Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2010-11-12 nr. 3306,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=17261

MUZIKA

Juk mes draugai

EDMUNDAS GEDGAUDAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ona Narbutienė apie 1970-uosius, kai dirbo
„Literatūros ir meno“
muzikos skyriaus redaktore

Valerijaus Koreškovo
nuotrauka


Tekstas, skaitytas Onos Narbutienės aštuoniasdešimtmečiui skirtame vakare Muzikos ir teatro akademijoje 2010 spalio 20.


Kai Vilniuje apsigyvenome netoli Narbutų šeimos branduolio, gretimoje Žvėryno gatvėje, pakeliui į krautuvę arba vaistinę Ona dažnokai pas mus užsukdavo. Su naujienomis, pasamprotavimais, su stebuklinga dvasine energija. Jei esi rūškanas – išgirsi žodį, kuris jai išėjus pasiliks tarsi gydanti šviesa ir skverbsis į tavo užkaborius. Dabar galvoju, kad racionalioje jos prigimtyje vis dėlto būta metafizinio pradmens.

Kadaise, bet jau Žvėryne, ant sienos, į kurią dešiniuoju šonu remiasi Onos rašomasis stalas, susigrupavo kelios senos nuotraukos. Veidai, parėdai, uniformos... Tokių seniai nebėra. Nedrįsau klausinėti, nes savo praeities Onutė nebūdavo linkusi gvildenti. Labai retai į jos pasakojimus įsiterpdavo vienas kitas žodis apie saviškius, o toks aną saulėtą rytą man gal būtų priartinęs šią draugiją, įsiklausiusią į paukščių čiulbesį už praviro lango. Atvaizdus stebiu tylėdamas. Drauge klausomės?

Susipažinimo su jais preliudą nutraukia Ona, radusi lentynoje mano pageidautą knygą. Sako, kad galiu skaityti neskubėdamas. Po minutės virtuvėje geriame arbatą. Onulė kažin ką pasakoja, mes gardžiai juokiamės. Jos – mama ir duktė – gerokai skirtingos, bet panašiai įžvalgios. „Sąmojis – proto aštrumas, miklumas.“ Taip parašyta lietuvių kalbos žodyne. O kur humoras? Juk būna aštrių protų be kruopelytės humoro, tad bandymai šmaikštauti, stokojant šio komponento, primena susmegusį pyragą. Šiuose namuose tokių dalykų nebūna.

Vėlyvo rudens vakaras tame pačiame, jau memorialiniame, kambaryje. Nuo rašomojo stalo žvelgia didelė Onos nuotrauka. Tie ant sienos – tarsi jos palyda. Saviškiai, priėmę ją į savo būrį? Sunku apsiprasti su šia nauja Onos padėtimi, tarsi priartinančia tuos, su kuriais klausiausi pavasarinio paukščių čiulbesio. Priartėja ir dar daug nematytų, tarsi vienas kitą sveikinančių. Jie įsibūva mūsų pokalbiuose, gretinančiuose faktus ir prielaidas. Kartais riba tarp „buvo“ ir „galėjo būti“ tampa itin jautri.

Atsargiai vartydama ant kilimo išdėliotus aplankus su laiškais (sugrupuotais, perrištais kaspinėliais), popieriais ir popierėliais, nuotraukomis, Onulė perskaito kelis sakinius, kuriuos pakomentuoja žodžiais „o juk galėjo būti...“, palydėdama juos šypsniu. Laiško eilutės nuskamba taip, tarsi būtų atklydusios iš devynioliktojo amžiaus...

Ar gebėtume nubrėžti ribą, ties kuria pasibaigia devynioliktas ir prasideda dvidešimtas amžius? Onos seneliai – generolas Leonas Radus-Zenkavičius ir jo žmona, ponia Kotryna – didesnę savo gyvenimo dalį nugyveno dvidešimtuoju, bet galinga devynioliktojo šimtmečio dvasia tebeveikė ne tik juos, bet ir jų vaikus. Tos dvasios nenubaidė elektros šviesa ar kinometografo ekranai, kaip netrukus telefonas, o kiek vėliau – radijas. Visai šeimai drauge pietaujant ar vakarieniaujant, stalą valgomajame tebeserviruodavo senoviškai. Jokios skubos, nes svarbiausi būdavo pokalbiai. O temų jiems tikrai nepristigdavo, kaip ir rašant dienoraščius arba ilgus laiškus. Ir pati laiko slinktis dar būdavo tokiems dalykams palanki. Žmonės tebemokėjo „skubėti neskubėdami“, kitaip negu mes įvaldydami dienas ir valandas.

Nors priklausiusi jau kitai kartai, jų anūkė Ona jas irgi valdė, galime sakyti, virtuoziškai. Diena jai susiskaidydavo į artimesnes ir labiau nutolusias plotmes –­ tarsi gerai atliekamame muzikos kūrinyje. Ir viskas suskambėdavo, iš tiesų įvykdavo. Jai rašant ant popieriaus ranka, rezultatas būdavo labiau apčiuopiamas negu mintį šokdinant į kompiuterio ekraną. Sykį jai pasakiau, kad tai juk tas pats, bet ji, žvelgdama lango pusėn, tik šyptelėjo.

Mes juk atpratome nuo daugybės dalykų, kad priprastume prie naujų. Tik ar visada esmingai tobulesnių? Juk elektroninius laiškus tarsi galima rašyti taip, kaip ir anuos rašalu ant popieriaus. Bet nugalėjo „telegramų stilius“ (kurių, beje, irgi nebėra). Trys žodžiai arba sakinys, na gal du. Nes stinga laiko. Po savaitės ta „žinutė“ bus nebeaktuali, tad jei ir išliktų –­ kokia ir kam iš to nauda.

Onos mama Olga ilgame laiške aprašo kelionę traukiniu į sanatoriją netoli Vladivostoko. Ir štai anas nebepakartojamas laiko tarpsnis atgyja, detalių jame –­ lyg pastabaus rašytojo tekste. Onulė šį močiutės laišką skaito balsu, kartais drauge su kitais pratrūkdama juoktis. Ar koks nors kino dokumentininkas čia prilygtų laiško autorei poniai Olgai? Beje, jos tėvas, Onos senelis Radus-Zenkavičius, rašydamas „Trumpą Didžiojo karo eskizą“, faktus (nors visiškai kitokius) dėstė panašiai sklandžiai ir lengvai. Tarsi apie karo dalykus pasakotų jų neišmanantiems žmonėms neabejodamas, kad juos sudomins ir jie supras.

Apie šį Onos senelį internete galima rasti tekstą, kurį savo dienoraštyje užrašė Jungtinių Amerikos Valstijų atstovas Lietuvai, tuomet rezidavęs Kaune, Robertas W. Heingartneris. Štai jis:


1926 lapkričio 29

Carlsonų giminaitė, ponia Ring, pietavo su mumis ir vėliau su žmona prisijungusiu Generolu Radus-Zenkavičium, vienu iš dviejų aukščiausių kariuomenės generolų. Jis, anksčiau tarnavęs Rusijos Imperijos Armijoje, yra kariškos laikysenos ir visiškai gerai kalba vokiškai. Generolas pasakojo apie Lietuvai tekusias karo kančias ir apie tai, kad vokiečiai grobė viską, ką tik įmanydami, ypač baldus, paveikslus, kilimus ir kitus vertingus daiktus. Anot generolo, vokiečiai nuolat tvirtinę lietuvius esant necivilizuotus („haben keine Kultur“) ir todėl jiems tokių dalykų nereikia. Generolas sakė, kad austrų kareiviai plėšę dar daugiau negu vokiečiai. Jie ištuštino jo namą šalia Vilniaus, pasiimdami ne tik baldus, bet ir biblioteką, kurioje buvo per 5000 knygų. (...)

Tarp Lietuvos ir Lenkijos šiuo metu nėra diplomatinių santykių ir, kaip pabrėžė generolas, šitos šalys kariauja. Turėdamas namą Vilniuje, generolas dėl šių aplinkybių negali jo aplankyti.


Šį diplomato R. W. Heingartnerio dienoraštį numatoma išversti į lietuvių kalbą ir kitais metais išleisti atskira knyga.

Pagalvodavau, kad trumpų Onos vizitų metu mums pažerti monologai (o šį žanrą ji mėgo) galėjo tapti puikiais dienoraščio tekstais, kurio tarpsnius jau šiandien skaitytume lyg kokią kroniką. Bet tai – ne jos žanras. Onai reikėdavo adresato – arba čia pat sėdinčio klausytojo, arba studentų auditorijos, arba tokio, kuriam ji rašo laišką. Ir tokių adresatų jai niekada nepristigdavo. Laiškuose jos mintys keliaudavo iš Sibiro į Lietuvą, iš Lietuvos į Vokietiją arba Ameriką. Iš tremties nuo 1949 metų pavasario rašyti laiškai klasės draugėms perteikia tą iš pradžių pragariškai nuožmų gyvenimo tarpsnį, vėliau – poslinkius normalesnio gyvenimo link. Apie muzikos mokyklą Irkutske, apie tai, kas padėjo ištverti, išlikti oria. Gal netgi tą bruožą puoselėti ir grūdinti. Merginoms rašomi laiškai įvairuodavo vienaip (skaitydamas ką ne ką nutuoki ir apie jų adresates), vaikinams –­ kitaip. Ir vienam iš jų, kuris šiandien sėdi tarp mūsų, laiškai tapo išskirtiniai, tarsi padiktuoti jau minėto devyniolikto amžiaus dvasios. Manau, gal Vytautas Narbutas nesupyks, kad jų ištraukas savo nuožiūra parinkau ir –­ praleisdamas buities arba kitokias detales – sujungiau. Viliuosi, jog šie trumpi kartais tikrai ilgų laiškų fragmentėliai primins dalykus, nepamirštinus (gal net labai aktualius) ir mūsiškėje, kitaip sudėtingoje dabartyje.


1952.XII.14

Užvakar mes turėjom didelį džiaugsmą – puikų koncertą. Nežinau, ar Tu vaikštai į tokius koncertus ir iš viso ar mėgsti tokią muziką. Man bent atrodo, kad Tu turi ją mėgti. Atvažiavo pianistė, Šopeno konkurso laureatė (tikriausiai, 1949 metų konkurso laureatė Bela Davidovič, kuri šįvakar Varšuvoje, kaip XVI Chopino konkurso žiuri narė, ką tik –­ devynioliktą valandą – jau pasiklausė Luko Geniušo, o konkurso finalas dar tebevyksta. – E. G.). Pirmoje dalyje tik Šopenas. Man teko perskaityt dvi nepaprastai puikias knygas apie jį, ir Šopenas man virto kažkokiu žmogaus idealu. Pradėjusi klausytis jo muzikos, supratau, kad taip kurti gali tik labai kilnios sielos žmogus. Visi jo kūriniai pilni tėvynės ilgesio, tėvynės, kurios neteko ir ilgėjosi visą gyvenimą.

Atsimenu, kai pirmą kartą atėjusi į muzikos mokyklą, papuoliau į chorą. Po viso, ką buvau pergyvenusi, man buvo nejauku. Stovėjau prie salės „svetima tarp svetimųjų“. Nei vieno pažįstamo veido, nei vieno žmogaus, kuris galėtų mane suprasti. Tiesa, nuo pat pirmos valandos iki dabar man mokykloj visi labai geri ir to užmiršti tikrai niekad negalėsiu, bet tuo momentu pasijutau labai vieniša. Pradėjau žiūrėti į salėj kabančius portretus ir pamačiau Šopeną. Man pasirodė, kad sutikau gerą pažįstamą – lengviau pasidarė. Nuo tada atėjusi į salę vis pažiūrėdavau į tą portretą, tai virto įpročiu. Kai paskutinį kartą sėdėjau salėj įteikiant diplomus, irgi į jį žiūrėjau galvodama, kad trejus metus aš, jei būdavau nusiminusi, ieškodavau nusiraminimo šitame paprastame portrete.

iliustracija
Pirma vasara sugrįžus iš Sibiro – Ona Narbutienė ir Vytautas Narbutas
Sereikiškių parke 1955 metais

Antano Morkūno nuotrauka


1953.VI.9

Mielas Vytai,

Tik vakar išsiunčiau Tau laišką. Kai šiandien ėjau namo, vos „kojas vilkau“, taip keistai lengva ir tuščia buvo – juk šiandien mano vaikai išlaikė egzaminus, taigi, aš taip panorėjau, kad Tu būtum čia, eitum kartu su manim. Kažkur skaičiau, kad jausmai niekada nepasikartoja, jie kiekvieną kartą būna vis kitokie, o žodžiai lieka tie patys. Už tai žodžiais išreikšti jausmai dažnai atrodo tokie padėvėti, vienodi. Bet aš negaliu patikėt, kad gal po mėnesio mes vaikščiosim kartu Irkutsko gatvėmis – ne, tai tik graži svajonė. Ir Tu turi man pažadėti, kad važiuosi visai ramia širdim – taip, kaip Tu važiuotum pas gerą, gerą draugą. Juk mes su Tavim geri draugai, Vytai?


1953.VI.24

Kažkaip keista pagalvoti, jog tai galėtų būti mano paskutinis laiškas Tau – o visgi kaip būtų puiku! Ir tuoj ateina mintis, koks laiškas bus paskui, nes šiaip ar taip vis tiek bus kitaip – juk mes jau būsim pažįstami ir tarp mūsų nebestovės tas „keista, nesuprantama“ ir t.t.

O mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, aš pareinu namo iš ryto, o išeinu vakare – kaip Tau patinka tokia tvarka? Nežinau, kaip mama kenčia, nors aišku, čia nieko blogo. Juk taip norisi viską pamatyti, o opera bus tik iki VII/15, jau beveik pusė gastrolių praėjo. Taigi dabar lankomės kas vakarą ir po to, aišku, miegot pas Gražiną (G. Ručytė-Landsbergienė. –­ E.G.). Nežinau, ar Tu moki taip žavėtis, kaip mes, bet man kažkodėl neatrodo, kad Tu visuomet liktum šaltas ir abejingas.

Aš negaliu atsigėrėti Korolenka, kai kurias apysakas skaitau po kelis kartus ir tai tikriausiai todėl, kad ten randu daug momentų ir nuotaikų, kurias pati pergyvenau. Pavyzdžiui „Akimirka“, ji ypač man artima. Labai daug ką pasako, primena ir net sujaudina tokios vietos, kaip „jau nieko nebeliko gyvenime kaip žiūrėti pro langą į aną krantą – ir prisiminti –­ ir galbūt dar – tikėti“. Aš net stebiuosi, kad iki šiol Korolenkos nežinojau ir, jei ne Tu, tai kažin ar išvis būčiau į jį atkreipusi dėmesį.

Anksčiau labai retai skaitydavau trumpas apysakas, ieškodavau „didelių“ knygų, o kitom, manydavau, dar surasiu laiko. Man kažkodėl visada atrodydavo, kad gyvenime ateis toks periodas, kada turėsiu daug laisvų dienų ir tada suspėsiu viską, ko nespėjau. Taip aš dažnai, paėmusi gerą knygą, sakau „paskui“, o kada tas „paskui“ bus, to ir pati nežinau.


Iš laiško po Vytauto apsilankymo:

Reiškia, Vytai, tai nebuvo apgaulė, nebuvo tik „ružavas rūkas“ – rūkas jau būtų išsisklaidęs „s glaz doloi, s serdca von“, o jis lyg ir tirštėja.

Bet aš įpratau Tau kasdien teplioti, reiks pamažu atprasti, o tai jau per dažnai išeina, Tavo mamytė pasibaisės, kai kas antrą dieną gausi po laišką.

Dabar gavau keturis Tavo laiškus, jie dar iš kelio, ir tik pradėjusi juos gauti iš Vilniaus, galutinai nusiraminsiu. Tiesa, vakar pirmą kartą vėl skambinau, zubrinau revoliucinį etiudą, noriu jį gerai, gerai išmokti. Žinai, Vytai, jei Tu girdėsi ką nors gražaus ir Tau patiks, Tu parašyk man, jei nebus sunku, tai aš išmoksiu ir gal kada nors galėsiu Tau paskambinti. Nors labai nesinori galvoti, jog tai bus „kada nors“.

Ir vėl skaitau Gorkį, patinka jis man, tik žinai, kartais būna per daug tokios realybės, pasakyčiau – beveik natūralizmo. Man labai artimas Turgenevas. Gal aš daug ko nesuprantu, gal idealizuoju ir todėl taip mėgstu Puškiną? Po šimtą kartų skaitydavau jo kai kuriuos eilėraščius. Man atrodo, kad jis lygus Čaikovskiui. Bibliotekoje tvarkiau kaip tik jo romansus. Pamačiau ten ir „Sred’ šumnovo bala“ –­ juk dabar jis irgi beveik „mūsų“, ar ne? Keista, bet mudviejų skoniai beveik visada sutinka, net smulkmenose. Yra toks Listo kūrinys „Preliudai“, simfoniniam orkestrui. Jei kur užgirsi, būtinai gerai įsiklausyk. Sukrečiantis dalykas.

Radau bibliotekoj „Traviatą“, tai dažnai poilsiui skambinu ją ir visad tai primena man Vilnių, Tave.

Juk būna taip (bent man), kad einu pilna įspūdžių, ypatingos nuotaikos ir į visą gyvenimą pradedu žiūrėti „iš šalies“. Štai tuomet man atrodo, kad visi žmonės visai kitaip galvoja, kitaip negu aš gyvena.


1953.IX.6

Brangus Vytai,

Tu nežinai, kaip aš žaviuosi „Žanu Kristofu“ – ne, to net negalima išrašyti, skaitau negalėdama atsitraukti, beveik jau baigiu pirmą dalį. Ir keista, juk ją kadaise skaičiau, bet tai buvo jau seniai ir pačios gražiausios vietos liko visai nepastebėtos, nesuprastos. Aš skaitau, skaitau, paskui pasėdžiu, pagalvoju ir pradedu vartyt atgal. Kažkodėl vis nuklysdama pas Tave. Taip buvo ir vakar, šeštadienio vakarą. Sėdėjau, skaičiau, balkono durys atidarytos, o vakaras toks gražus ir per radiją transliavo Mocarto koncertą fortepijonui. Gyvenime tiek grožio, bet negaliu to apimti. Ir jausmas apie Tave galvojant tikrai kažkoks ypatingas, toks didelis. Nejau jis galėtų dingti, nejau būtų galima apsiprasti ir jį sunaikintų kasdieniškos smulkmenos?

Žinai, turiu tokią tikriausiai labai kvailą mintį, kad aš savo gyvenimą sutvarkysiu visai kitaip negu kiti žmonės. Nejau po tokios muzikos ar tokių knygų galima, kaip Tu sakai, „susmulkėti“. Ir kažkodėl įsivaizdavau, kad mes gražų vasaros vakarą klaidžiojam kur nors Vilniaus gatvėmis ir užgirstam iš tolo skambančią muziką –­ jaučiam vienodai, vienu gyvenimu. Juk daugiau tikrai nieko nereikia.


1953.IX.21

Vakar vakare baigiau trečią dalį. Man labai patiko „Antuanetė“ – atsimeni, visas tas skyrius ir pradžia ketvirtos dalies „Aš turiu draugą...“ Tokią knygą reikia kelis kartus perskaityti ir ypatingai man, nes aš visada skaitau greitai. Negerai, ar ne? Tai vis pasekmės amžino skubėjimo. Gal mažiausiai bėgu rytais, nes visgi išeinu laiku. Žinai, visiems tas mano ilgas kelias kelia pasibaisėjimą, o man būtų labai gaila jo netekti. Juk ypatingai rytais (kol dar netamsu) aš jį tikrai mėgstu. Gatvėse taip mažai žmonių ir saulė tik keliasi, niekas man netrukdo. Kiek aš tuo laiku neprigalvoju, neprisvajoju. Tikrai net nepastebiu tos ilgos, pilkos gatvės, kur niekas nedžiugina akies, nes jos visai ir nematau. Bet aš Tau jau rašiau, kad tokiais rytais audžiu savo gražiausias svajones.

Gal Tu kada girdėjai mažą dalykėlį iš Čaikovskio „Vaikų albumo“ – „Sladkaja grioza“. Aš jį labai mėgstu. Liuba pastebėjo, kad dažnai jį duodu savo mokiniams. Ten genialiai pagauta svajonė, kažkaip liūdnai ir gražiai. Aš anksčiau nežinojau, kad yra skirtumas tarp „mečta“ ir „grioza“. Sužinojau, kad „grioza“ tai neįvykdoma svajonė, o „mečta“ – įvykdoma.

Baigiau laišką ir pradėjau klausytis muzikos – transliuoja Štrauso valsus. Ir pagalvojau, kad tikrai dar labai daug puikių valandų galėtumėm praleisti kartu Lietuvoj, aišku, tik ten.


1953.X

Tu vieną kartą klausei, kokia aš būnu pedagogės rolėj. Bendrai, tai pačiai būtų įdomu pasižiūrėti į save. Bet šiaip tai aš visiškai tokia pat kaip ir gyvenime, nekeičiu nei tono, nei nieko, dažnai pajuokauju su jais, kartais ir draugiškai pašneku, ypač su dideliais (turiu ir dešimtokų), jie visad klauso ir žinai, per muzliteratūrą būna tokia tyla, kad aš pati stebiuosi. Žinai, čia visgi muzika ir vaikų dauguma gabūs. Jie myli muziką, tuo pačiu mėgsta ir savo mokytojus. Užvakar pasakojau apie Bethoveną, tai įsismaginau ir prabėgo ne 45 minutės, o daugiau kaip valanda. Bet jie taip gražiai klausėsi, kad aš net nepastebėjau.


1954.XII

Vai, vai! Jau po vienuoliktos. Gerai, dvyliktą jau gulėsiu, o dabar kelsiu savo vaikus ir duosiu jiems valgyt. Abu „vaikai“ mokosi. Leonas besimokindamas užmigo ant savo lovos, o Ieva su knyga rankoj miega prie pečiaus. O kodėl Tu eini gult antrą valandą? Juk Tu neturi virti košytės! Tau negalima taip daryti, Tu turi saugotis, nes irgi žadėjai. Daugiau taip nebus, gerai?

O aš moku viena ranka maišyt košę, o kitoj laikyt knygą ir mokintis. Bai. Tavo Onutė.


* * *

Tai tiek šį kartą iš Onutės sibirietiškų laiškų. Tie vaikais vadinami Leonas ir Ieva – tai Onutės brolis ir moksladraugė iš Klaipėdos laikų – Eva Kestėnus. Ji yra aprašiusi, kaip jų šeimos nesusitiko Karaliaučiuje, kaip Eva savo brangią bičiulę ir jos artimuosius susirado Sibire.


* * *

Apie Onutės sugrįžimą į Vilnių, apie įvairių įvykių paženklintus 1956-uosius tektų ilgai pasakoti. Tais metais ne tik sukilo vengrai, bet ir gimė Onutė Narbutaitė bei prasidėjo „Varšuvos rudens“ šiuolaikinės muzikos festivaliai. Jų atgarsiai kvietė romantiškąją muzikologę į kitas dvasios (o kartais ir kitokias) raiškos sferas. Netrukus jai pavyko nuvykti į šį europinį garsą bemat pelniusį festivalį. Ir gal Onai Narbutienei pačiai buvo kiek netikėta, kad nemenka naujosios muzikos dalis tapo jai panašiai brangi kaip ir Sibiro tremtį skaidrinę didieji praeities kūrėjai.


 
Rodoma versija 1 iš 1 
22:57:52 Nov 14, 2010   
10 AM 10 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba