BANJA NACUIŠIS

Ratilai

Fontanas paskleidžia
vėjo, vandens ir žodžių
ratilus

Naktis –
tai močia dienos –
tai akmuo dviveidis

Begalinė spiralė
tyliai gieda
mūs kūne

Tokijo širdyje
nelytėtas miškas
ir šventas veidrodis

Žemė taip pat grūdelis –
švytintis haiku
iš jo išdygo

Kur būta medžio
prie tyro šaltinio
pjūklų garsas

Žodis "Hirosima" –
ar jis už drugelį
sunkesnis?

Magnetinė audra –
ar gali žemė sugrįžti
į gimtuosius namus?

Budos nuogybę
nuolat gaubia turtingos
nieko spalvos

Juoda ir auksinė
paveiksle – kuria
ateitis mūsų spindi?

Virtuose ryžiuose
grikši smiltys –
Tolimųjų Rytų sala

Smėlio pily
šmėkla, sapnuojanti
saulėgrąžų lauką

Iš debesies
sidabraplaukis demonas
griaudi juoku

Tos baltos katės
liežuvis gali
prišaukti angelą

Šios miegančios moters
nėra čia – ji nardo
su tropikų žuvimis

Mūsų protėviai, mūsų viltis
ir mūsų taifūnas kyla
iš jūros atabrado

Kadaise kiekvienas
žinojo burtažodį
uolai atverti

Tikrieji žodžiai –
tai vėjai, praskriejantys
virš Eroso miesto

Toli nuo tėvynės
kaukolė – namas
gyvatei

Po rūmų siena
urvelis
į požeminį pasaulį

Net požemio karalystėj
šukuojasi moterys
grumiasi vyrai

Angis pavogta
auksinė žolė:
mūs pirmasis nusiminimas

Mano sesuo
su kūdikiu grįžta namo –
persikas pilnas žiedų

Šis paukštis norėtų
juodu akmeniu virsti
mėnulio užanty

Mano haiku:
999 metų amžiaus
mažytis kedras

Žmonės dingsta
palikdami didžiulę
kalkakmenio menę

Tobulybė –
tai slėnio simfonija –
paklydus avis

Kabantis tiltas
privalo turėti
milžiniškas ausis

Ar veidrodis tai, ar duobė?
Tik žiedlapiai
skraido aplinkui

Saulės šviesos pastūmėtas
kromanjonietis
pradeda eiti

Jie šoka su savo
fantomais, skaidriais,
besišypsančiais

Mano giliausiam sapne –
ar tai buvo
verkiantis angelas?

Debesis beformis –
praradome
savo atmintį

Didelės bangos
man primena tėvą,
visiškai girtą

Ašarų jūra
visad laukia
mūs haiku

Mūs akyse
irgi rasi kristalų,
vaivorykščių ir tamsos

Netgi man mirus
Romoje katės
vaitos iš meilės

Svilinant saulei
visai pamiršau
kaip mylėti save

Žuvų ar bangų
orgijos neša
į atvirą jūrą?

Plastiko bomba,
žmogaus bomba –
ar tas kamikadzė blogas?

Rožių karas –
jos kovoja tarpusavy
karaliaus sode

Kas šis žodis?
Plonutė plėvelė
tarp šio pasaulio ir kito?

Keliaudamas namo
sutikau seną draugą
ir išgirdau maldą

Pasivaikščiojimas – geriausias
filosofijos draugas –
balsai iš debesų

Wall Streetu
pučia vėjas stiprus –
kiek žmonių nužudyta?

Sniego baltumo lotoso
žiedo šaknys smalos
juodumo purve

Kertant pusiaują
mūsų lėktuvą
užplūdo tyla

Pietų šalyse
gyvybę ir mirtį nokina
tas pats medis

Nepažįstu žmogaus,
kuris mane pralenkė
tunely

Šis rūkas – tai saulės
atodūsis – lūžusi
užburtoji fleita

Iš anglų kalbos vertė Kornelijus Platelis

Lietuva: medinė širdis

Tylia svajone
prabyla
Vilniaus obelys

Raides ir natas
pamiršęs vaikštinėju…
balta našlaitė

Gegužė Vilniuje.
Mainau juodą katę
į sidabrą

Lietus prapliumpa:
bažnyčioj
stiklo laivas plaukia

Pienių žydėjimas:
Saulės gatvė,
vingri ir duobėta

Dievo akis:
kiek trikampy
žvaigždžių krintančių?

Auksinėj širdy,
sidabrinėj širdy
varpų aidai

Informacijos potvynis –
dvi gyvatės
vartus apsiveja

Kėdė miške –
baseinas
baseinas užmaršties

Pienės virto vynu
paukštis
sukviečia žmones

Ant lietaus
debesies susimąstęs
Kristus

Po smarkaus lietaus
pienių
simfonija

Nesibaigiantys toliai...
laisva širdis
alyvų purpuro

Gandrai
šviesos ratas
ir name spindi

Už Kristų
senesnis kryžius,
iš medžio sukurtas

Medinė saulė,
mediniai paukščiai, medinės rankos,
medinė širdis.

Iš japonų kalbos vertė Agnė Steponavičiūtė