DĖL LAURYNO GUCEVIČIAUS PAVARDĖS

Lietuvos valstiečių pavardžių istorija beveik net netyrinėta. Aišku, kad XVI a., kai kilmingųjų pavardės jau buvo beveik susiformavusios, valstiečiai jų dar neturėjo. Net XVIII a., kai valstiečių pavardės išlikusiuose šaltiniuose daug aiškiau fiksuojamos, savo pastovumu jos dar neprilygsta kilmingųjų pavardėms. Jei šalia gyveno keli panašios pavardės kaimynai, jiems atskirti dažnai vartoti papildomi prievardžiai, kurie po kiek laiko virsdavo savarankiškomis pavardėmis. Tą rodo ir mūsų architekto Lauryno Gucevičiaus pavardės istorija, kurią bene išsamiausiai ištyrė Juozas Lebionka. Jis Lietuvos valstybės istorijos archyve (toliau - LVIA) surado Palėvenės dominikonų bažnyčios XVIII a. krikšto metrikų knygą. Tarp jos įrašų randame ir būsimo architekto krikšto liudijimą. Kunigas teigia, jog jis 1753 m. rugpjūčio 5 d. apkrikštijęs Lauryno vardu tėvo Simono Masiulio ir motinos Kotrynos Masiulienės iš Migonių kaimo kūdikį (babtisavi infantem n(omi)ne Laurentium patris Symoni Masulis et Matris Catharinae Masulowa de villa Migance). Apie motinos mergautinę pavardę sužinome iš kito 1751 m. įrašo metrikų knygoje, kai buvo krikštijama Lauryno vyriausioji sesuo Elžbieta. Čia ji vadinama Kotryna Žekonyte (Ziekonaycia). Taigi Lauryno Gucevičiaus tėvas buvo Simonas Masiulis, o motina - Kotryna Žekonytė. Svarbu tai, kad Simonas Masiulis kartais kaimynų, siekiant jį išskirti iš kitų bendrapavardžių, vadintas Gucevičium. Tai rodo įrašas minėtos bažnyčios metrikų knygoje, kai krikštatėviai, 1769 m. atvežę krikštyti Simono ir jo antrosios žmonos Kotrynos Tamošiūnaitės dukters Teresės, jos (ir Lauryno) tėvą nurodė esant Simoną Gucevičių (Simonis Gucewiczas).

Kodėl būsimas architektas pasirinko Gucevičiaus pavardę, galima tik spėlioti. Galbūt jo tėvas į amžiaus pabaigą dažniau aplinkinių vadintas Gucevičiumi. Pavardę pasirenkant, galėjo turėti įtakos ir Lauryno motinos giminaitė bei jo krikšto mama Ona Baltušytė-Gucevičienė. Būtent ji, pasak J.Lebionkos, kai Lauryno tėvas vedė antrą kartą, galėjo jaunuolį auginti ir leisti į mokyklą savo pavarde. Kita vertus, to meto visuomenėje polonizuota Gucevičiaus pavardė, siekiant aukštesnių mokslų, jaunajam Laurynui galėjo labiau praverti duris negu aiškiai valstietiška Masiulio pavardė.

Masiulių aplinkoje būta ir Stuokų (pirminė forma Stoka). Jie į Migonis iš Panemunio apylinkių atsikėlė apie 1740 metus. Vienas jų, Stanislovas Stoka, kai mirė architekto senelis Petras Masiulis, vedė jo našlę Daratą, tai yra atėjo į Masiulių namus kaip užkurys. Suprantama, tokia tolima ir šalutinė giminystė architekto pavardei negalėjo turėti įtakos. Ir jis pats niekada Stoka ar Stuoka nesivadino.

Kaip ir daugelis kitų nekilmingų asmenų, Laurynas Gucevičius buvo nobilituotas (tapo bajoru). Ketverių metų seimo laikotarpiu, 1790-aisiais. Kartu su bajoryste jam buvo patvirtintas lenkiškas Sirokomlės (Syrokomla) herbas, primenantis dvigubą W su kryželiu ant centrinės dalies. Po nobilitacijos, pasak lenkų tyrinėtojų, Gucevičius pavardę papildė dar vienu nariu ir ėmė vadintis Montrimu-Gucevičiumi (Montrym Gucewicz; "Materiały do biografii genealogii i heraldyki polskiej", t. IX. Buenos Aires; Sztokholm, 1987, p. 168). Reikia nepamiršti, kad, remiantis lenkų tradicijomis, nobilitacija dažnai sieta su herbine adoptacija (įsūnijimu, priėmimu į herbinę giminę). Ir nors apie adoptaciją duomenų nėra, bent jie nesurasti, galima numanyti Montrimo atsiradimą, nes būtent Montrimai naudojo Sirokomlės herbą (K.Niesiecki. "Herbarz polski", t. VI, Lipsk, 1841, p. 457). Tarp adoptuotųjų toks paprotys buvo ganėtinai paplitęs, tik vieni, kaip rodo Gucevičiaus atvejis, prie ankstesnės pavardės galėjo prisidėti į herbą priėmusio asmens pavardę, kiti pasivadindavo adoptuotojo herbo vardu. Pavyzdžiui, poetą Liudviką Kondratavičių mes labiau žinome kaip Vladislavą Sirokomlę (Syrokomla herbas). Galimas daiktas, kad lenkų tyrinėtojų teiginys dėl pavardės papildymo turi pagrindo, nes Gucevičius iš tikrųjų netrukus ėmė rašytis dviguba pavarde. Jau 1790 m. birželio 13 d. Vilniaus vaivadijos civilinės, karo ir tvarkos komisijos sprendime architektas vadinamas Laurynu Montrimu-Gucevičiumi (LVIA, f. 458, ap. 1, b. 321, 1. 9-l0). 1791 m. Vilniaus universiteto topografijos ir architektūros profesorius Laurynas Montrimas-Gucevičius (Wawrzyniec Montrim Gucewicz) skiriamas Vilniaus apygardos rinkimų direktoriumi (LVIA, f. SA, b. 5147, 1. 603-604 ir kt.). Kartais jis pasivadindavo net triguba pavarde. Antai viename 1791 m. vasario 19 d. akte Gucevičius tituluojamas "Jo malonybe ponu Laurynu Montrimu-Žakovičium-Gucevičium" (J.m.p. Wawrzyniec Montrym żakowicz Gucewicz; LVIA. f. 525, ap. 8, b. 455, 1. 6). Sunku pasakyti, iš kur atsirado Žakovičius. Galbūt taip buvo polonizuota architekto motinos mergautinė pavardė, vienur nurodoma kaip Ziekonaycia, kitur - kaip żekonaycia (tėvas Žekonis).

Taigi architektas Laurynas Gucevičius gimė Simono Masiulio, kartais vadinto Gucevičium, ir Kotrynos Žekonytės-Masiulienės šeimoje. Iš dviejų pavardžių, nors priežastys dėl valstietiškų šaltinių stokos nėra galutinai aiškios, Laurynas neabejotinai pasirinko skambesnę to meto aplinkoje Gucevičiaus pavardę. Apie 1790 m., kai buvo nobilituotas, ėmė vadintis dviguba Montrimo-Gucevičiaus pavarde. Tuo tarpu Stuoką prie Gucevičiaus per klaidą prišliejo istoriografija. Jau seniai laikas architektą vadinti taip, kaip jis pats save vadino: Laurynu Gucevičiumi (lenk. Wawrzyniec Gucewicz) arba Laurynu Montrimu-Gucevičiumi (lenk. Wawrzyniec Montrym Gucewicz), Iš dviejų variantų pasisakytume už pirmąjį.