SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-12-03 nr. 639

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Austėja Čepauskaitė
Vilnius ir kai kurios detalės

Savaitė 
• Vaizdinys laike
• "Strip Man Show – viskas apie vyrus"
• Italų dovanos Europos kino mėgėjams
• Janinos Lapinskaitės kūrybos vakarai "Skalvijos" kino centre

Muzika 
• Margarita Dvarionaitė
Vaivorykštė Filharmonijoje
• Dvariono "Dalia" grįžta į sceną
• Tęsiamas radijo laidų ciklas "Garsai ir blyksniai"
• Jaunųjų pianistų konkursas
• KONCERTAI

Dailė 
• Kristina Stančienė
Ar menininkams tenka gintis?
• Lina Jakeliūnaitė
"Kas nors neįprasta" įprastai
 Dovilė Tumpytė
Kur riba tarp menininko ir kuratoriaus
• Ona Gaidamavičiūtė
Dekoratyvios variacijos
• Živilė Ambrasaitė
Žvilgsnis iš septintojo dešimtmečio
1
• Vika Ryžovaitė
Apie virpančią ramybę, siautulingą erotiką ir meno aristokratus
• Dėl Šiuolaikinio meno centro
• PARODOS

Literatūra 
• Septyneri metai Tibete
• Oriento pašaukta1
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI1

Kinas 
• Aš moku uždirbti pinigus
• Živilė Pipinytė
Būti ar nebūti savu
• Fredis Kriugeris prieš Kristupą Krivicką
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Kur riba tarp menininko ir kuratoriaus

Neįvykusi tarptautinio žurnalo "Manifesta" diskusija ŠMC

Dovilė Tumpytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Iš dešinės: Maria Lind, Liesbeth Bik ir Jos van der Pol

Lapkričio 23 d. Šiuolaikinio meno centre Vilniuje buvo surengta atvira diskusija "Kuratoriai ir menininkai: besikeičiantis santykis ir perspektyvos, II dalis". Diskusiją (bendradarbiaudamas su ŠMC) inicijavo žurnalas "Manifesta " (MJ). Tai tarptautinis žurnalas apie šiuolaikines kuravimo praktikas, organizuojantis pokalbius, susijusius su žurnalo publikacijose aptariamais teoriniais klausimais. Tokios diskusijos, remiamos įvairių Europos fondų, 2004–2005 m. rengiamos Sofijoje, Vilniuje, Liublianoje, Maskvoje ir Kijeve. Vilniuje vykusią diskusiją turėtų pratęsti publikacijos penktajame žurnalo "Manifesta " numeryje.

Vilniuje vykusioje antrojoje diskusijoje (pirmoji vyko Sofijoje prieš dvi savaites) turėjo būti nagrinėjamos kuratorinio darbo problemos, strategijos, sąlygos, dilemos ir kontekstai. Skrajutėje buvo pateikta daugybė klausimų, nusakančių diskusijos pobūdį, teigiama, kad "per paskutinį dešimtmetį kuratoriaus funkcijos ir vaidmuo šiuolaikinio meno procesuose labai pasikeitė. Atrodo, kad kuratoriams tenka vis daugiau atsakomybės, jie tampa vis savarankiškesni. Kuratoriaus darbas bei asmenybė tapo svarbiu menininkų ir meno profesionalų diskusijų objektu… Sunku nubrėžti tradicines ribas tarp tų, kurie kuria, ir tų, kurie medijuoja organizuodami bei sudarydami palankesnes sąlygas kūrimo procesui, bendradarbiaudami su menininkais. Kur baigiasi menininko darbas ir prasideda kuratoriaus? Kokie veiksniai lėmė šį skilimą tarp darbo, vaidmenų pasiskirstymo ir atsakomybės? Kokiomis aplinkybėmis nusitrynė ribos tarp menininkų ir kuratorių? Ar kuratorystė yra metadiskursas, ar ji egzistuoja tame pačiame lygmenyje kaip ir meno kūrimo procesas? Kokią reikšmę institucinėms praktikoms turėjo institucijų kritika? Ar menininkai privalo įtakoti institucinius procesus ir struktūras? Kodėl, kada, kaip? Ar paroda gali būti meno kūriniu?"

Atrodo, čia iškelti esminiai kintančios (ir pakitusios) kuratoriaus veiklos klausimai. Deja, nė vienas jų diskusijoje nebuvo paliestas, ir apskritai diskusiją galima laikyti nepavykusia.

Pokalbis privertė prisiminti Krylovo pasakėčią apie vežimą, tempiamą į skirtingas puses. Diskusijoje dalyvavo svarbios ir garsios meno pasaulio asmenybės: kuratorė ir kritikė Maria Lind, Miuncheno meno asociacijos Vokietijoje bei Švedijos tarptautinės menininkų studijų programos Laspis vadovė; žurnalo "Manifesta", "Maskvos meno" žurnalo redaktorius bei Maskvos šiuolaikinio meno centro direktorius, meno kritikas ir kuratorius Viktoras Misiano; menininkai Liesbeth Bik ir Josas van der Polas iš Roterdamo (Nyderlandai); ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas. Meno kritiko ir kuratoriaus Alexo Farquharsono, vadovaujančio šiuolaikinio meno kuravimo kursams Karališkoje menų akademijoje Londone, sugebėjimas vesti pokalbį buvo lygus nuliui, ir iš mirties taško diskusija nepajudėjo.

Pranešimą skaitęs V. Misianas bene aiškiausiai palietė ir įvardijo keletą pakitusios kuratorystės aspektų, paminėdamas kuratoriaus-menininko tipą (papasakojęs keistą japonišką istoriją, kaip žmonių sąmonėje kuratorius "suplakamas" su menininku), įvardydamas "ekspozicinę krizę" (exhibition crisis), rekonstruojamą konvencinę kuratoriaus sampratą, atsižvelgdamas ir į Maskvos meno pasaulį. Tačiau atsako į Misiano pranešimą nebuvo.

ŠMC direktoriaus Kęstučio Kuizino pasisakymų tikslas buvo reprezentuoti ŠMC veiklą – jokių bendresnių išvadų ar kuravimo lūžių aptarimo. Remdamasis paties kuruota paroda "Olandų biuras", K. Kuizinas diskusijos dalyviams žadėjo vėliau parodyti parodą ir papasakoti, kuo ji ypatinga, turint galvoje kuratoriaus ir menininkų santykį. Iš pasakytos kalbos galima apčiuopti svarbius kuravimo kaitos taškus: anksčiau kuratorius dirbo su meno artefaktais, dabar – paroda/produktas atsiranda kaip kuratoriaus ir menininko dialogo rezultatas. Kaip tik tokios taktikos ir laikosi ŠMC.

Kuratorė Maria Lind kalbėjo apie kuratorių komandos kūrimą institucine prasme.

Neaišku, kodėl į diskusiją neįsitraukė, pavyzdžiui, Raimundas Malašauskas, pastaraisiais metais inicijavęs ir kuravęs net kelis reikšmingus projektus: "Wilno – Nueva York 24/7" (kartu su Kęstučiu Kuizinu), "ŠMC TV" etc. Nebuvo Gintauto Mažeikio, paskutinėje AICA konferencijoje analizavusio kintantį kuratoriaus vaidmenį, nei menininkų-kuratorių iš TMKS (Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos). Nebuvo žmonių, kurie, remdamiesi savo patirtimi, būtų galėję realiai išplėsti kintančios kuravimo praktikos problemas. Joms tai būtų suteikę lietuviško specifiškumo. Kas tai – informacijos trūkumas ar sąmoninga diskusijos dalyvių ir klausytojų atranka, institucinis diskurso hermetizavimas?

Vienas iš mane dominusių klausimų – ar šiuolaikinis kuratorius paiso kokių nors ribų, darydamas įtaką meno kūriniui ar menininkui. Ar kuratorius yra ko-menininkas ir ar pati paroda yra menas? Profesorė Susan Hiller 2000 m. rengtoje panašioje diskusijoje D. Britanijoje sakė, kad pastaruoju metu kuratorius tapo centrine meno pasaulio figūra, pakeitusia ir meno kritiką, ir menininką. Kartais tai, kaip parodos darbai eksponuojami, yra svarbiau už pačius darbus. Yra du variantai: arba kuratorius-menininkas pasidaro svarbesnis už menininkus ir jų kūrybą (ar bent jau laikinai nustumia juos į antrą planą), arba kartu su jais kuria naują kokybišką produktą. Abiem atvejais kuratorius nebėra tik tas, kuris surenka menininkų darbus ir minimaliai juos "apdorojęs" pateikia publikai. Provokuojantis yra ir kūrybinės konkurencijos tarp menininko ir kuratoriaus aspektas (čia tik hipotezė, ne vertinimas). Kad nekalbėtume tuščiai, prisiminkime ŠMC vykusią parodą "Šveicarų videolaukiamasis". Parodoje buvo pristatyti šveicarų videomenininkų, pavadintų naująja karta, kūriniai. Tačiau akcentuojami buvo ne menininkų darbai, o parodos vizualinis pavidalas ir jos autorius: "Šveicarų videolaukiamasis" yra ypatinga videoteka, kurią jos kuratorius Simonas Lamuniere’as sumanė kaip instaliaciją" (iš ŠMC internetinio puslapio). Apie parodoje pristatomus menininkus buvo pasakyta tik tiek, kad jie priklauso "naujajai kartai", išvysčiusiai savitą kalbą. Visas dėmesys buvo skirtas įspūdingai kuratoriaus instaliacijai. Taigi kuratorius, suformavęs patrauklią tranzitinę erdvę, primenančią oro uosto laukiamąjį (eilėmis sustatytos kėdės, televizoriai, gėrimų automatai, užkandžiai, dienraščiai ir aptarnaujantis personalas), tapo centrine figūra ir publikos masalu. Ar yra riba tarp menininko ir kuratoriaus?

ŠMC direktorius K. Kuizinas apgailestavo, kad parodų atidarymuose paprastai lankosi jauna publika, susirenkanti pasilinksminti (nes tai "trendas", nes jie nori bent šitaip tapti progresyvaus reiškinio dalimi), o ne rimtai besidominti menu. Tokių lankytojų būna tik keletas. Vakarų Europoje – priešingai. Galima būtų klausti, ko buvo susirinkę diskusijos apie kintančią kuratorystės praktiką dalyviai. Kyla įtarimas, kad taip pat dėl panašios priežasties – tik vietoj "Carlsberg " jie gauna honorarus. Ar tai tiesiog įprastinis būdas panaudoti Europos fondų pinigus, skirtus kultūrai? Simuliacija ar atsitiktinis nesusipratimas? Mažų mažiausiai tai provincialu.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 73 iš 83 
22:39:31 Dec 26, 2010   
Apr 2008 Aug 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba