Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-05-30 nr. 3192

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Viktoras Rudžianskas.
SVEIKINAME ŠIŲMETĮ POEZIJOS PAVASARIO LAUREATĄ!
56
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI2
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Agnė Macaitytė.
„DEKALOGAS“, ARBA DIALOGO STOKA
1

POEZIJOS PAVASARIS 
• Mykolas Karčiauskas.
POEZIJOS ATLAIDAI
1
• Benediktas Januševičius.
ATSARGIAI – POEZIJA!
6
• TARPTAUTINIS POEZIJOS FESTIVALIS POEZIJOS PAVASARIS 2008

TEATRAS 
 Salomėja Burneikaitė.
KAIP AUGA BALIO LUKOŠIAUS „MOLINUKAS“
• „LĖLĖS“ ĮKŪRĖJO BALIO LUKOŠIAUS PAGERBIMAS
• Ridas Viskauskas.
IŠ LĖLININKŲ ŠVENTĖS PANEVĖŽYJE GRĮŽUS
• Indrė Stakvilė.
SPALVOTAS LIETUVIŠKAS JUOZAPO APSIAUSTAS

KNYGOS 
• „AUKSO LEGENDA, ARBA ŠVENTŲJŲ SKAITINAI“
• „DIENORAŠČIAI: 1978–2004“
• KITAS LIETUVIŲ PROZOJE“
• „DE PROFUNDIS“
• Ramūnas Čičelis.
LAISVO ŽMOGAUS ATVIRI NIUANSAI
• (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
„JEIGU KELEIVIS ŽIEMOS NAKTĮ…“
1
• ARTIS: „...IŠGYVENTI PILNATVĘ“

DAILĖ 
• Kristina Stančienė.
IŠ PILIŲ GYVENIMO
1
• Julija Petkevičienė.
AMŽINAS LAISVĖS TROŠKIMAS
1

PAVELDAS 
• Greta Žičkuvienė.
BALTIJOS ŠALIŲ RESTAURATORIŲ KONFERENCIJA TALINE

POEZIJA 
• JONAS ŽEMKALNIS15
• BIRUTĖ GLIAUDIENĖ2

PROZA 
• Nerijus Meškauskas.
TAVO YRA LABIRINTAI
1
• Nerijus Meškauskas.
FONTANŲ ARCHITEKTAI

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIŲ POEZIJA 
• MILOŠ ĐURĐEVIĆ2
• ANNE PORTUGAL
• PER-ERIC SÖDER
• WERNER SÖLLNER2
• JIŘÍ ČERVENKA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ŠOKIS PATIEMS MAŽIAUSIESIEMS

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Rimantas Gučas.
VILNIUI – GUGENHEIMO VEIDĄ!
24

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Aurimas Lažinskas.
ŠIANDIENINĖ DESADIŠKA LITERATŪRA
5

KRONIKA 
• ŠIRDIS ANT DELNO
• VYTAUTO KERNAGIO ATMINIMUI
• MEILĖS PAŠTAS1

DE PROFUNDIS 
• Jadvyga Černiauskienė, Kaimo rašytojų sąjungos narė.
PASTABĖLĖS
1
• ZOFIJA VIRGANAVIČIENĖ-SUBAČIŪTĖ1
• Rolandas Kaušas.
APIE DIEVĄ (4)
13
• RES LUDENTES/ŽAIDŽIANTYS DAIKTAI
• Voldemaras Zacharka.
MŪSŲ MEDIKAI
1

PARK@S 
• Petras Rakštikas.
APIE ŽVAIGŽDES
2
• Sigita Inčiūrienė.
15 ŠIAULIŲ DAILĖS GALERIJOS METŲ: MISIJA ĮMANOMA
1
• Gintautas Mažeikis.
KAIRYSIS KOMUNITARIZMAS IR ALTERNATYVUSIS PILIETIŠKUMAS
• Vigmantas Butkus.
PILIETIŠKUMO SERŽANTAS
• Sigitas Vaičiulionis.
II TARPTAUTINIS PRANO STEPULIO TAUTINIŲ INSTRUMENTŲ ANSAMBLIŲ FESTIVALIS-KONKURSAS
• Jonas Nekrašius.
TASMANIJA – OBUOLIŲ SALA

TEATRAS

KAIP AUGA BALIO LUKOŠIAUS „MOLINUKAS“

Salomėja Burneikaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija

„Molinuko teatrui“ šiemet 41 metai. Respublikinė, kas antri metai vykstanti, mėgėjų lėlių teatrų šventė-konkursas, balandį ir gegužę 17-ąjį kartą šurmuliavusi po Lietuvą, sustodama Molėtuose, Prienuose, Klaipėdoje, baigėsi Panevėžio lėlių vežimo teatre. Šventė keitėsi, bet liko seniausiu lėlių teatrų festivaliu, kuriame dalyvauja vaikų ir suaugusiųjų kolektyvai, dirbantys prie švietimo ir kultūros įstaigų.

„Molinuko teatro“ idėja, kol įsikūnijo, lėlių teatro entuziasto ir Vilniaus teatro „Lėlė“ įkūrėjo Balio Lukošiaus galvoje buvo nešiota ne vienerius metus. Menininkas svajojo apie „Molinuką“, kaip liaudišką personažą, atitinkantį lietuvišką dvasią. Šiemet birželio 10 d. sukanka 100 metų, kai Kuršėnų miestelyje gimė „Molinuko“ „krikštatėvis“ –­ menininkas, pedagogas, organizatorius – Balys Lukošius. Skaitydami jo kruopščiai visą gyvenimą darytus užrašus, atrandame ir vaikystės prisiminimų, kurie, įsirėžę vaiko galvelėje, vedė jį iki lėlių teatro ir „Molinuko“ idėjos įgyvendinimo: „Gimtieji mano Kuršėnai yra ir Molinuko gimtinė. Mano vaikystės metais Kuršėnuose suko puodus keturiolika puodžių. Laisvu protarpiu nuo puodų sukimo prilipdydavo ir švilpukų, ir įvairių žaislinių stovylėlių. Visus juos puodžiai vadindavo molinukais“ (iš B. Lukošiaus dienoraščių / kn. Balys Lukošius, Vilnius, 1995). Šiam vaikystės prisiminimų „Molinukui“ teko ilgai augti, kol tapo „Molinuko teatru“. Praėjusiais metais, minint šios šventės 40-ties metų sukaktį, Lietuvos liaudies kultūros centras Vilniuje buvo surengęs respublikinę „Molinuko lėlių parodą“ ir seminarą lėlių teatro vadovams, norintiems pažinti lėlių teatro slėpinius, ištakas, prigimtį, tradicijas. Šis renginys atitiko B. Lukošiaus dvasią. Jis buvo pirmasis ir ilgametis „Molinuko teatro“ žiuri komisijos pirmininkas nuo pat 1967 m., daugelio kolektyvų konsultantas, mokytojas ir lėlių teatro puoselėtojas.

Pirmiausia, režisieriui vadovaujant, iš vaikystės prisiminimų 1965 m. Vilniaus lėlių teatre (nuo 1971 m. teatras „Lėlė“) gimė spektaklis „Molio Motiejukas“. Tai buvo Vitalijaus Mazūro diplominis darbas ir šio dailininko debiutas lėlių teatre. Nors kūrybinės šių menininkų biografijos po kelerių metų išsiskyrė, jubiliejiniame kataloge, išleistame 2004 m., V. Mazūras įrašė: „Ir aš lenkiu prieš B. Lukošiaus asmenybę galvą, nes jis man buvo žinių aruodas, man jis buvo enciklopedija.“

Ne be reikalo prisimenu senus istorijos faktus. Profesionalus lėlių teatras Lietuvoje metus skaičiuoja nuo 1936 m., o mėgėjų teatras, arba, kitaip tariant, tautodailinis, auga iš savo tautos šaknų, primindamas, kad turime atsisukti į lėlių teatro istoriją ir nepaviršutiniškai ja domėtis. Galimas dalykas, kad daugelyje Lietuvos vietų atrastumėm ką nors ypatingo ir svarbaus lėlių teatro požiūriu, jei būtų laiko pasidomėti. Juk nuo seniausių laikų žmonės neapsieidavo be archajiškų daiktiškų pavidalų, kuriuos dabar priskiriame lėlių teatro istorijai, vaikus „žaisdindavo“ su lėlėmis, kurdami pasakas, panašias į „Skudurinės Onutės“ istorijas. Šių dienų vaikai, deja, mažai jų bežino... Tereikia prisiminti B. Lukošiaus mokymą apie lėlę kaip sudvasintą daiktą, kad patys pasijustumėm amžini Dievo „molinukai“...

„Molinuko teatro“ šventėse visada pasitaikydavo tokių, kurie, išbandę jėgas lėlių teatro srityje, pasitraukia. Tačiau tie, kurie nuolat mokydamiesi nuosekliai ieško savo vietos, stebi kitų darbus, įgyja patirties, sužiba kūrybiniais ieškojimais, –­­­ tampa profesionalais ir net moko kitus. Visą šį lėlininko kelią nuėjo ir B. Lukošius, iki pat gyvenimo pabaigos stengęsis žinias apie lėlių teatrą perduoti jaunesniems kolegoms. Turėjau laimės ir aš klausyti vienos iš paskutinių jo paskaitų apie lėlių teatrą kurią skaitė 1985 m. pavasarį, Liaudies kultūros centre Vilniuje. Būdamas jau garbaus amžiaus, maestro visą dieną kantriai ir detaliai pasakojo, stengėsi perduoti žinias lėlių teatrų vadovams – „Molinuko teatro“ dalyviams, suvažiavusiems iš visos Lietuvos. Pats rodė savo darytus scenos įrangos brėžinius, lėlių mechanizmų pavyzdžius, dalykiškai atsakinėjo į klausimus. Ši tradicija, kai lėlių teatro profesionalai geranoriškai dalijasi žiniomis, konsultuoja, pataria, „Molinuko teatre“ išliko iki šių dienų ir tarnauja abiem pusėms kaip galimybė mokytis ir augti stebint.

Gimusi sovietiniais laikais ir gavusi „Molinuko teatro“ vardą, Respublikinė lėlių teatro šventė, iš pradžių vadinta apžiūra, turėjo skatinti meno saviveiklą ir formuoti jaunimo pasaulėžiūrą. Tačiau šiandien galime prisiminti ir liaudiškojo, t. y. tautodailinio lėlių teatro idėją, kuri ir B. Lukošiui buvo svarbi. Savo laiku jis ir pats yra rašęs spaudoje apie vaidinimų su lėlėmis pėdsakus Lietuvoje nuo XVII a., apie prieškario lėlininkus, vaidinusius mugėse ir kermošiuose (Lukošius B. „Lėlių teatras“, Meno saviveikla, 1956, Nr.1, p. 16–24). Sovietiniais laikais visa mėgėjų veikla, kartu ir liaudiškasis „Molinukas“, turėjo atitikti meno saviveiklos reiškinį, ugdydama žmogų tam tikra dvasia, o takoskyra tarp profesionalų ir mėgėjų buvo aiškiai fiksuota ir neperžengiama. Šiandien mėgėjų lėlių teatras yra daug demokratiškesnis.

Vaikų, moksleivių ar jaunimo kolektyvai, veikiantys mokyklose, darželiuose, jaunimo centruose, lieka ištikimi „Molinuko teatrui“. Tarp jų – ir šiųmečiai baigiamosios šventės Panevėžyje laureatai: Kupiškio Kupos pradinės mokyklos lėlių teatras „Rygailio“ (vad. Dalia Kaktienė) su spektakliu „Stebuklingas pyragas“; Kauno rajono Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos kolektyvas (vad. Zilvija Sylienė ir Stanislovas Nacius) su spektakliu „Dryžuotukas“; Kauno miesto Vinco Kudirkos vidurinės mokyklos teatro studija (vad. Darius Armanavičius), parodžiusi tradicinę anglų lėlių komediją „Pančas ir Džudi“; Klaipėdos jaunimo centro vaidybos studija „Trepsė“ (vad. Rima Svytytė) su spektakliu „Jaunatis“. Laureatu tapo ir šiemet „Molinuko teatre“ debiutavęs Klaipėdos rajono Dovilų etninės kultūros centro „Šėpos teatras“ (vad. Jonas Tilvikas), parodęs tradicinę „Betliejaus istoriją“. Laureatų gretas papildė ir suaugę lėlininkai (geriau būtų sakyti lėlininkės). Tai dvi Panevėžio miesto lopšelių-darželių auklėtojų trupės: „Puriena“ (vad. Lina Davainytė) su spektakliu „Kas yra laimė“ ir „Žilvinas“ (vad. Zita Pauliukonienė), su lėlėmis pasekdama „Pasaką apie saulę, lietų, ežį ir kitus“. Ne kartą „Molinuko teatro“ šventėse dalyvavęs su moksleivių lėlių spektakliais Ukmergės kultūros centro „Katino Murklio“ lėlių teatras (vad. Natalija Kovarskienė) šiemet laureato vardą pelnė su suaugusiųjų trupės spektakliu pagal lietuvių liaudies pasaką „Molio Motiejukas“. Šis spektaklis išsiskyrė skoninga vizualine visuma, kurios tikrai nebūtų buvę be dailininko Eriko Druskino indėlio.

Suaugusiųjų trupės pačios renkasi augimo kelią. Vieniems lėlių teatras tampa pagrindine kūrybine veikla, kiti lieka ištikimi „Molinuko teatrui“. Savo veiklą nuo „Molinuko“ kažkada pradėjo, šiandien profesionalais tapę Antanas Markuckis, Jūratė Januškevičiūtė, Jūratė ir Darius Armanavičiai, Loreta Skruibienė. O Janinos Baldauskienės „Zuikio Puikio“ lėlių teatras sėkmingai gyvuoja Utenoje, likdamas mėgėjų teatro erdvėje.

Ne vienerius metus stebime, kaip keletas darželių auklėtojų susiburia į lėlių teatro trupę, pasirodo rajonų, zonų turuose, baigiamojoje „Molinuko teatro“ šventėje tik vieną ar du kartus. Tačiau randasi naujas reiškinys, kurį galima pavadinti „Šeimos lėlių teatru“. Taip apie 2000 m. išgarsėjo „Mamos Nijolės teatras“ iš Bajorų (Rokiškio rj.), išaugęs į trijų moterų – kultūros darbuotojų –­ puoselėjamą, nuolat įvairiose šventėse sutinkamą lėlių teatrą „ČYZ“, vadovaujamą Nijolės Čirūnienės. Jau keliose „Molinuko“ šventėse matėme Šiaulių rajono Gruzdžių bibliotekai atstovaujantį šeimos teatrą „Abra Kadabra“, kuriame su lėlėmis vaidina mama ir tėtis su trimis dukromis (vad. Jurgita Jasiškytė). Šeimos teatrų grupei galima priskirti ir Kauno Vinco Kudirkos vidurinės mokyklos teatro studijos parodytą vaidinimą „Pančas ir Džudi“. Moksleiviai Paulina ir Zigmantas šį spektaklį rengė vadovaujami tėčio Dariaus Armanavičiaus, „Nykštuko“ lėlių teatro Kaune lyderio, kuriame vaidina jie kartu su mama Jūrate. Toks teatras tampa bendrystės mokykla ne tik šeimai, spektaklio dalyviams, bet ir žiūrovams.

Bendraujant su nuosekliai dirbančiais kolektyvais malonu stebėti, kad visoje Lietuvoje lėlių teatro mėgėjiška kūryba gali profesionalėti. Išsaugodama mėgėjiškumo dvasią, pati kurdama taisykles ar jas griaudama, kūryba nejučia tampa gyvenimo būdu, o kai kam – ir profesija. Kūryboje visada lieka šis tas neišsakyta, ne visi ieškojimai pasiteisina, būna ir klaidų. Estetikos vienove ir kūrybiškumu sužibo „megztas virbalais“, bet ne naivus Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos „Dryžuotukas“, klaipėdiečių „Trepsės“ objektų teatro spektaklis „Jaunatis“ pagal R. Tagorę, trumputė „Betliejaus istorija“, papasakota dviejų paauglių vaikinų iš Dovilų km., tradiciniame „Šėpos teatre“ arba kupiškėnų „Stebuklingas pyragas“, kuriame „Rygailio“ teatro jaunieji lėlininkai tryško energija ir išmone. Daug laimėjo vadovai, sugebėję pasirinkti tinkamą kolektyvui ir lėlių teatrui literatūrinę medžiagą. Alksnupių pagrindinės mokyklos spektaklį „Varna karaliaus pati“, V. V. Lansbergio „Obuolių pasakų“ motyvais, buvo įdomu žiūrėti, nors pastabų dėl kai kurių scenų neišvengta. „Molinuko teatro“ šventėse rengiami ir spektaklių aptarimai prie apskrito stalo. Vadovai pastebi, kad kai kurie trūkumai kartojasi. Nuomonę išsako ne tik komisijos nariai, bet ir spektaklių režisieriai. Padrąsindami vieni kitus jie dalijasi patirtimi, konsultuojasi, pokalbiuose mezgasi nauji projektai.

Būtų ką prisiminti ir ilgą „Molinuko“ kelią nuėjusiesiems. Profesionalų pastabos ne visada lengvai priimamos. Pamenu, B. Lukošius, atvykęs 1985 m. Gargždų statybinių medžiagų kombinato kultūros klubo moksleivių lėlių teatro kolektyvui suteikti liaudies kolektyvo vardo „Arlekinas“, pažiūrėjo Jūratės Januškevičiūtės su vaikais kurtą spektaklį „Klouno batai“ ir nedviprasmiškai pabrėžė, kad „aktorių lėlių teatre būtina uždengti su chlamida!“ (gr. chlamys, sen. graikų drabužis, dengiantis kūną). Šią pamoką iš maestro dar „Molinuko teatro“ erdvėje gavusios klaipėdietės lėlių teatro menininkės spektakliuose lėliškų pavidalų niekada neužgožia aktorių kūnai. Nors nuo to laiko praėjo dešimtmečiai, režisierė prisipažino net pyktelėjusi, išgirdusi tokią pastabą, bet dabar sutinka, kad daug kur B. Lukošius buvo teisus. Juk kai kurie dalykai suprantami tik nuėjus tam tikrą kelią, o tam reikia laiko. Bet „Molinuko teatras“ juk nesensta. Jis gimė, augo ir augs. Tikėkimės...

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 7 
2:24:22 Dec 13, 2010   
Apr 2008 Aug 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba