SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-11-30 nr. 779

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Apie dailę ir pinigus rašyti reikia!29

Muzika 
• Rasa Vilimaitė
Lotosas ir Mažasis Princas. Kitaip
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Ketvirtasais rečitalis
6
• Sukurti naują skambesio pasaulį2
• Aušra Motuzienė
Muzikos didybė
2
• Rita Nomicaitė
Matematika ir lyrika
9
• Skambėjo Algimanto Bražinsko dainos
• Rio de Žaneire – solistė iš Lietuvos3
• Vilniuje – „Užburtoji fleita“
• KONCERTAI

Dailė 
• Povilas Vaitkevičius
Fluxus, muzika ir revoliucijos
8
• Neringa Černiauskaitė
Atostogos kaip menas
15
• PARODOS

Fotografija 
• Ieva Mazūraitė
Svarbi, bet netausojama

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Teatras su senomis tradicijomis
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kas nebijo grėblio?
• Gyvenimas rašo įdomiausius scenarijus
• Kino žaidimai
• Balkanai pirtyje4
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Vilnius, Goštauto gatvė
5

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Apie dailę ir pinigus rašyti reikia!

Pokalbis apie dailės kritiką rinkos santykių aplinkoje

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eliezer Sonennschien. „Port La Biennal di Venezia“ (darbo fragmentas).
2001 m.

Greta pagrindinių šiuolaikinės dailės rinkos dalyvių: dailininko, pelno siekiančių dailės organizacijų (dailės galerijos, aukcionai) ar prekybos agentų ir publikos, t.y. pirkėjo, lygiagrečiai šiame procese veikia ir dailininkus rengiančios aukštosios dailės mokyklos, dailės muziejai, kurie įsigyja ir saugo pripažintų skirtingų epochų kūrėjų darbus, taip pat kultūrinė žiniasklaida (dailės kritika). Dailės švietimo organizacijos, ugdydamos dailininkų kūrybinius gebėjimus, netiesiogiai dalyvauja dailės kūrinio sukūrimo procese, o muziejai ir kultūrinė žiniasklaida (dailės kritika) yra tos ekspertinės grandys, kurios įteisina ir pripažįsta simbolinę dailės kūrinio vertę, lemiančią jo paklausą rinkoje. O dailės kūrinio pardavimas–pirkimas vyksta tikslingai bendradarbiaujant visiems rinkos dalyviams. Šiame procese išskiriami trys lygiai. „Pirminėje rinkoje“ parduodami pirmą kartą į ją patekę dailės kūriniai, „antrinėje“ – kartą įsigyti kūriniai perparduodami didesne arba mažesne nei pradinė kaina. „Tretinėje“ – dar kartą perparduodant dailės kūrinį viešame aukcione nustatoma jo vertė rinkoje. Taip dailės kūrinys įgauna ekonominę vertę ir kartu su energetiniais ištekliais, nekilnojamu turtu, įmonių akcijomis ir kt. tampa ilgalaikės investicijos objektu. Dailės kūrinio vertės augimą ir mažėjimą tarptautinėje rinkoje nusako „visuotinis dailės kūrinio vertės indeksas“ (Artprice Global Index /AGI, www.artprice.com). Taip 2004 metais „Sotheby’s“ aukcione ankstyvasis Pablo Picasso darbas „Berniukas su dūdele“ buvo parduotas už 108 milijonus dolerių (JAV). 1950 metais kūrinį už 300 dolerių įsigijusio savininko investicijos vertė kasmet (54 metus!) augo po 2 milijonus dolerių.

Rengiant mokomąją knygelę „Permainų svoris. Dailės vadyba Lietuvoje“, apmąstant šiuolaikinės Lietuvos dailės rinkos padėtį ir mėginant išsiaiškinti dailės kritikos vietą, vaidmenį šiame procese, kalbinu kolegą, dailės kritiką ir verslininką Ernestą Parulskį, portalo www. balsas.lt direktorių.

Elona Lubytė: Ar ir kiek šiandienė dailės kritika dalyvauja formuojant dailės rinką Lietuvoje?

Ernestas Parulskis: Tradicinė lietuviška dailės kritika – o tai yra ilgesnės ar trumpesnės subjektyvios menotyrininkų parodinės impresijos, publikuojamos keliuose kultūros savaitraščiuose, įtakos rinkai nedaro jokios. Bet straipsniai apie dailininkus ir ypač tekstai apie interjerus gyvenimo būdo žurnaluose įtaką daro, nes formuoja mados paklausą. Žinoma, Lietuvoje yra ir dar viena – užsakomoji, institucinė rinka, kuriai įtaką daro ir analitinė kritika. O ji juk pas mus egzistuoja?

E. L.: Tarkime, taip, tačiau, regis, kol kas balansuojama tarp interpretacinio ir analitinio požiūrio.

E. P.: Visiškai teisingai. Abu požiūriai reikalingi, bet kalbant apie dailės (ar meno) rinką turi atsirasti trečiasis požiūris – dailės verslo analitika ir šio verslo laimėjimų patvirtinimas. Tokios publikacijos padėtų formuotis ne tik dekoratyvinei, saloninei – o kartu ir investicinei – dailės rinkai, bet paveiktų ir užsakomąją projektinių menininkų rinką. Menininkas, apie kurį rašo visur – ir specializuotoje, ir verslo, ir geltonojoje spaudoje, paramą gaus lengviau nei arogantiškai save izoliavęs kūrėjas.

E. L.: Negi iš tiesų manai, kad pagal žinybinę priklausomybę suburtiems LR KSRF ekspertams, perskirstant projektines lėšas savo organizacijoms, daro poveikį spaudos publikacijos?

E. P.: Na, tarkim profsąjunginis žurnalas „Dailė“ įtakos nedaro. O kadangi tos lėšos skirstomos uždaroje bendruomenėje, kur dominuoja senosios ir naujosios nomenklatūros lobizmas, tai ir kitos lietuviškos publikacijos ypač didelės įtakos lėšų perskirstymui neturi. Šiame mechanizme susiformuoja oligopolinės rinkos dėsniai, o tokioje rinkoje jokios įtakos neturi nei paklausa, nei reklama. Bet ne tokiose uždarose rinkose – JAV ar senosiose ES šalyse narėse – vieša paklausa (aukcionai) ir reklama (publikacijos) įtaką daro gana didelę. Į tai atsižvelgia ir muziejų ekspertai, ir parodų kuratoriai. Nors ir jų idealizuoti nereikia – perkant egzistuoja ir kiti, ne rinkos veiksniai.

E. L.: Ar vertės nustatymo procesas nėra susijęs su nesutvarkyta dailės organizacijų infrastruktūra: neturime modernaus meno muziejaus, tikrų dailės galerijų, neorganizuojame dailės galerijų mugių, aukcionų (tik šiemet pradeda veikti pirmas reguliarus dailės kūrinių aukcionas „Meno rinkos agentūra“ www.menorinka.lt)?

E. P.: Jėga infrastruktūros nesukursi. Kol nėra poreikio, jos ir nebus. Bet net ir mūsų sąlygomis rinka veikia – juk už paveikslus mokami pinigai? Problema kita – niekas nežino ir negali argumentuoti, kodėl mokami būtent tokie pinigai. Kodėl dailininkui X už paveikslą sumokama 6350 litų? Kodėl ne 100 litų? Ar 100 000? Kas sugalvoja kainas? Kokie yra kriterijai? Vienas kriterijus aiškus – mados kriterijus, kurį suformuoja žiniasklaida. Nomedai Marčėnaitei savo kūrinius parduoti turbūt lengviau nei kokiam nors jos bendraamžiui, dirbančiam tiek pat kokybiškai, bet visiškai nežinomam? Antras kainos kriterijus – įprotis, besitęsiantis iš sovietinių laikų. Tuomet susiformavo kaina, kurią lėmė instituciniai kriterijai – vienas paveikslas tuomet kainavo maždaug mėnesio atlyginimą – jaunesni savo kūrinius parduodavo už bibliotekininko algą, vyresni ir populiaresni – už automobilių mechaniko. Taip viskas vyksta ir dabar – ką tik mokslus baigusiam studentui užtenka kasininkės algos, o žurnale „Žmonės“ interviu dalijančiam dailininkui už darbą reikia vyriausiojo vadybininko algos. Aš sutinku – tai gana teisingi dailės kainos formavimo kriterijai, bet teisingiausia vis dėlto yra antrinė rinka. O ji Lietuvoje neegzistuoja. Net atvirkščiai – kai netikėtai išnyra koks nors antrinės rinkos elementas – kad ir buvusio kunigo Ričardo Jakučio kolekcijos pardavimas iš varžytinių, – matyti, kad lietuviškoje antrinėje rinkoje kainos sumažėja: po dvidešimties metų klasikinių autorių, tavo aprašytų tyliųjų disidentų, darbai galiausia buvo parduoti pigiau, nei R. Jakutis juos įsigijo.

E. L.: Ar galima esamą padėtį keisti?

E. P.: Keisti nereikia. Turi pasikeisti įpročiai – ir pirkėjų, ir pardavėjų. Galimi pirkėjai turi suvokti, kad meno pirkimas nėra ypatingas įvykis. Dar jie turi pamatyti, kad meno pirkimas yra ir gali būti nebrangus užsiėmimas. Trečia, jie turi suvokti, kad meno pirkimas yra didesnė arba mažesnė investicija – jie turi matyti, kad jų įsigytų autorių kūriniai brangsta, o ne pinga, kaip kad atsitiko su R. Jakučio kolekcija. Ir vienintelis kriterijus – jokio kito dar nėra sukurta – tai aukcionai. Ir šie aukcionai turi tapti ne kultūros, snobizmo, labdaros ar dar kokiais nors kitais renginiais, o paprastu prekiniu konvejeriu. Aukcionuose nereikia vakarinės aprangos.

Kitas nelemtas įprotis – baimė kalbėti apie pinigus. Ar esi bandžiusi galerijoje arba iš dailininko sužinoti, kokie darbai buvo brangiausiai parduoti, ką geriausiai perka, kokios apyvartos? Aš bandžiau, ir supratau, kad sistemos nėra. Vieni pasakoja noriai, bet šiek tiek pagražina, kiti – tyli net dosniai vaišinami, o treti.... Treti dar kažkaip elgiasi. Bet nėra jokios galimybės daryti bent mėnesines dailės pardavimų apžvalgas, nes niekada negausi visų reikalingų duomenų.

iliustracija
Eliezer Sonennschien. „Port La Biennal di Venezia“ (darbo fragmentas).
2001 m.

O nekalbėjimas apie pinigus rinkai labai kenkia. Kaip ir darbų pardavinėjimas iš dirbtuvių. Teigiame, kad tokia prekyba kenkia autoriams – negaus pensijų, neturės oficialių pajamų ir panašiai. Nieko panašaus – nuostolis abipusis. Jei pirkėjas nusidera ir pusvelčiui – už butelį – nusiperka paveikslą, sandėris, be abejo, neafišuojamas. Kuo daugiau slaptų sandorių, tuo labiau smunka dailininko žinomumas. Galų gale pirkėjas, manydamas, kad pigiai įsigijo gerą investiciją, po keliolikos metų supranta, kad turi nežinomo dailininko kūrinį, kurio vertė – vis tas pats butelis. Ir šitaip formuojamos bevertės kolekcijos, kurias galų gale nupirks kiti kolekcininkai, jau sukaupę nuosavas bevertes kolekcijas.

E. L.: Tad gal numokim ranka į vietinę rinką ir veržkimės į tarptautinę?

E. P.: O ten jau kažkas laukia išskėstomis rankomis? Meno nepaprastai daug. Ir jis pigus. Žinoma, mūsų dailininkai tarptautinėje rinkoje dalyvauja, bet tas dalyvavimas yra susiorganizuotas. Aš pažįstu kelis menininkus, kurie turi savo agentus – ir JAV, ir Europoje. Šie superka darbus ir vėliau daugiau ar mažiau sėkmingai parduoda kaip dekoratyvinius interjero elementus. Turi mūsiškiai ir nuoširdžių gerbėjų, bet šis dalyvavimas tarptautinėje rinkoje labai atsitiktinis. O aukcionuose geriausiai perkama lietuviška sovietinių metų fotografija – moka vidutiniškai po 500 eurų už nuotrauką. O jei mūsiškiai pradėtų dalyvauti internetiniuose aukcionuose – kad ir „Ebay“, – jie patektų į žiaurias sąlygas. Šiuose aukcionuose nėra jokio vietinės mados ar įpročio kainodarinio veiksnio – tik laukinė pasiūla. Ir, atsidūrę tarp maždaug 40 000 darbų (tiek siūlo vien tik JAV „Ebay“ padalinys), turėtų pradėti nuo 50–200 JAV dolerių kainos. Tiek šiandien kainuoja nežinomų dailininkų menas.

Prisiminiau iliustratyvią istoriją – neseniai naršiau po internetinius aukcionus ir akis užkliuvo už netikėtos kainos – 12 000 dolerių. Autorius – kanadietis Michelis Pellus. Patikrinau jo realių, ne internetinių, aukcionų istoriją – juose kartais dailininkas dalyvaudavo, bet pardavė tik du paveikslus už kelis šimtus dolerių. Tai iš kur atsiranda 12 000 dolerių kaina? Manau, kad ir čia suveikia kontekstinė vertė – tą Pellus pristato nebloga galerija, jis pats – hiperrealistas, recenzijos frankokanadietiškoje spaudoje palankios, ir štai atsiranda tokia kaina. Gali būti, kad ji kada nors taps ir realios rinkos kaina. Kaip, tikiuosi, atsitiks ir su Rimvydo Jankausko-Kampo darbais. Dailininkas jau tapo lyg ir vietine legenda. Pirmame „Meno rinkos“ aukcione jo darbas parduotas už 17 000 litų, jo tapybos yra įsigiję muziejai. O šio menininko darbų tarptautinė aukcioninė istorija kiek kitokia – parduoti du darbai, abu Vokietijoje: 1992 metais už 690 dolerių ir 2006 metais – už 650. Bet, kaip jau sakiau, vietinė ir tarptautinė kūrybos vertė sutampa tik tuomet, kai dailininkas tampa reitinginiu ir aktyviu antrinės rinkos dalyviu.

E. L.: Negaliu prieštarauti, bet norėčiau grįžti prie dailės kritikos. Ar esama būdų, kaip specializuotos spaudos autorius įtraukti į praktinį dailės rinkos pasaulį? Ar gali šiandienė interpretacinė dailės kritika tapti dailininko sąjungininke siekiant pripažinimo vietos dailės rinkoje?

E. P.: Aišku, gali! Tačiau dailės kritikai turi atsisakyti arogancijos ir pradėti dirbti. Nuo savirefleksijos pereiti prie žurnalistikos. Pakanka padaryti gerą interviu – kurio bent dalis būtų intriguojanti: provokuojanti, linksma ar dar kokia nors, ir tokį interviu nupirks kiekvienas žurnalas ar portalas.

E. L.: Ar tai reiškia, kad pas mus trūksta patrauklių publikacijų apie dailininkus, skirtų ne profesionalams, bet plačiajai visuomenei? T.y. tekstų, kuriuose galų gale būtų dekoduojamos lietuvių ekspresionistinės arba naujosios dailės išskirtinumą žyminčios interpretacinės metaforos?

E. P.: Jų ne trūksta. Jų nėra.

E. L.: Tada ar egzistuojanti valstybinė kultūrinės žiniasklaidos programinio subsidijavimo sistema, užtikrinanti minimalų čia rašančiųjų išgyvenimą, nėra žalinga, nes neskatina dailės kritikų keisti požiūrį į savo veiklos pobūdį?

E. P.: Ir žalinga, ir ne. Dabartinę dailės kritiką vertinu kaip išpuoselėtą sodą, kaip kultūros paminklą, nes šiame bare dirbantys autoriai rašo virtuoziškai. Dailės kritikų tekstai, nesuteikdami papildomos rinkos vertės aprašomiems objektams, tampa vertingi kaip literatūra. Todėl reikia subsidijuoti ir šį žanrą, nes jei jis išnyks... Tai lyg sąmoningai nugriauti architektūros paminklą. Nors tai jau daroma... Tačiau esminė bėda yra ne šis menkas subsidijavimas. Jis toks menkas, kad niekada nepakeis nišinės ir komercinės žiniasklaidos santykio. Todėl iš tikrųjų ar subsidijavimas yra, ar jo nėra – jokio skirtumo. Kol rašantys nesuvoks, kad jų produkcija gali būti realiai paklausi, kad kritikai irgi yra rinkos dalyviai, tol nesikeis niekas. O kol kas jiems pakanka dotacijų.

E. L.: Ar, kada ir kaip tai galėtų įvykti? Juk ir pats esi atradęs naujų autorių, paskatinai savo el. laikraštyje rašyti kandžiąją Eglę Pauliną Pukytę, pasidalyti gurmaniškais receptais dailės istorikę Giedrę Jankevičiūtę! Ar įmanoma suvesti rašytoją (dailės kritiką) ir užsakovą, kaip parodyti, kad jie vienas kitam reikalingi?

E. P.: Įmanoma. Yra civilizuotas sprendimas – literatūrinė agentūra. Tai, tiesa, sunkus darbas – ir autoriai, kaip, beje, ir dailininkai, sunkiai susitaiko su mintimi, kad tarpininkų paslaugos kainuoja.

E. L.: Ar, kaip žiniasklaidos verslo dalyvis, nematai čia laisvos nišos?

E. P.: Taip, tai yra niša, tačiau jos, kaip ir kiekvienos tuščios nišos, užpildymui būtinos investicijos. Šiuo atveju – ir laiko investicijos. Nes kokybiškai rašantį žmogų paversti perkamu autoriumi per kelias dienas nepavyks. Bet kada nors kas nors tokią agentūrą Lietuvoje sukurs. Nepriklausomi rašytojai, žurnalistai (freelancer) neturi vaikščioti po redakcijas su tekstais ir derėtis dėl honoraro. Tai autorių žeminantis procesas, jį turi atlikti storaodžiai tarpininkai.

E. L.: Gal tai ir yra atsakymas, kodėl pas mus nėra nepriklausomų rašytojų ir žurnalistų.

E. P.: Na, jų yra, ir nemažai, bet jie rašo tomis temomis, kurias leidėjai perka noriai – apie verslą, keliones, gyvenimo būdą. O dar reikia įtikinti, kad pirktų tekstus apie meną. Ir kad juos pirktų ne tik neturtingoji nišinė žiniasklaida.

E. L.: O ar šioje informacijos sklaidos srityje esama skirtumo tarp elektroninės ir spausdintinės žiniasklaidos?

E. P.: Didelio skirtumo nėra. Tradicinėje žiniasklaidoje įdomus straipsnis generuoja realios tiražo dalies nupirkimą, internete – naršytojų paspaudimus ir didesnes reklamos pajamas. Internete nereikia mokėti už spaudą ir platinimą, bet norint išlaikyti naršytojų suinteresuotumą reikia publikuoti gerokai daugiau originalių tekstų. Kadangi dirbu ir internetinėje, ir tradicinėje žiniasklaidoje, žinau, kad išlaikyti daugiau ar mažiau populiarų interneto portalą kainuoja tiek pat, kiek ir leisti apystorį mėnesinį žurnalą. Ir tradicinėje, ir elektroninėje žiniasklaidoje apie dailę ir pinigus rašyti reikia!

Kalbėjosi Elona Lubytė

 

Skaitytojų vertinimai


11791. i2007-12-03 09:38
geras straipsnis

11797. Titas2007-12-03 11:11
E.P.: “Galų gale pirkėjas, manydamas, kad pigiai įsigijo gerą investiciją, po keliolikos metų supranta, kad turi nežinomo dailininko kūrinį, kurio vertė – vis tas pats butelis. Ir šitaip formuojamos bevertės kolekcijos, kurias galų gale nupirks kiti kolekcininkai, jau sukaupę nuosavas bevertes kolekcijas.“ Leiskite nesutikti - meno kūrinio vertė visiškai nepriklauso nuo įsigijimo būdo - šedevrai kartais įsigyjami pigiai, net už butelį, kartais randami šiukšlyne ar pigiam provincijos aukcione, gaunami dovanų. Esmė - kas įsigijo, perkančiojo sugebėjimas įžvelgti ir pajausti, stipriai išvystyta meninė uoslė. Išmanantis prasto darbo ir veltui neims. Geras menininkas negali likti nežinomas, ypač Lietuvoje, nes gerų labai nedaug. Kaina auga, kai norinčių įsigyti darbą daugiau negu vienas, kai randasi konkurencija tarp pirkėjų. Kol gerą uoslę turintys kolekcionieriai galės pirkti kūrinius iš dirbtuvių - meno rinkos perspektyvos ne kokios. Bet iš tokio kolekcionieriaus pigiai neperpirksi - jis žino, ką turi. Patys dailininkai taip pat puikiai jaučia talentingus kūrinius, tik gal ne visuomet pripažįsta kolegos pranašumą.

11798. Lapė2007-12-03 12:23
Norėčiau pamatyti tą meno “biznierių“, sugalvojusį uždirbti iš Kampo darbų Frankfurte. Tikriausiai nagus jau iki kraujo nusigraužė. Sumos tokios juokingos, kad atmetus nuvežimo kaštus ir auciono procentus, liko tik buteliui. Tereikėjo palaikyti čia, Lietuvoje, ir šiandien parduoti už dešimteriopą kainą be jokių nereikalingų judesių. Dabar iš Kampo jei uždirbs, tai tik vokiečiai - kaip Mekas iš Mačiūno. Menas ne tas biznis, kur vakar litą įdėjau, šiandien du ar tris gavau. Reikia žvelgti į tolimesnę ateitį (žr. pvz.:“investicijos vertė kasmet (54 metus!) augo po 2 milijonus dolerių“) Investicijoms į meną situacija Lietuvoje tokia palanki, galimybės sukaupti vertingą kolekciją tokios geros, kad tik aklas to nemato. Meno rinka tik užuomazgos stadijoje ir aukštų kainų kol kas IŠ VIS NĖRA.

11810. kiskis p - lapei2007-12-03 17:45
del tikrumo reiktu pirkti pikasa.

11811. Lapė2007-12-03 17:46
Įdomu, kas tie šaunūs “dileriai“ dar ir Arūno Vaitkūno darbą nutempę į tą patį Auktionshaus Arnold, labiau primenantį “blusų turgų“, ir pastatę tokias juokingas kainas. Antireklamą šiems geriems tapytojams padarė nerealią. Geriau Pilies gatvėj būtų pardavinėję - gal daugiau gautų.

11812. kiskiui p2007-12-03 17:50
“Vynuogės rūgščios“ - pasakė Lapė.

11813. kiskis p2007-12-03 17:57
mes isvis nedalyvaujame pasaulineje rinkoje, musu ir ju rinkos tarsi nesusisiekiantys indai. mes tarsi uzdaroje nisoje, ir daug kam toj nisoj visai patogu: geriau but ereliu savo mazam kaime, negu pasaulyje mazu vabaleliu.

11815. Lapė2007-12-03 18:21
“Mersedesas“ visur “Mersedesas“, tik neišmanantis parduoda už “Zaporožiečio“ kainą nesvarbu kokioj nišoj. Ir geležinė uždanga nukritus.

11817. menotyrinin2007-12-03 18:28
man tai kyla klausimas - tai kas ten ta menininku zinomuma formuoja. Anot Ernesto menotyrininkai JOKIOS reiksmes neturi. Dyleriu dar nera. Aokcionas dar tik vienas buvo. Ok, tai kas tada? Nieko asmenisko, bet mano supratimu mases dar neturi ziniu, tai supranta, tada isiklauso i specialistu nuomone. Zinomuma ir specialistu ir placiau turi pvz. Sauka. Ji brangiai perka ir parduoda. Bet jis neatsirado vakume. Menotyrininkai ilgai turejo papluseti, kad isaiskint, jog visos jo slykstynes yra perlai ir dar susije su klasikine tapyba. Del viso kito sutinku su Ernestu, bet teigti, kad menotyrininkai ne prie ko - NAIVU, paprasciausiai. Ypac sutinku, kad menotyrininkai nezino ka daro (savo kainos) :)

11818. eos2007-12-03 18:45
Man irgi sita pastaba uzkliuvo, esu tikra, kad menotyrininkai TURI reiksmes meno rinkoje. Ypac jei pirkejas moka skaityti - juk zinomumas kuriamas ir per tekstus, o kas tuos tekstus raso?

11820. Lapė2007-12-03 18:54
Ypač jei pirkėjas moka skaityti - nepasikliauja menotyrininkų tekstais. Jie kaip surengtos parodos priedas: susitarei su menotyrininku - parašė, ir tik gerai. Kartais tokių seilių prileidžia...

11822. eos2007-12-03 19:01
Menotyrininkas menotyrininkui nelygu... "Seilinukai" egzistuoja, bet ir save gerbiančių profesionalų nemaža. O protingas žmogus (pirkėjas) sugebės atsirinkti pelus nuo grūdų.

11823. ledas2007-12-03 19:01
kad lietuvoj mena siandien dazniausiai supirkineja zmones be skonio.netikiu kad uz desimt metu uz zili,mickeviciu,a.grazi ar staniuna kas nors isvis pinigus mokes...siandien meno rinka formuoja "stiliaus","laimos" ponios,o ne menotyrininkai.beje sie daznai vengia teisybe viesai parasyti,jog karalius nuogas.isvis kritikai dabar kazkodel peikti ka nors bijo.

11824. Lapė2007-12-03 19:17
Būtent - nėra rimtos analitinės kritikos, trūksta principingos rašančiojo pozicijos, patinka kam ar ne. Todėl arogantiškai save izoliavęs kūrėjas atrodo žymiai solidžiau.

11826. antis2007-12-03 20:31
Nu zili ir panasius perka tie kurie nepasiklause, ir tegu perka, po to pasiklaus:))))))))))

11827. antis2007-12-03 20:33
as pazystu kelis zmones kurie perka, jie kiekviena mano zodi gaudo , nes as menotyrininke. turbut tai isimtis.

11828. dailininkas2007-12-03 20:36
mums nerupi jokie piningai mes kuriam dvasines vertybes,isreiskiam tautos dvasia ir niekinam neismanelius.

11829. toto2007-12-04 06:12
Didžioji Kampo darbelių dauguma su tuo „dailininkas 11828“ motto ir iškeliavo... parsidavinėt. Iš pirmų rankų tadais, po $10 už drobę, vidutiniškai. Išeitų, tas, kurs sugebėjo 1992-aisias Kampą perparduoti x60 brangiau (įtariu, pažįstu), ir buvo genijus.
O €600-700 - vidutinė maksimali pirkimo kaina, sakytum lyg koks būtų stogas, įsitvirtinęs vertės standartas standartiniam noname(o) tapybos formatui. Gudresni iš litvinų meistrų, tų, kur nemoka mokesčių, kur savo biznį vertina teisingai, tenkinasi dviem-trimis šimtais euriukų į rankas. Tie, kaip sakė „dailininkas 11828“, grynai prie meno, tie už kūrybinį-reproduktyvinį aktą stoja pilna pėda, tie ir nepasibrangina. Už tai veltui slenksčių nemindo - jie dirba. Ir parduoda, sugeba - iki keliolikos vnt. per mėnesį. Todėl ir niekina neišmanėlius.
- Bent jau aš taip supratau :).

11836. 3592007-12-04 17:54
tekstas yra niekinis. nes lubyte kalbina parulski, kuris atsakineja is savo varpines. dirba jis gi isvis kazkur kazkaip ne. juk nekalbeta nei apie muzieju supirkimus, nepaklause anonimiskai nei autoriu, ar pirkeju. bet klausimas kitame - visokios lubytes ir zaidytes, valdancios atseit kult vadybininku katedras - ruosia nezinia ka - nes ju studentai kazkaip meno rinka, menininkais ar kazkuo sistematingesniu nei darbas kokiam kino renginy ir baigiasi. juokinga. apie tai jau net nebesnekama, nes beviltiska. tai ko jie taip maivosi?

11839. antis2007-12-04 19:24
lubyte isgauna parulskio nuomone. man idomu. gal nereikia cia tu visaapimanciu suvedinejimu. gi neenciklopedija. o kad nuomone nepatinka tai - o ka jau gali ir nepatikt

11844. toto2007-12-05 01:24
Nepasakyčiau, kad tekstas yra visai jau toks niekinis [359]. Tas tiesa, kad gan naiviai ištrodo diletantiškai giliamintiški postringavimai apie nesamą rinką. Bet gi tai žmogiška :), ir gana įdomu paskaityt. Lubytės išprovokuotas, Ernestas atvirai kliedi tai, kuo minta - jau ir gerai! Na, sutinku, gal ir pagrįstai įtartinai išrodo pramokytos galvelės fantazijose egzistuojančios natūroje nesamų prekių neegzistuojančios rinkos nepatirtų problemų vertinimai... - tokia daugumos iniciatyviųjų pilstytojų išsivystymo stadija. Bet niekam nebaisi. Mažvaikiškas mintijimas apie didžiavyriškus žygdarbius virtualybėje - buitinė kasdienybė. Jis visada traukė ir trauks meninės pakraipos individus. Pseudoojektyvūs bandymai lyginti miltus su tiltais yra bergždi. O kaip šiuo atveju, filosofavimai apie nesamą, nes dar nematuotą (nes iš viso nepamatuojamą ir todėl nematuotiną) objektyvią/piniginę (ne meninę!) subjektyvios vertės išraišką $, suprantama, matuotojui turi ypatingą ne tik „meninę“ prasmę. Puiku, jei tik jis niekam realiam netrukdo... Mane, pvz., tame matavime žãvi kaimietiškas vištakumas, kaip žãvi akla Servanteso žmogaus kova su paties prisigalvotais malūnais. - Per ją atsiskleidžia nemari inovatyviosios minties prigimtis.
:)
P.S. Įdomi paralelė: lygiagrečiai šiam interviu pasirodė ir straipsnis Ernestas Parulskis: Menas yra prekė (I) *.

BTW, ne taip jau seniai buvo bandoma parduoti porą privačių MKČ darbų. Prašyta suma, lyginant su mitu, buvo labai nedidelė, bet ir jai realaus mokėtojo neatsirado.


11845. yra2007-12-05 05:07
lietuvietiškų darbelių ir džiugesnių už mkč. o didžią paveikslo kainą sukuria ne tik ažiotažas, bet ir meistiškumas ir "įkrovaa":) labas rytas visiems:)

11847. Trys šimtai dešimt 2007-12-05 10:18
Mielas Toto, atsiprasau uz neisprusima - o kas tas BTW? Sudomino mintis, kad nepardave Ciurlionio. Dar per anksti, manau. Dabar menas tokioj stadijoj, kaip Uzupio lusnos nepriklausomybes pradzioj - galima buvo nusipirkt pusvelciui. O dabar ten sandeliuko neipirktum. Kantrybes, visiems kantrybes! Stai prisipirks visi nekilnojamo turto, pavazines po pasauli, pamatys, kad su norkutem is staniunais ilgai netversi, ir prades pirkti klasika beigi gabu jaunima.

11849. al tapytojas2007-12-05 12:06
Apie 1987 metus Eduard Nakhamkin, galerijos NY savininkas ir meno dileris (buvęs matematikos profesorius, 1975 m. emigravęs į JAV iš Rygos), lankėsi Dailininkų sąjungoje Vilniuje, domėjosi darbais, rodžiau jam Dailės fondo surinktą kolekciją (kur ji dabar?). Dailininkų sąjunga tada jam nerodė jokio dėmesio.Jam patiko daug kas - Jacovskis ir kt., bet išsivežimas į JAV tada buvo labai komplikuotas. Jis pasakojo, kad ketina surinkti didelę sovietinių menininkų darbų kolekciją, kurią pardavinės po keliolikos metų. Mane tada stebino tokie ketinimai, bet dabar visiškai aišku: - I don`t know how Nakhamkin did as an art dealer in the 80s, but no doubt very well; however, having in mind the way Russian art prices have moved in the last few years, he might have been better off not selling anything at that point. The people who have really benefited from the Russian art boom are not the dealers, who buy and sell over a short time on a limited margin, but collectors who have enjoyed huge appreciation.- According to the New York Daily News, July 01, 2006.

11850. kiskis p2007-12-05 13:55
nera ko didziuotis, jeigu eini kaip ruskis sovietikas. kad ir niujorke.

11852. h :-) 2007-12-05 15:17
stebuklas, kad jis buvo cia. pirmieji soho parode savo paroda latviai. gal jie realistiškesni, buvo triukšmingas atidarymas, gal 20 latviu tapytoju drobės. tuomet buvo madinga "gelbeti" pabaltijiecius, ar afisuoti palaikyma bent. tai matyt kas nors nepasinaudojo jo galimybem gal, nes lietuviai mes kartais labai nemokam nuoširdžiai bendrauti su kitašaliais, kad ir turtingesniais už mus, nemokam parodyti pagarbos, arba su pagarba perlenkiam lazdą...bet tai nieko, žavi mūsų jaunimas, apsitrynęs užsieniuose moka elgtis...bet kai kas gal ir buvo tais `perestroikos` laikais ir pražiopsota...na neverta dabar graužtis, ar ką. Vis vien esame unikalūs ir kai kam labai įdomūs, o Jacovskis pavardė gali būti sėkminga ir ne tik tarp jų pinigingų tipų. Ten kažikodėl sudaryras įvaizdis ir visi nori tokių pavardžių, kaip naxamkin, muxa, dovlatov...bet ir balthus:)..ir abstrakcijų neįkiši niekam

11855. varna :-) 2007-12-05 19:48
šiemet parašiau porą nedidelių straipsnelių Vakarų Europos internetiniams ir neinternetiniams leidiniams. Puslapio kaina - apie 150 eurų. Taip ir gyventi galima. Bet ranka sunkiai kyla ką nors parašyti lietuviškai spaudai, net tokiai kaip Verslo žinios. Matyt tikrai trūksta tų storaodžių derybininkų. Nors Vakaruose jų nereikėjo - tiesiog tokios kainos. Trumpai tariant, prognozuoju protų nutekėjimą ir šia kryptimi.

11865. antis2007-12-06 01:13
o gal solidarizuokimes ir visi pakelkime kainas komerciniams uzsakovams?

11866. dw2007-12-06 01:20
yra tokiu, kurie gyvena cia, o dirba jav kompanijom programuotojais:)vice-versa retesnis atvejis. bet ymanomas, tik tuomet itin absurdiska gyventi ten su musu atlyginimu, tenka prisidurti, nafik...svelniai sakant:)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 168 iš 202 
20:32:23 Dec 26, 2010   
Apr 2008 Aug 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba