APIE DARBĄ IR KALBĄ

Antano Dombrovskio iliustracija

Miniai vienas didžiausių malonumų – laukti didžiųjų kritimo žemyn. Minia laukia, kol praloš didis tenisininkas, didis tenoras praras balsą, laukia, kol žinomas sportininkas taps pasigailėjimo vertas. Minia mėgsta tą akimirką, kai didis krinta. Bet iki visiškos laimės trūksta pusiausvyros: kai didis krinta, mažas turi pakilti į aukštybes. Pavyzdžiui, smirdalius skunkas turėtų užimti vietą liūto, kuris paniškai bijo jo smarvės, pelytė – užimti dramblio, o mažas akmenėlis – vežimo, kurį ir nuvertė, vietą.

Taip ir ne kitaip sutvarkytas gyvenimas. Tenoras praras balsą, tenisininkas praloš, bet skunkas niekada nenustos smirdėti, gudri pelytė visada baidys dramblį, o klastingas akmenukas visada nuvers vežimą. Iš apačios niekas nekrinta į viršų, tad nepatenkinta minia netenka reginio.

* * *

Darbas buvo jau tada, kai pasaulyje dar nebuvo nė vieno žodžio. Todėl visą darbą reikėjo padaryti. Ir viskas. Kad to išvengtų, žmogus ėmėsi tobulinimų. Didžiausias iš jų buvo kalba, arba plepėjimas. Jau pirmieji žodžiai pakeitė dalį darbo. Daugybė jų – visą darbą.

Plepėjimas apie darbą išlaisvino naujas visuomenės jėgas. Nes nemokantys padoriai dirbti pasižymėjo plepėdami.

Beliko laukti, kol iš plepėjamo darbo gims plepėjami vaisiai.

* * *

Blogis, kurio kupinas kinas, vieną kartą nužengė iš ekranų ir iš tikro pradėjo gąsdinti žmones. Galybė nusikaltėlių nebetelpa kalėjimuose. Taip atrodo išlaisvintas blogis, kurio jau negalima suvaryti atgal į ekranus, grąžinti ten, iš kur atėjo. Todėl turime puoselėti gėrį ir laikyti jį saugioje vietoje.

Tokia vieta kaip tik yra kalėjimas. Jame po teisybei netelpa minios nusikaltėlių, užtat telpa padorūs žmonės kartu su turtu ir paveikslais.

Neterminuotai nuteisiami būtent padorūs žmonės, kol pasibaigia makabriškas filmas, pakeitęs kasdieninį gyvenimą.

Dėkoti nebūtina.

* * *

Gyvūnų globos dieną netikėtai sužinojau, kad pasaulyje yra krevečių šventė.

Tą dieną krevetės iškilmingai renkasi tinkluose, prausiasi, įvairiais būdais rengdamosi iškilmėms. Savo šventės proga jos labiausiai patinka žmonėms. O įvairūs nesiskutę tipai krevetes mėgsta su alumi, vynu ar degtine.

Krevetės yra puikios. Todėl jos turi turėti savo šventę.

Atrodo, yra banginių šventė su garsiu bifšteksu iš šio žinduolio.

Tikėtina, jog, siekdami pusiausvyros, rykliai retsykiais surengs ir žmogaus šventes.

* * *

Kiaulė yra švari, inteligentiška, o kai kurie jos organai yra beveik tokie pat, kaip žmogaus. Gyvūnas neserga soliteriu, nors jį turi savyje ir gali užkrėsti žmogų.

Jis, tai yra žmogus, yra labai švarus, neįtikėtinai inteligentiškas, netgi išmintingas, bet kai kurie jo organai yra panašūs į kiaulės.

Žmogus neserga kyšininkavimu, bet turi šią ligą savyje ir gali užkrėsti kitus. Užkrėstąjį pažįstame iš to, kad nervingai gniaužo saujoje pluoštelį banknotų ir dairosi, kam juos įkišti. Taip plinta epidemija, kurios virusai yra popierėliai, papuošti tautos vadų, mokslininkų ir kitų įžymių žmonių portretais.

Bandymais įrodyta, jog kyšis kyla tik iš apačios į viršų. Žmonės iš aukščiau niekada neduoda kyšių, nors kai kurie jų organai yra panašūs į kiaulių.

* * *

– Išrinkite mane! – sako mielas, ramus, elegantiškas ponas iš plakato. Akys šviečia gerumu, o veidas inteligentiškas. Tokiam norisi patikėti savo likimą. Na ir išrinkau. Tada jis nulipo iš plakato ir su mano jam patikėtu likimu ėmė išdarinėti tokius dalykėlius, kad nesinori prisiminti.

Kitą kartą, kai vėl pasirodė plakatuose prašydamas jį išrinkti, nerinkau. Liko ten iki kitų rinkimų. Šalia jo įsitaisė kitas geras žmogus „Išrinkite mane“, toliau trečias ir taip toliau, šitaip aš, kuklus rinkėjas, sukūriau galeriją taurių žmonių plakatuose. Jie elegantiški, besišypsantys ir mylintys vaikus. Dievinu juos ir neleisiu išlipti iš plakatų į purviną, pilną spąstų ir pagundų gyvenimą.

* * *

Jeigu aukščiausios kategorijos politikai, tai yra geros valios žmonės, vykdantys atsakingas funkcijas, žinotų, ką reikia padaryti, kad būtų geriau, seniausiai maudytumės gerovėje. Bet jie nežino.

Jei pasakytume: „Jeigu nežino, tegul nelenda“, padarytume lemtingą klaidą.

Todėl, kad pas mus nė su žiburiu nerasi žmogaus, nežinančio, ką reikia nuveikti kitų labui.

Visi žino, kol tampa „kažkuo“. Kai tik tampa – nežino, paskui vėl žino. Tai velniškas malūnas, kuris verčia žinias į dulkes, o dulkių į žinias – ne.

– Žinau, kad nieko nežinau! – suriko žmogus, kuris žinojo nemažai. Ir ne vienas šiandieninis mokslininkas ranką ant širdies padėjęs galėtų prisipažinti:

– Nieko, o nieko nežinau!..

Tai nieko neišspręstų, tik paaiškintų situaciją.

* * *

Skulptorius Stefanas Wierzbickis kilęs iš Lietuvos, daugiau nei 50 metų gyvena Lenkijoje. Jis yra sukūręs apie 250 skulptūrų, daug piešinių, iliustracijų ir keramikos darbų. Keli jo kūriniai puikuojasi Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Rašo trumpus tekstus.

Vertė JUOZAS ŠIKŠNELIS