galbūt ir muzikos skrynelė iš vaikystės pasakos; ta skrynelė, kuri girgžda, bet nesustoja, vis groja vieną vienintelę melodiją be žodžių, bet žodžius, ko gero, žinome visi: dainelė – apie mielą Augustiną.

Pagarbiai – Gintarė

Toje knygų mugėje... Taip ilgai ten buvau, tiek visko patyriau, tiek parašyti rengiausi. Maniau pati sau: pateiksiu mugėje nebuvusiems beveik ataskaitą. Ar baus mane kas nors, jei nepateiksiu? Tą dieną, kai, regis, su visais atėjusiais senais pažįstamais jau pasisveikinau, jų išklausinėjau ir apie save papasakojau, kai jau ėjau knygų apžiūrėti, pavartyti ir pačiupinėti, susivokiau: pamečiau akinius. Mugė pavirto į vieną didžiulę, gal marių ar bent ežero dydžio, dėmę, suraibuliavo, išsifokusavo. Draugų, į mugę nėjusių (bijo žmonių, kai jų daug...), užsakymus jau buvau įvykdžiusi. Anglijoje dirbantis jaunas gaisrininkas lietuvis prašė ko nors apie Lietuvą, kad jo Londono kolegos patikėtų: ne urvų mes kraštas, ne trobelių. Radau. Ir jo sūnui, Anglijoje gimusiam, radau knygą. Tėvui – R. Paknio leidyklos "Lietuva", sūnui – "Gimtojo žodžio" leidyklos spalvingas albumas žodynas "Perženk slenkstį" su daugybe Aušros Čapskytės smagių paveikslėlių.

Belieka padėkoti LITEXPO rūmams, sutaupiusiems mano pinigus: kiek kavos ten būčiau išgėrusi, o vakarop, seniai matytus draugus sutikusi, žinoma, ir bokalą kitą alaus. Ir ne tik aš... Eilė buvo tokia ilga, bespalvio triukšmo tiek daug, kad kavos bei kitų gyvenimo malonumų dairėmės ten, kur įpratę: miesto centre, Senamiestyje.

Jei ką ir sutaupiau, tai jaučiu, kur išleisiu: balandžio 10–13 dienomis Vilniuje, Mokytojų namuose, per Knygų pavasarį.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1230. ?2003-03-06 21:32
no comments

1264. Juozas2003-03-09 18:34
Žinai, Gintare, ir aš užsinorėjau "Žalios tylos". Labai aš tavim pasitikiu. Beveik 10 metų kažkaip buvai nutolusi, dabar vėl priartėji. Tu esi pasiutusiai gyvas žmogus su gana trenktu požiūriu į gyvenimą. Dar tarybiniais laikais skaitant visokius tavo straipsnius ir straipsnelius norėjosi pavasario vėjo, gyvenimo žalumos. Gal teisingai sakai, kad bijai telefono, savo balso, miksėjimo, nes tuose dalykuose nėra eilučių, o kartu tarp jų pasislėpusių nutylėjimų, paslėptos prasmės, daugtaškyje sudėtos išminties. Man visą laiką patikdavo Tavo tam tikras jausmingumo ir racionalumo derinys, paradoksų (kaip kad paskutinis kelio dulkių ir baltų rožių) pomėgis. Taigi, Gintare, rašyk, man gyvenimas gražesnis, žalesnis, trenktesnis, kai matau jį pro Tavo akinius. Ir visai nesvarbu, į kokią temą Tave užneš...
Su pagarba - Juozas
Žinau, kad reikėtų sakyti "pagarbiai", bet senas įpratimas...

Rodoma versija 24 iš 24 
23:53:55 Dec 26, 2010   
Apr 2008 Aug 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba