Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-09-19 nr. 2968

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Gytis Norvilas.
AŠ TAIP IŠSIVADUOJU
12
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE8

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS3
• LR KULTŪROS LAIDOS4

AKTUALIJOS 
• Poetę PATRICIJĄ GOODRICH kalbina LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
BALSAI IŠ PO ŽEMIŲ
• Andrzej Mencwel.
MIESTO DVASIA
1

POEZIJA 
• Alis Balbierius.
IŠ "TRIEILIŲ"
4

PROZA 
• Valdas Striužas.
SKAISTYS VILNIUJE

FOTOGRAFIJA 
• KRZYSZTOFO GIERAŁTOWSKIO AKIMIS1

POKALBIAI 
 DOVILĖ ZELČIŪTĖ kalbasi su poetu, dailininku, prozininku LIUDU GUSTAINIU, 2002 metais išleidusiu romaną "Peržengti prarają".
LIUDAS GUSTAINIS: SAVO PATIES VIDUN
2

LITERATŪRA 
• Leszek Bugajski.
NAUJI LITERATŪRINIAI ŽAIDIMAI
2
• Apie Thomą Wolfe`ą kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ ir prof. Galina BAUŽYTĖ- ČEPINSKIENĖ.
THOMAS WOLFE`AS

KNYGOS 
• LIUČĖ ČIUOŽIA3
• BILDUNGAS10
• ZONDAS
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Eglė Kirlytė.
NAMŲ POJŪTIS, ARBA ŠVENTOVĖS
6
• Aistė Virbickaitė.
GINTARINĖ INTRIGA
3

MUZIKA 
• Justė Janulytė.
TIKROS AISTROS: IR VIRTUVĖJE, IR OPEROJE
35

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
"LAGAMINE"
• KAIP IŠGYVENTI PRIVAČIAM TEATRUI

KINAS 
• Vilnius, kino teatras "Lietuva", salė 88.
MAŽOSIOS KINO FORMOS

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
• Virginija Vitkienė.
JŪRATĖ PIKČILINGYTĖ
•  .
ŠIUOLAIKIŠKAS ŽVILGSNIS Į FOLKLORĄ

JAUNIMO PUSLAPIS 
• DARIUS JUREVIČIUS7

AKTYVIOS JUNGTYS 
• NERINGOS ABRUTYTĖS "NERINGOS M." RECENZIJA21

KRONIKA 
• JONO GRICIAUS RETROSPEKTYVA
• BANDYMAS PRITARTI KARIBALDŽIUI
• RUSŲ DRAMA AUKŠTINS GROŽĮ1
• in memoriam.
ALGIMANTAS ZIGMANTAVIČIUS
1
• A. NAGINEVIČIŪTĖS "PROCESSUS"
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR

SKELBIMAI 
• LITERATŪRINIS KONKURSAS11
• FILMAMS IR KINO PROGRAMOMS

DE PROFUNDIS 
• KODĖL BŪTINAI REIKIA ...3
• Michailas Žvaneckis.
DIALOGAS SU VEIDRODŽIU
1
• Eugenijus Girdžiūnas.
RECENZIJA
11
• APAP

POKALBIAI

LIUDAS GUSTAINIS: SAVO PATIES VIDUN

DOVILĖ ZELČIŪTĖ kalbasi su poetu, dailininku, prozininku LIUDU GUSTAINIU, 2002 metais išleidusiu romaną "Peržengti prarają"

[skaityti komentarus]

iliustracija
Liudas Gustainis
Romualdo Rakausko nuotrauka

Tokio romano, kokį Tu parašei, lietuvių literatūroje dar nebuvo. Jam taikytos įvairios definicijos, ir magiškojo realizmo, ir idėjų romano. Pats vadini jį novelių romanu. Stebėtina, kad, kalbėdamas apie tokius subtilius dalykus kaip tikėjimas ir jo raiška, išvengei karamelinio kičo, drauge ir neapsunkinai vaizdų. Kaip atėjo romano idėja, kokie literatūriniai amato dalykai suteikė daugiausia įtampos?

Neketinau parašyti būtent tokio romano. Tiek literatūroje, tiek skulptūroje ar tapyboje niekada nežinau, ar man kas išeis, ar iš viso nieko neišeis. Tuo metu tiesiog taip gyvenau, fiksavau savo būsenas, gimstančias naujas idėjas ir vaizdus. Tiesa, lankantis įvairių religinių mokymų rateliuose, ieškant man tinkamų būdų gyvenimo pilnatvei suvokti, ilgą laiką kirbėjo mintis parašyti teologinį-filosofinį traktatą įvairių religijų sąlyčio klausimais, nes daugelio gyvenimo ir mokslo sričių sintezės būtinybė - šių laikų iššūkis žmogui - sklando ne tik ore, bet ir sapnuose, miškuose bei pievose.

Taigi susidūriau su problema, kaip sujungti filosofinius-teologinius dialogus su grožiniais tekstais, ir, žinoma, kilo abejonių, ar jie (publicistiniai intarpai) reikalingi, ką jie turi bendra su literatūra.

Tai šiek tiek panašu į paradokso spiralę: taip, jie (intarpai) iš tikrųjų nereikalingi, jie tik sujaukia tekstą ir kelia sumaištį skaitytojo galvoje, jie nereikalingi ne tik literatūroje, bet ir gyvenime, tačiau būtent dėl teologinių ar filosofinių teiginių, įsitikinimų gyvenime daugiausia ir laužomos ietys, ir ne tik ietys... Tad ką daryti, jeigu jie (teologiniai samprotavimai) nereikalingi, tačiau jie yra, egzistuoja žmonių galvose kaip įvairiausi tikėjimai, dogmos, įpročiai, ir jų tiek daug, kiek grindinio akmenų...

Beje, atsiprašau, daugiau taip neberašysiu, būtent taip...

Kokiam skaitytojui adresuotas toks sudėtingas kūrinys, kuris, viena vertus, cituoju Tave: "beveik tradicinis mozaika sudėliotų novelių romanas su gausiais fantazijos elementais", kita vertus, "tai panašu į šiuolaikinio žmogaus tikėjimo analizę - sakytume, kelionė per daugelį religinių ir nereliginių mokymų - absurdą, laisvamanybę, krikščionybę, Krišnos sąmonės judėjimą, pagonybę, dzenbudizmą, tikėjimo žodį, Maharišio transcendentinę meditaciją, Ošo dinamines ir kai kurias kitas meditacijos formas".

Žmogui, kuris pavargo nuo logiško mintijimo, nuo begalinių naktinių pokalbių su kitais ir su savimi, nuo amžinų lenktynių su visais, net ir su savimi, žmogui, kuris jau suvokia, kad jam norėtųsi egzistencijos pilnatvės, žmogui, kuriam nedaug betrūksta iki supratimo, kad nėra žemėje tokios vietos, į kurią būtinai reikėtų nubėgti, juo labiau suspėti kažkur tenai greičiau už kitus, kad nebūtina ir net kenksminga ko nors siekti ir pasiekti per jėgą, ką nors įsigyti, pastatyti, pakeisti, sugriauti ar šiaip ką nors išplėšti iš gyvenimo, kad visa tai gali ateiti savaime, jeigu tik peržengi savyje kažkokią suvokimo ribą, už kurios aiškiai jauti, kad kiekvienas oro gurkšnis ar maisto kąsnis - tai Meilės dovana Tau, ir Tu negali netrykšti tyliu dėkingumu…

Kita vertus, kai rašiau, apskritai negalvojau apie jokį adresatą, nors ne, atvirkščiai, naiviai buvau įsitikinęs, jog religijų sąsajų klausimai daugeliui įdomūs. Žinoma, mano samprotavimų, pagrįstų asmenine jausmine patirtimi, negalima lyginti su religijotyros enciklopediniu žodynu, romane minimos tik pamatinės sąvokos, trumpai paliečiami kai kurie kertiniai skirtingų religinių mokymų momentai, tik tiek, kiek tai būtina, kad susikalbėtum. Nors kai kam tai gali pasirodyti ir elementaru, per daug paprasta, tačiau būtent šitame lygmenyje man ir pavyko suvokti tai, ko niekas kitas man nepajėgė paaiškinti.

Nežinau, kaip tai vertina skaitytojai, tačiau man pasirodė įdomu, kai netikėtai suvokiau, kad gyva pagonybė neįmanoma be Kristaus arba Budos sąmonės lygmens, kad tai iš esmės tas pat - kitais žodžiais tariant, svarbu ne tai, ką garbinti - seną ąžuolą ar Kristų, nes nė vienas iš jų neprašė savęs garbinti, apskritai nieko nereikia garbinti. Problema yra kita - kaip sugebėt visą aplinką, žemę, žmones, save patį suvokti kaip vieną gyvą būtybę, kaip šventą meilės objektą, ne dirbtinai suvokti, ne išmokti kaip taisyklę, bet širdimi pajausti, ir tai nėra neįmanoma, tai jau prie mūsų namų slenksčio.

Čia ir yra pagrindinis laikmečio iššūkis - špagas parlamentuose reikia kryžiuoti ne dėl to, kurias religijas oficialiai pripažinti ir kurias ne, o suglaudus galvas mąstyti, kaip išmokti pajausti save ir aplinką kaip vieną gyvą, meile spinduliuojantį objektą.

Sakysi, tai utopija? Iki šiol tai buvo utopija, bet viskas taip greitai keičiasi, kad visa, kuo tikėjome vakar, šiandien tik prisiminimai.

Kodėl gynei spaudoje savo kūrinį po aptarimo "Nemuno" žurnale? Argi žodinė savigyna gali ką nors pakeisti?

Pasaulis pamažu pereina į kokybiškai kitą epochą, tai vyksta kasdien, kiekvieną rytą mes jau kitokie, tereikia neskubant į save įsiklausyti, tačiau akivaizdu ir kita - skausmingą pereinamąjį laikotarpį išgyvens tik tos bendruomenės, kurios pajėgs išmokti kitaip negu iki šiol suvokti save ir aplinką. Keistas mūsų laikmetis - civilizacijos (apie tautas nebekalbu) išlikimas priklauso nuo atskirų individų pasaulėjautos. Ar dėl to neverta panaudoti kiekvieną progą apie tai viešai pakalbėti, juo labiau kad didžioji žiniasklaida kol kas registruoja ne Naujosios epochos ženklus, o vien tai, kaip griūva senasis pasaulis.

Visos, tiek viešos, tiek privačios, kalbos, netgi tylios mintys šia linkme gali padėti išgyventi mums ir mūsų broliams. Pažangesni mokslininkai seniai kalba apie holografinį vientiso ir daugialypio pasaulio modelį, o dauguma mūsų rašytojų (apie vaikų mokymą belieka patylėti) vis tebesilaiko įsikibę į linijinio, dvipolio pasaulio suvokimą. Kodėl Lietuva turėtų būti atsilikęs kaimas visuotinių ryšių laikais? Mano galva, jau seniai laikas viešai prabilti apie tai, kad kiekvieno mokinuko, kiekvienos kaimo bobutės mąstysena ir jausena lemia ne tik jų kūno, bet ir globalinius, kosminius pokyčius, ir tai jokie paistalai, šiais laikais elementar ios tiesos, kurios betgi tarsi užribyje…

Dusdama ginčijausi su vienu rašytoju, sakydama, kad didžiausias šio grandiozinio kūrinio privalumas yra tas, kas laikoma trūkumu: tai idėjų romanas. Labiausiai ir alkstu menininko gyvenimu patikrintų ir jo suformuluotų idėjų. "Bet ar tai literatūra?" - kai kas klausia. "O ar tai svarbu, jei kūrinys jaudina ir nuo pirmų puslapių veikia?" - atsakau. Kaip dėl to romano žanro grynumo, kam pats teiki pirmenybę - ką ar kaip pasakyti?

Pirmasis leidėjas, kuriam pasiūliau romaną, pareiškė, kad jis per daug chaotiškas ir neturės komercinės sėkmės. Dėl komercinės sėkmės jis tikriausiai buvo teisus, tačiau aš rašiau nė kiek neabejodamas, kad romanas, jeigu jį apskritai galima vadinti romanu, šiuo metu reikalingas būtent toks. Jo chaotiškumas trukdo toli gražu ne visiems. Pagaliau nesvarbu, ar tai trūkumas, ar privalumas. Žinoma, meniškesnį tekstą skaityti yra maloniau, dėl to neverta ginčytis, tačiau kai reikia pakeisti šimtmečiais įsisenėjusias sąvokas, kurios iškreipia gyvenimo kokybę, tenka naudotis visomis priemonėmis. Jeigu iš degančio namo gaisrininkas kviestų žmones gelbėtis tiktai Šekspyro eilėmis, kas būtų, jeigu jis staiga užmirštų kurį nors posmelį? Kita vertus, man patinka loginiai minties žaidimai, tai lygiai taip pat žavu, kaip ir poetiniai vaizdai.

Beje, panašų uždavinį bandžiau spręsti grynai meninėmis priemonėmis savo 1998 metais išleistoje apsakymų knygoje "Varnų kola". Ji liko nepastebėta, tarsi būtų nematoma, nes intelektualusis protas, manau, be tam tikros dvasinės patirties nepajėgus suvokti iracionalumo šventės. Logiškajam protui tai atrodo dirbtina, netikra, galbūt nereikalinga.

"Kiekvienas, su kuriuo susiduri, yra tavo veidrodis ir kartu mokytojas" (p.107). Perskaičius romaną, pirma karštligiškai atėjusi į galvą mintis buvo kuo skubiau susitikti autorių ir įsiprašyti būti jo dvasinio kelio mokine. Toks stiprus tuomet apėmė ramybės, palaimos, santarvės su savimi ilgesys. Ar Tu realiame gyvenime (jei toks yra) derini kasdienybę su siekiamybe, ar rūpiniesi ta siekiamybe praktiškai?

Taip. Nekalbu apie rezultatą, jis niekada nebus pakankamas, ir kartu kiekvienas momentas bus tobulas dėl nuolatinės augimo galimybės, tačiau šiuo atveju turiu omeny ketinimą ir motyvą. Tai viskas, ko reikia, - visa kita vyksta iš lėto kaip kad bręsta vaisius, nors, tiesą sakant, tai vyksta net ir tuo atveju, jeigu neturi jokių ketinimų ir jokių tikslų.

Antra vertus, ką, tiesą sakant, reiškia šitoks Tavo klausimas? Ar tai yra viešas prašymas būti Tavo dvasiniu vadovu? Žinoma, galima vardinti pagrindines dvasinio kelio gaires, tai gal net būtų ir įdomu, bet viskas yra asmeniška, ir nemanau, kad tai gera mintis, nes vienintelis tikras kelias - kasdien pabūti tyloje ir pasiklausyti savo širdies balso, vienintelio tikrojo mokytojo, savo dieviškojo "Aš". Šventųjų guru laikai negrįžtamai praėjo - pasaulis keičiasi, ir Tavo mokytoju tampa dangus ir žemė, visa, kas Tave supa. Be to, mintį, kad kiekvienas, su kuriuo susiduri, yra Tavo mokytojas, galima būtų suprasti ne tik tiesiogiai, bet ir apibendrintai - kiekviena gyvenimo situacija, gera ar bloga, kiekvienas išgirstas žodis ar patirtas išgyvenimas, teigiamas ar neigiamas, - viskas yra skirta Tavo sąmoningumui žadinti, didinti, egzistencijos džiaugsmui skaidrėti.

Romano veikėjai dažnai nutapyti ironiškomis, ryškiomis spalvomis. Sijodamas per sietą personažų bruožus, Tu atrinkai godumą, tinginystę, palaidumą (gašlumą), ego. Su keliom išimtim (pvz., Nastės, Jokūbo portretai). Kai kur ženklus pasakotojo (autoriaus?) skepsis veikėjų atžvilgiu. Ar veikėjų bruožai lėmė jų reinkarnaciją antrojoje romano dalyje?

Ironija ar skepsis taip pat yra ego išraiška, o pats ego yra amžinas, nesunaikinamas, neišvengiamas, ir todėl, mano galva, svarbu ne kovoti su ego, o pakeisti jo judėjimo kryptį - kovodamas su išore, aš naikinu save ir pasaulį, o jeigu judu vidun, išnyksta visi stresai ir įtampos, sugebu pajausti dabartinio momento gelmę ir amžinumą, gimsta užuojauta ir meilė pasauliui. Noriu pasakyti, kad ironizuodamas aš susilyginu su savo veikėjais ir norom nenorom esu priverstas kartu su jais ieškoti kelio savo paties vidun.

Nemanau, kad mano ironija ar skepsis būtų naikinantys. Savo veikėjų nesmerkiu, jie tiesiog tokie yra, nes nuodėmės apskritai nebūna, yra tik gyvenimo dėsnių neišmanymas, o visos minėtos ydos - tik bruožai, kurie labiausiai įsimena. Augimo ir brendimo ženklai. Man patinka jų nuodėmės, jose daugiau meilės, negu samprotavimuose. Iki šiol negaliu tų veikėjų užmiršti, tikriausiai niekada taip ir neužmiršiu, lygiai kaip ir visų žmonių, su kuriais teko gyvenime susitikti, jie nesunaikinami, jie tarsi mano paties dalis, tiesiog taip aš išpažįstu meilę. Nors, kita vertus, kalbant, tarkim, apie Algaudę, jauną gydytoją, kuri pavirto žiurke lyg ir be jokios rimtos priežasties, vien todėl, kad buvo ambicinga ir atkakliai siekė karjeros netgi savo šeimos sąskaita, tai jau būtų lyg ir bendrųjų egzistencijos ir transformacijos dėsnių tyrinėjimas.

Klausi, ar veikėjų bruožai nulėmė jų reinkarnaciją?

Nežinau, kas ką nulėmė. Žmogus savo likimą visada renkasi pats - jo siela žino, ko reikia, kad ji apsivalytų ir tobulėtų. Karma - ne iš aukščiau primesta kokia bausmė, o tik mūsų pačių elgesio pasekmė, kurią vėlgi mes patys galime bet kurioje vietoje imti ir išgarinti, išsklaidyti - tereikia šitai suvokti.

Antroji romano dalis suverta iš novelių kiek kitokiu principu nei pirmoji, čia - įvykiai, magiškas vyksmas, vaizdai, kitaip tariant, grynoji literatūra, veik nėra verbalizuotų idėjų. Užburia teksto ritmas, vaizdų spalvingumas, fantazija, tapybiškumas. Tai tarsi dvi atskiros knygos. Galbūt leidai skaitytojui pasirinkti "savąją dalį"?

Jeigu man pačiam reiktų rinktis, suteikčiau pirmenybę atskiroms teksto dalims tiek iš pirmosios, tiek iš antrosios dalies, nors antrosios dalies novelės yra labiau užbaigtos, vientisesnės. O skaitytojai iš tiesų renkasi - vieniems įdomesnė pirmoji dalis, kiti mini noveles iš antrosios dalies, vieniems knyga aiški ir suprantama, kiti atvirai reiškia savo priešiškumą arba nesupratimą.

O aš rašiau taip, kaip man išėjo, puikiai suvokdamas visus knygos trūkumus ir privalumus.

Ar Tau svarbi Tavo vieta šiuolaikinėje lietuvių prozoje, t. y. kaip pats nusakytum savo, prozininko, padėtį?

Šitas klausimas man atrodo juokingas.

 

Skaitytojų vertinimai


3822. M&M2003-09-22 09:59
Na, tada gero juoko

3950. knysle2003-09-29 18:30
lietuviai jau isdurnejo su savo definicijom ir loginiais mintijimais. ar jums paties idomu? o man jusu visas pokalbis juokingas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Lapkričio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 14 
23:49:03 Nov 28, 2010   
Nov 2009 Nov 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba