Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-07-26 nr. 2909

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rasa Paukštytė.
"VASAROS VIDEOSTUDIJA" JUODKRANTĖJE - NEAKADEMINIŲ AISTRŲ IR KŪRYBINIŲ AMBICIJŲ PAKRANTĖ
3
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI4
• PARODOS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Valdas Banaitis.
MAŽŲ KALBŲ EUROPA
4
• POETO BERNARDO BRAZDŽIONIO LAIDOTUVIŲ TVARKARAŠTIS

SVEIKINAME SUKAKTUVININKĄ 
• EDVARDAS VAITKUS

PROZA 
• Vydas Astas.
GARSAI IR NATOS
2

POEZIJA 
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ3
• RAIMONDA JURČENKIENĖ

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS1
• IŠ SUSIRAŠINĖJIMO DĖL KNYGŲ MUGĖS1

POKALBIAI 
 Apie Ezrą Poundą kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ ir dr. IZOLDA GABRIELĖ GENIUŠIENĖ.
Ezra POUND
3

KINAS 
• "Vasaros videostudijoje" jau antrus metus iš eilės viešėjo garsus rusų režisierius, Hamburgo kino mokyklos profesorius Aleksandras Mita.
ALEKSANDRAS MITA:

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
NEBŪNA
• Giedrė Jankūnaitė.
SAULUTĖMIS PRAŽYDĘ KRYŽIAI
1

KULTŪROS PAVELDAS 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
KELIAS PER LIETUVĄ. SENOLIŲ DVASIA

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
2

DATOS 
• "BŪKIME GERAIS LIETUVIAIS…"3

KAMPAS 
• Ričardas Šileika.
GEGUŽĖ, BIRŽELIS
5

KRONIKA 
• ESKIZAS INTERNETO KARTOS PORTRETUI4
• 2002.VII.21, Vilnius.
KARDINOLO VINCENTO SLADKEVIČIAUS AKTORIŲ PARAMOS FONDO VALDYBA
1

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
KVAILIAI
7

POKALBIAI

Ezra POUND

(1885, Heilis, Aidaho valstija - 1972, Venecija)

Apie Ezrą Poundą kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ ir dr. IZOLDA GABRIELĖ GENIUŠIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ezra Poundas

Kalbą apie Poundą norėčiau pradėti nuo klausimo, kuris galbūt Jums ir nepatiks, bet kurio vis tiek neišvengsime, t.y. - Poundo susikompromitavimas politiniu atžvilgiu, jo dėmė, kaltė, pavadinta "tėvynės išdavimu"…

Žinoma, apie tai kalbėti būtinai reikia, tik gal nebūtinai nuo to pradėti. Poundas buvo fantastiška figūra. To negalėsime suprasti, jei nežinosime, kas yra Poundas ir kokia buvo meno, literatūros situacija šio šimtmečio pradžios Anglijoje, Prancūzijoje, galiausiai - Italijoje. Poundas buvo centrinė modernizmo figūra. Ne veltui jį vadino "modernizmo pribuvėja", "moderniojo meno Savonarola" (o jei jau Savonarola, tai, žinoma, degs ant laužo ar pats iš kvailumo susidegins), "modernios literatūros Trockiu" (komunizmas ir fašizmas susiję). Yeatsas jį vadino "vienišu vulkanu", nuolatos kunkuliuojančiu, burbuliuojančiu, nepatenkintu ir sprogstančiu. Dabar jau galima pereiti ir prie fašizmo, nors jis atsirado kur kas vėliau. Fašistines nuotaikas reiškė ne tik Poundas - tokių antidemokratinių polinkių turėjo daugelis modernistų. Kodėl? Priežastis labai paprasta: jie manė, kad demokratija niveliuodama žemina kultūros, meno, mokslo lygį. Kodėl kiti neatsidūrė tokioje padėtyje, kodėl, pavyzdžiui, T.S.Eliotas 1948 metais tapo visų gerbiamu Nobelio premijos laureatu, o Poundas įstrigo į tokią skylę, iš kurios nebeišsikapstė, tai sudėtingas klausimas. Pirmiausia, nei Eliotas, nei Yeatsas nėjo iki galo, o Poundas ekstremaliai siekė įgyvendinti savo idėjas. Jo fašizmą, jo visas kvailas kalbas iš tiesų sunku ir paaiškinti. Iš pradžių jis su didžiuliu entuziazmu dirbo literatūrinį darbą, visas jėgas atidavė rašydamas, redaguodamas kitų kūrinius, versdamas. Paskui, po 1920 metų, jau Prancūzijoje, susidomėjo ekonominiais klausimais - Dievulėliau, rašytojui lįsti į ekonomiką tikra pragaištis. Jis ypač niršo ant savo šalies po 1933 metų, manydamas, kad Amerikos vyriausybė kalta dėl ekonominės depresijos. Jis buvo prisirankiojęs įvairių ekonominių teorijų, rėmė Duglasą, propagavo jo visuotinio kredito teoriją; jam buvo nepriimtinas Keynsas. Poundas baisiausiai nekentė to sluoksnio, kurį jis vėliau pavadino "usura", t.y. bankininkų, tų, kurie iš pinigų daro pinigus. Ir savo "Cantos" jis kalba apie "usurą". Pinigų darymą iš laiko, lupikavimą Poundas priskyrė daugiausia žydams - iš čia ir jo antisemitizmas. Taip pat jis buvo karštas antiruzveltininkas; 1939 m. jis važiavo į Ameriką, tikėdamasis įkalbėti Rooseveltą nesivelti į karą. Po Pirmojo pasaulinio karo Poundas buvo pacifistas. O prieš Antrąjį jis manė, kad Amerika neturi veltis į jokį karą, jai nėra ko lįsti į Europą. Žinoma, Rooseveltas Poundo nepriėmė. Paskui Poundas kaltino ne Italiją, užpuolusią Abisiniją, o visą Vakarų pasaulį. Galiausiai jis pats buvo apkaltintas išdavyste už savo kalbas per Italijos radiją karo metais. Jis rašė ir straipsnius laikraščiams, kuriuose kritikavo Vakarų valstybes, ypač Ameriką, išugdžiusią "usuros" klasę, sužlugdžiusią ekonomiką, ir pranašavo, jog ateis didis vadas, kuriuo jis laikė Mussolinį, ir pasaulyje įves tvarką. Poundas Mussolinį lygino net su Jeffersonu. Poundas buvo susipažinęs su Konfucijaus mokymu, perėmė daugelį jo idėjų, ir tai taip pat sąlygojo jo simpatijas Mussolini`ui: štai jo "Canto XIII" Kungas (Konfucijus) kalba, kad geras valdovas turi remtis poetais ir filosofais, nes tik jie žino, kaip šalyje puoselėti teisybę ir gėrį. Kai Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, Benito Mussolini`s su savo mylimąja buvo pakarti ir Amerikos kariuomenė įžengė į Rapalą, Ezra Poundas net nemanė, kad jį areštuos, jis įsivaizdavo, kad gali būti naudingas savo tėvynei.

Pažvelgus į Poundo kūrybą maitinusius šaltinius, matyt, būtina pabrėžti ypatingą jo erudiciją. Jį ypač veikė Viduržemio jūros kultūra, o ant visos jo asmenybės bei kūrybos krinta Dante`s "šviesus šešėlis"…

Kai Ezra Poundas Pensilvanijoje lankė mokyklą, vėliau - universitetą, jis jau žinojo, kuo nori būti - tvirtai tikėjo būsiąs didis poetas, kitkas jo nedomino. Jis nagrinėjo poeziją ir studijavo kalbas - italų, ispanų, vokiečių, provansalų, vėliau pramoko kinų, graikų, lotynų - jo erudicija fantastiška. Noriu pabrėžti, jog visi modernistai žinojo, - o Poundas ypač, - kad nėra ateities be praeities, kad šiandieninė kūryba neįmanoma be praeities kūrybos, kad praeitis kalba per dabartį ir esti greta jos - tai vos ne modernizmo motto. Todėl Poundas, tobulindamas savo poetinę techniką, gerai išstudijavo Provanso poeziją - Vidalio, F.Vignono, pagal kurio eiles jis net muziką sukūrė operai. Taip pat Dante ir Guido Cavalcanti ženkliai paveikė jo ankstyvojo laikotarpio kūrybą. Dante darė didelę įtaką Poundui, nors gal ir ne tokią didelę kaip Eliotui. Daugelyje "Cantos" kartojasi "Dieviškosios komedijos" - Pragaro, Skaistyklos, Rojaus - motyvai.

Man regis, jo pirmojo poezijos rinkinėlio pavadinimas yra būtent Dante`s eilutė?

Taip, "A Lume Spento"… Šį eilėraščių rinkinėlį jis paskyrė savo anksti mirusiam draugui iš Amerikos Smithui, kuris jį supažindino su prerafaelitų poezija. Poezija čia dar ganėtinai romantiška, pastebimos romantikų, prerafaelitų ir Yeatso įtakos. Tematika taip pat romantiška prerafaelitiška: pavyzdžiui, puikioji poema "La Fraisne" (tai augalo pavadinimas), kur kalba poetas, įsimylėjęs medį; arba "O taip Ninevijoj": "Taip, aš poetas, ir virš mano kapo/ Merginos rožių žiedlapius barstys,/ O vyrai mirtas…" - čia ir melodingumas, ir romantika. O štai eilėraštyje "Pierre Vidal" prasiveržia Poundo energija…

Taigi Poundas, išvykęs iš Amerikos, iš pradžių įsikūrė Londone. Ir ten gyvendamas, regis, tapo lyg ir tarpininku tarp Amerikos ir Europos kultūrų - bendradarbiavo žurnaluose, spausdinančiuose abiejų kontinentų rašytojų kūrybą (pavyzdžiui, "Poetry"). Jis, galima sakyti, atliko kilnią misiją?

O, jis atliko labai kilnią misiją. Tuo metu Londono literatūrinis gyvenimas buvo intensyvus. Poundas draugavo su Fordu Madoxu Hooferiu, vėliau pasivadinusiu Fordu Madoxu Fordu, kurio senelis buvo prerafaelitų dailininkas Hunt`as. Fordas redagavo laikraštį "The English Review", o Poundas rašė tam laikraščiui. Vieną vakarą Poundas praleisdavo Fordo namuose, kitą - Yeatso, kuris Fordo nemėgo. Yeatsas rengdavo "atvirus pirmadienius"; Poundas ten vadovaudavo - pilstydavo Yeatso vyną ir dalindavo jo cigarus - jis kitaip negalėjo. Jis buvo visų tarpininkas. Nepamirškime, kad jis tris žiemas praleido kartu su Yeatsu, redaguodamas jo veikalus, ir jeigu didis simbolistas Yeatsas jo klausė, matyt, Poundas kalbėdavo ne tuščiai. Paskui jis parašė didelį straipsnį apie Yeatsą, kuriame pareiškė: "Žinoma, Yeatsas nėra imažistas, jis simbolistas, bet jis yra toks nemirtingas, kad gali tai sau leisti". Prisiminkime, kad jis, redaguodamas T.S.Elioto "Bevaisę žemę", pusę poemos nurėžė, ir už tai Eliotas dedikavo ją Poundui, "Il miglior fabbro"(geresniam meistrui). Poundas labai daug padėjo Jamesui Joyce`ui - perskaitęs jo kūrinį, jis iš karto suprato, jog tai šedevras. Jis padėjo paskelbti Joyce`o "Dubliniečius", nespausdintus dešimt metų po parašymo. O kai 1921 metais pasirodė "Ulisas", Poundas, parodijuodamas marksistus, paskelbė tokį šūkį: "Visi žmonės, vienykitės, girdami "Ulisą", nes tie, kurie negiria "Uliso", priklauso žemesniems intelektualiniams sluoksniams". Poundas padėjo visiems - Hemingway`ui, Cummingsui… Hemingway`us paskui sakė, kad Ezra Poundas tik penktadalį laiko skiria kūrybai, o kitą laiką jis rūpinasi kitų žmonių kūriniais; "visa laimė, kad tie, kuriais jis rūpinasi, jam dar kardo į krūtinę neįsmeigė". Poundas susirašinėjo su turtingu teisininku iš Amerikos Johnu Qeenu ir jį įtikino, kad jeigu jis parems kultūrinę spaudą, padės Joyce`ui, įvairiems poetams, tai pats atsistos į vieną gretą su jais. Prisiminkime ir Hildą Doolitle - pirmuose imažistų leidiniuose skelbta ir jos kūryba (tai buvusi Poundo mylimoji, vėliau ištekėjusi už Aldingtono, bet visą laiką mylėjusi Poundą, - moterys, kurias Poundas pamesdavo, galiausiai "pereidavo" Aldingtonui). Buvo ir Ami Lowel, labai turtinga ponia, ruošdavusi pietus iš dvylikos patiekalų, bet norėjusi būti ir kūrėja; ji išleido antrąjį imažistų rinkinį, bet Poundui jis nepatiko, nes ten nebuvo vien aukščiausio lygio kūryba, - o Poundas pripažino tik tokią, - tad jis pareiškė, jog imažizmas tapo "emažizmu", ir pasitraukė iš jo.

Tad gal ir stabtelėkime prie imažizmo. Juk tai Poundas viename straipsnyje įvardijo šią poezijos srovę?

Be abejo, jis. 1913 m. jis išleido "Manifestą". Tuo metu modernistai mėgo manifestus - ir imažistai, ir siurrealistai, ir visi kiti. Imažizmas - tarsi antiromantizmas ir antisimbolizmas. Poundas paskelbė "Few don`ts for the Imagistes" - ko neturi daryti imažistai. Jis pasisakė prieš neaiškius epitetus: "Arba vartok labai ryškų epitetą, arba jokio"; arba "Nevartokite nei žodžio, nei frazės, kuri nieko nesako" (gerai būtų, jog tai atmintų ir lietuvių rašytojai, mėgstantys nieko nesakančias frazes ir epitetus). Imažizmo terminas kilęs iš žodžio "image" - "įvaizdis". Simbolistai teigė, kad įvaizdis reiškia kažką kita, t.y. visada turi transcendentinę prasmę, tuo tarpu imažistams įvaizdis yra tik tai, kas perteikia vaizdą. Kelios eilutės sukuria įspūdingą vaizdą (pavyzdžiui, Poundo "Metro stotyje" veidai palyginami su žiedlapiais ant juodos šakos), ir daug kas lieka nepasakyta.

Iš Londono Poundas nuvyko į Paryžių, bet tai gal buvo tik tarpinė stotelė prieš Italiją? Kaip supratau, Italija tapo jam lyg ir antrąja tėvyne?

Taip, bet ir Paryžius yra Paryžius. Į Paryžių Poundas nuvyko, nusivylęs Anglija. Iš pradžių, kaip visada, jis buvo pakilios nuotaikos. Paryžiuje klestėjo dada ir siurrealistai; jis susidraugavo su dadaistais, poeziją ir meną laikiusiais žaidimu (kartais jie darydavo taip: sukarpydavo laikraštį į skiauteles su atskirais žodžiais, sumesdavo jas į kokį maišiuką, pakratydavo ir išėmę sudėdavo kaip pakliūdavo, - štai jums ir poezija). Paskui dadaistai tapo siurrealistais. Poundą ypač paveikė Picabijos, Léger menai, jis susidraugavo su Cocteau. Būtent Paryžiuje jis pradėjo rašyti operą "Vignon"; Vignonas, viduramžių poetas, vagis, valkata, teistas, nužudytas, imponavo Poundui tuo, kad šis pasisakė už menininko asmens neliečiamumą. Menininką jis laikė svarbesniu už kitus žmones. Nelaimei, Paryžiuje Poundas susidomėjo ekonomika ir politika. Jis persikėlė į Italiją, Rapalo miestą. Čia dažnai atvažiuodavo Yeatsas; jų šeimos artimai draugavo, o Yeatso žmona giminiavosi su Dorothy Pound. Italija tapo Poundui antrąja tėvyne.

Gal Poundo dėmesys politikai ir ekonomikai rodo didelį jo interesų platumą ir universalumą? Iš tiesų netikėta jo kūrinių sąraše skaityti tokius pavadinimus kaip "Ekonomikos ABC", "Jeffersonas ir Mussolini`s" šalia jo poezijos ar eseistikos (pavyzdžiui, "Krantų" žurnale buvo spausdinta jo esė "Brāncuŗi" apie žymųjį skulptorių). Matyt, Poundas negalėjo apsiriboti vien menu?

Interesų galima turėti daug, bet reikia jausti saiką. Laimė, ir Eliotas, ir Yeatsas, ir Joyce`as jį jautė. Teko skaityti tas Poundo kalbas - beprotybė, paranoja, jokio ryšio su tuo, kas vyksta. Japonai sudaužo amerikiečių laivus - Poundas kaltina amerikiečius arba tyli. Jis sako, kad Amerika turi nesivelti į karą, o kai ši įsivelia, - kaltina Rooseveltą, be to, Rooseveltą dar vadina žydu, o tai, pasak jo, didžiausia nuodėmė. Pats jis turėjo draugų žydų - toks Zukovsky`s iš Amerikos atvykdavo į Italiją, apsistodavo Poundo tėvų namuose, bendravo su Poundu; Zukovsky`s garbino Poundą, tačiau dėl jo antisemitinių išpuolių turėjo nutraukti ryšius. Bet vėliau Zukovsky`s darė žygių, kad Poundas būtų išlaisvintas. Gal tomis antisemitinėmis kalbomis Poundas kiek išpopuliarėjo - pradėta atidžiau skaityti jo poeziją…

Aptarę Poundo politines nuodėmes, gal dabar stabtelkime prie jo kūrybos, prie jo viso gyvenimo kūrinio - "Cantos"…

Šis kūrinys buvo rašomas daugiau nei pusę šimtmečio. Jis sunkiai suprantamas, pilnas citatų įvairiomis kalbomis, kiniškų hieroglifų, ideogramų, į kurias gražu pažiūrėti, bet neįmanoma suprasti - nebent kas nors jas paaiškina. Beje, daugelis modernistų mėgo citatas - jų esama ir Elioto, ir kitų poezijoje. Kodėl jie taip daro? Turbūt tuo jie norėjo parodyti, kad visų laikų kultūros, literatūros gyvena greta viena kitos. Calvancanti, Konfucijus, Poundas - visi jie "čia ir dabar". Kai kurios "Cantos" vietos labai poetiškos, o kai kurios - tiesiog pasakojimas. Bet reikia suvokti modernistinį, kaleidoskopinį požiūrį į kūrybą: į tą patį reiškinį žiūrima iš įvairių pusių; nėra vienos tiesos, vieno regėjimo taško kaip klasikinėje literatūroje. Pirmosios trisdešimt "Cantos" labiau remiasi klasikine literatūra. "Canto I" - "Odisėjos" XI giesme. Tai Poundo-Odisėjo kelionė į Mirusiųjų karalystę. "Canto II" prasideda kreipimusi į Robertą Browningą (dialoginis Browningo principas leidžia pažvelgti į reiškinius iš keleto taškų), kuris labai veikė ankstyvąją Poundo kūrybą. Kultūros kontekstas svarbus visose "Cantos". Dažnai cituojama "Canto LII", lyg ir išreiškianti modernaus meno esmę.

Gal galime versti Poundo "Cantos" kaip "Giesmės"?

O kam versti? "Cantos" yra "Cantos", kodėl turėtume imtis religinių konotacijų, jei Poundas nemėgo nei judaizmo, nei krikščionybės, nemėgo vieno Dievo sampratos, jam labiau patiko pagoniški dievai… Jis buvo net įžeidęs Eliotą, kuris buvo baisiai religingas; Poundas kartais būdavo labai netaktiškas.

Kažkur esu aptikusi mintį, kad "Cantos" - religinė poezija, nors ne tiek krikščionišku atžvilgiu, heleniški motyvai čia dominuoja, vis dėlto jie įgyja religinį skambesį…

Nematau ten jokios religijos - matau Konfucijų, matau ir Dantę, ir Odisėją, bet religijos tikrai nematau.

Kaip Poundas supranta modernizmą? Kažkuris kinų imperatorius ant savo vonios užrašė: "Kasdien kurk ką nors nauja". Poundui ir apskritai modernistui nauja remiasi senu, nauja kuriama iš seno. Poundas kupinas paradoksų: būdamas aristokratinių, elitinių pažiūrų, jis kaltino JAV vyriausybę dėl ekonominės depresijos, nesirūpinimo žmonėmis, o tai šventa gero valdovo, Poundo nuomone, pareiga. "Canto XLV" aštriausiai pasisakoma prieš "usura", t.y. prieš lupikavimą; tam skirta ir paskutinė, 102-oji, labai stipri ir poetiška "Canto". Jis pakiliai kalba, kad "Usura nužudo kūdikį įsčiose/ Sužlugdo jaunuolio piršlybas/ Ji negalią varo į guolį, gulasi/ guli tarp nuotakos ir jaunikio/ CONTRA NATURAM / Jie kekšių priveisė Eleusine/ Lavonus sodina prie puotos stalo/ paliepus usurai". Ir dėl viso to kalti bankininkai. Daugelis jo "Cantos" remiasi JAV istorija: pavyzdžiui, labiau diskurso nei poetine forma pateikiamas Jeffersono ir Adamso susirašinėjimas. Randame ir dešimtį "Adamso Cantos" - Adamsą, trečiąjį Amerikos prezidentą, Poundas labai vertino už rūpestį Amerikos žmonėmis. Bet man pačios gražiausios yra "Pizos Cantos", už kurias jis Amerikoje gavo Bollingeno premiją. Jos parašytos koncentracijos stovykloje prie Pizos, kurioje Poundas buvo įkalintas Italiją užėmusių amerikiečių. Su juo buvo žiauriai elgiamasi - iš pradžių laikė narve, į kurį spigino saulė, lijo lietus; kartais Poundas netekdavo sąmonės. Paskui jo sąlygas pagerino. Tada jis ir sukūrė "Pizos Cantos". Jose tai pat į daiktus žvelgiama iš įvairių taškų. Pirmoji "Canto LXXIV" prasideda pakarto Mussolini`o ir Claros vaizdu, toliau - prašymas perduoti Oposumui (taip Poundas vadino Eliotą), kad vis dėlto pasaulis baigiasi trenksmu, o ne verkšlenimu (aliuzija į Elioto "Tuščiavidurius žmones"). Norint suprasti modernią poeziją, skaitytojui tenka įdėti tam tikrų pastangų. Tačiau "Pizos Cantos", man regis, nuo kitų skiriasi tuo, kad jose, parašytose tokiomis sunkiomis sąlygomis, prasiveržia Poundo jausmai. Anksčiau, propaguodamas imažizmą, jis teigė atstumo, atsitraukimo nuo savo jausmų būtinybę. Ir Eliotas yra pasakęs, kad anksčiau Poundas rašydavo apie tai, kas atsitikdavo kitiems žmonėms, konstruodavo vaizdą; "Pizos Cantos" jis rašo apie save - iš čia jų emocinė jėga. Jose apstu atsiminimų apie draugus Eliotą ir Yeatsą. Su meile prisimenamas Stoun Kotidžas, kur daug laiko praleisdavo kartu su Yeatsu. Su švelniu humoru kalbama apie dėdę Williamą, t.y. Yeatsą, kuris stovi Paryžiaus Dievo motinos katedros aikštėje, bet žvelgia ne į aikštę, o "ieško simbolio su katedra simbolio vidury"… Ironiškai Poundas žvelgia į Yeatso snobizmą: jis atsisako priešpiečiams valgyti keptą kumpį todėl, kad valstiečiai priešpiečiams valgo keptą kumpį. Su meile Poundas fiksuoja gamtos vaizdus, pastebi net skruzdėlę. Žinoma, yra ir politinių aliuzijų: su neapykanta minimas "Koba", t. y. Stalinas, nemėgstamas ir Churchillis; ir visas tas savo pažiūras jis dėsto savo "Cantos". Bollingeno premija už "Pizos Cantos" tapo vienu argumentų paleisti jį iš Šv. Elžbietos ligoninės. Vėliau buvo parašytos "Rock-Drill De Los Cantares" - pavadinimas susijęs su vienos Epsteino skulptūros pavadinimu. Didingos dar vėlesnės "Thrones De Los Cantares", labiau atspindinčios ir Poundo asmeninį gyvenimą.

Pats Ezra Poundas, man regis, savo "Giesmes" (vis dėlto vertėjas K.Platelis taip verčia jo "Cantos") gretino su B.Bartóko V kvartetu, sakydamas, jog tai - asmeninės kovos išraiška. Gal dabar jas "kiekybiškai" įvertintume...

Kaip sakiau, jis rašė jas daugiau kaip penkiasdešimt metų, ir štai 820 puslapių knyga.

Man regis, kuriant "Cantos", vis įsiterpdavo ir kitokio pobūdžio kūryba. Kaip minėjote, Poundas domėjosi ir kinų, japonų kultūra, poezija, o juk ir jis pats kūrė haiku?

Haiku jis kūrė ankstyvoje jaunystėje. 1913 m. japonų kultūros tyrinėtojo E.Fenollosos našlė jam įdavė savo vyro užrašus. Poundas juos išstudijavo, daug ką išvertė, pats perėmė no dramos techniką, kurią perteikė ir Yeatsui (šį sužavėjo formali šokio technika, dramos simboliškumas). Poundas daug vertė ir vertimą laikė menu, kur žodis ypač nublizginamas. Nėra nė vieno garsesnio jo laikų rašytojo, kurio jis nebūtų vertęs. Pavyzdžiui, jis išvertė Goncourt`ų darbą "Apie meilės prasmę".

Poundas, be visos kūrybos, paliko dar ir autobiografiją, o ir jo laiškai dabar, matyt, vertinami kaip kūrybos palikimas?

Laiškai ne visi išliko. Omaras Poundas, jo sūnus (beje, Ezra buvo gana prastas tėvas), išleido ankstyvuosius Dorothy Shakespeare ir Poundo meilės laiškus. Dorothy buvo išsaugojusi visus laiškus, o Poundas - ne. Jis yra parašęs autobiografiją, kurios, deja, neskaičiau. Poundą yra labai gerai apibūdinusi jo duktė nuo Olgos Rudge - Maria de Rachewiltz, Italijos princo žmona. Ji vertė "Cantos" į italų kalbą bei rašė atsiminimus apie savo tėvą.

Matyt, tai buvo ta pati duktė, pas kurią Poundas gyveno jau išleistas iš psichiatrinės ligoninės. Dabar noriu grįžti prie to, nuo ko mes ir pradėjome, - jo nuodėmės, kaltės. Poundas po teismo, po kaltinimo tėvynės išdavimu berods trylika metų praleido psichiatrinėje ligoninėje, ir jis pats vėliau, regis, išpažino savo kaltę?

Ne, jis niekada jos nepripažino.

Bet savo antisemitizmą jis, regis, pavadino klaida?

Poundas niekada nieko nepripažino - išskyrus keletą momentų, pavyzdžiui, kai visai senas kalbėjo su A.Ginsburgu. Po karo jam grėsė mirties bausmė (prisiminkim - Petainas buvo įkalintas, kiti prancūzų kolaborantai - pakarti, senukas Paulas Morratas paskutinius septynerius metus praleido kalėjime ir t.t.). Kai Poundą atvežė į Ameriką, daugelis jį vadino kolaborantu, nors niekas tų jo kalbų per radiją nebuvo girdėjęs (išskyrus Amerikos saugumo tarnybą). Poundo draugai poetai, kai kurie teisininkai visaip stengėsi jį išgelbėti. Jam buvo paskirta medicininė ekspertizė, psichiatrų nuomonės išsiskyrė, bet vis dėlto Poundas pripažintas nepakaltinamu. Taip jis pateko į Šv.Elžbietos ligoninę. Bet niekada nieko neatsisakė. Be kitų žmonių, jį lankydavo ir toks Casparas, susijęs su kukluksklanu, profašistinių pažiūrų, - Poundas jį priimdavo kaip sūnų. Į Poundo ligoninę ateidavo poetų, kritikų, mokslininkų, jo draugų: Th.Wilder, C.Aiken, Catrhyn Porter, Elisabeth Bishop, Archibald MacLeish, Robert Lowel… Jį gynė Hemingway`us, nors jų pažiūros buvo diametraliai priešingos; jį gynė vaikystės draugas W. C. Williamsas - kai Poundas buvo susidėjęs su fašistais, Williamsas negalėjo jo pakęsti, sakė: "Negi jis nežino, ką jie daro koncentracijos stovyklose?" Kai kurie tyrinėtojai mano, kad jei Poundas būtų gyvenęs ne Italijoje, o Vokietijoje ir matęs visas baisybes, nebūtų taip elgęsis. Man ypač didelį įspūdį padarė amerikiečių poetai Archibaldas MacLeishas ir E.E.Cummingsas, kuris susipažino su Poundu Paryžiuje. Pastarasis yra pasakęs šventus žodžius: "Kiekviena šalis istorijos kontekste vertinama pagal tai, kaip ji elgiasi su savo rašytojais, menininkais, filosofais ir mokytojais, todėl Amerika turi paleisti Poundą, nes jis yra didis rašytojas, kuris anglų kalbai nusipelnė kaip maža kas". A.MacLeishas, teisininkas, savo karjeros pradžioje skaitęs politinės teisės paskaitas Harvardo universitete, paskui ėmęs rašyti, gavęs dvi Pulitzerio premijas už poeziją ir vieną už dramas, karo metu dirbęs valstybės sekretoriaus padėjėju, t.y. Poundo nekenčiamo Roosevelto žmogus, naudodamasis savo ryšiais, darė viską, kad išlaisvintų Poundą. Pagaliau šis buvo paleistas su sąlyga, jei išvyks iš Amerikos. Pasiekęs Italijos žemę po trylikos metų, praleistų psichiatrinėje ligoninėje, nuo laivo denio Poundas fašistiškai pasisveikino ištiesęs ranką - toks buvo užsispyręs. Pas jį ir Italijoje ateidavo daug poetų, tarp jų ir Alenas Ginsburgas, žydas. Tik prieš mirtį, bent jau Ginsburgas taip tvirtina, Poundas pasakęs: "Šitiek gyvenimo sugaišau, užsiimdamas tuo niekam nereikalingu provincialiu [jis pasakė: provincialiu] antisemitizmu".

Teko skaityti ir tokią nuomonę, kad, nepaisant visų tų kalbų, nepaisant to, kad galiausiai Poundas tapo lyg ir tėvynės išdaviku, jo didysis rūpestis vis dėlto buvo Amerika, ir jo mėgstamas pasakymas, atitinkantis jo prieštaringą situaciją, buvęs - "Amerikos risordžimentas"…

Jis daug ką galėjo pasakyti… Vėl grįžtu prie Cummingso: "Didžioji rašytojo tėvynė yra jis pats, jeigu jis išduoda save, jis yra lavonas, ir joks teisėjas negali nubausti lavono". Didysis menas, ypač modernistinis, yra internacionalus. Taip, Poundas buvo Amerikos pilietis, jis ir į gyvenimo pabaigą dar atvažiuodavo į Ameriką, kur būdavo sutinkamas ovacijomis. Bet nepasakyčiau, kad jam Amerika taip jau rūpėjo. Jis didis tuo, kad buvo geras rašytojas. Hemingway`us yra pasakęs, kad iš nieko taip neišmokęs rašyti, kaip iš Ezros Poundo ir kad Poundo nuopelnai anglų kalbai yra neprilygstami. Tai turi didesnę prasmę nei rūpestis valstybe.

Gal pabaigoje ir reziumuokime Ezros Poundo nuopelnus kalbai, literatūrai; kam jis padarė tiesioginę įtaką?

Minėjau, kad Poundas redagavo daugelio poetų kūrinius, - su kuo jis susidurdavo, tam ir darydavo įtaką. Tai buvo asmenybė, kuri negalėjo neveikti. Daug žmonių jo nekentė, bet vis tiek jautė įtaką; daug žmonių jį mylėjo. Todėl tiek rašytojų ir susibūrė jo gelbėti - netgi tie, kurie buvo priešingų politinių pažiūrų. Didysis Yeatsas klausė Poundo pastabų, Eliotas, Joyce`as, Hemingway`us, E.E.Cummingsas… Norėčiau baigdama pasakyti, jog tokios figūros kaip Ezra Poundas galėjo iškilti ir kurti tik tam tikroje kultūrinėje aplinkoje, - ta aplinka tuo metu buvo, deja, ne Amerikoje, o Europoje. Poundas gyveno būtent ten, kur tokia kūrybinė atmosfera susidarė, - Londone ir Paryžiuje. Kiekvienas jų kūrė individualiai, tačiau žinojo, kad kuria tam tikrą naują kultūrinę dimensiją, pagal kurią bus vertinamos ir šalys, ir epochos.

 

Skaitytojų vertinimai


279. Skaitytojas2002-07-28 14:24
Labai įdomus pasikalbėjimas apie labai įdomią asmenybę, nors ir nėra viskas labai nežinoma. Tik p. Astrida turėtų išmokti užduoti klausimą taip, kad nereikėtų atsakant kartotis ir linkčioti galvą. Mokykitės klausinėti nepasirodant, kad žinote.

285. m :-) 2002-08-01 09:24
Matyt ji teorijos nesimokė ir nežino, kad netinka tokiame interviu uždavinėti klausimų, į kuriuos yra tik du atsakymai: "taip" arba "ne". Ne koks vaizdelis, kai užduodamas apie 50 žodžių "klausimas", į kurį atsakyti užtenka 5 žodžių.

10000. e :-) 2004-09-01 16:42
kalbant apie E.Pound likimą po karo nagalima pamiršti Nataly Cliford Barney. Būtent ši moteris ir E.Hemingvėjus pasistengė, kad E.Pound sėdynė būtų išgelbėta nuo elektros kėdės. Dauguma kitų žymių žmonių,kurie rėmė jį ir lankė klinikoje taip pat buvo iš mis Barney aplinkos, dažniausiai jos salono Paryžiuje lankytojai. Beje,tik jos namuose E.Pound sutiko duoti interviu vienam žymiausių Europos žurnalistų G.S.Troller. Gali būti, kad tai buvo pats išsamiausias jo interviu. šis susitikimas aprašytas Troller "Literarische Streifzüge durch Paris"

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 8 
6:07:04 Dec 20, 2010   
Dec 2009 Dec 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba