Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-05-30 nr. 3192

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Viktoras Rudžianskas.
SVEIKINAME ŠIŲMETĮ POEZIJOS PAVASARIO LAUREATĄ!
56
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI2
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Agnė Macaitytė.
„DEKALOGAS“, ARBA DIALOGO STOKA
1

POEZIJOS PAVASARIS 
• Mykolas Karčiauskas.
POEZIJOS ATLAIDAI
1
• Benediktas Januševičius.
ATSARGIAI – POEZIJA!
6
• TARPTAUTINIS POEZIJOS FESTIVALIS POEZIJOS PAVASARIS 2008

TEATRAS 
• Salomėja Burneikaitė.
KAIP AUGA BALIO LUKOŠIAUS „MOLINUKAS“
• „LĖLĖS“ ĮKŪRĖJO BALIO LUKOŠIAUS PAGERBIMAS
• Ridas Viskauskas.
IŠ LĖLININKŲ ŠVENTĖS PANEVĖŽYJE GRĮŽUS
• Indrė Stakvilė.
SPALVOTAS LIETUVIŠKAS JUOZAPO APSIAUSTAS

KNYGOS 
• „AUKSO LEGENDA, ARBA ŠVENTŲJŲ SKAITINAI“
• „DIENORAŠČIAI: 1978–2004“
• KITAS LIETUVIŲ PROZOJE“
• „DE PROFUNDIS“
• Ramūnas Čičelis.
LAISVO ŽMOGAUS ATVIRI NIUANSAI
 (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
„JEIGU KELEIVIS ŽIEMOS NAKTĮ…“
1
• ARTIS: „...IŠGYVENTI PILNATVĘ“

DAILĖ 
• Kristina Stančienė.
IŠ PILIŲ GYVENIMO
1
• Julija Petkevičienė.
AMŽINAS LAISVĖS TROŠKIMAS
1

PAVELDAS 
• Greta Žičkuvienė.
BALTIJOS ŠALIŲ RESTAURATORIŲ KONFERENCIJA TALINE

POEZIJA 
• JONAS ŽEMKALNIS15
• BIRUTĖ GLIAUDIENĖ2

PROZA 
• Nerijus Meškauskas.
TAVO YRA LABIRINTAI
1
• Nerijus Meškauskas.
FONTANŲ ARCHITEKTAI

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIŲ POEZIJA 
• MILOŠ ĐURĐEVIĆ2
• ANNE PORTUGAL
• PER-ERIC SÖDER
• WERNER SÖLLNER2
• JIŘÍ ČERVENKA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ŠOKIS PATIEMS MAŽIAUSIESIEMS

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Rimantas Gučas.
VILNIUI – GUGENHEIMO VEIDĄ!
24

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Aurimas Lažinskas.
ŠIANDIENINĖ DESADIŠKA LITERATŪRA
5

KRONIKA 
• ŠIRDIS ANT DELNO
• VYTAUTO KERNAGIO ATMINIMUI
• MEILĖS PAŠTAS1

DE PROFUNDIS 
• Jadvyga Černiauskienė, Kaimo rašytojų sąjungos narė.
PASTABĖLĖS
1
• ZOFIJA VIRGANAVIČIENĖ-SUBAČIŪTĖ1
• Rolandas Kaušas.
APIE DIEVĄ (4)
13
• RES LUDENTES/ŽAIDŽIANTYS DAIKTAI
• Voldemaras Zacharka.
MŪSŲ MEDIKAI
1

PARK@S 
• Petras Rakštikas.
APIE ŽVAIGŽDES
2
• Sigita Inčiūrienė.
15 ŠIAULIŲ DAILĖS GALERIJOS METŲ: MISIJA ĮMANOMA
1
• Gintautas Mažeikis.
KAIRYSIS KOMUNITARIZMAS IR ALTERNATYVUSIS PILIETIŠKUMAS
• Vigmantas Butkus.
PILIETIŠKUMO SERŽANTAS
• Sigitas Vaičiulionis.
II TARPTAUTINIS PRANO STEPULIO TAUTINIŲ INSTRUMENTŲ ANSAMBLIŲ FESTIVALIS-KONKURSAS
• Jonas Nekrašius.
TASMANIJA – OBUOLIŲ SALA

KNYGOS

(PA)SKAITINIAI

[skaityti komentarus]

iliustracija

Mažrimas, Aleksandras. ŽMONĖS, ŽAISKIME! – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

Autoriaus profesija sunkiai pasiduoda apibūdinama: ne visai literatūros kritika, nes labiau susijusi su tekste pateikiamų duomenų analize, ir ne visai bibliografija, kadangi A. Mažrimas vien faktų ir datų tikrinimu neapsiriboja. Analizuodamas kritinius straipsnius, susijusius su literatūra, kelis tokius pats yra parašęs. Daug dėmesio skiria populiariųjų leidinių – žinynų, enciklopedijų, meno istorijos vadovų, grožinės literatūros vertimų – kritikai, tačiau visada labai plačiai aptaria ne tik kūrinio atsiradimo kontekstą, bet ir įvairiausias „smulkmenas“, į kurias leidėjai ir net patys rašytojai neretai numoja ranka. Paskaičius jo straipsnių knygą, supranti, kodėl ji taip pavadinta: dažnas operuojantis žiniomis ir kitokia informacija nepaiso „žaidimo taisyklių“. Logiškai samprotaujant, jos turėtų būti visiems vienodos, kaip ir abėcėlės raidės.

Šias taisykles autorius suformuluoja taip: informaciją apie bet kurį asmenį dera dėstyti „ramiai, dalykiškai, nesistengiant jo karikatūrinti, juodinti“ (p. 63), kuo mažiau hiperbolizuoti ir liaupsinti, nes „visus paminėtus teiginius reikia pagrįsti, o ne jais švaistytis“ (p. 187), „neversti skaitytojo raustis kitose enciklopedijose, žinynuose“ (p. 334). Deja, dažnas leidėjas tingi konsultuotis su specialistais, vertėjas – ieškoti žodžių sinonimų, biografijos rašytojas – pasitikslinti informaciją. Užuot samdęs profesionalų „blusinėtoją“, įdarbins dar vieną rinkodarininką: aplinkui verda informacijos srautai, iš kurių taip patogu ką nors „sužvejoti“, greitai „iškepti“ ir patiekti net neparagavus, kas išėjo. Vienas autoritetas per daug pagražina, kitas vos mokėdamas kalbą puola versti, trečias jausmingu patetiškumu ir naivumu maskuoja iš kitų leidinių pešiojamus fragmentus, iš kurių kurpia padriką tekstą. Genialumo demonstravimas, bereikalingos pikantiškos detalės, puritoniškas moralizavimas, aklas kopijavimas iš užsienio spaudos taip pat kritikui nepageidautini.

Pats A. Mažrimas tekstus (istorijos, kritikos, eseistikos ir sociologijos mišiniuose) rašo vaizdingai ir sodriai. Juose visiškai nėra pagiežos, gero tono reikalaujamų tuščių komplimentų, populiarių kalbos ir mąstymo klišių bei abstrakcijų. Bet visada yra atsakomybė už savo žodžius, pagarba skaitytojui, smalsumas, dėmesys smulkmenoms. Knyga patiks visiems smalsuoliams, o leidėjams ir literatūros specialistams turėtų tapti privalomu skaitiniu.

Licalzi, Lorenzo. KO TU IŠ MANĘS TIKIESI? Iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. – V.: Tyto alba, 2008.

Graudulingas siužetas turėtų sukelti kilnius jausmus: pasakojama apie dviejų senukų, leidžiančių pas­kutines dienas senelių namuose (taip ir nesupratau, kuo šie skiriasi nuo senelių prieglaudos?), meilę. Kadangi daugiausia pasakoja tik buvęs fizikas Tomazas Perecas, „bjaurus ir piktas senis, ciniškas ir be iliuzijų, nepagarbus, surūgęs… „Misteris eik šiknon!“ (p. 81), tai tekstas labai šališkas ir perdėm emocionalus – visiška priešingybė išmintingai J. L. Sampedro „Etrusko šypsenai“. Būtų įdomu, jei prisimintų jaunystę, prabėgusią fašistinėje Italijoje, ar išsamiau papasakotų apie fiziko darbą, tačiau jis tik nepaliaujamai niurzga, įtarinėja aplinkinius visomis įmanomomis amoralumo formomis. Jo mylimoji Elena (smalsu, ar kas pasikeistų, jei ji būtų ne dvasinga balerina, o žemiška buhalterė?) egzistuoja jo šešėlyje kaip mandagus, paslaugus, švelnus „priedas“, perdėm idealizuotas, kad sukeltų didelį susižavėjimą. Kaprizingas, išlepęs senelis keikia likimą, aplinkinių netobulumą ir veidmainiavimą (žodis dažnai vartojamas, bet retai iliustruojamas konkrečiais pavyzdžiais), įrodinėja, kad Dievo nėra ir kad visų senelių vaikams rūpi tik jų palikimas. Tuo pačiu čia daug sentimentų, žiūrėjimo į žvaigždes ir tokių frazių kaip „ačiū už šiuos keturiasdešimt metų“ (p. 28). Nejučiomis peršasi mintis: įdomu, kaip jaustųsi šis amžinai nepatenkintas žmogus, jei patektų į kokio nors vienišo Lietuvos senelio kailį.

Antroje dalyje, kaip ir galima buvo tikėtis, veikėjas įtiki Dievą ir meilę, dar labiau idealizuoja Eleną ir svarsto ateities planus pabėgti iš senelių namų su keliais draugais. Šios dalies pasakotojas – jau nebe senukas, o jo nekenčiamas gydytojas, kasdien jį stebintis ir neparo­dantis nė vienos iš tų bjaurių savybių, kurios jam „pripaišomos“ pirmoje dalyje. Deja, planas nepavyksta, nes Perecas miršta. Trečioje romano dalyje gydytojas prisipažįsta, kad yra ir pirmos dalies autorius, kurią parašė remdamasis Tomazo užrašais, kad sudarytų savotišką autobiografiją. Tačiau autobiografija to nepavadinsi: toks pat chaotiškas „šokinėjimas“ iš temos į temą, besaikis dramatizavimas, verdančios emocijos, kaip ir silpname S. Veroneze’o romane „Praeities galia“. O blogiausia, kad rašytojas pabaigoje kažin kam prisipažįsta „pasiskolinęs“ pagrindinį personažą iš A. Camus „Svetimo“. Matyt, savo erudicijai ir vaizduotės galiai pademonstruoti. Žodžiu, mintys gal ir geros, bet išdėstytos labai skubotai ir padrikai: nei velnias, nei gegutė.

Vallejo-Naguera, Maria. SODO TYLA. Iš ispanų kalbos vertė Arvydas Makštutis. – V.: Vaga, 2008.

Tokius pasakojimus, kaip šis leidėjų nepelnytai išgirtas romanas, J. Cortazaras negailestingai išjuokia savo knygoje „Žaidžiame klases“. Viename iš pastarojo skyrių jis improvizuodamas kuria „tipiškai ispanišką“ tekstą: labai rafinuoto stiliaus, pakylėto tono, elegantiškai plepų, įmantrų pasakojimą apie niekuo neišsiskiriančios šeimos istoriją, kurioje viskas sureikšminama, nusipelno ilgiausių paaiškinimų, pastebimas mažiausias veikėjo mimikos pakeitimas ir visi įvykiai tragiškai egzaltuoti. Čia – būtent toks romanas: nežinia, kada vyksta veiksmas (iš kai kurių detalių galima spėti, kad apie 1920-uosius), nes jo erdvė, rodos, visiškai izoliuota nuo pasaulio. Nieko nesužinosime nei apie tai, kas vyksta šalyje, nei apie socialinę, juo labiau politinę situaciją – jaunai mergaitei, nuolat išsižiojusiai iš smalsumo, rūpi tik įvykiai šeimos dvare ir kaimynų laukuose. Ilgi, sudėtingos struktūros, nepriekaištingai išversti sakiniai vargina puošnumu, begaliniais neturiningais dialogais ir gausybe šiuolaikinių kalbos klišių. Būtent dėl jų pradedi įtarti, kad knyga parašyta tik kaip duoklė tradicijai, visi personažai jau kur nors matyti: despotiška meilių mergaičių motina nukopijuota iš L. Esquivel „Kaip vanduo šokoladui“, geraširdis tėvelis – iš pasakų apie gerą karalių, paslaptingasis „laukinis“ bernas, vadinamas „mano vaikinu“ – iš meksikiečių serialų.

Atrodo, visiems šiems veikėjams neduok pavalgyti, o duok pakalbėti. Ir būtinai sudėtingais, saldžiai puošniais tarsi vestuvinis tortas sakiniais, kurie ypač „žaviai“ skamba „laukinio“ lūpose: „...šis geraširdis žmogus, garbaus amžiaus našlys, yra didžioji jo vienišo gyvenimo paguoda, visada kilnus ir suprantantis vaikino meilę arkliams“ (p. 141). Kiekviena mergaitę dominanti intriga, kylanti dėl nuolatinės vaidybos puritoniškoje visuomenėje, smulkiai aprašoma keliolikoje puslapių, tad jau galima įsivaizduoti, kiek vietos užima sesers vestuvių dienos įspūdžiai. Visų tų seserų, pusseserių, tetulių, kaimynių, tarnų, vienuolių vardus jau nuo pirmų puslapių imi painioti, galva tinsta nuo visų tų „svaiginančių grožių“, „tyrų sielų“, „saldžių aistrų“, „nuodėmingų žvilgsnių“... Įsivaizduoju, kad ispanakalbėse šalyse tokios knygos dygsta kaip grybai po lietaus, nes jas rašyti turėtų būti labai lengva. Lietuvių skaitytojams, kurių žinios dėl nepakankamo vertimų kiekio apribotas G. G. Marquesu, J. L. Borgesu ir J. Cortazaru (neskaitant M. Cervantezo), knygą galima demonstruoti kaip puikų ispanišką grafomanijos pavyzdį.

Supervert. NEŽEMIŠKO SEKSO FETIŠAS. Iš anglų kalbos vertė Mykolė Lukošienė. – V.: Endendu, 2008.

Nepriekaištingai estetiškai apipavidalinta, keistai gudri knyga kažkuo primena neseniai išleistą jauno menotyrininko V. Klimašausko romaną „Alphaville“. Šį romaną taip pat parašė menotyrininkas, besidomintis filosofija, pornografija ir seksualumu, kaip viena žmonijos varomųjų jėgų. Tačiau čia panašumai ir baigiasi. Amerikiečių autorius (ar autorių kolektyvas) drąsiai ir šaltakraujiškai skraidina savo veikėją, šiuolaikinį markizą de Sadą, į tolimas planetas, kuriame pastarasis stebi keistus ateivių dauginimosi metodus, iš tikrųjų akivaizdžiai parodijuojančius žmonėms būdingas seksualinio elgesio keistenybes negailestingai ir nuosekliai hiperbolizuojant. Seksualumas yra galinga jėga, tad dėl teisės jį valdyti seniai varžosi įvairiausi Žemės gyventojų sluoksniai, atsiranda begalės tabu, iškrypimų (vien pavarčius Berlyno laikraščio skelbimų skyrelį priskaičiuotume apie 20), paslapčių ir kitokių dalykų, apie kuriuos vengiama kalbėti. Tai pavojinga valdžios struktūroms, todėl Žemės gyventojai vis daugiau domisi santykiavimu su ateiviais, siekdami verčiau užvaldyti Marsą nei pakeisti savo susikurtą sistemą.

Jei autorius pasirinktų tradicinį naratyvą, knyga taptų paprasčiausia antiutopija. Todėl pasirinko mediciniškai precizišką, moksliškai sausą, sarkastiškai negailestingą stilių ir tvarkingai suskirstė pasakojimą į skyrelius. Juose meistriškai analizuoja įvairių laikotarpių filosofinės minties apie nežemiškos gyvybės formas raidą, aprašo keliones pas ateivius, mediciniškai šaltai vadina tam tikras kūno dalis jų vardais (tiesa, žargonu) ir savaip interpretuoja popkultūros siužetus, tapusius tam tikrais fetišais, įsikalusiais į kolektyvinę atmintį. Reikia pastebėti, kad daugiausia kalbama apie Vakarus. Pakaitomis su vulgariuoju natūralizmu dėstoma loginė filosofinė mintis, „Futuramą“ primenantys vaizdai verčia skeptiškai susimąstyti apie fantastikos žanrą, pasitaiko ir įdomių pastabų apie žemiečių (atsiprašau – vakariečių) visuomenę ir kultūrą, kur gamtos ir natūralumo – nė kvapo. Nepaisant to, kad civilizacijoje, kurios plėtrai čia nesipriešinama, sėkmingai gyvuoja striptizas, šou verslas, žiniasklaida, kriminalo estetika, sekso reikmenų parduotuvės ir daugybė kitokių jau įprastais tapusių išsigimimų, gali būti, kad lietuvių skaitytojams, vis dar ieškantiems literatūroje dvasingumo, knyga gali pasirodyti jei ne „išsigimėliška“, tai bent jau svetima.

ALEKSANDRA FOMINA

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 7 
2:24:25 Dec 13, 2010   
Apr 2008 Aug 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba