Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-06-12 nr. 3241

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• CHRISTOPH MECKEL.
Eilėraščio kalba
15
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• LORETA JASTRAMSKIENĖ.
Traukinys į Grįžulo Ratus
2
• VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Lenkijos Seime
5

POKALBIAI 
• Pasakoja MYKOLAS GUDELIS.
Norime parodyti emigraciją, apie kurią mažai kalbama

LITERATŪRA 
• KAROLIS BAUBLYS.
Rašytojas šiandien: tarp tariamos ir tikros išminties
11
• Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto komparatyvistikos studijų grupė kviečia į tarptautinę konferenciją „Grožio fenomenas ir jo horizontai“

KNYGOS 
• VAIDA MORKŪNAITĖ.
Pasaulis, kuriame viskas įmanoma
4
• NAUJOS KNYGOS5
• Bibliografijos ir knygotyros centras1

TEATRAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Varšuvos teatriniai susitikimai: Mikės Pūkuotuko ir Švento Kryžiaus sandūroje

DAILĖ 
• SAULIUS KUIZINAS.
Veidrodinių Alpių takeliai
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Dalyvauti ar išsiskirti?
• ELIGIJA VOLODKEVIČIŪTĖ .
Vidinės laisvės link

MUZIKA 
• RIMA POVILIONIENĖ.
Durys į nepažintąją muziką
• LAIMUTĖ LIGEIKAITĖ.
Muzika sielai. Nauja „Duo Strimaitis“ įgrota kompaktinė plokštelė
1

PAVELDAS 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
Valdovų rūmų dovana Lietuvai ir pasauliui
16

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Dievaičiai tikslinei auditorijai
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Mūsų namai

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Falsifikacija
50

POEZIJA 
• IEVA TOLEIKYTĖ.
10
• AGNĖ KLIMAVIČIŪTĖ.
4

PROZA 
 PETRAS VENCLOVAS.
1949-ieji. Patalkys
3

VERTIMAI 
• JĀNIS PETERS.
„Nebylūs mes plaukiam prieš...“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• DONATAS PAULAUSKAS.
Uodegos
• NIJOLĖ KEPENIENĖ.
Poetiniai medvilnės laukai
1
• Pirmą kartą įteikta Dionizo Poškos premija3

KRONIKA 
• Klaipėdoje – M. Paničiaus komedija
• „Vilniaus literatūros akademija: pažintys ir jungtys“
• Antano Sutkaus retrospektyva

SKELBIMAI 
• Vlado Šlaito premijos konkursas

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• ARTŪRAS VALIONIS.
1
• TEODORAS ČETRAUSKAS.
Mekenija 6
• Perlinės kruopos iš mokinių egzaminų rašinių

PROZA

1949-ieji. Patalkys

PETRAS VENCLOVAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alio Balbieriaus nuotrauka

Temsta anksti, nes yra spalio pabaiga ar lapkričio pradžia. Iš apniukusio dangaus palengva dulksnoja. Kiemas dunda, ūksmas atsimuša į trobos langus ir drebina stiklus. Jei išeini į lauką, regis, virpa net žemė. O dulkių, dulkių! Nuo pat ankstyvo ryto prie klojimo durų kriokia kuliamoji. Tarsi ji būtų koks medžio ir geležies žvėris: pašėlusiai sukasi skriemuliai, sujungti šikšniniais diržais, springdamas kaukia būgnas, trinksi sietai ir kratikliai, šniokščia oro pūstuvai, cypauja paisiklis ir grūdų cilindras. Į kiemo pusę verčiasi šiaudai, lekia pelai ir nuokulų debesys. Čia pat pupsi ir čiaudi motoriukas, įkvepiantis gyvybę šiai pabaisai. Tepaluotas plačiapetis ir raudonsprandis mašinistas jį buvo išjungęs tik pusvalandžiui, kol talkininkai paskubom užkando sugriuvę ant kylančios šiaudų stirtos. Ak tiesa, mašinistas ir jo padėjėjas, svarbiausi kūlės žmonės, spėjo išgerti po stiklinę šviežio alaus, kurio iš trobos ąsotyje atnešė tėvas. Jis smagus sukasi aplink žmones, nes rugiai gerai byra: vos spėja užsimetęs ant kupros nešioti maišus į klėtį.

Prietemoje prie variklio užsidega elekt­ros lempa – nematytas dalykas, traukiantis lyg magnetas. Labai rūpi pačiupinėti. Bet mašinistas kerta per nagus: „Neliesk, icliau, dar nutrenks.“ Šviesos juostoje talkininkai neatpažįstamai pasikeitę: dulkėti veidai rausvi, su tamsiomis akiduobėmis, pailgėjusios nosys šnirpščia balsvą garą, smakrai atsikišę, šešėlyje slypi kakta arba pusė skruosto. Tarsi čia būtų ne artimiausių kaimų žmonės, o pasakų vaiduokliai, praėjusių laikų šmėklos.

Galiausiai kuliamoji praryja paskutinius rugių pėdus ir, pajutusi viduriuose tuštumą, ima staugti geležiniu balsu. Mašinistas išjungia motoriuką. Valandėlę pasidaro taip tylu, kad girdi, kaip šiauduose čeža lietaus lašai. Bet netrukus vyriškis, stovėjęs viršuje, prie būgno, užbosija: „Viskas! Baigta!“ Ir tada suklega visi, juokiasi, kažką vienas kitam sako. Tėvas nutveria tave už rankos ir taria: „Liepk mamai išnešti į kiemą bliūdą moterims nusiprausti.“

Moterys turškiasi prie šulinio, vyrai prasikrapšto akis ir nusprendžia, kad dulkes nuplaus alumi. Troboje baltuoja staltiesėm apdengti keli krūvon sustumti stalai. Broliai, neseniai grįžę iš mokyklos, dėlioja lėkštes, šakutes ir peilius; motina paskubom neša valgius: šaltieną, sūrius, vakarykščiai keptą pyragą, smulkiai supjaustytą rūkytą dešrą, garuojančius avienos gabalus, troškintus kopūstus. Dar ant krosnies, keptuvėje, čirškauja lašiniai su kiaušiniais. Jaunėlė sesuo, įsitvėrusi motinos sijono, vos spėja bėgioti iš paskos. Ten, kur sėdės tėvas, senelis, mašinistas ir jo padėjėjas, motina pastato dailesnes, rausvas su paauksuota juostele stiklines. Jos iš motinos kraičio, kadaise senelių parsivežtos iš Amerikos. Kitiems talkininkams tiks bet kokios, briaunotos, storo stiklo, pirktos jau šiais laikais.

Žmonės palengva renkasi į vidų. Kiekvienas žino, kur jam sėstis: kam prie durų, kam arčiau krikštasuolės. Tėvas iš klėties atneša kelis pilvotus ąsočius su baltų putų karūnomis. Tau, broliams ir seseriai liepta nesimaišyti po kojomis ir kartis ant krosnies, iš kur viskas puikiausiai matosi. Vidury trobos kabo didelė žibalinė lempa; ji uždegama tik ypatingomis progomis. Paprastai žibinate mažą, ant stalo pastatomą lempelę. Sutarška lėkštės, peiliai ir šakutės, skimbčioja stiklinės. Vyrai giria alų; moterys irgi ragauja, bet tik po gurkšnį, kitą. Talkininkai išalkę, ilgai raginti nereikia: ką tik pasiekia, kiša už abiejų žandų. Veidai gražiai nurausta nuo trobos šilumos, bet turbūt labiau nuo stipraus gėrimo. Tėvas dar kartą apeina aplink stalus, pripildamas stiklines alaus. Ąsočiai ištuštėja; senelis nutveria kibirą ir žingsniuoja į klėtį. Grįžta visas šlapias, purtydamas putas nuo rankovių. „Kad davė volė į sieną, vos spėjau nykštį į skylę įkišti. Nusidavė, žente, tau alus. Turi, brač, mačios.“

Šnekos vis garsėja, svečiai jau užkando, nuramino pilvo armoniką. Vyrai atleidžia diržus, moterys – liežuvius. Jos kremta sūrį, kanda pyrago ir klausinėja motinos, kaip jai sekas tokį putnų iškepti. Mašinisto padėjėjas, matyt, labai didžiuojasi savo languota su snapu kepure, nes sėdi su ja už stalo. Alfonsas, jaunas vyras iš Kadarų kaimo, neiškenčia nepatraukęs jo per dantį: „Gal žydas esi, kad valgydamas nenusiimi kepeliušio?“ Pusamžis vyriškis su retais kviečių spalvos ūsais pykteli ir atšauna: „Žydas – ne žydas, o kad tu banditas – tai tikrai.“ Alfonsas jau kyla nuo kėdės, bet motina sugriebia jam už rankos: „Neprasidėk, Alponai! Ar nežinai, kad visi mašinistai – tauzos?“ Vyras makteli stiklinę alaus ir trinkteli tuščią į stalą.

Alfonsas, arba, kaip jį vadina kaimo žmonės, Alponas, iš tikrųjų buvo susidėjęs su miškiniais, bet, kai žuvo jo draugas, parėjo namo; po kelių dienų pats prisistatė į karinį komisariatą, jam, matyt, buvo pritaikyta ministro Bartašiūno amnestija, nes nesėdo į kalėjimą, o buvo paimtas į sovietų armiją. Trejus metus atpylęs kažkur piečiau Uralo, grįžo vilkėdamas kareivišką rusų uniformą, ir niekas nebegalėjo prie jo prikibti. Bet štai mašinisto padėjėjas išdrįso žerti jam į akis tokius žodžius. Visi aplinkui žinojo, kad Alponas moka muštis: tikriausiai pramoko miške, o pasitobulino kariuomenėje, tad užkabinti jį – gana pavojinga. Valandėlę abu vyrai sėdi pabalinę akis, bet palengva, regis, nusiramina.

Talkininkai jau bando balsus. Pirmasis užtraukia gerokai įkaušęs Žalvukas, kaip jį kaime vadina, nors tikroji jo pavardė –­ Žalva; bet nepataiko į natą, tad jam niekas nepritaria. Žmonės jį laiko „be vieno šulo“. Anais metais vidury žiemos atbėgo į jūsų vienkiemį, vilkėdamas kailinius, tačiau basas. Pripuolė prie motinos, besiliuobiančios po tvartą: „Skrebai vejasi, paslėpk kur nors!“ Galvoti nebuvo kada, tad motina liepė jam lįsti į žlabą ir apmetė šienu. Netrukus į kiemą įlėkė rogės, prisėdusios ginkluotų stribų. „Ar nematei tokio vyro?“ – „Mačiau. Nukūrė anava į mišką.“ Vadinamieji liaudies gynėjai patikėjo ir pavarė arklį tiesiai per pievą girios link. Tačiau po savaitės užtiko vaikiną, besislapstantį namuose, ir nubildino į komisariatą. Nežinia, ar Žalvukas taip gerai vaidino, ar iš tiesų jam iškrito „šulas“, nes atsidūrė ne armijoje, o „durnyne“ kažkur prie Kauno –­ Pažaislyje, o gal Žiegždriuose. Po metų ar dvejų grįžo namo nei šioks, nei toks. Dabar jis niekam neberūpi, niekam nebeužkliūva.

Įsismaginęs tėvas užveda savo mėgstamą dainą „Pjaun broliukai žalioj lankoj baltus dobilėlius“. Vyrai tuoj pat pagauna aidžią melodiją ir traukia net užsimerkdami. Troboje prigęsta šviesa, nes lempos liepsnelė ištįsta, parausta ir ima rūkti. Sesuo gūžiasi ir delnais užspaudžia ausis. Tėvas yra sakęs, kad šią dainą dainuodavo dar prieš karą, kai buvo „jaunas ir neženotas“. Bernai šienapjūtės vakarais, leidžiantis saulei, kai oras pasidaro skardus, basi, pasiraitoję drobines kelnes, eidami žąsele namo su dalgiais ant peties, taip skambiai užplėšdavo „nulaužė dalge-e-e-lę“, kad girdėdavosi kelintame kaime. Ir dažniausiai tėvas būdavęs dainavedys.

Moterys nenori nusileisti vyrams, tad užgieda „Atskrend sakalėlis per žalią girelę“. Aukšti skaidrūs balsai neturi kur kilti, nes atsimuša į žemas lubas, lūžta ir krinta žemyn. Gryčioje darosi tvanku nuo iškvepiamo oro, balsų, alaus ir avienos bei kopūstų kvapo. Langai užrasoja, talkininkų veidais ritasi prakaito lašai.

Pliktelėjęs vyriškis, Dagys, turintis aštrų liežuvį, susižodžiuoja su mašinistu. „Girdėjai, – sako jis, – ateina kolchozai, prikirps ir tau uodegą.“ – „Ką jie man padarys? – atšauna raudonsprandis. – Aš laisvas žmogus, nuo nieko nepriklausomas!“ –­ „Atims iš tavęs kuliamąją ir motoriuką, liksi su kiaurom kelnėm ir pliku užpakaliu.“ – „Tik pamėgintų! – mosikuoja stambiais kumščiais mašinistas. – Kaulų nesurinktų!“ – „Kai atstatys šautuvą, pats atiduosi...“ Į jų barnį įsivelia dar keli vyrai: vieni palaiko mašinistą, kiti – Dagį. „O kaip buvo Rusijoj?“ – „Čia ne Rusija, čia –­ Lietuva!“ – jau ne tik rankomis mostaguoja, bet ir akimis žaibuoja. Kalbos darosi vis piktesnės, vyrai jau beveik šaukia: vieni tvirtina nestosią į kolchozą, kiti atkerta, kad jie drąsūs tik prie alaus ąsočio.

Senelis ištraukia iš malkų krūvos kirvį ir atkrivuliuoja pas jus. „Paslėpkit, vai­kai“, –­ kužda jis. „Kam jums kirvis?“ –­ klausia vyresnėlis. „Tuoj bus muštynės. Nukirsiu kokį sanavabyčių!“ Jūs, be abejo, netikite ir juokiatės. „Pamatysit, – girtu liežuviu švebeldžiuoja senelis. – Praeitą nedėlią nukirtau skrebui ranką, skrebo močia verkia kruvinom ašarom, o aš jai špygą panosėn!“ Jūs žinote, kad motinos tėvas –­ didelis pasakorius, mėgstantis smarkiai pūstis, ypač kai išgeria. Jau po antros alaus stiklinės pradeda: „Kai aš buvau Amerikoje...“ Tu tuoj pastatai ausis, nes dar nelabai supranti, kur čia tiesa, o kur tik gyrius: tau viskas be galo įdomu. Senelis iš tikrųjų buvo Amerikoje, dirbo metalo liejykloje Bostone, paskui Filadelfijoje, kur vedė, susilaukė dviejų vaikų, o po Pirmojo pasaulinio karo, susikūrus nepriklausomai Lietuvai, trečiojo dešimtmečio pradžioje grįžo į tėvynę. Pasijutęs turtingas ir garsus žmogus, per savo puikybę vos neiškleidė parsivežtų dolerių, nes, užsukęs į kokį traktierių, užsakydavo visiems arielkos. Šiaip taip, nuolat kušinamas žmonos, nusipirko buvusią dvarvietę; trobesiai buvo sukiužę, teko juos perstatyti; žemei įdirbti reikėjo samdinių. Po Antrojo pasaulinio karo pasijuto esąs buožė, kurį bet kada gali pavėžėti pas baltąsias meškas. Slapstydavosi su bobūne, nenakvodavo namie. Į jūsų klojimą atitempė arpą, šienapjovę, švedišką raudoną javų kertamąją ir apkreikė šiaudais. Bet kai jo brolis Antanas, Amerikos lietuvių visuomenės veikėjas ir žurnalistas, atvažiavęs į Lietuvą, susitiko su Sniečkumi ir paprašė, kad neliestų brolio Jono, nes šis irgi kadaise užatlantėje priklausė kompartijai, senelis pagaliau nusiramino. Vis dėlto teko prašyti buvusių samdinių, kad pasirašytų, jog jis nebuvo aršus buožė ir išnaudotojas. Po trečios ar ketvirtos alaus stiklinės pasijusdavo esąs šauniausias Amerikos vyras, tikras moterų numylėtinis: „Kai susiruošiau išplaukti į Lietuvą, visa Filadelfijos uosto krantinė buvo šlapia nuo mergų ašarų.“ Bobūnė tik juokdavosi ir modavo ranka: „Klausykitės, ką jis zaunija, šitas pagyrų puodas!“ Mėgstamiausi senelio keiksmai buvo „son of gun“ (vagies sūnus) ir „son of bitch“ (kalės vaikas). Užtat jis dabar ir narsinasi nukirsiąs bent vieną „sanavabyčių“.

Mašinisto padėjėjas timpteli ant kaktos languotąją kepurę ir žirglioja į kiemą nusičiurkšti. Jam iš paskos paseka Alponas. Po valandėlės priemenėje pasigirsta bruzdesys, šlumštelėjimas ir riksmas. Prasiveria durys, ir į vidų keturiom įkepėstuoja žmogelis. Per kviečių spalvos ūsus ir smakrą bliaukia kraujas, iš tolo šviečia nuplikusi galva. Štai kodėl mašinisto padėjėjas net už stalo nenusiėmė kepurės: kad neatrodytų toks senas. Plačių pečių, galingų kumščių raudonsprandis mašinistas pašoka iš už stalo ir puola į priemenę. Alponui nepavyksta jo partrenkti. Vyrai kulia vienas kitą, kol galiausiai susikimba ir ima voliotis po aslą. Motina lekia jų skirti. Bet kas ten klausys bobos! Plikagalvis žmogelis stveria ąsotį ir pribėgęs tvoja Alponui per pakaušį. Ūmai vienas stalas su visais valgiais ir stiklinėmis tarškėdamas virsta aukštyn kojom ant grindų, senelis kepurnėjasi po juo, o vyrai, nepaisydami, kas priešas, o kas draugas, dyžia kitas kitam kailį. „Tėvai, po paibaliais, grūsk juos laukan!“ – šaukia motina. Talkininkai ir patys išgriūva į kiemą, nes ten daugiau vietos, nors ir tamsu. Tvoja nesirinkdami, kol patys gauna. Riksmai, keiksmai, sumaištis. Vyriausiasis brolis sliuogia nuo krosnies, norėdamas pasižiūrėti, kas ten dedasi. Tėvas jį sudraudžia.

Lauke dunda, trinksi, pokši. Tarsi mašinistas vėl būtų užkūręs motoriuką ir paleidęs kuliamąją. Tarška, dzingsi, bumbsi. Kelis kartus dunksteli į sieną. Moterys, išlalėjusios paskui savo vyrus, mėgina juos tramdyti. „Antanai, turėk proto! Stanislovai, kur tu? Povilai, liaukis! Kad tave čemeryčios, ko puoli kaip avinas! Ar reikėjo tiek lakti, durniau? Einam namo, kol sprando nenusuko! Ar dar ne gana?! Atstok, šikindraila!“

„Prisidirbai, – sako motina tėvui. – Ar reikėjo šitiek girdyti? Eik ir uždaryk langinyčias – šibas ištratins.“ Tėvas peržengia priemenėje gulintį vyrą, kuris pūkščia ir keikiasi, ir drožia į kiemą. Langines uždaro, bet grįžta su kruvinu gumbu kaktoje. „Su kuo susimušei?“ – prišoka motina. „Iš kur žinot? Dėjau atgal, net kūliais apsivertė.“

Tėvas skuduru šluostosi kaktą, motina renka šukes. Paskui abu pakelia vis dar ant aslos tysantį senelį ir tempia į lovą. „Kur mano kirvis? – murma vyriškis. –­ Nukirsiu tą sanavabyčių!“ Paguldytas tuoj užknarkia.

Pamažu kiemas nurimsta, triukšmas nutolsta, girdėti tik pavieniai šauksmai. Kažkas pabeldžia į laukujes duris. „Atiduokit kepę“, – gailiai prašo. Tai, žinoma, mašinisto padėjėjas. Tėvas praveria duris ir iškiša kepurę. „Griūkit klojime ant šiaudų ir išsimiegokit“, – sako mašinistams.

Rytą, kai išeini į kiemą, stovi valandžiukę apstulbęs: tvora išversta, statiniai išlupinėti, kai kurie sulaužyti, žolė ištrypta ir išmaknota, iš medinio šulinio rentinio likę tik stulpai. Verdant mūšiui, viskas tiko. Net rąstigaliai, kuriais buvo aptvertas gėlių darželis po langais, išmėtyti iki klėties ir tvarto. Keliose vietose ruduoja dėmės. Žinoma, neapsieita ir be kraujo.

Kas sukėlė tokį pykčio ir įtūžio protrūkį? Gal nuojauta, jog kitais metais talkininkai bus varu suvaryti į kolchozą, neteks žemės ir gyvulių, menkai užderėjusius iškultus grūdus pils ne į savo, o į bendrus aruodus? O gal vidinė sumaištis, supratus, kad jie yra bejėgiai pasipriešinti po visą kraštą siautėjančiai svetimos valstybės prievartai.

2008

 

Skaitytojų vertinimai


53500. terra2009-06-14 21:36
mura

53544. jona2009-06-15 22:18
Atrodo, kad pats autorius toje potalkėje dalyvavo... taip viską tikroviškai nušvietė...

53556. Grigas :-( 2009-06-16 02:52
Nu kad dzie dze... taigi Baltusis, Simonaityte ir gal dar kazko agrikulturisko primiesta. As net "Parduotose Vasarose" galeciau vieta uzrodyt is kurios numelztos idejos.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 12 
5:51:11 Dec 20, 2010   
Apr 2008 Aug 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba