Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-07-12 nr. 2907

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
 APDOVANOTI KONKURSO LAUREATAI
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS1

AKTUALIJOS 
• VALSTYBĖ IR TAUTINĖS MAŽUMOS18

SVEIKINAME 
• JULIJA JEKENTAITĖ-ALEKSANDRAVIČIENĖ1

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
VILNIAUS FESTIVALIO PUSLAPIAI
2
• PRANEŠIMAS SPAUDAI

TEATRAS 
• Arūnas Vozbutas.
VILIOJANTIS VOKIEČIŲ TEATRAS
1

RADIJO TEATRAS 
• Janiną Babiliūtę kalbina Ridas Viskauskas.
NEAPŠVIESTAS RAMPOS
1

PROZA 
• Juozas Savickas.
TRYS FORTEPIJONAI MARCINKONYSE
2
• Renata Šerelytė.
LAUKINIO MĖNULIO FAZĖ
3

POEZIJA 
• (poemos ištrauka; I dalies pradžia).
VLADAS BRAZIŪNAS
3

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
GASPARO PASAULIS
1
• Alvydas Šlepikas.
EILĖRAŠČIAI TUŠČIAI GALVAI
6
• Ričardas Šileika.
PAGAMINTA 2002-AISIAIS ALYTUJE.
VARTOJIMO LAIKAS NERIBOTAS
7
• NAUJOS KNYGOS1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
ISTORINĖS ATMINTIES ŽARIJOS
• Ieva Siminonytė.
ŽMONĖS
• Eglė Petkevičiūtė.
RASTA RAMYBĖ
1

FOTOGRAFIJA 
• ROMUALDAS AUGŪNAS: "NEBIJOTI BAIMĖS"
• Antanas Sutkus.
REALYBĖS ŠVIESOS NUTVIEKSTI
1

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
2

KRONIKA 
• S.SONDECKIO SPAUDOS KONFERENCIJA8
• BIRŽELIO "NEMUNAS"1

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
DEMOKRATIJA
2

PIRMASIS

APDOVANOTI KONKURSO LAUREATAI

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kultūros ministrė Roma Dovydėnienė ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus tarp konkurso laureatų - Juozo Glinskio, Petro Dirgėlos, Mariaus Ivaškevičiaus, Vydo Asto ir Vlado Braziūno
Džojos Barysaitės nuotrauka

Liepos 5 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas apdovanojo Lietuvos valstybės ir Mindaugo karūnavimo 750 metų sukakčiai skirto istorinių dramos, poemos ir kino scenarijaus konkurso laureatus. Taip pat buvo pristatytas Lietuvos dailės muziejaus išleistas albumas "Vilniaus katedros lobynas".

Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija yra paskelbusi grožinės literatūros kūrinių konkursą, skirtą Lietuvos valstybės 750 metų jubiliejui. Jo tikslas - paskatinti pokalbį apie Lietuvos praeitį šiuolaikine meno kalba. Konkursui pateikiami nauji kūriniai (esė, dramos, poemos, kino scenarijai, romanai). Jis truks trejus metus. Konkurso laureatai apdovanojami Valstybės dieną. Pirmajame konkurso etape 2001 m. dalyvavo esė autoriai.

Šįmet, antrajame istorinių dramos, poemos ir kino scenarijaus konkurso etape, dalyvavo 26 autoriai. Juos vertino iš žinomų literatūrologų, teatro ir kino kritikų sudaryta ekspertų komisija. Ji paskyrė premijas: Vladui Braziūnui už poemą "Karilionas tūkstančiui ir vienai aušrai" - 12 000 Lt, Juozui Glinskiui už dramą "Vieno tėvo vaikai" - 6000 Lt ir Tautvydui Galiniui (Vydui Astui) už dramą "Lietuvos tilto atsiminimai" - 6000 Lt, Petrui Dirgėlai už kino scenarijų "Begalybės riba" - 6000 Lt ir Mariui Ivaškevičiui už kino scenarijų "Purpuriniai dūmai" - 6000 Lt. Šie kūriniai labiausiai atitiko konkurso idėją "šiuolaikine meno kalba kelti ir svarstyti Lietuvos istorijos klausimus" bei žanrų reikalavimus.

Poeto V.Braziūno poema "Karilionas tūkstančiui ir vienai aušrai" - postklasikinė, postmodernistinė poema, turinti tautinių elementų, kurioje šiuolaikiškai apmąstomi praėję amžiai. Dramaturgo J.Glinskio drama "Vieno tėvo vaikai" - daugiasluoksnis epopėjinis kūrinys, kuriame papasakota ūkininko šeimos istorija įgauna simbolinę tautos likimo prasmę. Rašytojas T.Galinis (Vydas Astas) dramoje "Lietuvos tilto atsiminimai" mėgina įminti Vinco Kudirkos asmenybės mįslę. Rašytojas P.Dirgėla kino scenarijuje "Begalybės riba" pasakoja apie Lietuvos Statuto kūrėjus, ieško teisinės valstybės ištakų. Pagrindinė rašytojo M.Ivaškevičiaus kino scenarijaus "Purpuriniai dūmai" tema - lietuvių ir žydų šeimų likimas pokario metais. Kūrinyje nagrinėjamos keršto, bausmės ir atpildo problemos.

Lietuvos dailės muziejus parengė albumą "Vilniaus katedros lobynas". Pirmą kartą išsamiai pristatoma vertingiausia Lietuvos sakralinės dailės kolekcija, laikoma Lietuvos nacionalinės kultūros relikvija. Per šešis Lietuvos integracijos į lotyniškąją krikščioniškosios Europos civilizaciją šimtmečius sukaupta įstabi Dievo garbei skirta meno kolekcija iki šiol Lietuvos ir užsienio visuomenei buvo prieinama tik kaip Lietuvos dailės muziejaus surengtos parodos "Krikščionybė Lietuvos mene" ekspozicija. Albume publikuojama beveik du šimtai vertingiausių Vilniaus katedros lobyno auksakalystės, tekstilės, tapybos kūrinių nuotraukų. Jis taip pat gausiai iliustruotas pagrindinės Lietuvos šventovės - Vilniaus katedros - interjero ir eksterjero nuotraukomis, dosniausių lobyno donatorių portretais, įdėtos Katedros ir lobyno istoriją atspindinčių dokumentų nuotraukos.

Albume skelbiamas parodos bei šio leidinio globėjų - Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus ir Kardinolo, Vilniaus Arkivyskupo Metropolito Audrio Juozo Bačkio įžangos žodis. Albumo sudarytojai - Romualdas Budrys ir Vydas Dolinskas, fotografas - Antanas Lukšėnas, dailininkė - Jurga Januškevičiūtė. Leidinį parėmė Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija, Lietuvos kultūros ministerija, Aleksandra ir Juozas Kazickai.

Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija



Siūlome skaitytojams laureatų kalbas, pasakytas per premijų įteikimo iškilmes.

Vladas Braziūnas

Esu įsiminęs mūsų tėvynainio Czesławo Miłoszo mintį, jog mums, Rytų ir Vidurio Europos žmonėms, istorija nėra praeitis, baigtinė ir abejinga, istorija mums neatsiejama nuo mūsų dabarties, istorija, kaip gyvas šiandienos išgyvenimas, veikia mūsų darbus ir sprendimus. Ir šitai, sako Miłoszas, nelengva kartais perprasti vakariečiams.

Ką gi. Tauta, kaip ir kiekvienas jos žmogus, turi savo kolektyvinę sąmonę ir savo kolektyvinę pasąmonę. Glūdinčią pirmiausia kalboje. Savo istorinę sąmonę, istorinę pasąmonę nuolat slopinanti asmenybė, taip pat ir tauta, turėtų būti itin kompleksuota, nes uždara, nes nepripažįstanti dalies realybės. Ar ne iškalbu, kad žmonės, taip dažnai minintys kito baimę, ksenofobiją, nėra sukūrę šios sąvokos antonimo, kokios nors seutofobijos. Kalbant apie atvirą visuomenę, gal neprošal užtat būtų kalbėti ir apie tokią visuomenę, kuri atvira pati sau, taip pat ir savo praeičiai - atmenamai neatmenamai, pažįstamai nepažįstamai, vis dėlto nujaučiamai ją esant gyvą ir tikrą, taigi pripažįstamai.

Nepripažįstama, slopinama istorinė pasąmonė kartais prasiveržia kaip griaunamoji galia ir brutalia lavina užtvindo aktualiąją tautų ar valstybių (tautų augintinių) sąmonę: šešėly dūmo, sapno šnabždesy / dykavidurę kriaušę išsprogdina / ir plyksteli iš jos anapusinis / imperijų ir sielų kliedesys. Sumaištingame imperinių ambicijų ir mefistofeliškų sielų kliedesyje Lietuva yra kruvinai prisigyvenusi.

Nacija, tauta, juolab valstybė nėra itin seni dariniai. Sena yra žemė. Ta žemė, kurioje gyvenam. Ta pati tvirta mūsų žemė, per kurią vis bėga baltoji kadaisinės tundros elnė, bėga per didelius amžius, kol viltingai išvystam ją - devyniaragę - dar netylančioje Kalėdų giesmėj, netylančioje savo vilty. Kaip karūną ant tos elnės ragų regim šokančias saules, švytinčias regim bažnyčias, regim ir girdim - aukso varpus varpelius. Budrios ir atviros mūsų sielos gali išvysti toje šviesoje ir pavojų skelbiančius protėvių genčių dūmlaužius; ir netikėtai lemtingą susitikimą su misionierium, kito, platesnio, pasaulio pranašingu pasiuntiniu, kurio žūtis įduos Lietuvai tūkstantmetės šalies vardą; galim išvysti laimingą nelaimingą valstybės karūnos žybsnį, pro sutemas lig šiol tebešviečiantį. Galim išvysti vis naują Aušrą, išgirsti žadinantį Kudirkos Varpą ir giesmę. Kad ir kas nutiktų, mūsų vilties karilionas neliauja skelbęs tegul ir juodą, tamsų, bet šviesėjantį mūsų kelią vedant - kasnakt į aušrą.

Istorija teikia galybes metaforų ir čia pat jas žudo. Apie istoriją rašyti neįmanoma. Belieka rašyti esė ar dramą, scenarijų, romaną ar poemą, - jos, istorijos, savy neignoruojant. Bent jau aš taip būsiu supratęs vadinamąjį socialinį užsakymą menininkui, šio konkurso nuostatais tik reikiamai įžodintą.

Užtat dabar, būdamas čia dėl konkurso baigties vis dar kiek sutrikęs, turėčiau padėkoti šio konkurso sumanytojams ir rengėjams - už tą žodinimą, už savimonės žadinimą. Turėčiau dėkoti ir daugeliui žmonių, kurie - tiesiogiai ar ne - mane čia netikėtai yra pastatę. Nuoširdžiai ačiū savo artimiausiam žmogui, įkalbėjusiam mane, gryną, kaip maniau, lyriką, imtis lig tol prisibijoto poemos žanro. Netiesiogiai remtas esu daugelio gyvenime man svarbių žmonių, pačių apie tai gal nė nenutuokusių. Pradedant artimaisiais ir kitais paprastais mano Pasvalio krašto žmonėmis. Ypatinga vieta čia tektų Vilniaus universitetui, šviesiems pirmiausia jo lituanistikos katedrų profesoriams. Ir Universiteto kraštotyrininkų ramuvai, šitam legaliai formalizuotam, bet nelegalių paskatų bei nuotaikų tautiniam kultūriniam sovietmečio sąjūdžiui, didžiam darbininkui, be jokios abejonės vertam, tačiau nesigviešiančiam jokio rezistento pažymėjimo. Besikuriančion ramuvon patekau nebrendėlis, ir jai pirmiausia ačiū, kad iš dorų vėžių pernelyg, regis, neišklydau. Kaip ir ne vienas mano kartos ar vyresnių kolegų, dabar jau beveik be karčios ironijos galėčiau dėkoti ir okupacinėms partijai ir vyriausybei - už tai, kad grūdino nedėkoti anuomet, kad nuožmiai mokė vadinamosios Ezopo kalbos (kuri, beje, ir yra kiekvieno meno kalbos pagrindas). Baigiant - žaviu lietuvių papročiu - ir man derėtų paaimanuoti dėl šiokių ar tokių asmeninių sovietinio režimo nuoskriaudų. Vis dėlto šiam geram tonui nusižengsiu ir tiesiog pasidžiaugsiu, jog skųstis, kad šiandieninės Lietuvos tikrovė negrūdina, bent jau kai kurie menininkai irgi, regis, pagrindo neturime. Ačiū šiandienos tikrovei.

Petras Dirgėla

Labiausiai džiaugiuosi LTM direkcijos skelbiamo literatūros konkurso, skirto mūsų valstybės jubiliejui, sėkme. O ja buvo abejota. Manyta: rašytojai įsigilinę į postpostmodernią saviraišką, apie istorijos iššūkius valstybei nerašys.

Taip neatsitiko. Konkursui kūrinių pateikė daug rašytojų. Konkurso sąlygos nebuvo lengvos. Gundymai premijomis, be abejonės, skatino rašyti, tačiau negalėjo lemiamai veikti kūrinių vertės. Akivaizdu, kad kūrinių, rašytų ne vienerius metus, atsiradimą lėmė mūsų rašytojų susirūpinimas savos valstybės raidos pamokomis bei perspektyvomis, žinoma, ir orus idealizmas, autentiškas iššūkių išgyvenimas.

Lietuvių valstybės ir lietuvių raštijos ryšys nėra pairęs, kas be ko, galėtų ir turėtų būti tvirtesnis. Tai labai svarbu. Šią svarbą, mano supratimu, liudija ir Jo Ekscelencijos Prezidento dėmesys, apgaubęs LTM direkcijos konkursą.

Tikiuosi, kad valstybės, konkrečiai - na kad ir didžiosios Tūkstantmečio programos dėmesys nepaliks mūsų tekstų pusiaukelėje, ir jie taps teatro spektakliais, vaidybiniais kino filmais, knygomis, išverstomis gal ir į užsienio kalbas.

Investicija nebūtų kaip akmuo į šulinį. Menų kalbomis pasauliui kalbant ir su juo susikalbanti valstybė lengviau įsiterpia į visuotiniškesnės tikrovės kūrybą, taigi - yra komunikabilesnė, gyvastingesnė ir tvaresnė.

Šio tvarumo linkėdamas, sveikinu visus čia susirinkusius Valstybės dienos proga. Valstybė, kuriai nuo atkūrimo Kovo 11-ąją šiandien suėjo lygiai 4500 dienų. Dar tiek nedaug. Ir kaip gerai, kad šalia yra kitas skaičius - 750 metų.

Juozas Glinskis

Aš nežinau, kas yra poetas, kas yra romanistas, tačiau šiek tiek žinau, kas yra dramaturgas, tad apie jį ir noriu pakalbėti.

Sovietų metais (o ir ne tik) visi mes dirbome kūrybinį, kultūrinį darbą. Ne kūrėme, o dirbome darbą. Ši tautologija buvo (ir tebėra) taip įsiskverbusi į mūsų kasdieninę vartoseną, kad visiškai nebepastebėjome jos turinio prieštaringumo. Dirbo menininkai, dirbo kultūros valdininkai, dirbo CK. Dramaturgas lipdė personažus. Valdininkai lipdė dramaturgą, valdininkus lipdė glavlitas, cenzorius buvo meninės kūrybos alfa ir omega.

Cenzūros neliko, atsivėrė visi horizontai - kaip aprėpti gyvenimo ir žmogaus sudėtingumą, kaip jį atskleisti? Vargu ar yra toks protas, kurį galėtų tai padaryti sąmoningai konstruodamas. Aišku, kad reikia ko nors daugiau...

Taigi nustojau dirbęs. Personažus paleidau nuo moralės ir politikos pavadžio - tegul jie padirbėja. Ir pasirodo, kad jie tai puikiai sugeba. Premijuotoje dramoje "Vieno tėvo vaikai" yra tokia šimtametė kerplėša Kunigunda. Nė sapne nesapnuota, nė gyvenime nematyta. O kalba negirdėtais žodžiais, mini nežinomus vardus, veikia nuolat pateikdama autoriui siurprizus.

Iš kur tai? Iš kur mano mąstyme XIX a. atšvaitai? Kas tai? Kolektyvinės pasąmonės probėgšmiai ar Platono pastebėti praėjusių kartų prisiminimai?

Kunigundą nuolat lydi toks pat senas ožys Prachvostas. Kodėl ožys? Kodėl Prachvostas? Kam gyvulys žmonių dramoje? Iki kulminacinės atomazgos aš to nežinojau. Viskas paaiškėjo, kai prireikė jėgos, galinčios įveikti rusiškai totorišką galiūną Žerebcovą...

Kažkas už dramaturgą kuria. Dramaturgas tik fiksuoja. Kažkas parenka būtent tokius performansus, kurie formuoja harmoningą dramos statinį, gyvenimą pateikia kaip meno kūrinį, atskleidžiantį apibendrintą žmonių visuomenės paveikslą.

Tad liaukimės dirbę!

Tegul išsiskleidžia milijonas fantazijos žiedų!

Vydas Astas

Prieš gerą dešimtmetį, Sąjūdžio bangų įsiūbuotas, entuziastingai kibau rašyti pjesės apie Vincą Kudirką. Kodėl apie Kudirką? Tada, tautai dėl laisvės pakilus, atrodė prasminga kalbėti apie tautos didžiavyrius, pranokėjus. XIX a. pabaiga, gūdieji carinės priespaudos metai, dvaruose, miestuose nebegirdėti lietuviškai, praprusę inteligentai vinguriuoja lenkiškai, ankstyvasis Kudirka taip pat, ir staiga - "Aušros" spinduliai, "Varpo" dūžiai: kelkite, kelkite... Būrelis narsuolių pasiryžo išbudinti merdinčią, kai kam atrodė - mirusią, tautą. O patys jau spjaudė krauju. Pjesė - tai mėginimas suprasti narsiausio, beatodairiškiausio, genialiausio iš tų vyrų - Vinco Kudirkos asmenybės fenomeną, įminti jo mįslę.

Nuslūgus Sąjūdžiui ir apskritai patriotizmui, kurį laiką visus labiausiai domino išorinis, už Lietuvos sienų esąs pasaulis, jo įvykiai, patirtis, kultūra bei menas. Pulta versti kitų šalių autorių knygų, statyti jų pjesių. Tai natūralu. Tačiau šiuo metu, jau pasisotinus, o kai kur ir persisotinus užsienio kultūra, verta atsigręžti į savąją. Ypač dabar, kai vis labiau apkarpomas Lietuvos valstybinis savarankiškumas, kai tarptautinio kapitalo interesams aukojami tautos interesai ir tuo tikslu keičiama Konstitucija, sulyginant užsieniečių ir Lietuvos piliečių teises, kai Pietryčių Lietuvoj lietuviui ne saldžiau negu Kudirkos laikais, kai neregėta emigracijos jėga šimtus tūkstančių lietuvių išsviedžia už tėvynės, kai, apibendrinant, iškyla gyvybinis klausimas - ar lietuvių tautai užtikrinama prigimtinė teisė laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje, - taigi dabar atėjo laikas vėl prisiminti tautiškumą, patriotizmą ir savo didžiavyrius, o tarp jų, žinoma, V.Kudirką. Didžiai sveikintinos Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos idėjos, garbingi darbai, tokie kaip šis konkursas. Darbais ir sutikime Lietuvos tūkstantmetį.

Marius Ivaškevičius

Labas rytas visiems. Dėkoju už premiją. Manau, kad šis konkursas galėtų būti tęstinis. Tai leistų stebėti tautiškumo raidą. Nes tautiškumas yra nuolat modernėjanti sąvoka. Kaip moteriai neįgrūsi prieš penketą metų jos nešiotų drabužių, o vyras nenoriai sės į penkiolikos metų senumo "Opelį", taip ir šiuolaikiniam žmogui netiks senas tautiškumo modelis. Tuo tarpu mes tautiškumą dar labai dažnai matuojame mūsų senelių kategorijomis.

Kalbėdami apie Lietuvą ar Lietuvos istoriją literatūroje, kine ar kur kitur, iš karto nuleidžiame galvą, suglaudžiame rankas, tarytum atėję pas mirusįjį. Geriausiu atveju įsivaizduojame Lietuvą esant paminklą. Iš karto prisimename Sausio tryliktosios, Sibiro, pokario, visų devynioliktojo amžiaus sukilimų aukas ir kalbame apie ją kaip apie užbaigtą reiškinį, tonu, tinkamu kalbėti apie lavoną. O juk Lietuva yra gyvas organizmas, ir dar gyvesnė ji buvo per visus tuos tragiškus įvykius ir metus.

Nuskambės kaip tam tam tikra tautologija, bet kinas, teatras, literatūra yra gyvi savo gyvybingumu. Todėl ir istorijoje būtina ieškoti gyvybės, o jos ten yra per akis.

Jei turėčiau čia taurę, pakelčiau ją už tai, kad mes išmoktume šiuolaikiškai kalbėti apie Lietuvą ir su savo istorija liautumės būti įdomūs tik patys sau.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 127 iš 178 
23:20:52 Dec 26, 2010   
Apr 2008 Aug 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba