Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-02-09 nr. 3129

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Kazys Bradūnas.
VILNIAUS BAROKAS ŠV. PETRO IR POVILO BAŽNYČIOJE
77
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• VALDAS OZARINSKAS ANT PSICHOANALITIKO KUŠETĖS10

DATOS 
• Mykolas Karčiauskas.
BERNARDO BRAZDŽIONIO SUGRĮŽIMAS Į STEBEIKĖLIUS
• Valentinas Sventickas.
KĄ PRISIMINIAU APIE BERNARDĄ BRAZDŽIONĮ
2
• Ričardas Šileika.
LRS SUVAŽIAVIMO TRUPMENOS
6

KNYGOS 
• „MALONĖS AKROBATIKA“
• „ŠVENTO VITO ŠOKIS“
• „KARŪNOS SPINDESIO APAKINTI“
• „DEBESŲ KNYGA“
• Imelda Vedrickatė.
„SKĖRIŲ PUSRYČIAI IR ŽIBUČIŲ VAKARIENĖ“
• Jūratė Sprindytė.
TREMČIAI – SAPNŲ IR PASAKŲ KODAS
1
• Renata Šerelytė.
SAPNŲ LIUDIJIMAI
• NAUJOS KNYGOS
• PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS
• LITERATŪRA VS MAKULATŪRA3

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
LEMTOJI GALIA
• Asta Pakarklytė.
„GÖSSER“ IR „SINGER“ SIMBOLIKA
8

DAILĖ 
• VAKARŲ LIETUVOS AKVARELĖ
• Jurgita Ludavičienė.
AUTOPORTRETAS GALERIJOS INTERJERE

TEATRAS 
• JULIJA SKURATOVA IR JOS TEATRAS2
• Ridas Viskauskas.
KAUKIŲ ŽAVESYS IR KLASTA
• KVB TEATRAS KVIEČIA VAIKUS1

POEZIJA 
• Vytautas P.Bložė.
KAD VĖJŲ NENDRĖ PALŪŽTŲ? – TAI NEĮMANOMA
8

PROZA 
• Kotryna Kazickaitė.
NE, NIE-KO
2

VERTIMAI 
• Jakovas Churginas.
ŠMELKIS IŠ CFATO
2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• MINEAPOLIS–HANOJUS–VILNIUS1
• Edvardas Rimkus.
VŠĮ „VILNIUS – EUROPOS KULTŪROS SOSTINĖ 2009“ PRISTATĖ PROGRAMĄ „CULTURE LIVE“
1

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
 Kristina Pipiraitė.
APIE ATOSTOGAS IR KIČĄ: BIRUTOS KERVĖS SODYBA NIDOJE

AKTUALIJOS 
• Robertas Keturakis.
KALBA LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS SUVAŽIAVIME
2
• KVIEČIAME Į KONFERENCIJĄ

KRONIKA 
• KAIP DANGUJE, TAIP IR ANT ŽEMĖS
• PASKIRTOS VYRIAUSYBĖS KULTŪROS IR MENO PREMIJOS1
• PASIKIKENKIME3

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS POILSIO PARTIJOS PREZIDIUMO PAREIŠKIMAS6
• Tezaurus Vilensis (Visiškas nevykėlis).
PASAULIS NEDĖKINGAS
• Liudvikas Jakimavičius.
REPAS
25

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS

APIE ATOSTOGAS IR KIČĄ: BIRUTOS KERVĖS SODYBA NIDOJE

Kristina Pipiraitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglės Meištaitės nuotraukose: Birutos Kervės sodyba Nidoje (Latvija), 2006

Atostogos ir kičas – tai XXI a. monolitas, kurio plitimo neriboja nei valstybių sienos, nei jų kultūrinis išsivystymas, nei tradicijos. Kičo veikimo principas primena virusą: pasiskiepijus nuo vienos jo formos, negali būti tikras, kad liksi „sveikas“.

Paprastai kičo terminas vartojamas išskirti meno objektams, kurie laikomi nepilnaverte egzistuojančio stiliaus kopija. Kičas – banalaus turinio ir stiliaus kūrinys. Sąvoka atsirado XIX–XX a. sandūroje ir sietina su vokišku žodžiu „verkitschen“ (pusvelčiu parduoti). Pagrindinis kičo vertinimo kriterijus – amatininkiškumas (atlikimo kokybė). Tačiau kičas jau senokai nebetelpa šiuose rėmuose ir laikytinas buko, paviršutiniško, vartotojiško gyvenimo simboliu.

Kičo kaip meno stilius esmė – sąmoningas neigiančių ir ironizuojančių daiktų kūrimas. Čia kičo elementai (tiražavimas, pigumas, temų banalumas) vartojami kvestionuojant abejotinas visuomenės, kurioje gyvename, vertybes, o kartais ir problemas. Kičui dailės galerijoje privalomas estetinis kodas žiūrovui: galerija atlieka „rėmelio funkciją“, įpareigojančio, anot J. Fiske’s, „iššifruoti tai, vartojant meno reikšmes“.

Bandant klasifikuoti kičą, galima būtų išskirti keletą jo tipų:

a) bandymas afišuoti prabangą. Tokios rūšies puikus kičo pavyzdys galėtų būti garsaus prancūzų dizainerio Philippe Starcko juokingi nykštukai (panašūs į parduodamus turguose), laikantys stalą.

b) skurdo kičas, turintis daug bendro su gatvės grafitais bei pankų pasaulėžiūra. Čia dominuoja pigios medžiagos – polietilenas, sąvartynuose rasti daiktai, aerozoliniai dažai, ryškios spalvos. Tokio tipo kičui būdinga agresija, užgožianti ironiją.

c) pasidaryk pats. Tai vadinamojo liaudies meno estetika, grindžiama kiekvieno žmogaus kūrybiniu potencialu ir grožio supratimu arba skoniu. Visų pirma tai saviveikla. Tačiau kartais ir ji būna stilinga bei tinkama. Toks kičas labiausiai mėgstamas ir paplitęs provincijose: iš saldainių dėžutės viršelio su lietuvaite padarytas paveikslas blizgančios folijos rėmeliais, tiražinės gamybos šventųjų skulptūrėlės, plastmasinės gėlės ir panašiai.

Kasdienybėje susidūrus su kiču, pribloškia paradoksalus neatitikimo efektas: objektai, banalūs mene, nėra banalūs gyvenime. Tikrovėje tai tiesiog gražus vaizdas: ežeras, plaukiojančios gulbės ir besileidžianti saulė. Dar – prie jo namelis su terasa, „graži žmonelė, šunelis prie klėties“. Šis paradoksas patvirtina, kad menas ir mūsų regimoji kasdieniška tikrovė yra skirtingos sferos, kuriose galioja skirtingi dėsniai... (Tai galėtų būti gidės monologas autobuso priekyje).

Taigi apie atostogas. Kadangi derlingiausiai kičas veši pramoginių žanrų bei viešųjų rekreacinių erdvių terpėje, jis labai dažnai įsikuria ten, kur siekiama pigaus ir greito išorinio efekto: kavinių, barų, pakelių užeigų interjeruose, šou programose, pasirodymuose. Šioje nuolat skubančių vartotojų, turinčių analogiškų tikslų (už minimalias sąnaudas gauti maksimalų rezultatą, neįpareigojantį skverbtis į gylį) tręšiamoje dirvoje, jis pasižymi atstumiančiomis panaudotomis pigiomis medžiagomis, turiniu, funkcija bei neišvengiamumu: pigus ir per saldus blizgėjimas nesuteikia interjerui jaukumo, nepagerina seno pašildyto maisto (jei tokio dar likę), prasta aparatūra sklindantys triukšmai trukdo susikalbėti, erzina tuo, kad beveik neįmanoma rasti erdvės, kur nebūtų vienokių ar kitokių kičo apraiškų. Vienas geriausių tokio kičo pavyzdžių galėtų būti Basanavičiaus gatvė Palangoje.

iliustracija

Tuomet, kai dauguma lietuvaičių ilsėjosi pajūry, būgštaudami, kad Lietuva ne guminė, bei nenorėdami uosti šlapimo smarvės nuo jūros, apie kurį gandas jau buvo pasiekęs sostinę (o šlapimą juk reikia kažkur „padėti“, ypač žinant, kad lietuviai pagal statistiką antroji tauta ES pagal suvartojamą alkoholio kiekį), patraukėm į latviškąją Nidą. Bildant dulkančiais žvyrkeliais, netikėtai išvydom vaiduokliškai ryškią sodybą, plevėsuojančią įvairiaspalvėm virvėm ir plūdurais. Pirmoji šovusi mintis – saulės smūgis. Tačiau ne: artėjant miražas neišnyko. Tai reali Birutos Kervės sodyba, kurios šeimininkė jau daugiau nei dešimt metų renka viską, ką išmeta jūra.

Anot autorės, viskas prasidėjo nuo kelmo-staliuko: išėjo vieną rytą Biruta į kiemą ir pasirodęs jai tas kelmas baisiai neišvaizdus. Sumaniusi jį padailinti, galbūt tenkindama pabėgimo nuo negražios kasdienybės tikrovės poreikį, B. Kervė prisirinko pajūry įvairiaspalvių plastmasinių kamštelių ir apkalė tą kelmą spalvingomis gėlėmis. Dabar po visą sodybą išmėtytos puošmenos iš plūdurų, inkarų, medžio šaknų ir įvairiausių buitinių reikmenų. Rėkiančių spalvų plastmasinės gėlytės, virvagaliai, nublukę kažkuomet ryškiaspalviai plūdurai nenatūraliai išsišoka iš ramaus kolorito kraštovaizdžio, iš tolo moja praeiviui, kad šis nepraeitų, sustotų, aplankytų praskaidrindamas sodyboje susikaupusią vienatvę. Tarytum iš tolo savo pamėkliškom galūnėm ji siūbuoja istoriją apie žmogiškojo ryšio svarbą ir unikalumą, kurio negali atstoti jokie pakaitalai, net gamta, kad ir kokia nuostabi ji būtų. Pasakoja apie tai, kad ji nepajėgi užpildyti tuštumos, noro būti pastebėtam ir vertinamam. Tokie pirminiai pamąstymai išblėsta, kai, užsukus į šį mirgantį agregatą dūšioms gaudyti, tenka nupirkti porą autorinių butelių su spalvotu smėliu. Tuomet Biruta maloniai sutinka leisti apžiūrėti savo gaudykles ir viskas atsistoja į savo vietas, o sodyba jaukiai susirango sąvokoje „kičas“.

Funkcionalios sodybos dalys – durys, sienos, tvorų šonkauliai, džiovyklos – nukabinėtos erzinančiai veikiančiais asambliažais, kurie išryškina vieną iš jam būdingų bruožų – „šiukšliškumą“: Biruta Kervė naudoja ne šiaip dėvėtus, o sunykusius, „degradavusius“ daiktus, kurių „galiojimo laikas“ pasibaigęs. negrabiai surinkti, sujungti, sumontuoti tarpusavyje skirtingų medžiagų radiniai ritmiškai tuksena savo vienodai apsitrynusį nefunkcionalų (jei funkciją laikysime estetiškumą) saldumą ir deklaruoja prastą, tačiau nuoširdų skonį, atitinkamą tvarką (nors galėtų jos ir nebūti), visagalį grožio kultą bei nepaliaujančiai veikiančios reklaminės injekcijos kryptingumą. Juk visa tai dar visai neseniai buvo pirkta, dėvėta, tuo džiaugtasi.

iliustracija

Neaprėpiamam informacijos kiekiui prašantis nukreipti žvilgsnį nuo savo vidaus ir susilieti su lėkštu vartotojišku bangavimu, kiek pakeitus žiūrėjimo rakursą, ši saviraiška stimuliuoja mąstymą apie būtį: atsitraukus su pasišlykštėjimu pastebi savos paties egzistencijos tuštybę, jos ryškų trapumą ir laikinumą. Birutos Kervės sodyba suteikia galimybę pažiūrėti į kičą kaip fenomeną: tai tarsi skaidrus skritulys, pro kurį gali matyti adresatą ir adresantą. Tai, ką sociumas duoda individui, ir tai, ką individas su juo daro bei ką reprodukuoja. Informacijos gausa, nesugebėjimas atsirinkti, tempo greitumas niveliuoja individualumą, gamindamas universalų vertybių, skonio, estetinio supratimo veltinį. Tuomet visai „natūraliai“ ant tvarto sienos atsiranda trivialios plastikinių kamštelių mandalos, primenančios reklamuojamos suknelės audinio raštą. Ant kitos sienos gali tarsi parduotuvėje apžiūrėti eilę po vieną sukabintų batų, prisiminti, kada tokie buvo madingi ar net pasimatuoti.

Atokiau žolėje tupi tarytum pasislėpusi likusi savastis, užkoduota į antropomorfines figūras (ar greičiau skulptūrai būdingas formas), nupieštomis arba kamštukinėmis išplėstomis, baimės pilnomis akimis. Siurrealistiškos ir atstumiančios, silpnos ir rėkiančios, tuo pat metu labiausiai prikaustančios žvilgsnį savitumu. Keisti personažai, tarytum išsikapstę iš tamsiosios asmenybės pusės, primena archetipinius įvaizdžius. Negrabūs, mutavę ožiai, gaidžiai, velniai, grėsmingi ir baikštūs, pastirusiais medžio šaknų plaukais primena sunykusį „aš“, kuris dabar toks menkas ir apgailėtinas, bijantis, kad jį kas nors pastebės, ir tuo pačiu bijantis pats savęs.

Televizinė bei laikraštinė realybė ir propaganda nesustodama sukasi tarsi galingas volas, siekdama išlyginti smegenų išvingiavimus. Sunku prieš jį atsilaikyti. O kartais, visą dieną prasisupus dideliu greičiu besisukančioje „privalau“ karuselėje – nesinori. Arba tiesiog nebeišeina. Masinės kultūros vežimas vis sparčiau rieda kičo link. Fiziškai ir psichiškai trokštantis tiesiog „daryti nieką“ individas nukritęs ištiesia kojas. Turinys palauks. Reikia atostogauti...

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 12 
2:53:57 Dec 13, 2010   
Dec 2009 Dec 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba