Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-06-12 nr. 3241

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• CHRISTOPH MECKEL.
Eilėraščio kalba
15
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
 LORETA JASTRAMSKIENĖ.
Traukinys į Grįžulo Ratus
2
• VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Lenkijos Seime
5

POKALBIAI 
• Pasakoja MYKOLAS GUDELIS.
Norime parodyti emigraciją, apie kurią mažai kalbama

LITERATŪRA 
• KAROLIS BAUBLYS.
Rašytojas šiandien: tarp tariamos ir tikros išminties
11
• Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto komparatyvistikos studijų grupė kviečia į tarptautinę konferenciją „Grožio fenomenas ir jo horizontai“

KNYGOS 
• VAIDA MORKŪNAITĖ.
Pasaulis, kuriame viskas įmanoma
4
• NAUJOS KNYGOS5
• Bibliografijos ir knygotyros centras1

TEATRAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Varšuvos teatriniai susitikimai: Mikės Pūkuotuko ir Švento Kryžiaus sandūroje

DAILĖ 
• SAULIUS KUIZINAS.
Veidrodinių Alpių takeliai
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Dalyvauti ar išsiskirti?
• ELIGIJA VOLODKEVIČIŪTĖ .
Vidinės laisvės link

MUZIKA 
• RIMA POVILIONIENĖ.
Durys į nepažintąją muziką
• LAIMUTĖ LIGEIKAITĖ.
Muzika sielai. Nauja „Duo Strimaitis“ įgrota kompaktinė plokštelė
1

PAVELDAS 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
Valdovų rūmų dovana Lietuvai ir pasauliui
16

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Dievaičiai tikslinei auditorijai
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Mūsų namai

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Falsifikacija
50

POEZIJA 
• IEVA TOLEIKYTĖ.
10
• AGNĖ KLIMAVIČIŪTĖ.
4

PROZA 
• PETRAS VENCLOVAS.
1949-ieji. Patalkys
3

VERTIMAI 
• JĀNIS PETERS.
„Nebylūs mes plaukiam prieš...“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• DONATAS PAULAUSKAS.
Uodegos
• NIJOLĖ KEPENIENĖ.
Poetiniai medvilnės laukai
1
• Pirmą kartą įteikta Dionizo Poškos premija3

KRONIKA 
• Klaipėdoje – M. Paničiaus komedija
• „Vilniaus literatūros akademija: pažintys ir jungtys“
• Antano Sutkaus retrospektyva

SKELBIMAI 
• Vlado Šlaito premijos konkursas

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• ARTŪRAS VALIONIS.
1
• TEODORAS ČETRAUSKAS.
Mekenija 6
• Perlinės kruopos iš mokinių egzaminų rašinių

AKTUALIJOS

Traukinys į Grįžulo Ratus

LORETA JASTRAMSKIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autorė su tėčiu

I

Liepsnos gaudo šokančius iš vagonų žmones, maišydamos dulkes ir kraują, žemę ir dangų.

– Kur mano skėtis? – berniukas krapšto pakaušį, šviesūs plaukai šlapi nuo prakaito, smilkiniu teka srovė.

Jis stovi prie traukinio, nežino, kokia ši šalis ir kodėl iš jos dangaus krinta ugnis, aplink viską degindama. Moterys lekia spiegdamos, vaikai verkia. O jis, įsikibęs motinai į sijoną, tampo iš visų jėgų šaukdamas:

– Kodėl nepaėmei mano skėčio!

– Lipk į traukinį! – motina stumia vagono link, vaikas dreba, braukdamas ašaras murzinų marškinių rankove. Traukinio galiniai vagonai liepsnoja kartu su žmonėmis.

Kiek tada buvo valandų? Kuri kelionės, kuriai nė vienas keleivis iš Lietuvos nepirko bilieto, diena?

Šį savo gyvenimo epizodą tėvas pasakodavo su šypsena – ot vaiko protas, norėjo nuo bombų po skėčiu pasislėpti! Paskui surimtėdavo ir nuklysdavo į pasąmonės labirintus. Eidavo jais ir pasakodavo, traukdamas iš kerčių spalvotus košmarus:

– Girdžiu, kaip moterys spiegia, matau, kaip bėga pasikėlusios sijonus, vaikus tempia. O aplinkui viskas dega, pusę traukinio vagonų nunešė. Sustojom, galvoju, gal namai netoli, nubėgsiu ir pasiimsiu skėtį. Tada prasidėjo karas. O ten, Makate, mama brenda per sniegą, pusnys iki juosmens, ligoninė toli, parsineša krūvas skalbinių ir skalbia per naktis, kad turėtų už ką valgyti man nupirkt. Sušaldavo – kiek moteriai tereikia –­­ vėžiu susirgo jau čia, Lietuvoj. Moterys mirdavo, nešdavo iš barakų negyvas, sutinusiom kojom, akyse stovi. Tik kuri pradeda gulinėti, ir miršta. Aš šiltine susirgau, nusilpau. Mama iš kažkur gavo kiaušinį – skystą trynį išgėriau, pradėjau sveikti...

Tėvas šventai tikėjo – gyvybę jam išgelbėjo kiaušinio trynys. Vaikų teisių apsauga jį būtų nubaudusi: penkiametei „pagamindavo“ vaistą nuo visų ligų, alaus stiklinėje plūduriuojantį kiaušinio trynį. Viaukčiodavau, bet išgerdavau. Į sveikatą.

Dar jis pasakodavo apie savo draugą –­ aviganį Šariką. Ir sakydavo – vyrai neverkia, nusukęs veidą ir nykščio kampu tarsi kokį vabalą numesdamas ašarą nuo veido.

– Iš trijų šimtų vaikų likome gyvi dviese – aš ir kaimynų mergaitė. Mama pasakė: „Bėgsim, Levuk, neliksim čia.“ Aš jai: „Pasiimsiu Šariką.“ Neleido. Kur būčiau dėjęs šunį, jeigu mes su motina, stovėdami ant traukinio laiptų, pusę kelionės važiavome, įsikibę turėklų. O Šarikas? Atsibučiavau su juo, verkėm apsikabinę abudu. Paskui stovėjau ant traukinio laiptų, pajudėjo, Šarikas bėgo iš paskos. Liežuvį iškišęs, išsigandęs, iš visų jėgų, ilgai. Bėgo ir kaukė, vijosi traukinį, kol atsiliko, nuvargo, ir daugiau jo niekada nemačiau.

II

Ši istorija prasidėjo 1941 m. birželio 14 dieną. Mano tėčiui tuomet buvo penkeri. Jį su motina Julija iš namų išvedė į Kalvarijų geležinkelio stotį. Vagonai nudundėjo Naujosios Vilnios link, iš ten –­ už Uralo, į Kazachstaną, Gurjevo sritį, Makato gyvenvietę.

Senelis Antanas po savaitės, birželio 22-ąją, įstojo į sukilėlių būrį, įžengė į Vilnių, su partizanais suorganizavo geležinkelio policiją, kuri saugojo 24 geležinkelio stotis nuo užpuolimų ir diversijų. Senelis buvo paskirtas Vilniaus geležinkelio policijos viršininko pavaduotoju. Tačiau sūnaus nei Vilniuje, nei Kalvarijoje neberado. Po penkerių metų iš tremties pabėgęs sūnus su motina neberado jo. NKVD senelį sušaudė 1945 vasario 21 d. kartu su jo vadovaujamo būrio vyrais.

Kai tėtis vedė mamą, pirmus metus naktim ji gaudydavo jį.

– Dega, veža, greičiau, bėk! – šoka iš lovos ir puola prie lango.

– Levuti, kas tau? – ramina mama, traukdama už rankos.

– Sapnavau. Ir vėl traukinius, – padeda galvą ant pagalvės ir mamą ramina: –­ Miegok, praėjo.

Miegamojo langas būdavo atvertas ir žiemą. Tėtis sakydavo – trūksta oro. Tą kambarį mes vadindavome „chaladilniku“.

Viskas baigėsi ne taip ir blogai. Laikas nustūmė giliai į pasąmonę patirtą prievartą, badą, pažeminimus. Jis tapo tikru krikščionim, kaip sakydavo pažįstami ir draugai. Kuris turėjo jautrią širdį ir stiprų vyrišką garbės supratimą.

2009-ųjų birželį tremtinių istorijos jau sugulusios į atsiminimų knygas, užrašytas giminės istorijas. Atrodo, jos jau nieko nebejaudina. Tie traukiniai nuvažiavę, o dabar sunkmetis.

Maniškiai jo nesulaukė. Tėtis ilsisi Alytuje su baltu trimituojančiu Angelu (vaikystėje jis man rodydavo mieste vietą, kur toks Angelas stovėjęs). Senelis atgulė su savo būrio vyrais Simno kapinėse, po tvirtu paminklu iš Lietuvos laukų akmenų. Senelė? Ji Skaudvilėje, mieste graudžiu pavadinimu, ant kalno. Jeigu neišauštų kasmet birželio 14-oji, galvočiau, gal nieko ir nebuvo? Nei senelių Julijos ir Antano, nei jų sūnaus?

Abejones išsklaido dangus. Užverti galvą ir matai – niekada neišnyksta. Jame išsidriekę Grįžulo Ratai, matomi visuose pasaulio kraštuose, kad ir kur būtum. Didieji Grįžulo Ratai vadinami Didžiosios Lokės žvaigždynu, Mažieji – Mažojo Lokiuko. Lietuvius birželio 14-ąją, sako, vežė pas baltas meškas. Nukeliavo pas jas daugelis. Tiesiai per Dangų. Žvelgė į likusiuosius žemėje nuo Didžiosios Lokės uodegos, supdamiesi ant apversto vežimo krašto vaikai, seneliai, tėvai. Gal ir gerai žvaigždyne apsigyventi, kai žemėje žmonėms pasimaišo protas ir aptemsta akys. Ten iškeliavo per tris šimtus tėtės bendraamžių, kartu gyvenusių Makato barakuose. Kai žiūriu į Žvaigždyną, pirmiausia išgirstu traukinius.

III

Man patinka traukiniai. Garsas, kai sustoja, duslus bildesys, kai prikabinami vagonai, greitėjantis ritmas, kai jie pajuda. Vaikščiodavau peronu, klausydavausi. Į muziką nepanašu, greičiau į krintančius ir vėl kylančius akmenis, kurių nesimato. Ratai iš lėto sukasi, vis greityn, greityn ir pasileidžia bėgte. „Tū–tū!“ – surinka pretenzingu balsu, leisdamas iš kamino garą, ir, tarsi vejamas vaikas, nulekia bėgiais, palikdamas įkaitusią geležį.

Nepatinka uždaros patalpos. Prieš užmigdama, tėvų prašydavau: „Neuždarykite durų, palikite mažą tarpą, kad matyčiau degančią šviesą.“ Kartą, klausydamasi gidės pasakojimo giliai po žemėmis esančiose kalnų olose, išvydau besisūpuojančius stalaktitus ir suvokiau, kad privalau tuoj pat bėgti iš čia, surasti išėjimą. Nes manęs neliks. Suvokiau, jog yra kažkas daugiau, ko nežinau. Tai buvo dar viena tremtinės senelės ir tėčio istorija.

Skundikai, kokių turi visos nacijos, bendruomenės ir netgi vienas draugiškas kiemas, pranešė apie pabėgusią iš tremties Juliją. Ją su sūnumi pasodino į kalėjimą. Praėjo savaitė, kol išaiškėjo, kad tėtis nepilnametis, jį paleido. Senelė kalėjo dar metus. Tą savaitę, kurią vaikas praleido su filosofijos ir kitų mokslų nestudijavusiais kalėjimo tvarkdariais, jis matė, kaip šie tampydavo už plaukų moteris ir elgėsi su jomis taip pat, kaip mongolų totorių ordos, užklysdavusios į svečias šalis. Apie tai tėtis užsimindavo, tačiau visko nedrįso pasakot savo vaikams.

Trisdešimt metų tyrinėjusi genocidą išgyvenusių žmonių problemas, prancūzų profesorė Anne Ancelina Schützenberger 1997 metais pateikė apibendrinančius rezultatus. Jie leidžia teigti, jog patirtos protėvių, tėvų traumos gali būti paveldimos genetiškai. Jas labiausiai jaučia pirmoji karta po genocido. Svarbu žinoti kuo daugiau – tai pagrindiniai vaistai. „Paslaptis yra visada prob­lema“, –­ sako A. A. Schützenberger. Ir išaiškina, jog daug geriau žinoti tiesą, netgi karčią, gėdingą ar tragišką, negu ją slėpti. Nes tai, kas giminėje slepiama, artimieji nujaučia. Ir toji paslaptis tampa didesne trauma, negu pasakyta tiesa.

Skaitydama profesorės tyrinėjimus, verpiau planus, kaip čia su ja susitikti? Vieną dieną kolegė atnešė jos knygą svetima kalba. Net į Nicą (ten ji dėsto) vykti nereikėjo, turiu „ją“ ant savo stalo. Išmokė suvokti save pačią, nes po tėvo išėjimo pradėjo dygti nauji nepažinto skausmo daigai. Nicos universiteto profesorė teigia, jog turi pasikeisti keturios kartos. Ir jeigu per tą laiką nebus karo, bado, maro ar kitų tragedijų, ateis išsivadavimas. Gyventi tai žinant yra lengviau. Netgi lengva.

Kada būna sunku? Kai sutinki žmones žuvų akimis. Joms kalbi, o jos žiba tarytum dvi įkypos stiklinės, žodžiai atsimuša lyg į užvertus langus ir nukrinta po kojomis.

– Eik per galvas, nežiūrėk kitų, kitaip per tave pereis. Aš taip darau, nes seniai sutrypta būčiau, – moko pažįstama, kurios tėvas visuomet švęsdavo „dienj pobiedyj“.

Ačiū nors už tai, kad nepasiūlė eiti, kaip sakė vienas komunikacijos profesorius, per lovas.

Esminis skirtumas: sovietmečio herojai buvo išaukštinti, o daugelio jų palikuonys, kaip reta, demoralizuoti. Tremtiniai buvo tie, kurių neturėjo būti, ir todėl jų palikuonys, kaip reta, turėjo stiprų troškimą gražiai gyventi. Tai nėra šimtaprocentinė, tačiau beveik taisyklė. Nes kas kitiems buvo įprasta, daugeliui tremtinių ir jų vaikų atrodė nepasiekiama, nedrąsu siekti.

Aktyvi graži ponia su perlų vėriniu ant kaklo piktinasi valdžia ir įstatymais. Kai ji beria pro dailias lūpas tiradą priekaištų Seimui ir Vyriausybei, sakau:

– Džiaukis, nes buvai įžymi, tauta tavimi pasitikėjo.

– Tie laikai buvo geri, o dabar – kas dabar vyksta?

– Dar geresni. Europos Sąjungoje esame, NATO. Nesipiktink, pasidžiauk tuo, kas gera. Matai, kokia laimė tau teko.

Nuo gero gyvenimo pavargstama. Rusijos turtuoliai į kalėjimus prašosi, kad subalansuotų emocijas nuo pertekliaus. Kiti į Černobylį vyksta, nes išsikankina auksiniuose apartamentuose, dingsta emocijos, o jų stygius, sako, prišaukia ligas. Mirties zonoje dar liko radiacijos, tad „gerasis“ psichikos sudirginimas garantuotas.

IV

Tėvas iškeliavo, kai Grįžulo Ratai buvo patys ryškiausi – rugpjūtį. Prieš savaitę sėdėjau ant lovos krašto ligoninėje.

– Kai mirsiu, tu neverk. Nieko baisaus.

– Ar tu nepyksti ant nieko? – paklausiau, akimis durdama į šalia gulintį rusakalbį.

– Nepykstu, – atsakė ir šypsojosi.

Toks buvo mūsų paskutinis pokalbis.

Tą naktį, kai Alytaus kurorte netoli Nemuno jis ilsėjosi, pasipuošęs šaulio uniforma, šalia esančiame stadione koncertavo roko grupė „Boney M“. Ko jie atvyko į Alytų? Sėdėjau šalia ir prisiminiau: vaikystėje jis prašė, kai mirs, nekviesti dūdų orkestro, tegu groja „bitlai“. Pušų vainikais nuo stadiono atbėgantys roko garsai netrukdė gedėti ir nė viena tetulytė nesipiktino.

Ankstų rytą ėjau per tuščią miestą, kuriuo tūkstančius kartų vaikščiojome drauge. Žvilgsniu drėkinau „Dainavos“ kino teatro iškabą, kuriame žiūrėdavome Louis de Funesso prancūziškas komedijas.

Įėjusi radau tylą. Drovi ryto saulė ilsėjosi ant tėčio veido. Buvome dviese. Už lango dūko paukšteliai, kvepėjo rudeniu – jis prasideda su mano gimtadieniu, rugpjūčio 15-ąją, Mergelės Marijos į Dangų ėmimo dieną, kurią Dievas parinko man ateiti, tėčiui – išeiti. Atsisėdau prie giesmininkų stalo ir rašiau. Apie tėtį, jo gyvenimą, – apie jį turėjo papasakoti atsisveikinant kunigas kitą, paskutiniąją jo žemiškos kelionės dieną.

Mama dar ilgai ant kapo laikė vainikus. Ypač tą, su užrašu „Lietuvos aido“ bendradarbiai. Jį atsiuntė redaktorė, kuri 1941 m. birželio 14 d. taip pat išriedėjo į Sibirą. Nežinau, ar viename vagone, jų buvo daug.

V

Birželis žalias ir gaivus. Galiu eiti žiūrėti traukinių, nuvykti į tą vietą, iš kurios prieš 68-erius pajudėjo penkerių metų šviesiaplaukis berniukas, padovanojęs suvokimą – „geriausi draugai yra knygos“.

Turiu jų daug. Šiais metais užmiegu su Viktoro E. Franklio „Žmogumi, ieškančiu prasmės“. Žmogaus sielos pažinėjas, atsisakęs Amerikos vizos ir pasirinkęs solidarų kelią kartu su Vienos žydais į koncentracijos stovyklą, siūlo remtis padoriais žmonėmis. Ir priduria: „Tiesa, kad padorūs žmonės sudaro mažumą. Negana to, jie visada liks mažuma. Ir vis dėlto aš tame matau iššūkį – prisijungti prie mažumos.“

Šį mažuma turbūt ir yra artimiausia, nors ją kažin ar gins pasiaukojusi mažumų klausimams profesorė Marija Aušrinė.

...Padėjusi Franklį šalia, kasvakar išjungiu šviesą ir einu prie lango. Vaikų aikštelėje tuščia, o danguje, kaip visada, spindi Grįžulo Ratai. Nė vieno iš Makato vaiko Šiapus jau nebėra. Jie tipena aukštai, Didžiaisiais ir Mažaisiais Ratais, perėję Devynis pragaro ratus žemėje.

Dieną čia susirenka neabejotinai padori bendruomenė – vaikai su auklėm ir mamom. Laksto žole, juokiasi sūpuoklėse, vaikosi mažus šunis, nepanašius į Kazachijos stepių Šariką.

Grįžulo Ratus tuomet būna ištrynusi saulės šviesa. Tik niekur jie nedingsta, nė vienai astronominei sekundei. Vaikai to nežino, jie dar nelankė mokyklos, visą Dangų ir Žemę jie dar tik patirs.

Kai pradeda lyti, mamos jiems išskleidžia skėčius.

 

Skaitytojų vertinimai


53536. amigo2009-06-15 20:31
geras tekstas, nuosirdus, itaigus, man sukele prisiminimu apie mano teva, kuris nieko nieko mums vaikams nepasakojo apie lageri ir kodel ten buvo pasodintas... kai suzinojau viska veliau, man nebuvo jokios traumos - buvo nuostabu, idomu, as tevu didziavausi, ir nesmerkiau kad taip ilgai tylejo, supratau, kodel maziems nieko nepasakojo...

53580. pl :-) 2009-06-17 18:55
Puikus tekstas

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 12 
5:51:08 Dec 20, 2010   
Apr 2008 Aug 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba