Per Lietuvą prazvimbė ryškiaspalvis Poezijos pavasaris. Pasipuošęs almanachu, į kurį poetai tradiciškai duoda ne pačius geriausius savo eilėraščius, kupinas renginių, kurie gražūs, šilti ir truputį nuspėjami, per Lietuvą nuvilnija poetų paradas – tik visiems išsirikiavus, iki galo suvokiama, ko jau nebėra, gretose atsivėrusius plyšius oriai užpildo neįgudusius sparnus mankštinantys jaunieji poetai, kuriems galbūt renginiuose labiausiai įdomu, – mat ilgainiui į šią šventę norom nenorom imi žiūrėti kaip į „Tadą Blindą“ arba į kitą kokį gerą, bet daugybę kartų matytą filmą...
Ar pamanėte, kad ketinu kaltinti Poezijos pavasarį nuspėjamumu? Jokiu būdu – kaip tik apie jo nenuspėjamumą ir ketinu kalbėti. Labiausiai nenuspėjama šioje poezijos šventėje yra kulminacija – laureato vainikavimas. Vėlgi kalbu ne apie žurnalistų erzinimą – tradicija virstantį iki paskutinės minutės neskelbimą, kas bus tas pateptasis (turbūt taip siekiant, kad spauda apskritai motų ranka į šį it tautiniai drabužiai mylimą renginį, kuriam aprašyti kasmet tinka tas pats tekstas, tik su kintančiomis pavardėmis). Matyt, tai svarus argumentas, įrodantis, kad čia viskas vyksta labai skaidriai – jokių išankstinių rezultatų, tik spėlionės.
O, kuo remiantis, spėlioti? Ne paslaptis, kad drauge su Benediktu Januševičiumi ir Eugenijum Ališanka buvau nominuotas Poezijos pavasario laureato kėdei, ne paslaptis, kad pasimatuoti vainiko negavau, tad galima manyti, jog šį tekstą rašau iš nuoskaudos ir pavydo nenominuotam, bet laimėjusiam Vytautui Rubavičiui. Taip ir yra – aš įsiutęs, bet kalbėti apie asmeninius dalykus – nekorektiška ir negražu. Ir straipsnių rašyti apie tai negražu tam, kuris buvo nominuotas ir negavo. Sutinku, gal mano nuotaikos numanymas trukdys jums be ironiško šypsnio pažvelgti į mano samprotavimus, tačiau aš pažadu čia neklykauti, kad esu geriausias iš visų kandidatų, o kalbėti kiek įmanoma protu, ne emocijomis. Be to, žinau, kad niekas, be manęs, to nepadarys – nominuotiesiems negražu, laimėtojui neapsimoka, o nepabandžiusieji savo kailiu – tiesiog neturi apie ką rašyti, tik apie gandus.
Taigi, apie gandus. Tai yra apie reikalavimus norintiesiems Poezijos pavasario nominantais tapti. Taisyklė pirma ir beveik ne iš gandų – ko gero, oficiali: Poezijos pavasario laureatu gali tapti tik tas, kas tos premijos gyvenime dar nėra gavęs. Ši taisyklė tinka ir visoms kitoms literatūrinėms premijoms Lietuvoje, išskyrus gal anoniminio eilėraščio konkursą PDR. Dėl to aš neturiu jokių rūpesčių – esu dar nepasinaudojęs nė viena žaidimo pagalba, atsiprašau, norėjau pasakyti, negavęs premijos. Tačiau (pagyrimas man!) kalbu ne apie save, o kad ir apie tuos žmones, kurie visas svarbiausias (daugeliui poetų svarbios trys – Poezijos pavasario, Jotvingių ir Nacionalinė) jau yra gavę. Ką gi, šventa liaudies teisybė: pavalgei – duok kitam pavalgyti, tačiau juk kalbama ne apie žmones – apie knygas. Kuo kalta Aido Marčėno „Eilinė“? Ar kad Marčėnas ir anksčiau gerų (ir premijom apdovanotų) knygų buvo parašęs? Tokioje „out“ pozicijoje, beje, yra didžiuma geriausių lietuvių poetų. Rezultatas: garsiausiai spaudoje ir per Jo didenybę televizorių kalbama ne apie tas knygas („out“ pozicijos poetų knygų tauta nepastebi, neturi galimybės joms paploti), o augantis jaunimas, taip norintis autorius susirasti pats (ne pagal vadovėlį), jų net neperskaito, nes čiumpa „geriausias“. Štai taip ir atsitinka, kad skaityti aukso fondo Marcelijų Martinaitį ar analfabetą Aleksandrą Pogrebnojų tik skonio reikalas – abu jie dedami į tą pačią lentyną.
Antras svarbus kriterijus (šis neoficialus, bet kiekvienas poetas jį žino): „Jau senas, daug padaręs, bet dar negavęs.“ Šis kriterijus gal ir humaniškas, bet tik vyresniosios kartos atžvilgiu. Ką pasakysime tiems rašytojams, kurie buvo verti, bet mirė neprigyvenę iki premijinio standarto? Tarkim, kodėl neapdovanojom Ričardo Gavelio, Jurgio Kunčino Nacionalinėmis premijomis? Nebuvo verti ar buvo per jauni? Ar formuluosime kriterijų: „Jis turi ilgai gyventi“? Istorija skaudžiai rodo, kad ne visi rašytojai šio priesako laikosi.
Kitas garsiai nesakomas, bet lengvai numanomas kriterijus: „Svarbus literatūrai žmogus.“ Arba netgi trumpiau: „Jam reikia duoti.“ Klaidu, ar ne? Man taip pat. Mat neaišku, kas kuriam komisijos nariui atrodo svarbiau – ar kitados jo parašytos knygos, ar užimamas postas, ar jo elgesys. Pavyzdžiui, jei paklaustume Kęstučio Navako, kaip jam atrodo, kodėl jis nenominuotas, – jis su karčia šypsena atsakytų: „Nesu pakankamai mandagus.“
Darosi šiek tiek aiškiau – reikia būti žilstelėjusiam, neišsišokančiam labiau už kitus poetus, mandagiam su komisijos nariais. Regis, įvykdomos, gana lengvos sąlygos. Bet žinok tu, poete, kam įtikti? Na, pavyzdžiui, paspėliokit – kas lemia laureatą? Nėra ko spėlioti – visi unisonu atsakys: „Kaunas.“ O koks gi tada Lietuvos rašytojų sąjungos vaidmuo? Išrinkti tris nominantus, iš kurių laimi ketvirtas, Kauno paskirtas? Kokiomis taisyklių išimtimis remdamasis Kaunas vieną iš trijų nominantų išmeta kaip musę iš barščių? Kad padarytų vietos tikrajam laureatui? Kas jį siūlo? Kada? Kokiais sumetimais? Kaunas, matyt, šiuo gestu ne pirmi metai nori piktdžiugiškai pasakyti: „Dėjom ant jūsų nuomonės. Poezijos pavasaris – Kauno šventė, ir Kaunas, nepaisydamas rašytojų daugumos nuomonės, turi teisę veto būdu nuspręsti, kas vertas laurų.“
Kai kas dar „įsigudrina“ sveikinti mane su nominanto titulu. Tai gal ir Beną Januševičių pasveikinkit? Jis irgi nenuspėjamai post factum buvo grąžintas it musė į tuos barščius. Pabandykit, tik būkit atsargūs – Benas gali atsakyti ir neverbaline kalba. Iš tiesų, žmogaus nervų tąsymas ir viešas kalimas prie gėdos stulpo – apdovanojimas ar bausmė? Kuris iš nenominuotų poetų, manančių, kad su nominacija reikėtų sveikinti, norėtų atsidurti Beno vietoje? „Nominantas“ – negeidžiamasis „Auksinės avietės“ titulas, ar ką? O kaipgi su grąžinimu? Benas galiausiai tapo ketvirtuoju nominantu. O argi jų skaičius neribotas? Gal kitąmet tegu Lietuvos rašytojų sąjunga nominuoja tris, Kauno komisija visus tris anuliuoja, pasiūlo savus, o paskui anuos grąžina ir apdovanoja visus šešis? Nejaugi niekas nereglamentuoja tokių dalykų?
Dėl Vytauto Rubavičiaus kandidatūros atsiradimo kyla dar ir toks klausimas – ar Poezijos pavasario premija skiriama už pastarųjų metų kūrybą? Kodėl tada negalėjo su juo konkuruoti Kristijonas Donelaitis ir jo „Metai“? Mačiau visiškai naują šio kūrinio leidimą – irgi parašyta gerai, irgi ne šiemet.
O apskritai – ar gali rinktinė „kautis“ su naujai parašyta knyga?
Velniai nematė, jeigu jau taip nusprendė Kaunas. Bet kas slypi už šio visiems gerai žinomo miesto pavadinimo? Ar balsavo Kauno miesto žmonės? Ar Kauno poetai? Ne. Tiksliau – aštuoni iš jų (man taip Petras Palilionis sakė apie balsavimo rezultatus: „Du komisijos nariai balsavo už tave, du – už Ališanką ir keturi – už Rubavičių.“). Kas tie aštuoni visagaliai žmonės? Galiu nuspėti tik pusę jų: Dovilė Zelčiūtė, Donaldas Kajokas, Viktoras Rudžianskas ir pats Petras Palilionis. Kiti – nežinomi. Gal ir nesislapsto, bet ir nesiviešina. Iš tiesų, kam gi nominantui žinoti, kas sprendžia jo likimą, – antraip dar papirkti gali. Sutinku. Bet kas nors turi juos išrinkti, jais pasitikėti. Kas? Jeigu Lietuvos rašytojų sąjunga Kaune savo sprendžiamojo balso netenka? Gal kas ir pasitiki tais paslaptingaisiais meno matuotuojais, o aš – tikrai ne visais. Nenoriu nieko blogo pasakyti apie Kauną – daugelį ten gyvenančių poetų myliu kaip brolius – ir tą patį Kajoką, ir Gintarą Patacką, ir Tautvydą Marcinkevičiūtę, ir daugelį kitų, bet, pavyzdžiui, kategoriškai nenoriu patikti Petrui Palilioniui nei eilėmis, nei gyvenimo būdu. Taip pat nenoriu tapti jam svarbiu žmogumi. Esu skaitęs paties Petro kūrybos ir esu įsitikinęs, kad mūsų supratimas apie poeziją radikaliai skiriasi. Kodėl šio žmogaus balsas turi spręsti mano ir kitų poetų likimą? Filologinio išsilavinimo diplomas? Aš irgi tokį turiu. Išleistų knygų skaičius? Tuomet kodėl ne Vytautas Bložė, kuris knygas rašo ir leidžia po šiai dienai? Ak, žinoma, Bložė ne Kaune gyvena.
Bet kodėl tuomet sprendžiamąją teisę turi būtent Kaunas? Kodėl ne Klaipėda? Gal tik aš, naivuolis, įsižeidęs pralaimėjęs nominantas, nežinau Kauno pirmumo teisės genezės Poezijos pavasario metu? Lakštingalų slėnis ir visa kita?.. O gal Poezijos pavasaris yra Kauno renginys, tad ir apdovanojimas – Kauno? Tuomet gal vien Kauno poetai turėtų jame dalyvauti? O Vilnius galėtų išsirinkti savo laureatą?
Ne, matyt, to nereikia – per mažai bus reikalan uodegas įmerkusių žmonių: – kai lentoje per mažai figūrėlių, viskas pernelyg aiškiai matyti? Todėl reikalingas nominantų fonas – nelaimingųjų statistų vaidmuo. Gaunančių paguodos prizus. Užmokestį už tai, jog mėnesį laiko gyveno kamuojami įtampos, jog mėnesį laiko buvo kaitinamos intrigos, laikant tuos nominantus visiškoje nežinioje, o apie jų pralaimėjimą buvo paskelbta tik plieskiant televizijos kameroms, kad pralaimėtojo apmaudas būtų pademonstruotas kiekvienam Lietuvos gyventojui.
Poetas Gintaras Patackas (ne Kauno komisijos narys) man atskleidė dar vieną Poezijos pavasario laureato skyrimo kriterijų: „Premijas pradedi gauti tada, kai jos tau ima kelti tik kartų juoką, kai jau parašytos ir pamirštos geriausios tavo knygos, o tu pats ir tavo poezija jau verta tik užuojautos.“ Vadinasi, gerai, kad ne man davė.
Šiais žodžiais jokiu būdu nenoriu užgauti šių metų Poezijos pavasario laureato Vytauto Rubavičiaus. Nors ir nesu jo poezijos gerbėjas, bet nenešioju jam pagiežos širdy dėl to, kas įvyko. Esu tolerantiškas jo džiaugsmui ir prikąstai lūpai dėl to, kad nemoku džiaugtis kartu su juo. Ir užjaučiu jį dėl graudulingo maršo, skambėjusio dedant jam ant kaklo laureato vainiką. Juk kas žino, gal jo vietoje galėjau atsidurti ir aš.
Jei herojų vardai būtų išgalvoti, šitas atviro, naivaus moksleiviško protelio produktas tiktų menininkų aludės sienlaikraščiui, na... gal dar ir kaip fabula grafomanijos triumfą demaskuojančiai parodijai.
Šauniai! Tiesus ir teisingas pasisakymas, pritariu ir džiaugiuosi, kad pagaliau pasakyta garsiai. Kol sprendžiamąjį balsą turi tokios bjauriai groteskiškos figūros kaip palilioniai, Kaunui, deja, nėra ko didžiuotis savo pavasariais. Žinoma, Rubavičius čia niekuo dėtas.
Neabejotinai tiktų ir sienlaikraščiui, ir parodijai, ir dar daugeliui dalykų. Bet labiausiai tiktų tau, toto, atmintinai jį išmokti - kaip 10 Dievo įsakymų.
Man tai linksma įsivaizduoti kitų metų "Poezijos pavasarį" Kas panorės būti vainikuotas? Kas norės būti tokiu pat geru poetu, kaip "laureatas" Rubavičius? :DDD
viskas teisingai. sostine is kauno ateme sporto rumus, dabar vilnieciai nori savus poetus pamyleti, tik komisija reikia perkelti i vilniu. o kauno zalgiris kaip dave komjaunimo tiesai i kaulus, taip ir toliau duos. ir kauno poetai vilenskus kol kas perspjauna ir kokybiskai ir kiekybiskai. tai duokit jiems ta komisija i vilniu. tegul pamyli ten savus, jei ras ką pamyleti.
1) jei premijos likimą būtinai turi spręsti Kaunas, tai gal galėtų tai daryti pvz. įvairių laikų "Poezijos pavasario" laureatai - kauniečiai, t.y. Kajokas, Patackas, Čepauskaitė, o ne beviltiškasis palilionis, apsistatęs kažkokiom bobelėm, grafomanais - tremtiniais ir t.t..
2) redakcijos pastaboje parašyta, kad viską sprendžia Kaunas, kadangi Kauno savivaldybė yra premijos mecenatas. Premija, berods - 5000 lt. Jeigu visa esmė - tik tuose piniguose, prašyčiau rašytojų sąjungos valdybos deleguoti šią funkciją asmeniškai man: galiu ir premiją padidint, kad ir iki 5100 lt, ir garantuoti didesnį laureato atrankos skaidrumą bei objektyvumą, nes blogiau būti jau negali.
3) pati kvailiausia šioje situacijoje - normalių poetų iš Kauno savijauta. tokių palilionių dėka į visus kauniečius žiūrima kaip į provinciją, kai tuo tarpu ir talentingų, ir grafomanų, ir normalių žmonių, ir visiškų durnių kiekis Kaune atitinka Lietuvos statistinį vidurkį:) Tiesiog asmeniniai palilionio kompleksai (padaryti bet ką ir bet kaip, bet taip, kad nepatiktų Vilniui, nes tai esą įrodo Kauno savarankiškumą - teko girdėti, kad palilionis ir Rubavičių prakišo tik kaip žmogų, daug kam Vilniuje keliantį alergiją) tapo Kauno reperzentacija. Tai gėdinga ir neteisinga pirmiausiai - pačių kauniečių atžvilgiu.
Rubavičius nekaltas, aplinka kaip visad... Žalgirio - Ryto mūšiai persimetė į Parnasą, visa poetinė Eurolyga stebi, kuogi baigsis ši gigantų kova... ji, beje, Kukulo tęsiama Nemuno vandenyse, gali išplisti ir į kitas stichijas. Rimvydas čirkštelėjo kaip degtukas bute, kur kažkas paliko atsukęs dujinę viryklę... seniai reikėjo, koks ppavasaris be fejerverkų!
paprasčiausias pavydas, nors ir labai mandagiai užglaistytas. reikia Kauną pastatyt į vietą, kad neišsišoktų, todėl ir parašė. aš asmeniškai mieliau skaitau rubavičių nei stankevičių. o ir pastarasis, rodos, jau ne pirmus metus iš kailio neriasi bandydamas bent ką nors kur nors laimėti.
kodėl būtinai pavydas? labai tipiškas lietuviškas pamintijimas... jei kažkas kažką gina, tai aišku pavydi. tiesiog gaila Beno, kurį ir vėl eilinį kartą padarė atpirkimo ožiu. o rubavičius, kaip ne kartą buvo sakyta, čia niekuo dėtas. galų gale tokie Palilioniai kaip žiurkės įsikibę laikosi nors kiek šiltesnės vietos...
Nemanau, kad reiketu gedytis "buti laureatu po Rubawicziaus". Ir buti "tokiu pat geru poetu" anaiptol negeda. Bet Danijos walstybej tikrai kazkas paszwinko, ir tas pats Kaunas (tai yra, Nemunas) subtiliai leido tai suprasti.
desimties litu premija kadais druskininkuos navakas iteike gerbutaviciui. turbut buvo viena atviriausiu ir garbingiausiu premiju. o visos kitos... eina jos... palilioniui.
Gerb. Rimvydai, nepergyvenkit, kad premijos negavot, nes turite pačią pagrindinę premiją - skaitytojų, premiją, kurios neatstos jokios kitos. Jus dag kartų aukščiau V. Rubavičiaus, ir tai yra svarbiausia. Aplamai, visokios premijos, iki Nobelio imtinai, yra daugiau diplomatijos ir gudrumo, o ne talento rodiklis. O kad parašėte, tai gerai, tapo aiški visa "virtuvė", ir skaitytojams lengviau, kai viskas aišku. Jei PP yra Lietuvos šventė, tai ir rinkikai turėtų būti iš visos Lietuvos, o ne vieno klano.
Gal kitąmet tegu Lietuvos rašytojų sąjunga nominuoja tris, Kauno komisija visus tris anuliuoja, pasiūlo savus, o paskui anuos grąžina ir apdovanoja visus šešis? Nejaugi niekas nereglamentuoja tokių dalykų?
Ką gi, viskas kaip pasakose - auksas virsta moliu. Šis PP į literatūros istoriją įėjo kaip visiškas moralinis šventės bankrotas. Ačiū Palilioniui - Rubavičius savo biografijoje turės mėšlo dėmę. O gaila - juk galėjo ir savo jėgomis laimėti.
kad su popos premija (beje, kaip ir su visu popa) dedasi pašvinkę dalykai, nežino tik liniauskas ir palilionis. Visiiems kitiems tai jau seniai aišku. Bet vienintelis žmogus, kuriam apie tai nevalia viešai kalbėti, yra tos premijos nominantas. Nes kai buvo nominuotas, tai viskas jam buvo gerai, nieko neatsisakė, nors galėjo, rašė visokius palinkėjimus-pasvarsymus ir t.t. Savitvardos ir kantrybės trūksta, R.S. Ališanka štai antrą, o gal ir trečią kartą nepremijuojamas, ir nesidrasko (nors kaip poetas yra dukart geresnis už stankevičių ir rubavičių kartu paėmus, ir seniai nusipelnė premijų)
Velionis Kunčinas, porąsyk nominuotas aukštesnei premijai, buvo truputį geriau išstudijavęs skyrimo mechanizmą. Keista tai, kad, pasak jo, už būna nekolegos, o kolegos prieš. Paskutinįsyk jis manė turėjęs 3 iš penkių už, bet vienas, labiausiai priesaikavęs, "pavedė". Ir dabar yra didis velionies gerbėjas. Galbūt turėjo kokią viziją, ir bijo Aukščiausiojo bausmės. Reikės šnektelėti.
Kai dėl šiemetinės PP premijos, tai juk visi kokią nors knygeliukę sukurpę ką nors gavo. O ponas Stankevičia galėtų tik džiaugtis, po šito triukšmelio, matyt, kitąmet gaus. Ir turės dvi.
Svrbu net ne tai - kas premija gauna, o kaip ji skiriama ir uz ka. Rasytoju sajungoje yra daugiau zmoniu, nei Seime - ar bent vienas is ju mate dokumenta, reglamentuojanti toki premiju skyrima? O nereglamentuotos premijos - paprasciausia savivale: "Padaryk man paslauga ir as tau premija duosiu Lietuvos vardu". Kuo tai skiriasi nuo Paxo ir Borisovo skandalo? Tik tuo, kad cia ne politika, o literat8ra. Netgi veikejai kai kurie tie patys. Rubavicius - labiau politikos zmogus, ar poezijos? Ir Palilionis jam keleklupsciauja del visuomenines padeties, ar del poezijos? Atsakykite sau i si klausima.
palilionis apie poezija ismano tiek pat, kiek ir apie politika, o premijas skirsto pagal vieninteli kriteriju: kad tik paerzinciau Vilniu. pernai visi tylejo, bet prie visos pagarbos Dabrisiui, Kukulo ir knyga buvo stipresne, ir literaturai antrasis atidirbes nepalyginti daugiau, ir apskritai jie - skirtingu lygu zaidejai. palilionio teise lemti PP laureata - tai tas pats, jei butu leista Vievio zurnalistui spresti, kam skirti Nobelio premija is literaturos, arba prasigerusiam ambulatorijos felceriui - is medicinos. igaliojimai maksimalus, kompetencijos - maziau negu minimumas
Matet? Jau "Bernardinai" pajungti - dirba Stankeviciui. Kiek pazystu Stankeviciu, cia tik pradzia - jis nesiliaus, kol Palilionio pilnai neuzdusins. Reikejo duot jam pramija - butu ramu buve :)))
Siulau, manau, protinga iseiti is beviltiskos situacijos: Poezijos pavasario laureata renka jau esamu laureatu-- normaliu, gyvu poetu komisija, kurioj neturi buti to svolociaus Palilionio. Tai yra Kauno geda, smarve ir neviltis. Savivaldybes skiriami 5 tukst litu tokia pat geda, kuria ir tinka skirstyt tik tokiam kaip P. Viena karta per metus tas bekonas pasijunta labai svarbus ir su visu kegebisto idirbiu santazuoja visa Lietuva. Siaip ar taip -- Lietuvos metu poetas yra ne koks KGB bildukas, kuriam uztenka numesti tuos litus kaip suniui kaula. Tas zmogus turi pajusti, kad tikrai yra metu lyderis -- pagerbtas ir rimtai pamalonintas. Metu poetui premija turi buti nemenkesne kaip 20 tukst. litu. Juos galima surinkti, gerai isreklamavus is privataus verslo. Garbingam reikalui manau garbingi verslininkai nepagales sumesti po tukstanti-kita. Bet komisija grieztai turi buti be Palilionio ir be jo vasalu, tokiu kaip Sventickas, Kajokas ir kiti padlaiziai. Turi buti viduriniosios kartos, dabar aktyviai kuriantys ir jau PP laureatais tape poetai. Gal tada ir pati premija ir pats vardas atgaus garbinguma.
Kaip menininkas-rasytojas-poetas jis tikrai tvirtas ir talentingas. Kaip zmogus -- jis yra visiskas sliekas, Palilionio batu sepetelis. Deja, taip yra. Donaldai K. yra du.
Nusišnekat, brolyčiai, PoPa insignijas bei regalijas kitais metais reikia skirti pačiam Palilioniui ir iš Vilniaus nusiųsti atitinkamų regalijų su fekalijom. Tegu sau džiaugiasi savo Dainų slėnyje ir įsiteikia sau voką su pinigais. O Lietuva tegu nusprendžia be to žmogaus, kas iš tikro yra vertas metų poeto apdovanojimo ir apdovanoja tą žmogų Vilniuje. Mes, kretingiškiai, už tokį scenarijų.Atvažiosem.
Baikit bajerius, Stankevičius pats kiekviena proga deklaruoja savo meilę Kajokui ir besąlygišką pasitikėjimą juo - juokinga juos būtų statyti į skirtingas barikadų puses.
Tai kad ir nera wienos wieninteles gatwes su wienom barikadom wisiems laikams. Czia tik wienos premijos klausimas, o kitais klausimais barikados gali iszaugti wisai kitoje wietoje.
Na, kaip, Palilioni? Panašu, kad tau matas. Gyreisi galįs daryti ką nori - taip, ką norėjai, tą padarei. Bet va nesitikėjai, kad jaunesnioji karta tavęs nei bijo, nei gerbia. Tauta taip pat turi teisę - tavo tuos nevaržomus darbus pavadinti. Galvojai, kad visi kaip Ališanka - tylės? O nuo Rubavičiaus dar gausi į snukį, už tai, kad jo vardą išpurvinai. Vis per tą tavo "galybę" :)))
Poezijos pavasaris išpurvintas.Kariautojai jūs kariautojai.Ar negalima buvo tai padaryti kaip nors subtiliau, tyliai.Dabar kaip antspaudas bus-poetai del premijų pjaunasi...
ir politikoj, ir krepšiny, ir medicinoj, ir poezijoj, visur tas pats: Vilnius - Kaunas. yra ir kituose kraštuose to "bipolizmo": Maskva - Piteris, Varšuva - Krokuva. gal netgi sveika, geriau nei Latvija - Rygos priemiestis. svarbu tik šių varžytuvių lygis ir tonas. deja, šiuo atveju visa tai primena ne gražų žaidimą aikštelėje, o apsistumdymus tarp atsarginių suolelių. dėl pinigų pritariu - palyginus, ką ta pati savivaldybė skiria krepšininkams ir ką poetams... ir už tuos 5,000 užsako tokį koncertą... bet čia jau RS su KM turėtų susitart
Situacija paprasta: kiekvienas bent šį tą nutuokiantis literatūroje pripažins, kad Stankevičiau knyga neabejotinai geriausia. Kiekvienas bent šį tą nutuokiantis apie literatūrines premijas patvirtins, jog gana dažnai premijuojamos ne pačios geriausios knygos - ir nedidelis skirtumas, ar jos skirstomos Kaune, Vilniuje ar Balbieriškyje. Nebent toks, kad jei "Poezijos pavasario" premijos būtų skiriamos Vilniuje (kur pilna kolektyvinių Palilionio klonų, savo galias ir įtaką puoselėjančių institucijų, turinčių savo favoritus), tai premijas gautų tik vilniečiai. Na, su viena kita išimtimi, kad "provincijos" nesumaištautų. Sistema yra tokia, ir Palilionis yra tik viena iš jos dalių - ryškiau pastebimų, nes su šleifu ir plike. Šiaip nematau didelio skirtumo - jei Nacionalinę gali gauti salonų liūtas Navakas, tai kodėl PoPa negali gauti politikos apžvalgininkas Rubavičius? Viskas vienodai mielai kvaila.
Bravo, Rimvydai! Tekstas šmaikštus ir teisingas. Pritariu visom keturiom. Apskritai pats metas reformuoti tą Poezijos pavasarį, nes velniai žino, kas ten dedas, ir kuo viskas remias. Jau kuris laikas kaip pajuokos objektas. Truputį.
Dovilė Zelčiūtė, Viktoras Rudžianskas ir pats Petras Palilionis tai bent tiesa atsiskleide, tai bent vertintojai:(((( geriau iskart sau duotu vainika ir baigtu vertinti. Zmones jie gal ir geri, manau- geri... bet... daugiau nebeturim? O jus, nuominuotasis R.S., gausit savo lauru dali sriubai kur kas anksciau,nei mirsit kuklumo. Bet gerai paraset. Kad kas parasytu, kokiu principu eiles atrenkamos poezijos pavasario knygai ir kodel paciam pavasario renginy vis svarbesni kokie indai su marakujais, o puse savu pamirstama, tipo- svente skirta su uzsienieciais baliavoti. Pilna nesutupetu is uzsienio, nyku nuo tokiu pavasariu.
Dabar, suprantu, bus taip - Kaunas išrinkęs laureatą skambins Stankevičiui ir atsiklaus, ar galima. Kodėl man atrodo, kad bus dar blogiau. Aš jau dabar praktiškai galiu išvardinti kelių ateinančių metų laureatus: Arnas Ališkauskas, Benas Januševičius, Liudvikas Jakimavičius, Kęstutis Navakas, Domantas Razauskas (kai tik sugebės knygą sulipdyti iš savo dainelių), Alvydas Šlepikas, Gytis Norvilas ir visi kiti to klano pasipūtėliai.
Teisingai VS sako, visiškai pritariu. Koks kvailas vaizdas- vyrai - Poetai su vainikais ant sprandų. Kam tokio rekvizito. naudingai mąstyti apie Poezijos paplitimą provincijoje verčiau, o ne draskytis čia. Numirsit, laureatai, o kiek jūsų tekstų išgyvens? Vienas antras, kito poeto- 10,20 eilėraščių...Dėl pinigų sakykite tiesiai, draskotės! Skurdas lietuvos, nenoras dirbti kažką konkretaus jumyse, vien žodžiai, rašliava, talentai vaidenasi jumyse pačiuose. O Demonai apsėdę tikriausi jus. Va, ir dabar pavydo demonas sujaukė kelių jūsų protą ir garbingumą. Diskkredituojate pačią Poeziją, o ne tą PoPa Šou festivalį.
negi neaisku, kad bet kokios/visos premijos ir ju skyrimas - labai subjektyvus reikalas? Gi visose komisijose tik zmones sedi, o zmogus niekada negali buti objektyvus, nes objektyvumas kaipo toks neegzistuoja. Pasiziurekit patys i save ir savo nuomones - kuri is ju objektyvi, be emociju? :)))
Tai jau nemaza dali geru jaunesniu poetu ant Lietuwos ir iszwardinai. Pats mielai atsidurcziau sziame sarasze, nes wisada dziugu nepatikti tokiems kaip tamsta.
mokykis, mikneviciau - juk garbe yra mokytis - jau issiverke stankevicius premija, ne siais, tai kitais metais tikrai duos, vien jau bijodami verksnio ezero duos. Atmink, kad tik tokie yra tikruju poetu keliai keleliai.
atkreipkit dėmesį, komentatoriai, kad rašo r.stankevičius pirmiausia apie b.januševičių, o ne apie save. rašo teisybę, kurią daug kas nedrįsta sakyti. o tai, kad beno knyga buvo išmesta iš nominuotųjų tarpo tik todėl, kad p.palilionio buvo pasakyta:"kaip aš tokią knygą parodysiu valdininkams?". ką tai kalba apie kauną ir palilionį? gėda tik ir viskas. rimvydui bravo, kad nepabijojo ugnį iššaukti į save.