Santara ir šviesa Alantoje

„Santara-Šviesa“, jau senokai kas mielą vasarėlę susibėganti Anykščių šilelyje, šiek tiek pakeitė susitikimo vietą ir vėl sugrįžo į gimtinę Amerikoje, Tabor Farmoje...

Kas žino, gal po daugelio metų šitas juokelis ir išsipildys, kas žino, dėl tokios geografinės pakraipos tuomet verksim ar juoksimės? Šiaip ar taip, anksčiau savo senuosius draugus amerikonus vis pasveikindavęs Valdas Adamkus šįmet į kitaip ir kitur (Molėtų rajone birželio 21–24 d.) suplanuotą „Santarą“ nebeatvyko.

„Santaros“ organizatoriai nesureikšmina susitikimo vietos, o mintis, kokią įtaką toks renginys gali padaryti tai vietai, iš viso neateina jiems į galvą. Per uždarymą koks nors meras – Anykščių, Molėtų ar Alantos – gaus pakalbėti tris minutes ir provincijai tos prakilnios protų šviesos užteks. Per tiek metų pranešimų pasiklausyti į Anykščių poilsio namų salę užsukdavo gal tik vienas kitas vietinis mokytojas ar nesuprastas poetas ir kas yra „Santara“ pačiuose Anykščiuose, mano galva, niekas dorai taip ir nesuprato. Tai kas ji tuomet yra (ir buvo)?

Viena šiemetinės konferencijos priešpietė buvo skirta neseniai mirusiam santariečiui žurnalistui Liūtui Mockūnui (iš spaustuvės atvežta jo straipsnių knyga „Nelygiagretės paralelės“). Žmogui, kuris „buvo labiausiai pasiruošęs sugrįžti namo“. Tarybiniais metais Liūtas per Atlantą pervežė daugiausia spaudos, A. Mackaus leidyklos knygų, „Metmenų“, „Akiračių“, išsiskyrė pagarba tarybinėje Lietuvoje „likusiems“ lietuviams, buvo savotiškas atskalūnas. Jautėsi esąs neprofesionalas (inžinierius su humanitariniais polinkiais), laisvamanis, nemėgstantis dvispalvio kontrasto, žurnalistas, vis įsiveliantis į rimtus reikalus ir juos užbaigiantis.

Konferencijos salę pamažu užpildžiusi studentija (atvažiavo čia dar ir Joninių švęsti), sprendžiant iš aplodismentų, ryškiausia „žvaigžde“ vėl išrinko profesorių iš užjūrio Algį Mickūną, kurio vingrios minties ir „daugialypės sąmonės“ įtaigą dar padidina komunikabilumas ir artistiškumas. Mūsų profesoriaus Arūno Sverdiolo dėstymo maniera visiškai priešinga – niauri ir uždara. Sverdiolas teigė, kad Soroso fondo knygos taip ir neišjudino Lietuvos mažaraštės kultūros smagračio; yra gerų knygų, nėra kas skaito; yra leidėjas, yra autorius, yra finansuotojas, bet nėra skaitytojo; tada atsiranda grafomanija, grafofilija; pats save paleidžiantis ir varantis mechanizmas fizikoje neįmanomas, o metafizikoje – puikiai gyvuoja; rašymas tapo erotiškas, suartėti su tekstu, išversti jį yra malonu, jis tiesiog siūlosi parašomas, tokiam intymiam dalykui publikos jau kaip ir nereikia, rašymas vyksta savaime...

Rašytoja Dalia Staponkutė (gyvenanti Kipre) kalbėjo apie belaikę ir bevietę Graikiją. Antiką graikai savinasi, bet drauge supranta, kad šiuolaikinių graikų jinai neištiko. Dėl savo mažareikšmiškumo išgyvenantys graikai išvažiuoja, norėdami užkariauti kitas erdves, jų emigracija ne tik ekonominė, bet ir egzistencinė (kaip ir lietuvių?). Jie tarsi tie medeliai bonsai. Įdomu, kad čia labai paplito „savų istorijų“ aprašymai (giminės, apylinkės ir pan.).

Vaidas Šeferis (dėsto lietuvių kalbą Čekijoje) ieškojo mažareikšmiškumo paralelių jau tarp lietuvių ir čekų. Čekams lyg ir nėra reikalo domėtis kažkokiomis Baltijos šalimis. Viename jo tirtame dienraštyje per metus buvo tik 23 medžiagos: apie Estijos mokesčių sistemą, Latvijos ledo ritulį ir nesėkmingą Lietuvos mėginimą įsivesti eurą. Taigi, esame egzotika. Gaila, kad Šeferis nepalygino, kiek tekstų apie čekus per metus išspausdina panašaus pobūdžio „Lietuvos rytas“.

Lietuviško kraujo prelegentų sąrašą, be įprastai dominuojančių, visur pavydėtinai žvitrių vyrų iš įvairiausių JAV kampų (reikėtų pridurti, kad amerikietės lietuvės kur kas respektabilesnės, nuosaikesnės) dar papildė kanadietis prozininkas Antanas Šileika, paskaitęs humoristinės kūrybos. Apie jo romanus (yra ten ir lietuviškų motyvų) iki šiol neturime nė menkiausio supratimo, nors į Kanadą yra emigravęs vienas geriausių tarybinės Lietuvos vertėjų Valdas Petrauskas.

Politika ir žiniasklaida dabar yra neišvengiami mūsų gyvenimo ingredientai – „Santara“, prasidėjusi suplanuota retorika „Ar Lietuva turi ateitį?“ (L. Donskis, A. Ramonaitė), baigėsi neprognozuojamomis „bulių kautynėmis“. Į areną pasisekė prisivilioti „lrytas.lt“ vyr. redaktorių Rimvydą Valatką, kuris, reikia pripažinti, didvyriškai, nė kiek nesiteisindamas atlaikė visus provokuojančius smūgius („Kas jūs esat, Valatka?..“, „Jums patogu manyti, kad masės tokios bukos“, „Su Valatka neįmanoma šnekėtis, mes žinom savo, jis daro savo“ ir pan.). Svarbiausio Lietuvos dienraščio ideologinis vadas perskaitė manifestinį pranešimą ir gerai artikuliuodamas pakartojo: nedemonizuokit žiniasklaidos, ji yra menama, aš tikiu, kad dirbu gerai, todėl dirbsiu ir toliau, o jūs padarykit geriau. Apžvalgininkas Mykolas Drunga dar tiksliau artikuliuotu ir visus raminančiu balsu priminė Juozo Keliuočio patarimus žurnalistams, mėgino – ir sėkmingai – juos pritaikyti šiai dienai („Žurnalistas yra tarpininkas tarp elito ir liaudies, nes dauguma neturi laiko“, „Tiesa yra žurnalistų produktas. Tiesą mes parduodame“). „Bernardinai.lt“ vyr. redaktorius Andrius Navickas teigė, kad viešąją erdvę lietuviai prarado žingsnis po žingsnio, žurnalistai primena medžiojančius laukinius žvėris, o skandalų tiek daug pas mus kilo todėl, kad perdėtai daug apie juos šnekame. Anot Navicko, viešojoj erdvėj daug baimės, politikai bijo gyventi kaip orūs žmonės, todėl parsiduoda, įtiki tuo, kuo reikia tikėti, baimė tapo jų savastimi... Atrodo, išėjo pažįstamas sovietinių dienų vaizdelis.

Patiko Valatkos duotas senas patarimas: jei apie, jūsų manymu, protingą žmogų laikraštis parašė blogai, tai jūs, kaip protingas žmogus, tiesiog nustokite jį skaityti.

Konferencijos vakarai, kaip įprasta, baigdavosi neįpareigojančiais ir atpalaiduojančiais poezijos pasiskaitymais ar nenusakomo Kęstučio Navako nenusakomai atliekamais tekstais. Arba prastai demonstruojamu geru kinu. Kelių poetinių Arūno Matelio dokumentinių filmų publika nesuprato ir negalėjo suprasti, nes blogai matėsi ir girdėjosi. Siūlyčiau organizatoriams kitais metais atsivežti, pavyzdžiui, kelis aktorius iš Oskaro Koršunovo teatro trupės, ir tegul jie greitosiomis suvaidina „Karalių Oidipą“ arba „Meistrą ir Margaritą“...

„Santarai“ dažnai palinkima nevirsti uždaromis akademinėmis diskusijomis. Linkėčiau to paties. Ir susisukti gūžtą dabar jau Alantos žemėse. (Beje, už poros kilometrų esančiame Alantos miestelyje, į kurį santariečiai neturėjo laiko užsukti, stovi dvibokštė XVI a. bažnyčia, medinė sinagoga, mokytojo Mykolo Šeduikio namelis-muziejus su jo tapytais istorinės tematikos paveikslais. O didžiulėje, puikiai kompiuterizuotoje Technologijos ir verslo mokykloje, kurioje vyko konferencija, yra mažai mokinių ir iš tų pačių pernai tik keletas sugebėjo išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą.)