Nerijus Erminas. „Dvi kiaulystės“. 2007 |
Dvi naujametinės kiaulystės
Metams keičiantis, astrologai imasi įvairiausių pranašysčių. Kai prasidėjo naujieji 2007-ieji, jie manajam dangaus ženklui – Svarstyklėms – irgi išpranašavo ateitį. Pats neskaičiau ir per radiją nespėjau išgirsti, bet pažįstama (dar mažai) iš vieno gražaus, kultūringo centro (nepulkit įtarinėti, nes čia niekas necentruojamas, o tik daug kas konservuojama ir restauruojama) pačioje anų metų pabaigoje sakė tikrai girdėjusi Zalatorienę teigiant apie Svarstykles šitaip – metų pradžia, gal visa pusė, joms būsianti tikrai kiauliška, o antroji jau visai gera.
Nelabai tikėdavau visokiais burtais ir astrologais, bet dabar turėsiu patikėti, nes tai, kas man nutiko per pirmąsias dvi naujųjų metų savaites, manau, priverstų atsiversti net tuos mokslinio ateizmo dėstytojus, kurių universitete buvom priversti klausytis berods du semestrus.
Pirmoji kiaulystė
Sausio 14-osios vakare atsiminiau, jog prieš Naujuosius metus užpildžiau RS atsiųstas anketas, reikalingas, kad sklandžiai vyktų ataskaitinis-rinkiminis RS suvažiavimas. Užpildžiau, įkišau į stalčių ir pamiršau. Minėtą vakarą atsiminiau, išsitraukiau, dar kartą perskaičiau mano numatytų kandidatų į RS pirmininko postą, į valdybą, į etikos komisiją, į Literatūros fondą pavardes. Sulenkiau, įkišau į didelį voką, aiškiai užrašiau RS adresą ir pageidaujamą žodį „anketos“, tirštai paseilinau pašto ženkliuką ir tvirtai priklijavau. Voką padėjau ant lovos ir vėl ėmiau dirbti su kompiuteriu. Buvo, kaip jau minėta, vakaras, už lango pilkai tamsiame žemės ir dangaus fone ūžavo vėjas (ateities skaitytojui reikia pasakyti, jog baltų ar balkšvų dėmių tame fone nebuvo, kadangi 2006–2007 metų žiema Lietuvoje, kaip, beje, ir daug kur Europoje, apsiėjo be sniego). „Ar dabar reiktų nueiti iki pašto dėžutės ir įmesti šį svarbų laišką, ar tą darbą galėsiu atlikti ryt ryte? – svarsčiau, vartydamas www.bernardinai.lt. – Bet juk anksti neatsikelsiu, laiško iki pirmojo paštininko apsilankymo į dėžutę neįmesiu, visas šis svarbus reikalas dar užsitęs, o aš ir taip jau vėluoju; tad geriau dabar...“
Kai priėmiau šį konstruktyvų sprendimą, į mano kambarį įtipeno rudaplaukė, ilgakojė kalaitė Mėta, kurią žmona su anūkais parsinešė po gyvūnų globos tarnybos „Pifas“ ir pranciškonų surengtos benamių gyvūnų globos akcijos „Gerumo link“. Tai įvyko prieš penkis mėnesius. Tada Mėta dar nebuvo pakrikštyta ir buvo dvigubai mažesnė, tačiau kai kurie jos įpročiai, pavyzdžiui, kambaryje kakoti, sysioti, graužti batus, kojines, popierius, degtukus (suprantama, ir kaulus) dar nebuvo išnykę ir tą sausio 14-osios vakarą. Kai jos nasruose pamačiau kažką baltuojant, pirmą akimirką neatkreipiau dėmesio, žvilgtelėjau į nasrus, ir tiek. Bet po kelių sekundžių kažkoks jausmas paskatino dar kartą ten žvilgtelėti, ir, žinote, pamažu, gal 2–3 sekundžių greičiu, mano akys pradėjo byloti protui, jog tai, kas boluoja Mėtos nasruose, yra daiktas, kurį aš ilgai ir kruopščiai ruošiau RS suvažiavimo organizatoriams. Tuo galutinai įsitikinau, pažvelgęs į lovą, – ten, kur buvo padėtas laiškas, jo nebebuvo. Jis jau buvo kitoje vietoje ir judėjo tarp jaunų, bet ganėtinai aštrių Mėtos dantų. Kai tą daiktą Mėta man „atidavė“, vartojimui jis nebetiko, nes labai pablogėjo prekinė išvaizda: beveik pusė valdybos narių (A. Bernotas, H.A.Čigriejus, R. Keturakis, R. Granauskas, S. Lygutaitė-Bucevičienė, V. Martinkus, J. Mikelinskas) jau buvo sukramsnoti. Panašiai atsitiko ir Literatūros fondo, ir etikos komisijos nariams. Tik pirmininko kandidatūra liko nepaliesta, tačiau ir šio dokumento nebegalėjau siųsti, kadangi visa „firminė“ jo dalis buvo nuvalgyta.
Ką galėtų reikšti tokia mūsų kalaitės išdaiga? Ar jos šuniška kiaulystė verstų labiau mintyti apie Lietuvos rašytojų sąjungą ir jos rengiamą ataskaitinį suvažiavimą, ar apie mane patį, ne itin vikriai besisukantį sraigtelį kelių šimtų (bene keturių?) ratų, ratelių, smagračių, velenų mašinoje, vadinamoje Rašytojų sąjunga?
Antroji kiaulystė
Taip atsitiko, kad mano recenzija, analizuojanti gana žymaus mūsų prozininko N romaną X, savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakcijoje užsigulėjo visą pusmetį. Užsikonservavo taip, kaip kai kurie XVIII, XIX a. dailės kūriniai tame romantiškai apšiurusiame centre, kuriame neseniai mane likimas (ginkdie – ne „blatas“) įdarbino. Tačiau užkonservuotam dailės kūriniui ar kokiam dirbiniui pasidaro gera nuo tokios operacijos (nes jis vėl gali džiuginti žiūrovų akis), tuo tarpu mano recenzijos, gulinčios kritikos skyriaus vedėjo Karolio Baublio stalo stalčiuje, na, gal jo kompiuterio atmintyje, savijauta blogėjo. Kodėl? Paklauskit kiekvieno ilgai nenaudojamo daikto, ir jis jums paaiškins.
Per tą pusmetį vienas kitas mano rašinys pasirodė kituose laikraščiuose, pora rašinukų net tame pačiame savaitraštyje, o štai recenzija apie rašytojo N romaną X, kaip gulėjo skyriaus vedėjo stalčiuje (na, gal atsakingojo sekretoriaus Rido Viskausko, bet tai juk tik daikto „dislokacijos“ , o ne esmės skirtumas), taip ir guli. Ką jūs būtumėte darę mano vietoje? Aha, taip, tą dariau ir aš, bet vis tiek nepadėjo: ir Baublys, ir porą kartų Viskauskas vis ramino mane, žadėjo recenziją išspausdinti.
Kai jau buvo praslinkę gal keturi mėnesiai, vieną rytą nejučia atsidariau kompiuteryje tą nelemtą recenziją ir atidžiai perskaičiau. Perskaitęs susimąsčiau – gal patrumpinti? Gal jos nespausdina dėl apimties? Bet kodėl to padaryti nepaprašo nei skyriaus vedėjas, nei sekretorius? Gal nedrįsta? O gal tokia dabartinių litmeniečių taktika, kardinaliai besiskirianti nuo tos, kurią taikiau autoriams ir aš, ir mano kolegos, kai dirbome tame pačiame savaitraštyje? Bet tuoj pat save sugėdinau, nes šiandien kiti laikai...Argi verta gautą straipsnį užregistruoti, traukti į kontorinę knygą ir per dvi savaites įsipareigoti duoti autoriui vienokį ar kitokį redakcijos atsakymą, koks jo rašinio likimas? Tai tik laiko gaišinimas, ir nieko daugiau...Šiandien apeliuojama į paties autoriaus sąžinę, į jo pilietinę brandą, į jo estetinę nuovoką ir net, sakyčiau, į literatūrinės pasąmonės gelmę. Būtent iš čia, iš šito ūkanoto sielos klodo, atsirado ir mano susipratimas, budiškasis nušvitimas – recenziją reikia taisyti, trumpinti, tobulinti!
Kaip tariau, taip ir padariau: paredagavau, patrumpinau, pakeičiau net pavadinimą. Nusiunčiau naują variantą. Jaudinuosi, klausiu (mobiliojo telefono žinute): „Ar gavote?“ Stebiuosi, kad jaunasis ponas Baublys (kad jaunas, suprasdavau iš balso, o tuo dar labiau įsitikinau, kai vieną sykį jį išvydau Rašytojų sąjungos klubo renginyje) nedelsdamas atsako: „Jūsų recenziją gavome. Ačiū Jums.“ Bet vėl nė žodžio apie spausdinimą. Gal tebegalioja senasis pažadas? Jeigu ankstesnį variantą žadėjo spausdinti, tai šito tikrai negalėtų ne... Laukiu. Penktadienį nulekiu į kioską, nusiperku naują „Literatūros ir meno“ numerį. Nėra. Žiūriu į anonsą „Kitame numeryje spausdinsime“. Randu: „Vito Areškos recenziją apie Valdo Daškevičiaus eilėraščių rinkinį „Misterija“. Vadinasi, vėl nebus. Ar neprasidės vėl pusmečio laukimo maratonas? Garantijos nėra. Ir Baublys, ir Viskauskas, ir visa redakcija kažkokia kafkiškai paslaptinga.
Artėja Rašytojų sąjungos suvažiavimas. Aišku, jame dalyvaus rašytojas N, prieičiau prie jo, paklausčiau, kaip patiko recenzija, kas ne... (Aišku, jei bus perskaitęs.) Įtemptai galvoju, ir galvoje užsimezga recenzijos gelbėjimo planas. Prieš šešerius metus išleidau straipsnių, esė rinkinį „Ieškau Konstantos“, kuriame yra šis tas parašyta ir apie „Literatūrą ir meną“, „anais laikais“ pasiglemžusį 10 mano brandos metų; dabar jis glemžiasi Baublio, Viskausko jaunystę. Galvoju: dedikuosiu rinkinį jaunajam Karoliui Baubliui, užrašysiu tokius žodžius: „Tegul „konstantiškosios“ vertybės (ar jų siekimas) suartina senosios ir jaunosios kartos literatūros kritikus.“ Kaip tariau, taip ir padariau – iš lentynoje dar esančių kelių knygos egzempliorių išsitraukiau vieną, įdėjau į voką ir išsiruošiau (sausio 15 d.) į redakciją Mėsinių gatvėje. Važiuodamas galvoju: užeisiu pas buhalterę Aureliją honoraro už gruodinį rašinuką, pas ją užrašysiu sugalvotą dedikaciją, paskui jos paklausiu, ar yra Baublys, gal pasikviesiu jį į buhalteriją ir čia įteiksiu jam dedikuotą knygą. Atvažiavau. Atpėdinęs iki Mėsinių gatvės prieigų (nuo Rūdninkų gatvės pusės), pamačiau, kaip atsivėrė redakcijos laukujės durys ir pro jas išėjęs jaunas, aukštokas ir lieknas vienplaukis jaunuolis patraukė Vokiečių gatvės linkui. Smilktelėjo mintis, ar tai tik ne Baublys? Įėjau vidun. Buhalterijos durys uždarytos. Hm, keista, juk ponia Aurelija turėtų būti. Na, vis tiek knygą turiu užrašyti ir, jei nerasiu Karolio Baublio, paliksiu kam nors iš darbuotojų, gal pačiam ponui Viskauskui. Kur atsisėsti? Koridoriuke labai ankšta, staliukas apkrautas. Einu toliau, kairėje atviros durys, o kambaryje prie „kompų“ sėdi vyrukai, stovi kažkokia moteris, kalbasi. Į juos dar nesikreipiu, nes dar nepasiruošęs, einu toliau ir kiek aukštėliau. Nudžiungu – mažame hole stovi didelis, spaudos leidiniais apkrautas stalas, jo gale sėdi kažkoks pašalaitis, pasilabinu. Atsisėdu ir aš, išsitraukiu iš portfelio knygą, išsiimu tušinuką – rašysiu Karoliui Baubliui sugalvotą dedikaciją. Atsiverčiu posttitulinį puslapį ir ...nustėrstu, kadangi ten jau – užrašyta: „Mieliesiems Sauliui ir Ritai – taip ir toliau: draugiškai, su Dievo pagalba. Gražiai auginate didelę, puikią šeimą. Lietuva atsigaus būtent tokių šeimų pagrindu! Būkit laimingi!“ (2000 10 19).
Na, argi tai ne dar viena naujametinė kiaulystė?! Juk negaliu šalia šios dedikacijos rašyti dar vienos kitam adresatui; tokiu atveju galutinai žlugčiau jaunojo kritiko Karolio Baublio akyse, ir tikrai tuomet jis niekada neišspausdintų mano straipsnio apie N rašytojo romaną X. O dabar dar lieka tikimybė, nors ir nedidelė, bet lieka. Ačiū Dievui, kad Karolio Baublio tuo metu redakcijoje tikrai jau nebebuvo (pasirodo, jo siluetą regėjau ateidamas). Išslinkau iš „Literatūros ir meno“ redakcijos keistai sunerimęs, labai virtualios būsenos.
Beje, per visą savo literatūrinį bendravimą su „litmeniu“ ir per dešimt darbo jame metų visokiausiom būsenom nešinas esu išėjęs pro redakcijos, buvusios ir Rašytojų sąjungos patalpose, ir Komjaunimo (dabar Pylimo), ir Universiteto (Alumnate) gatvėse, duris. Tad šisai išėjimas – dar vienas išėjimo variantas. Gal kiti kritikai tokios patirties neturi, gal tapau rekordininku? O gal misterinio šou dalyviu? (Reikės paskaityti V. Daškevičiaus „Misteriją.) Žodžiu, tapau sau dar reikšmingesnis, įdomesnis. Taigi ačiū už tai. Kam? Aišku, kiaulės metams...
Lietuva internete
