SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-02-06 nr. 600

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Genialių pramatymų lopšy
26
• Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas47

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Kūrybinio dialogo paakinti
• Lietuvos kamerinis orkestras gastroliavo Japonijoje
• Metų kūriniai 200313
• Filharmonijoje – pianistai iš svetur
• KONCERTAI

Dailė 
 Vaidilutė Brazauskaitė
Kasdienybės ir idilės
• Rita Mikučionytė
Nedaloma šviesos ir spalvos jungtis
• Valentinas Klimašauskas
Įelektrinti žemę
• Raminta Jurėnaitė
Dangaus sūnų kelias
• Skelbiamas konkursas sukurti skulptūrą Europos parke
• Naujovės Baltijos šalių skulptūros kvadrienalėje1
• PARODOS

Literatūra 
• Namas Maranvilyje
• Paskutiniai "Krantai"5
• VAKARAI

Teatras 
• Alė Strik
Jungtuvių gundymui atsilaikyta
1
• Visa teisybė apie rinkimus
• SPEKTAKLIAI1

Kinas 
• Naujas festivalis, naujas kinas1
• Živilė Pipinytė
Kai iššauna vaikiškas šautuvėlis
1
• Živilė Pipinytė
Prasidėjo 54-asis Berlyno kino festivalis
• Neatsakytas klausimas3
• Pavelo Lungino filmai
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS7

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Kasdienybės ir idilės

Valdo Simučio paroda "Akademijos" galerijoje

Vaidilutė Brazauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Valdas Simutis. "Bare". 2002 m.

Valdo Simučio kūryba mane sudomino jau seniai, dar jam besimokant VDA, grafikos katedroje. Dėmesį patraukė medžio raižiniai: nespalvoti, spalvoti, tvirtai "suręstos" struktūros, neįmantrios, kartais fragmentiškos kompozicijos, fokusuojantys tarsi jau prarastos archajiškos kaimo kasdienybės – beveik nekintančios laike idilės vaizdus. Neimituotas raiškos paprastumas, minimalistinis minties ir linijos sukauptumas jau ankstyvuose Simučio darbuose liudijo jo kūrybos originalumą, atsietumą nuo madingų "šiuolaikinės" kūrybos raiškos priemonių, formos vingrybių ir "postmodernių šaradų" kupinos minčių eigos, populiarių siužetinių linijų.

V. Simučio darbuose niekada neįžvelgiau daugiasluoksnio siužetinio plepumo, jo raižiniuose buvo galima perskaityti neskubrų "porinimą" apie jį supantį jaukų ir paprastą pasaulį, kuris egzistuoja tarsi susitapatinant su kaimo gamta: laukuose besiganančiomis karvėmis, arkliais, ožkomis ar gyvulius girdančiais vyrais, karves melžiančiomis moterimis.

Paprastas žvilgsnis į kasdienybę, pagarbus jos "perkėlimas" į raižomo medžio plokštę bei grafikos atspaudus liudija Valdo Simučio sąmonėje slypinčią panteistinę natūrą, gerbiančią kasdienį, nuo miesto dūzgesio atsitrūkusio pasaulio ritualų svarbą ir prasmingumą.

Raižinių paprastumas, stambiaplanių žmonių ir gyvulių figūrų negatyvas, perspektyvos dėsnių ignoravimas, aiškus erdvės ritminis, linijinis traktavimas gal kiek ir priminė savamokslių kaimo menininkų ar XX a. I pusės primityvistų kūrinių stilizaciją, bet atidžiau pažvelgęs į Valdo kūrinius, juos "prisijaukinęs" pradedi suprasti kitoniškumą ir skirtybes tarp jo kūrybos principų ir savamoksliškos raiškos. Skiriasi menininko pasaulėjautos gilumas, filosofinė nuostata, pabrėžtinai išgrynintas, subtilus, nuo detalių išvalytas žvilgsnis į kaimo kasdienybę. Gyvulėlių ganiava, laukų platybės, lyriška "pasiklydusų" fermų siluetų transformacija, kartais vos juntama, kartais pabrėžiama, liudija menininko nuostatą ieškoti grožio paprastume, aiškume, gal ir "nemadinguose", linija užšifruotuose, savitai romantiškuose "kasdienybės paveikslėliuose", praplečiančiuose kaimo buitį aprašančių pasakojimų, o gal ir pasakėčių siužetus.

Menininko profesionalumą liudija aiškiai apgalvotos kompozicinės dermės, neatsitiktiniai juodų ir baltų dėmių santykiai, sąmoningai hipertrofuotos žmonių ir gyvūnų proporcijos bei jų ryšys su plokštuma, dekonstruota perspektyva.

Kelerius metus nemačiusi, ką kuria V. Simutis, prisipažinsiu, nustebau išvydusi kone pusšimtį jo tapybos darbų, sukurtų per pastaruosius trejus metus – gausybę nekonvenciško spalvingumo, spalvinių dermių kupinų drobių. Bet ilgainiui pripratau prie to spalvingumo ir supratau, kad jose yra be galo daug sąsajų su nespalvota, linija grįsta V. Simučio kūryba. Tokie pat saviti, pabrėžtinai atviri siužetai, toks pat lyg šiek tiek atsiribojusio nuo rutinos, neskubančio žmogaus žvilgsnis į paprastus, bet kasdienės poezijos kupinus "veikėjų" ritualus, pašnekesius ar pasivaikščiojimus gatvėmis, toks pats užsisklendusio savyje vienišiaus monologas arba "vienatvė dviese", lyrinio herojaus kelionė iš vieno paveikslo rėmo į kitą.

Atrodo, kad V. Simučio tapybos darbuose atsirado daugiau lyrikos, melancholijos, XX a. I pusės poezijai būdingo lyrinio herojaus monologams tiesiog privalomo miestietiško elegiškumo. Neatsitiktinai lyginu vaizduojamojo pobūdžio kūrinius su poezija. Pats autorius pabrėžia literatūriškumo buvimą kiekviename iš darbų, esamybę pasakojimo, kurį kartais pratęsia sujungęs daug mažų drobelių į vieną ilgą tarsi traukinys ciklą, kur vienas vaizdinys antrina kitam, šis – trečiam, papildydamas, praplėsdamas pirmojo pasakojimo ribas. Taip iš vizualių "ikonų" gimsta pasakojimas, kurį galima vadinti kaip tik nori: novele, apysaka ar šmaikščiu kalambūru.

Pakankamai rūsčią raižinių romantiką tapybos darbuose keičia mažo provincijos miesto romantiška melancholija, pajauta neskubrios, ritualais apaugusios kasdienybės, tarsi pasimetusios laiko erdvėse, tykios miestelių gyvensenos, žiūrovų akyse ir mintyse galinčios atrodyti ir dabarties atspindžiu, ir keliasdešimtmetės praeities vaizdais.

Valdo Simučio paveiksluose kasdienybė skleidžiasi pačiais paprasčiausiais, kartais net trivialiais siužetais: vyrai, "užkandinėse" gurkšnojantys alų, kepantys šašlykus prie ežero, moteris kavinėje, lyg Picasso absento gėrėja, su taurele padėkle skubantis išsiblaškęs padavėjas, šagališkas vyras, miestelio gatve vedantis karvę, tėvas, su vaikais žingsniuojantis saulėta gatve ar du įsimylėjėliai prie tvenkinio.

Viskas V. Simučio paveiksluose atrodo labai paprasta, kasdieniška, bet šalia siužetinio buitiškumo paveiksluose "įsikuria" kartais kiek ironiška, kartais be galo nuoširdi, jauki melancholija, atsiribojimo nuo vaizduojamos realybės siekis. Žiūrovas paveiksluose gali įžvelgti autoriaus tylių apmąstymų, minčių sukauptumo, autorefleksijos ženklus.

Dailininkas savo tapybos darbuose itin įdomiai konstruoja erdvę. Jis nepaiso jokių perspektyvos dėsnių, kartais net pabrėžia perspektyvines deformacijas, bet kartu itin išradingai komponuoja žmonių figūras ir figūrėles dviplanėje, triplanėje erdvėje. Dažnu motyvu tampa kažkur kampe arba centre įkomponuotas langas (lyg paveikslas paveiksle), o už lango – gatvės, namai, kitas pasaulis...

…Už šašlykų kepėjo tyvuliuoja ežeras, plukdantis laivelį, matosi tolimas krantas... Stebint tokias kasdienybes ir idiles pasidaro be galo ramu ir kartu džiugu, kad menininkui pavyksta sukurti paprastą, jaukų, kupiną nuoširdaus sentimentalumo paveikslinį pasaulį, kuriame atsiranda vietos ir laiko paukščių lesyklėlei, šachmatams, kelionei traukiniu, žvilgsniui į mėnulį ir grojimui gitara.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 71 iš 81 
21:12:53 Dec 26, 2010   
Apr 2008 Aug 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba