DU „POEZIJOS PAVASARIO“ PRISTATYMAI PIRMADIENĮ

Gegužės 19-ąją, pirmadienį, net du kartus buvo pristatytas „Poezijos pavasario“ almanachas. Popiet – „Vagos“ leidykloje, vakarop – Rašytojų klube. Pristatymuose buvo galima išvysti bei išgirsti almanacho sudarytojus Gasparą Aleksą, Violetą Šoblinskaitę, redaktorę Janiną Riškutę, Mariją Mažulytę, globojusią festivalio svečių kūrybą, ir Virgilijų Gasiliūną, parengusį (pirmąkart!) kompaktinę plokštelę „Poezija ir balsas“. Pristatymas neapsiėjo be almanacho autorių, žiniasklaidos atstovų ir saujelės poezijos mėgėjų, neretai nusivylusių šiuolaikine poezija.

Priminsiu, kad dar nepasirodžius „Poezijos pavasariui“, jo rengėjų nuomonės radikaliai išsiskyrė. V. Šoblinskaitė ir G. Aleksa 18-ame „Nemuno“ numeryje paskelbtoje diskusijoje „Nėra to blogo, kas neišeitų į kapitalizmą“ akivaizdžiai skeptiškai vertina almanachą. Pavyzdžiui, V. Šoblinskaitė teigia: „Almanachas, koks yra dabar, man nereikalingas.“ Arba: „Dabartinis jo modelis asmeniškai man visiškai nepriimtinas.“ Galima būtų pamanyti, kad šitaip ji apibūdina kokį nors neįdomų leidinį, su kuriuo apskritai neturi nieko bendra, ir net mintis nekiltų, kad taip kalba apie... ką tik užbaigtą savo darbą.

Tuo tarpu Janina Riškutė, kaip ir anksčiau, taip ir šiemet, uoliai gynė „Poezijos pavasarį“. Pamiršusi ką nors daugiau apie jį pasakyti, J. Riškutė vis kartojo, kad almanachas vis dėlto neblogas, kad almanacho egzempliorius − ir taip jau didelis atlygis autoriui ir taip toliau. Atvykę į Vilnių, kiek atlyžo ir sudarytojai. V. Šoblinskaitė tikino diskusijoje kalbėjusi ne visai taip, kad pokalbio rengėjas akcentavo kitus dalykus, todėl kai kurie teiginiai atrodo tokie drastiški. O žodžio kišenėje niekada nepametantis G. Aleksa pareiškė, kad „Poezijos pavasaryje“ išvis nėra blogų eilėraščių. Sunku su šiuo teiginiu sutikti, tačiau didesnis melas būtų sakyti, kad almanache nėra gerų eilėraščių. O kadangi jų esama, tad ir jo nurašyti nedera.

Pristatant „Poezijos pavasarį“ „Vagoje“, maloniai nustebino viena naujovė –­ tai trys leidyklos apdovanojimai, kuriuos įteikė generalinis „Vagos“ direktorius Vytas V. Petrošius. Kaip patikimiausias autorius buvo pagerbtas Kornelijus Platelis. Stropiausio vertėjo titulą pelnė Vytas Dekšnys. Savo apdovanojimo V. Dekšnys negalėjo atsiimti, nes šiuo metu yra išvykęs stropiai versti kaži ką kita. Nutylėsiu, kas buvo apdovanotas už netikėčiausią almanacho publikaciją, nes minėjau – buvau maloniai nustebintas. Taip pat džiaugiuosi, kad pavyko išspręsti ir vieną nesusipratimą, kilusį dar pernai tarp manęs ir leidyklos.

V. Gasiliūnas nostalgiškai prisiminė ankstesnę „Vagą“ ir neslėpė nepasitenkinimo, kalbėdamas apie šiandienį pastato veidą. Apsikeitus nuomonėms apie almanachą ir sumažėjus nuolat skubančių žiniasklaidininkų, savo kūrinius iš almanacho skaitė nemažai poetų. Įsiminiau Vladą Braziūną, pateikusį savo eilėraščio „senelis eina namo“ originalią versiją pasvaliečių tarme, Vidmantę Jasukaitytę, kurią J. Riškutė perkrikštijo į Virginiją, Emiliją Liegutę, Nijolę Simoną Pukinskaitę, Arvydą Genį, Robertą Danį, Aušrą Kaziliūnaitę, Donatą Paulauską, Tomą Taškauską, Marytę Kontrimaitę, įsitikinusią, jog žemaičių kalba netinka lyrikai, Vytautą Stulpiną ir Giedrę Kazlauskaitę, skaičiusią savo esė ištrauką beveik slapta, Eriką Drungytę, pasinaudojusią reklamai tinkama proga ir paskelbusią, kad išleido naują eilėraščių rinkinį „Rūkas ir vėjas“, Julių Kelerą, Petrą Panavą, susikrimtusį dėl savęs, tai pačiai sekcijai kaip ir G. Aleksa priklausantį Vytautą Kazielą ir... Smagiai stebėjau, kaip Gasparas Aleksa klajoja po Rašytojų klubą susipažindamas su jaunaisiais „Poezijos pavasario“ plunksnabroliais, o RS užsienio programų koordinatorė Marija Mažulytė, trumpai pristačiusi svečius, pranešė nekokią žinią: į festivalį neatvyks ukrainietis Serhijus Žadanas.