KAIP TAMPAMA POEZIJOS PAVASARIO LAUREATU?

Kornelijaus Platelio nuotrauka

Per Lietuvą prazvimbė ryškiaspalvis Poezijos pavasaris. Pasipuošęs almanachu, į kurį poetai tradiciškai duoda ne pačius geriausius savo eilėraščius, kupinas renginių, kurie gražūs, šilti ir truputį nuspėjami, per Lietuvą nuvilnija poetų paradas – tik visiems išsirikiavus, iki galo suvokiama, ko jau nebėra, gretose atsivėrusius plyšius oriai užpildo neįgudusius sparnus mankštinantys jaunieji poetai, kuriems galbūt renginiuose labiausiai įdomu, – mat ilgainiui į šią šventę norom nenorom imi žiūrėti kaip į „Tadą Blindą“ arba į kitą kokį gerą, bet daugybę kartų matytą filmą...

Ar pamanėte, kad ketinu kaltinti Poezijos pavasarį nuspėjamumu? Jokiu būdu – kaip tik apie jo nenuspėjamumą ir ketinu kalbėti. Labiausiai nenuspėjama šioje poezijos šventėje yra kulminacija – laureato vainikavimas. Vėlgi kalbu ne apie žurnalistų erzinimą – tradicija virstantį iki paskutinės minutės neskelbimą, kas bus tas pateptasis (turbūt taip siekiant, kad spauda apskritai motų ranka į šį it tautiniai drabužiai mylimą renginį, kuriam aprašyti kasmet tinka tas pats tekstas, tik su kintančiomis pavardėmis). Matyt, tai svarus argumentas, įrodantis, kad čia viskas vyksta labai skaidriai – jokių išankstinių rezultatų, tik spėlionės.

O, kuo remiantis, spėlioti? Ne pas­laptis, kad drauge su Benediktu Januševičiumi ir Eugenijum Ališanka buvau nominuotas Poezijos pavasario laureato kėdei, ne paslaptis, kad pasimatuoti vainiko negavau, tad galima manyti, jog šį tekstą rašau iš nuoskaudos ir pavydo nenominuotam, bet laimėjusiam Vytautui Rubavičiui. Taip ir yra – aš įsiutęs, bet kalbėti apie asmeninius dalykus – nekorektiška ir negražu. Ir straipsnių rašyti apie tai negražu tam, kuris buvo nominuotas ir negavo. Sutinku, gal mano nuotaikos numanymas trukdys jums be ironiško šypsnio pažvelgti į mano samprotavimus, tačiau aš pažadu čia neklykauti, kad esu geriausias iš visų kandidatų, o kalbėti kiek įmanoma protu, ne emocijomis. Be to, žinau, kad niekas, be manęs, to nepadarys – nominuotiesiems negražu, laimėtojui neapsimoka, o nepabandžiusieji savo kailiu – tiesiog neturi apie ką rašyti, tik apie gandus.

Taigi, apie gandus. Tai yra apie reikalavimus norintiesiems Poezijos pavasario nominantais tapti. Taisyklė pirma ir beveik ne iš gandų – ko gero, oficiali: Poezijos pavasario laureatu gali tapti tik tas, kas tos premijos gyvenime dar nėra gavęs. Ši taisyklė tinka ir visoms kitoms literatūrinėms premijoms Lietuvoje, išskyrus gal anoniminio eilėraščio konkursą PDR. Dėl to aš neturiu jokių rūpesčių – esu dar nepasinaudojęs nė viena žaidimo pagalba, atsiprašau, norėjau pasakyti, negavęs premijos. Tačiau (pagyrimas man!) kalbu ne apie save, o kad ir apie tuos žmones, kurie visas svarbiausias (daugeliui poetų svarbios trys – Poezijos pavasario, Jotvingių ir Nacionalinė) jau yra gavę. Ką gi, šventa liaudies teisybė: pavalgei – duok kitam pavalgyti, tačiau juk kalbama ne apie žmones – apie knygas. Kuo kalta Aido Marčėno „Eilinė“? Ar kad Marčėnas ir anksčiau gerų (ir premijom apdovanotų) knygų buvo parašęs? Tokioje „out“ pozicijoje, beje, yra didžiuma geriausių lietuvių poetų. Rezultatas: garsiausiai spaudoje ir per Jo didenybę televizorių kalbama ne apie tas knygas („out“ pozicijos poetų knygų tauta nepastebi, neturi galimybės joms paploti), o augantis jaunimas, taip norintis autorius susirasti pats (ne pagal vadovėlį), jų net neperskaito, nes čiumpa „geriausias“. Štai taip ir atsitinka, kad skaityti aukso fondo Marcelijų Martinaitį ar analfabetą Aleksandrą Pogrebnojų tik skonio reikalas – abu jie dedami į tą pačią lentyną.

Antras svarbus kriterijus (šis neoficialus, bet kiekvienas poetas jį žino): „Jau senas, daug padaręs, bet dar negavęs.“ Šis kriterijus gal ir humaniškas, bet tik vyresniosios kartos atžvilgiu. Ką pasakysime tiems rašytojams, kurie buvo verti, bet mirė neprigyvenę iki premijinio standarto? Tarkim, kodėl neapdovanojom Ričardo Gavelio, Jurgio Kunčino Nacionalinėmis premijomis? Nebuvo verti ar buvo per jauni? Ar formuluosime kriterijų: „Jis turi ilgai gyventi“? Istorija skaudžiai rodo, kad ne visi rašytojai šio priesako laikosi.

Kitas garsiai nesakomas, bet lengvai numanomas kriterijus: „Svarbus literatūrai žmogus.“ Arba netgi trumpiau: „Jam reikia duoti.“ Klaidu, ar ne? Man taip pat. Mat neaišku, kas kuriam komisijos nariui atrodo svarbiau – ar kitados jo parašytos knygos, ar užimamas postas, ar jo elgesys. Pavyzdžiui, jei paklaustume Kęstučio Navako, kaip jam atrodo, kodėl jis nenominuotas, – jis su karčia šypsena atsakytų: „Nesu pakankamai mandagus.“

Darosi šiek tiek aiškiau – reikia būti žilstelėjusiam, neišsišokančiam labiau už kitus poetus, mandagiam su komisijos nariais. Regis, įvykdomos, gana lengvos sąlygos. Bet žinok tu, poete, kam įtikti? Na, pavyzdžiui, paspėliokit – kas lemia laureatą? Nėra ko spėlioti – visi unisonu atsakys: „Kaunas.“ O koks gi tada Lietuvos rašytojų sąjungos vaidmuo? Išrinkti tris nominantus, iš kurių laimi ketvirtas, Kauno paskirtas? Kokiomis taisyklių išimtimis remdamasis Kaunas vieną iš trijų nominantų išmeta kaip musę iš barščių? Kad padarytų vietos tikrajam laureatui? Kas jį siūlo? Kada? Kokiais sumetimais? Kaunas, matyt, šiuo gestu ne pirmi metai nori piktdžiugiškai pasakyti: „Dėjom ant jūsų nuomonės. Poezijos pavasaris – Kauno šventė, ir Kaunas, nepaisydamas rašytojų daugumos nuomonės, turi teisę veto būdu nuspręsti, kas vertas laurų.“

Kai kas dar „įsigudrina“ sveikinti mane su nominanto titulu. Tai gal ir Beną Januševičių pasveikinkit? Jis irgi nenuspėjamai post factum buvo grąžintas it musė į tuos barščius. Pabandykit, tik būkit atsargūs – Benas gali atsakyti ir neverbaline kalba. Iš tiesų, žmogaus nervų tąsymas ir viešas kalimas prie gėdos stulpo – apdovanojimas ar bausmė? Kuris iš nenominuotų poetų, manančių, kad su nominacija reikėtų sveikinti, norėtų atsidurti Beno vietoje? „Nominantas“ – negeidžiamasis „Auksinės avietės“ titulas, ar ką? O kaipgi su grąžinimu? Benas galiausiai tapo ketvirtuoju nominantu. O argi jų skaičius neribotas? Gal kitąmet tegu Lietuvos rašytojų sąjunga nominuoja tris, Kauno komisija visus tris anuliuoja, pasiūlo savus, o paskui anuos grąžina ir apdovanoja visus šešis? Nejaugi niekas nereglamentuoja tokių dalykų?

Dėl Vytauto Rubavičiaus kandidatūros atsiradimo kyla dar ir toks klausimas – ar Poezijos pavasario premija skiriama už pastarųjų metų kūrybą? Kodėl tada negalėjo su juo konkuruoti Kristijonas Donelaitis ir jo „Metai“? Mačiau visiškai naują šio kūrinio leidimą – irgi parašyta gerai, irgi ne šiemet.

O apskritai – ar gali rinktinė „kautis“ su naujai parašyta knyga?

Velniai nematė, jeigu jau taip nusprendė Kaunas. Bet kas slypi už šio visiems gerai žinomo miesto pavadinimo? Ar balsavo Kauno miesto žmonės? Ar Kauno poetai? Ne. Tiksliau – aštuoni iš jų (man taip Petras Palilionis sakė apie balsavimo rezultatus: „Du komisijos nariai balsavo už tave, du – už Ališanką ir keturi – už Rubavičių.“). Kas tie aštuoni visagaliai žmonės? Galiu nuspėti tik pusę jų: Dovilė Zelčiūtė, Donaldas Kajokas, Viktoras Rudžianskas ir pats Petras Palilionis. Kiti – nežinomi. Gal ir nesislapsto, bet ir nesiviešina. Iš tiesų, kam gi nominantui žinoti, kas sprendžia jo likimą, – antraip dar papirkti gali. Sutinku. Bet kas nors turi juos išrinkti, jais pasitikėti. Kas? Jeigu Lietuvos rašytojų sąjunga Kaune savo sprendžiamojo balso netenka? Gal kas ir pasitiki tais paslaptingaisiais meno matuotuojais, o aš – tikrai ne visais. Nenoriu nieko blogo pasakyti apie Kauną – daugelį ten gyvenančių poetų myliu kaip brolius – ir tą patį Kajoką, ir Gintarą Patacką, ir Tautvydą Marcinkevičiūtę, ir daugelį kitų, bet, pavyzdžiui, kategoriškai nenoriu patikti Petrui Palilioniui nei eilėmis, nei gyvenimo būdu. Taip pat nenoriu tapti jam svarbiu žmogumi. Esu skaitęs paties Petro kūrybos ir esu įsitikinęs, kad mūsų supratimas apie poeziją radikaliai skiriasi. Kodėl šio žmogaus balsas turi spręsti mano ir kitų poetų likimą? Filologinio išsilavinimo diplomas? Aš irgi tokį turiu. Išleistų knygų skaičius? Tuomet kodėl ne Vytautas Bložė, kuris knygas rašo ir leidžia po šiai dienai? Ak, žinoma, Bložė ne Kaune gyvena.

Bet kodėl tuomet sprendžiamąją teisę turi būtent Kaunas? Kodėl ne Klaipėda? Gal tik aš, naivuolis, įsižeidęs pralaimėjęs nominantas, nežinau Kauno pirmumo teisės genezės Poezijos pavasario metu? Lakštingalų slėnis ir visa kita?.. O gal Poezijos pavasaris yra Kauno renginys, tad ir apdovanojimas – Kauno? Tuomet gal vien Kauno poetai turėtų jame dalyvauti? O Vilnius galėtų išsirinkti savo laureatą?

Ne, matyt, to nereikia – per mažai bus reikalan uodegas įmerkusių žmonių: – kai lentoje per mažai figūrėlių, viskas pernelyg aiškiai matyti? Todėl reikalingas nominantų fonas – nelaimingųjų statistų vaidmuo. Gaunančių paguodos prizus. Užmokestį už tai, jog mėnesį laiko gyveno kamuojami įtampos, jog mėnesį laiko buvo kaitinamos intrigos, laikant tuos nominantus visiškoje nežinioje, o apie jų pralaimėjimą buvo paskelbta tik plieskiant televizijos kameroms, kad pralaimėtojo apmaudas būtų pademonstruotas kiekvienam Lietuvos gyventojui.

Poetas Gintaras Patackas (ne Kauno komisijos narys) man atskleidė dar vieną Poezijos pavasario laureato skyrimo kriterijų: „Premijas pradedi gauti tada, kai jos tau ima kelti tik kartų juoką, kai jau parašytos ir pamirštos geriausios tavo knygos, o tu pats ir tavo poezija jau verta tik užuojautos.“ Vadinasi, gerai, kad ne man davė.

Šiais žodžiais jokiu būdu nenoriu užgauti šių metų Poezijos pavasario laureato Vytauto Rubavičiaus. Nors ir nesu jo poezijos gerbėjas, bet nenešioju jam pagiežos širdy dėl to, kas įvyko. Esu tolerantiškas jo džiaugsmui ir prikąstai lūpai dėl to, kad nemoku džiaugtis kartu su juo. Ir užjaučiu jį dėl graudulingo maršo, skambėjusio dedant jam ant kaklo laureato vainiką. Juk kas žino, gal jo vietoje galėjau atsidurti ir aš.