APIE DAILININKĘ IR MAMĄ

Tiju Enė Vaivadienė. „Mano kapitalas“. 2002. Žalvaris, aliuminis

Gegužės 3–20 d. Šv. Jono gatvės galerijoje veikė Tiju Enės Vaivadienės (1933–2005) metalo plastikos paro­da. Tiju Enė Vaivadienė 1956 m. baigė Estijos valstybinį dailės institutą (dab. Estijos dailės akademija), kur studijavo metalo plastiką. Nuo 1958-ųjų su sutuoktiniu architektu Anicetu Vaivada gyveno Kaune. Dailininkė yra sukūrusi per trisdešimt monumentaliosios ir dekoratyvinės metalo plastikos kūrinių eksterjeruose ir interjeruose. Reikšmingiausi jų – Kauno kavinės „Tartu“ interjere (architektas A.Vaivada; 1962), Tytuvėnų žemės ūkio technikume (1974), Utenos alaus kombinate (1977), Kauno akademinėse klinikose (1980), „Litekso“ administraciniame pastate (1982), Kelių projektavimo institute Kaune (1983), Naujosios Akmenės ligoninėje (1984). Be to, ji nuolat dalyvaudavo parodose Lietuvoje, Maskvoje, Taline, kituose Estijos miestuose, personalines parodas surengė Kaune (1986 ir 2004 m.), Tartu (1989 m.). Devintojo dešimtmečio pabaigoje Tiju Enė Vaivadienė atsidėjo kamerinei metalo plastikai. Su parodos iniciatore dailėtyrininke PILLE VELJATAGA kalbasi RITA MIKUČIONYTĖ.

Jūsų Mama, Tiju Enė Vaivadienė, yra viena pirmųjų profesionalių metalo dailininkių Lietuvoje. Kaip kilo idėja surengti jos parodą?

Rengdama Mamos atminimui skirtą parodą sostinėje, visų pirma norėjau čia išsamiau pristatyti jos kūrybą. Apie konkrečią datą negalvojau. Skubintis surengti parodą skatino kūrinių laikymo keblumai. Nepalakuotas varis bei žalvaris turi būti laikomas sausoje patalpoje, nešildoma patalpa netinka. Prieš parodas drauge su Mama kūrinius valydavome, poliruodavome, tad, laikui bėgant, vis sunkau būtų išsaugoti tinkamą eksponuoti jų pavidalą.

Kitas motyvas – didelę Mamos kūrybos dalį sudaro monumentalieji ir dekoratyviniai kūriniai interjerams bei eksterjerams. Daugelio likimas man kol kas yra nežinomas – bandau aiškintis per rajonų savivaldybių kultūros skyrius. Rengdama parodą, norėjau visuomenei pristatyti ir Tiju Enės Vaivadienės, kaip monumetalistės, kūrybą, taigi padariau stendus, kuriuose eksponuojamos nuotraukos. Monumentaliosios dekoratyvinės kūrybos palikimo klausimas yra labai aktualus, nes, pasikeitus pastatų šeimininkams, daugelis kūrinių žūva. Griaunant pastatą ar keičiant interjerą, kūrinys gali atsidurti tarp statybinių šiukšlių, kaip kad nutiko vienam Kaune buvusiam kūriniui. Jį suskubome parsivežti.

Kūrybos palikimo išsaugojimas kelia daug rūpesčių daugeliui menininkų ir jų artimųjų. Koks kamerinių Tiju Enės Vaivadienės darbų likimas?

Kameriniai Mamos metalo plastikos kūriniai kol kas liko jos bute, bet kaip bus ateityje? Kelis darbus šiai parodai mielai paskolino Estijos ambasada Lietuvoje. Dailės muziejuje yra septintojo bei aštuntojo dešimtmečio kūrinių, kurių šioje parodoje nusprendžiau neeksponuoti.

Kaip formavote ekspoziciją?

Kolekciją sudariau iš kelių pastarųjų dešimtmečių kūrinių. Žinojau, kad jiems eksponuoti tiktų būtent ši Šv. Jono galerijos salė – jaukios proporcijos, deramas apšvietimas. Esu labai dėkinga metalo dailininkei Laimai Kėrienei, kuri padėjo parengti ekspoziciją.

Koks yra Tiju Enės Vaivadienės monumentaliųjų ir kamerinių kūrinių santykis? Gal galėtume apibūdinti jų stilistiką, savitumą?

Mama atėjo į meninį gyvenimą šeštojo dešimtmečio pabaigoje–septintojo pradžioje, kai po socrealizmo kanonų į Baltijos šalių dekoratyvinę dailę sugrįžo dekoratyvumas, plito architektūros ir dailės sintezės idėjos. Monumentaliajai Mamos dekoratyvinei kūrybai apibūdinti tiktų tektoniškumo, lakoniškumo sąvokos. Siekta santarvės su architektūra, kuriai tais laikais buvo būdingos nesuskaidytos erdvės, lygios plokštumos. Monumentaliąją dailę Mama kūrė iki 1990-ųjų. Vėliau nebebuvo valstybinių užsakymų, meno rinkoje įsitvirtino kita karta, be to, ir amžius, sveikata, vyro mirtis...

Kamerinėje kūryboje labiau pasireiškė laikmečio tendencijos: septintajame dešimtmetyje – geometrinė stilistika, aštuntajame, devintajame – organinių formų parafrazės. Pastarųjų dešimtmečių kūryba, kurioje siekiama ne tik dekoratyvumo, man regis, yra gimininga „nuotaikos peizažo“ žanrui. Pasikartojantiems ikonografiniams motyvams (paukščio, jūros, saulėlydžio, kalnų, žaibo nutviekstos laukymės) suteikiamas semantinis krūvis, jie tampa dvasinių būsenų reiškėjais. Paskutinieji penkeri metai Mamai buvo iš tiesų kūrybingi. Surengtos parodos Estijos ambasadoje Vilniuje; Lietuvos ambasados Estijoje suorganizuota trijų Lietuvoje gyvenančių estų dailininkų paroda, kuri apkeliavo prestižinę „Estonia“ koncertų salę ir Dolores Hoffman galeriją Taline, Rakverės, Narvos, Pernu miestus; daugeliu naujų kūrinių papildyta jubiliejinė paroda Kaune. Per šiuos metus sukurti dvasingumu paženklinti darbai: subtilūs, lyriški „Laiveliai“, „Tolumos“, „Saulė“, romantiškas „Portretas su drugeliais“, ekspresyvi „Banga“.

Kokius dviejų – estų ir lietuvių – dailės mokyklų bruožus išskirtumėte Tiju Enės Vaivadienės kūryboje?

Iš estų taikomosios dailės mokyklos Mama, pati būdama estė, paveldėjo skoningumo, elegancijos poreikį. Romantiškos bei dramatiškos gaidos, matyt, sietinos su lietuvių menu. Iš pasaulinės dailės mėgo Renesansą, vartydavo ir Rytų meno albumus, modernizmo dailėje jai imponavo secesija.

Parodoje matėme metalo plastikos kūrinius iš vario, aliuminio, žalvario. Skiriasi jų spalva, faktūra. Gal galėtumėte trumpai pakomentuoti technologinius niuansus?

Kamerinėje metalo plastikoje naudojama mišri autorinė technika – kalinėjimas, ėsdinimas, graviravimas. Kaitinant varį išgaunami raudonos atspalviai; žalvaris būna ir sodriai auksinis, ir rusvas, žalsvas. Sieros ir potašo mišinio oksidu pajuodintas vario arba žalvario paviršius, kur reikia ir kiek reikia, pravalomas švitriniu popieriumi. Metalo plastikai svarbus yra apšvietimas, nes vienaip šviesoje švyti poliruotos, kitaip – švitriniu popieriumi nušveistos vietos. Iškilus ar įgilintas reljefas išgaunamas kalinėjant, faktūros – ir ėsdinant, ir graviruojant. Aliuminis yra neplastiškas, neparankus kalinėti, bet graviruojant galima išgauti įspūdingą tekstūrą. Kad neprarastų vizualinio „gilumo“, metalas nedengiamas laku. Monumentalieji darbai yra nulakuoti ir atmosferos poveikio nebijo. Atliekant didžiulius, keliasdešimties kvadratinių metrų ploto kūrinius, nesudėtingas vietas darydavo pagalbininkai – ir saviškiai, ir samdyti. Ir man teko kalinėti, kvėpuoti rūgščių garais bei valant kylančiomis vario dulkėmis. O kiek teko Mamai – sunku apsakyti, nes respiratoriai buvo labai nepatogūs, ryšėdavome skareles...

Mama dirbo tykiai, nekalbėdama apie vadinamuosius „kūrybinius išgyvenimus“. Suprantama, monumentaliųjų kūrinių sumanymus aptardavo su savo vyru, architektu. Pastaraisiais metais kartais parodydavo man kamerinių kūrinių eskizus. Jos orumas ir kilniadvasiškumas lėmė meninio pasaulėvaizdžio nuosaikumą bei subtilumą. Gal būtent netektis paskatino man labai patinkantį paskutinį Mamos kūrinį „Skrenda“ (2004 m.) interpretuoti kaip gyvenimo kelio metaforą. Nedidelėje, iš šonų vario rėmais įrėmintoje plokštumoje pavaizduoti skrendantys paukščiai yra išdėstyti ir ant įrėminančios dalies – regis, į skirtąją kelio atkarpą jie atsinešė kažką iš praeities ir kažką palieka ateičiai.

Ačiū už pokalbį.