METALO PĖDSAKAIS PER ISTORIJĄ...

Petras Gintalas. "Kristijonas Donelaitis"

"Klaipėdos galerijoje" šiuo metu veikia medalininko, VDA Telšių dailės fakulteto dekano Petro Gintalo (ir jo sūnaus Martyno) paroda "Pasikeitimai", skirta menininko 60-mečiui

Kelionė medalio paviršiumi visuomet intriguoja. Keliasluoksnis metalo kūrinio paviršius tėra užuomina į slypinčius po išoriniu ir formaliu plastikos rūbu daugiaplanes reikšmes ir simbolius. Mastelio apribotoje metalo plokštelėje gali būti sutelktas visas pasaulis – ta meno kūrinio anapusybė ("reversas"), kuri liudija žmonių, tautos ir valstybės likimus. Medalis – apdovanojimo, pagerbimo ir (ar) atminimo ženklas.

Dialogas su svarbiausiomis žmogaus vertybėmis – istorija, tikėjimu, mokslu, dvasiniais išgyvenimais ar gyvenimo prasmės paieškomis – charakterizuoja ir Petro Gintalo darbus. Jo temos įvairios – nuo istorinių Lietuvos asmenybių ir kultūros veikėjų (Kristijono Donelaičio, Simono Daukanto, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Pauliaus Galaunės, Vlado Drėmos ir kitų) įamžinimo iki svarbiausių šalies ar miestų ("Lietuvos mokyklai – 600", "Palangai – 750", "Laisvoj Lietuvoj lyja lietus", "XVIII medalių stovykla" ir kt.) ir žmogaus gyvenimo įvykių ("Vestuvės", "Aš gimiau") dokumentacijos. P. Gintalo medaliams būdingi du raiškos segmentai – portretas ir architektūrinis pamatas. Pirmasis yra neatsiejamas asmens identifikacijos motyvas, tuo tarpu daugelyje darbų boluojančios miestų panoramos, pastatų fragmentai, bokštai, bažnyčių varpinės, kolonos tampa konkretaus miesto, vietovės portretu. Ir vienu, ir kitu atveju akcentuojami tik svarbiausi, ryškiausi bruožai, kadangi menininkas yra ribojamas tiek mastelio, tiek technologinių galimybių. Tačiau, nepaisant to, jog neretai metalas diktuoja savotišką sąstingį, stabilumą, P. Gintalas kiekvienam portretuojamam (asmeniui ar vietovaizdžiui) sugeba įkvėpti tik jam vienam būdingą dvasią, atskleisti laikmetį ar svarbiausius žmogaus charakterio bruožus.

Faktai kiekviename medalyje perteikiami svarbiausiais konkrečiam subjektui ar objektui ženklais ir simboliais. Čia nėra atsitiktinumo; formuojamas individualus istorijos reportažas. P. Gintalo medaliai – erdvūs. Greta elementų gausos – pauzės, ramybe dvelkiančios intarsijos, kviečiančios įsigilinti, susimąstyti. Tai – kūriniai, skatinantys kontempliaciją. Iš kitų Lietuvos autorių kūrinių išsiskiriantys masyvumu, konstruktyvia kompozicija, P. Gintalo medaliai – visų pirma paminklai, sergintys asmenybių, datų, vietų atminimą.

P. Gintalas plėtoja klasikines medalių formas, vaizdą dažniausiai komponuoja apskritime, kartais – kvadrate; pasitelkia įcentrinę kompoziciją, kurios emfazė tenka svarbiausiam herojui ar simboliniam motyvui. Retai stveriasi neišbandyto, novatoriško būdo, būdingo jaunųjų medalių kūrėjų saviraiškai (čia galėtume prisiminti gal tik netikėtą medalio, skirto M.K. Čiurlioniui, formatą arba mažosios metalo plastikos sūkury skendinčią "Žemaitiją"). Tačiau tuo P. Gintalas ir yra originalus. Ištikimas pasirinktam kūrybos keliui, menininkas nuosekliai juo eina.

Medalininko darbams būdingas grafiškas linijos ir plokštumos balansas. Trapią ir subtilią liniją jis drąsiai skrodžia aštriu, kampuotu rėžiu ir slopina arba, atvirkščiai, išryškina plokštumos dėme. Taip varijuodamas išraiškos priemones bei mėgaudamasis medžiagos struktūra, jis modeliuoja kūrinio turinį, kuria įtampą, kulminaciją ar koncentruoja žvilgsnį. Galbūt tas pats grafiškumas paskatino menininką greta eksponuoti piešinius, kuriuose netikėtai prasiveržia spalvų ir linijų žaismė, laisvamaniška dvasia. Jie tapo savotiška atsvara kietam, struktūriškam medalių metalo sunkiui.

Vis dėlto būtent metalu P. Gintalas išreiškia svariausias kūrybines mintis. Menininko galvoje gimusi idėja, vizualizuojama pieštuku popieriuje, įkūnyta plastilino lipdiny ar gipsiniame modelyje ir pagaliau metale, įgyja naują dimensiją – tampa meno kūriniu. Transformuojant metalą, skleidžiasi simbolių ir istorijos parafrazės. Tai ypač raiškiai atsiveria parodoje rodomoje sūnaus Martyno sukurtoje videografikoje, kurioje medalių segmentai susitapatina su konkrečiomis vietomis, išnyra iš praeities nuotraukų ar tiesiog sklendžia dabarties tyruose. Lengva grafito linija videografikoje virsta portretu, o eskizas įrėminamas metalo kontūrais. Martyno dėka galime sekti minties ir formos sintezės istoriją, išvysti meno kūrinio gimimo stebuklą. Tai ir savotiškas dviejų kartų, dviejų menininkų dialogas, vieno kūrėjo žvilgsnis į kito darbus, jų interpretacija, pasidalijimas patirtimi. Todėl nenuostabu, jog ir parodą abu autoriai pavadino "Pasikeitimai". Juk idėjos virsmas kūnu yra viena paslaptingiausių metamorfozių.