JAUNŲJŲ FILOLOGŲ KONKURSO POEZIJOS LAUREATAI

I vieta
Sigita Tamošauskaitė

knygyne

man patinka mažos knygutės
du trečdaliai dilbio
apkabini ją, save
ir jauti
visą popierinę žodiją
į tave, mėsgabalį,
besisunkiančią

man patinka
plonais viršeliais tokios
poezijos knygutės –
žmonės

pavakariai

pagal suglebusius linkius
išsiriečia senoji sofa
šnopuoja į kaklą
aimanuoja regis o
iš tikrųjų tingiai riaumoja
prieš suklapsėdama
gobeleniniais nasrais

kodėl

tabletė vietoj rytinio
maratono pro rūką
kompiuteris su belaide
pele vietoj šuns lekuojančio
užtrauktukas
vietoj sagų
ir visuotinės
odės kvailybei
vietoj tylos

nes mes
išmokom gyventi
po pusę žingsnio
atgal

tėvelio pinigų beieškant

– kurvanagaikurvanagai
dideli užaugę

– išskridę išskridę
ple –
vėsos

nepoezija

guliu žolėj
saugau dangų
ir rūkau: pučiu
miglą žvaigždėms
į akis --
čia nepoezija

stoviu eilėj
žiūriu: mėsininkas
kiaulės kanopą kapoja
saugau šuvai pietus --
net ir čia nepoezija

guliu lovoj
saugau lubas
ir verkiu
ant pagalvės: laistau
tavo nebuvimą --
visiška nepoezija

neguliu nestoviu
neverkiu nerūkau
žiūriu --
poezija ten
kur manęs
nėra

II vieta
Mindaugas Kazbaris

Kai Sizifas saulę ritino

Palėpėj gėriau pieną rūgusį,
susiuvęs palubes voratinkliais.
Darželyje, pabudęs rūtose,
uždrožiau paryčiais per pakinklius

aušrom. Išsukęs ryto stipiną,
gaidžiu pragydau – išsibudinęs
Sizifas saulę užsiritino
kalnan. Dundėjau tartum lubinas

palaukėje varpais šilovarniais.
Suveržęs dangų vėjo kartimis,
paleidau šauksmą širmą kovarniais.
Prisiminiau – kilimais vartėmės

su nemiga. Pelkynus tuštinau
su prieblanda – švenčiau sekmadienį,
cituodamas mėnuliui Puškiną.
Ir vyriais kambario paradinių

sugrojau "Meilės laivą" Cicino
tik dėl darželio rūtų mylimo…
Jaučiau – net naktį saulę ritino
Sizifas mano meilės pyliman.

Eilėraštis

Nežinau, kad aukso frazę gautum, reikia
sukramtyti toną švino,
Nušlifuot kiekvieną duriančią į akį brilianto
briauną.
Nesuprantu, už ką mane prikalusi prie rimo,
negailėdama kankina
Naktis, kuri lyg iš pagalvės plunksnas iš galvos
mintis išrauna.

Net nenumanau, kad raidėje gali paslėpt
daugiau nei sakiny,
Nuomonę gali išreikšti nutylėjimu, laiku ir
vietoje įspraustu.
Nustembu, kai žodžiai susilipdo lyg klijuojami
ar sakini,
Netikiu, kad į mane akiplėšiškai verždamosi
eilės įsikrausto.

Laipioja tos eilės nevalytais batais grotom,
sąsiuvinio drobėse,
Laukia mintys eilėje, kol bus išspjautos ir
talpinamos į tuščią lapą.
Laikas, kai rašau, ištirpsta žvakėj, nors sustojęs
man jis rodėsi.
Lūpos tyliai kruta, nesuprasdamos net pačios,
ką panosėj vapa.

Lietus išplauna rašalą ir nusijuokęs dingsta
nieko nepasakęs.
Laido blaškydamas eilėraščius ant žemės vėjas,
ašarų nemato.
Laužo ritmą durdamos į užpakalį rūdimis
nusėtos žodžių šakės,
Lupenom supjausto mano žvilgsnis šį minčių
arimą – kiek per platų.

II vieta
Eglė Rumšaitė

* * *
Suodžiais paleidau
Praeitį –
Tavo nuodėmes
Tavo tikėjimus
Tyliu largo prisidengus
Stebėjau dangų
Purvinėjant –
Juodais pelenais užtemdė
Vandenyno horizontą
Nužymėta teritorija
Tokia gailia
Vingiuota
Perkreipta
Ir tu – tik siluetas
Prietemoj įšalęs
Nerimo liepsnom
Į dangų kyli - - -

Paleidau suodžiais praeitį –
Paleidau
Tu laisvas dūmuose

Lopšinė tokiai vienai žaliai

Labanakt, Brangioji, –
Žinai, ne mum suprasti kokia laimė
Gurkšny arbatos slepiasi
Ir nežiūrėk žemyn –
Tik grindys ten
Tik grindys - -

O juk taip gražiai
Ramybę žalią puodelio duženose
Moki dėlioti –
Po puokštę
Po pievą
Po sapną išburi - -

Tada ir aš užsinoriu
Gabalėlio tavo dienos saldumo lange
To tylaus kutenimo skruostuose
Ir paprastumo sniego pavasarėjant
Dainuojančiuose troleibuso ūsuose - -

Ir dar šypsotis
(taip kaip tu) - - -

Į sveikatą, Brangioji,
Ir nežiūrėk žemyn –
Šiandien tavo arbatžoles
(žalias žalias)
Pati surinksiu
Ir gal išvysiu tavo pėdas grindyse
Gal –
Kai paukščiu (ne akmeniu)
Skristi išmoksiu - - -

Labanakt