SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-12-06 nr. 546

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Beata Leščinska
Moderniu stiliumi
6

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Muzikinės tradicijos tąsa
7
• Kūrybinio bendradarbiavimo antologija
• Davido Geringo atminimas - kūriniai violončelei2
• KONCERTAI

Dailė 
• Dailės kritikos laikysenos: kas yra objektas?2
• Agnė Narušytė
Tai, ko nebuvo
• PARODOS

Literatūra 
• Vanda Zaborskaitė
Lietuvos švietimas žvelgia į ateitį
1
• Literatūrinė sostinės žiema
• Apie Valdovų rūmų liekanų išsaugojimą1
• VAKARAI

Teatras 
• Skiriama Brodskiui2
• Apie žmones ir angelus...10
• Audronis Liuga
Įkyrios mintys
11
• "Grafas Liuksemburgas"1
• Europos teatro asamblėja
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kaip nenužudyti kino
• Živilė Pipinytė
Kinas gręžiasi į vaikus
• Snobiškos dienos ir naktys3
• Paskutinė vienatvė Tokijuje
• Paskutinė vienatvė Tokijuje
• Algimanto Puipos videofilmas1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Konkursas "Vilnius 2002"
• Prenumerata

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Pirmasis

Moderniu stiliumi

"Kaukių baliaus" premjera Nacionaliniame operos ir baleto teatre

Beata Leščinska

[skaityti komentarus]

iliustracija
M. Raškovskio nuotraukos fragmentas

Giuseppe`s Verdi "Kaukių balius", daugiau nei metus keliavęs iš Trakų į Vilnių, prieš pat premjerą patyręs ir netikėtų incidentų, pagaliau išvydo Lietuvos operos ir baleto teatro sceną. Premjeros vyko lapkričio 29 ir 30 d. bei gruodžio 5 d. Tai "Vilniaus festivalio 2001" pastatymo, rodyto Trakų saloje, perkėlimas į teatro sceną.

Šeštojo lietuviškojo G. Verdi "Kaukių baliaus" (pirmasis vyko 1926 m. Kaune) statytojai - muzikinis vadovas ir dirigentas Gintaras Rinkevičius, dirigentas Martynas Staškus, režisierė Dalia Ibelhauptaitė, scenografas Peteris Mumfordas (D. Britanija), dailininko asistentė Marta Vosyliūtė, kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius, choreografas Jonathanas Lunnas (D. Britanija), choro vadovas Česlovas Radžiūnas.

Lapkričio 29 ir 30 d. dainavo Viktoras Afanasenko ir Vytautas Kurnickas (Rikardo), Dainius Stumbras ir Vytautas Juozapaitis (Renatas), Irena Milkevičiūtė ir Marina Tropina (Amelija), Inesa Linaburgytė ir Eugenija Klivickaitė (Ulrika), Irena Zelenkauskaitė (Oskaras), Ramūnas Urbietis (Silvanas), Vytautas Bakula (Samuelis), Liudas Norvaišas (Tomas), Jonas Valuckas (Teisėjas) ir Česlovas Nausėda (Amelijos tarnas). Įspūdingas puikių mūsų operos solistų sąrašas, papildytas tenoro iš Austrijos V. Afanasenko, po premjeros Trakuose, kur jį pirmą kartą išvydo Lietuvos publika, jau spėjusio tapti jos numylėtiniu, bei soprano iš Rygos operos teatro M. Tropinos, pakeitusios ūmiai sunegalavusią S. Stonytę.

Dar viena premjera teatre - ir vėl Verdi!, vėl itališka opera... (kitą pusmetį dar numatoma G. Puccini "Turandot" premjera, o rudenį - G. Verdi "Rigoletas"...) Tačiau "Kaukių balius" yra bene pirmoji opera LNOBT scenoje, statyta moderniu stiliumi, perkeliant veiksmą į mums artimesnius laikus, XX a. pradžią. Taip pat - tai pirmasis dramos režisierės - moters - darbas mūsų operoje. Dalia Ibelhauptaitė pirmoji "pažeidė" itin vyrišką teritoriją, iki tol "okupuotą" J. Vaitkaus, J. Jurašo, G. Varno bei jų užsienio kolegų. (Tiesa, negalėtum sakyti, kad pastatymas turi kažkokių ypatingų moteriškų savybių.)

Pritaikant "Kaukių baliaus" pastatymą teatro scenai labiausiai pakito scenovaizdis, beveik neliko baleto scenų bei atsirado naujas akcentas finalinėje pokylio scenoje - labai vykusiai įpintas cirko artistės Jurgos Bujanauskaitės pasirodymas Oskaro ir Renato dueto metu. Sakyčiau, pastatymas tapo išbaigtesnis ir stilistiškai vientisesnis. Tiesa, turėčiau pasakyti, kad ir anas Trakų pastatymas, mano galva, nebuvo toks nevykęs, kaip kad galėjai pamanyti skaitydamas tuometinę kritiką, kai daugelį labiausiai suerzinę pastatymo kaštai ir tapo bene pagrindiniu meninės pastatymo vertės kriterijumi.

D. Ibelhauptaitė "Kaukių baliaus" veiksmą perkelia iš XVII a. pabaigos į XX a. pradžios Bostoną, tiesa, veiksmo vieta čia ne itin svarbi. Pasak pačios režisierės, XX a. pradžia pasirinkta dėl to, jog būtent tuomet gimė modernizmas, o pagrindinis operos veikėjas, aplink kurį sukasi visas veiksmas, Rikardas ir įkūnijo "naujojo vado", propaguojančio naujas idėjas, paveikslą. (Tiesa, personažas turi savo realų prototipą - Švedijos karalių Gustavą III, 1792 m. nužudytą kaukių baliaus metu.) Laikotarpį atspindi ir scenografija, pagrįsta abstrakčiomis XX a. amžiaus pradžios dailės modernistų geometrinėmis formomis, ir akį traukiantys J. Statkevičiaus stilizuoti to laikmečio kostiumai. Tikra spalvų ir formų puota prieš akis atsiveria operos finale - kai į pokylį pas gubernatorių Rikardą renkasi visos kaukės. Beje, vienas iš esminių scenografijos komponentų buvo ir vykusiai sugalvotas apšvietimas.

iliustracija
"Kaukių baliaus" finalas. Irena Milkevičiūtė (Amelija) ir Viktoras Afanasenko (Rikardo)
M. Raškovskio nuotrauka

Operos ir pastatymo keliami klausimai - naujų ir senų idėjų priešprieša, valdžios problema, tačiau tai nebūtų G. Verdi muzika, jei kūrinio centre neatsidurtų meilė, kuri, aišku, yra labai dramatiška. Man bene patraukliausias operos momentas ir yra tai, kad kelioms valandoms panyri į pasaulį, kur svarbiausias veiksmų variklis ir kančių šaltinis yra meilė, džiaugsmas ir skausmas dėl artimo, o ne nauda, egoizmas ir kitokie mūsų objektyvios tikrovės dalykai, kurie sniego lavina užgriūna įsijungus televizorių, skaitant dienraščius ar tiesiog kiekvienam dalyvaujant savo aplinkos "socialiniuose žaidimuose".

Subtilus psichologas G. Verdi, aišku, padedamas libretistų Antonio Sommos ir Francesco M. Paive`s, apdainavo, atrodytų, mums tokią tolimą, romantišką meilę "per atstumą". Rikardas slaptai myli savo draugo ir artimiausio bendražygio Renato žmoną Ameliją, nežinodamas, kad ir jinai jam neabejinga. Amelija savo ruožtu kovoja su savo meile Rikardui, tuo pat metu bijodama ją sunaikinti - kas tuomet jai beliktų? Pagaliau jiedu prisipažįsta, tačiau Amelija kreipiasi į Rikardą: "O tu, kilmingasai, apsaugoki mane nuo mano širdies". Kaip gražu ir kaip tikra! XIX ar XVII a. papročiai ilgainiui gerokai pakito, tačiau širdyje žmonės išliko tokie patys - valdomi slaptų troškimų, geisdžiantys uždraustų vaisių ir sugebantys aukotis! Kitaip kaip mus veiktų toji muzika ir muilo operos vertas siužetas?

Kankinamas baisaus pavydo Amelijos vyras Renatas nužudo Rikardą, tačiau pastarasis mirties akivaizdoje prisiekia, jog mylėdamas draugo žmoną išsaugojo jos garbę. Regis - kaip naivu! O juk kaip griebia už širdies! Ypač kai Amelijos partiją dainuoja Irena Milkevičiūtė, kiekvieną vokalizę psichologiškai įprasmindama, kiekvieną garsą tarsi "patikrindama" širdimi, o Rikardo - V. Afanasenko, išties sceninę charizmą turintis dainininkas. Meilės trikampį puikiai papildė D. Stumbras, be galo tauriai, kažkaip vyriškai, be nereikalingų judesių kūręs Renato vaidmenį.

Pirmoji premjera lapkričio 29 d. tapo spektaklio triumfu. Be įdomios inscenizacijos - išbaigto, daugmaž nekintamo dalyko - tą lėmė ir puikus atlikėjų, pirmiausiai pagrindinių vaidmenų, ansamblis - unikali kiekvieno atlikimo metu gimstanti sceninių santykių visuma, kuri ir įprasmina teatro ir muzikos, kaip procesualių menų, gyvuojančių tik atlikimo metu, egzistavimą.

V. Afanasenko labai nuoširdžiai ir įtikinamai kūrė gero, lengvabūdiško ir mylimo valdovo Rikardo charakterį, ir publika tam neliko abejinga. Malonu buvo išvysti ir premjerose itin retai matomą I. Milkevičiūtę, pademonstravusią visą savo sceninį ir vokalinį meistriškumą. Spektaklis įrodė, jog dainininkės meistrystę dar galima kuo puikiausiai "eksploatuoti". Labai gerą įspūdį paliko D. Stumbro Renatas - dainininkas meistriškai valdo balsą, išryškindamas ir muzikinius, ir prasminius niuansus, be to, ir vaidmuo nestokojo įtaigos ir vientisumo.

Itin charakteringą ir stilingą androginišką Oskaro - Rikardo pasiuntinio ir draugo - vaidmenį abu vakarus kūrė I. Zelenkauskaitė - stebėtinai paslanki ir dainavimo, ir aktorystės požiūriu dainininkė. Susižavėjimo verta ir I. Zelenkauskaitės vokalinė bei psichologinė ištvermė, kai ji du premjerinius vakarus pagrečiui (o kur dar repeticijos!..) išties deramai padainavo virtuozišką partiją ir kartu iki paskutinio operos takto kūrė iš pradžių žaismingo, o vėliau patiriančio visą finalo tragizmą Oskaro paveikslą. Tai liudija didelę dainininkės meistrystę.

I. Linaburgytė Ulrikos vaidmeniu, galima sakyti, pasirodė kaip tikra operos "diva". Tiesa, sceninis įtaigumas buvo stipresnis nei vokalinis. Galbūt šiokių tokių keblumų abiem Ulrikos atlikėjoms (lapkričio 30 d. dainavo E. Klivickaitė) galėjo kelti būrimo scenos režisūrinis sprendimas, kai Ulrika visą savo nemažą partiją dainuoja iš scenos gilumos, nuo priešakinio plano atskirta permatoma pertvara. Vizualiai - tai efektingas reginys, nors nuskambėjus arijos pradžiai tarsi norėtųsi, kad vaizdas būtų "pritrauktas" arčiau, o klausantis rodės, kad visgi dainininkė yra per toli, kartais orkestras ją gožė, galbūt tiesiog reiktų stipresnio įgarsinimo.

iliustracija
Marina Tropina (Amelija) ir Vytautas Kurnickas (Rikardo)
M. Raškovskio nuotrauka

Nedideliu Silvano vaidmeniu puikiai debiutavo Ramūnas Urbietis, dar studijuojantis LMA, tačiau teatro scenoje mažyčius vaidmenis atliekantis jau antrą sezoną. Dainininkas pademonstravo gražų, laisvai sklindantį baritoną, debiutinis jaudulys nesutrukdė laisvai jaustis ir scenoje. Manyčiau, tai gražus startas jaunam menininkui.

Įtikinamai sąmokslininkų Samuelio ir Tomo vaidmenis kūrė V. Bakula ir L. Norvaišas.

Antrosios premjeros atlikėjai taip pat buvo apdovanoti gausiomis ovacijomis, o publika ir tąkart patyrė G. Verdi muzikinės tragedijos katarsį. Tačiau galintys palyginti abu spektaklius (nors du vakarus pagrečiui žiūrėti to paties veikalo turbūt eina tik kritikai, gal dar ir patys atlikėjai) neabejotinai pastebėjo, jog antrajai premjerai kiek trūko tos kibirkštėlės, kuri įsižiebė per pirmąjį spektaklį.

V. Kurnicko Rikardas, parengtas gal ir neblogai, visgi netapo tokiu pat įvykiu, kokiu užpraeitą žiemą buvo dainininko sukurtas Germano vaidmuo "Pikų damoje". Galbūt esant įdomesniam, nuoširdesniam sceniniam duetui, dainininkas labiau atsiskleistų, tačiau tą vakarą Amelijos vaidmenį kūrusi Marina Tropina (jai, kiek supratau, teko įsilieti į spektatklį kone paskutiniu momentu), taip pat nenustebino ypatingomis interpretacinėmis įžvalgomis. Kažkokių specialių priekaištų dainininkei nėra, savo partiją ji sudainavo tvarkingai, lygiai taip pat viską "teisingai" darė ir scenoje, tiesiog jos kuriamas paveikslas nebuvo išties įtikinantis. Galbūt M. Tropinai atsiskleisti sutrukdė "svetimos sienos".

Kaip visada puikus, bravūriškas ir publikos mėgstamas V. Juozapaitis ir šį kartą pradžiugino savo gerbėjus puikia forma. Tiesa, jo kuriamas Renatas, nors ir nestokojęs spalvų, manding, nebuvo tokio vientiso charakterio, kaip norėtųsi. Arijos sudainuotos puikiai, bet visa kita - duetai, ansambliai - šiek tiek stokojo psichologinio gylio ir nuoseklumo, galbūt ir aristokratizmo.

E. Klivickaitės sukurtas Ulrikos vaidmuo, nėra vykęs nei sceniškai (dainininkė nebuvo itin artistiška), nei vokaliai. Ulrikos partija reikalauja didelio, stipraus balso - visą personažo charakterį atskleidžia monumentaliai besitesiančios natos-šūksniai, tarsi Ulrikos lūpomis gaustų likimo trimitai. E. Klivickaitės dainavimas nelabai atitiko šiuos kriterijus.

Abu vakarus dirigavęs G. Rinkevičius labai aiškiai nužymėjo dramaturgines muzikos linijas, puikiai išryškino muzikos teatrališkumą, kartais efektus kone ekspresionistiškai užaštrindamas, pvz., paveikslo pas būrėją pradžioje. Pirmame paveiksle orkestras vietomis netgi "vagneriškai" gožė solistus, tačiau apskritai griežė tikrai muzikaliai.

G. Verdi "Kaukių balius" - įdomus pastatymas, sulaukęs didelio publikos susidomėjimo. Regis, dabar, "sulig premjerine banga", galima būtų intensyviai "eksploatuoti" naująjį spektaklį, tačiau kažkodėl artimiausi spektakliai numatyti tik kovo mėnesį. Gal tai vadybos gudrybės?

 

Skaitytojų vertinimai


1078. Boba2002-12-12 18:03
Alio!!!Kur tie trys komentarai pazymeti prie straipsnio???

3435. Vladimir Orsag2004-05-16 06:19
I am trying to find Tomo Bakula`s email address. Could you help me. He is a Croatian inovator of many medical solutions. Thank you. If you like to order my modern historical novel, The Balkans Conspiracy which reveals Tito`s origin contrary to one oknown today. Please contact me for info.

6601. joga :-) 2006-02-26 21:39
ir vaidyba ir dainavimas ir dekoracijos ir rubai buvo nuostabus

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 170 iš 204 
20:31:02 Dec 26, 2010   
Apr 2008 Aug 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba