Turinys

AMOS OZ. Velnias ir Kito įsivaizdavimas
Dabar, perėję totalitarinės valdžios blogį, mes didžiai gerbiame skirtingas kultūras. Įvairovę. Pliuralizmą. Žinau, kad yra žmonių, pasiruošusių nužudyti kiekvieną, kas nėra pliuralistas. Šėtonas vėl įdarbintas – šį kartą postmodernizmo; bet dabar jo darbas panašus į kičą: maža uždara "šešėlinių jėgų" grupelė visada kalta dėl visko – nuo skurdo iki diskriminacijos, nuo karo ir globalinio atšilimo iki Rugsėjo 11-osios ir cunamio. Paprasti žmonės visada nekalti. Mažumų kaltinti negalima. Aukos pagal apibrėžimą pasižymi nepriekaištinga morale. Ar pastebėjote, kad šiais laikais velnias, regis, niekada neužvaldo jokio konkretaus asmens? Mes nebeturime faustų. Pagal madingą nūdienos diskursą, blogis yra konglomeratas. Blogis reiškiasi sistemose. Blogos yra vyriausybės. Pasaulį valdo beveidės institucijos, siekiančios grėsmingos naudos. Detalėse šėtono nebėra. Konkretūs žmonės nebegali būti "blogi" senovine prasme – Jobo knygos arba Makbeto, Jago, Fausto. Mes su jumis visada esame labai mieli žmonės. Velnias visada tūno isteblišmente. Tai, mano nuomone, yra etinis kičas.

ASTA VAŠKELYTĖ. Sudiev, mokykla!
Painus dailyraštis jau neįkandamas net ir suaugusiems, kurie vis dažniau raginami rašyti spausdintinėmis nesujungtomis raidėmis. Gal ir rašyti nebereikės, tik spėk pirštu klaviatūrą baksnoti. Kompiuteris – ne akordeonas, tau ir vieno piršto pakaks. Plunksna niekas neberašo, o flomasteriu ar šratinuku braukyk kaip patinka. Tuo tarpu Tave ir toliau vers rašyti raguotas ir uodeguotas lietuviškas raides, nors be jų apsieisi kompiuterį, mobilfoną ar bankomatą maigydamas. Jeigu visam pasauliui pakanka dviejų tuzinų angliškų raidžių, kam dar tuzinas lietuviškų, kurios vis tiek neparodo tarimo. Mokykla Tau neduos Palemono (tai toks kompiuterinis šriftas, sukurtas lietuvių kalbai Spaudos atgavimą prisiminus). Lietuviškai rašyti ir taip neišmoksi, nes taisyklių tiek daug, ir vis naujų prideda. Neduos Palemono – užmirši ir kalbėti, nematydamas kirčiavimo ženklų.

VYTAUTAS P. BLOŽĖ. Orijos kalne miegančio Barbutės senelio atsišaukimas
man vis tiek kas tu ir kuo verties kad
pragyventum: man rūpi ko tu trokšti, ką nori žinoti
ir ar ilgiesi to kas tavo širdžiai žadėta

RENATA ŠERELYTĖ. Tegyvuoja institucija
Virbalyje 1770 metų kovo 23 dieną turgaus aikštėje priešais rotušę nukirsdino mergelę. Tardoma ji prisipažino paleistuvystėje sugyvenusi du vaikus ir juos nužudžiusi. Gal būtų ir neprisipažinusi, bet kvotos tais laikais būdavusios griežtos – ne tokios kaip dabar, kai kiekvienas kvailys reikalauja tiesioginių įkalčių. Istorinis šaltinis subtiliai papildo neaiškų vaizdą: mergelė viską prisipažino "tardymo ir kankinimo metu".
O dabartės!.. Kai pažiūri į tas teisines spragas, pro kurias lyg tarakonai lenda valdininkai, užuodę riebias išeitines kompensacijas!.. Ar ne paprasčiau būtų nupurkšti juos dustu – tegu pasikankina truputį. Gal neištvers ir prisipažins, kiek nekaltų mokesčių mokėtojų savo paleistuvingu potraukiu pinigams pražudė.
Vargšė mergelė prieš nukirsdinimą turėjo dar ir teismo išlaidas padengti beigi budeliui sumokėti. Jei nebūtų sumokėjusi, tai gal nieks nebūtų jos kirsdinęs?.. Budelis taigi ne kraujo ištroškęs maniakas, o valstybės tarnautojas. Jam, sakyčiau, ne tik alga priklauso, bet ir premijos, priedai, netgi pašalpos. Kaip teismo institucijos atstovui.
Ir visai negaila tų premijų, jeigu už tai bent vieną valdininką viešai rotušės aikštėj išpers.

KEVIN JACKSON. Viešpaties metamorfozės
Apibendrinant visa tai galima įžvelgti pseudomatematinį dėsningumą: kuo labiau išsilavinusios klasės Vakaruose tolsta nuo krikščionybės tuo pavidalu, kokiu ją išpažino jų protėviai, tuo dažniau Kristus pasirodo literatūros kūriniuose. Menininkų tikslai būna skirtingi: vieni puoselėja dievobaimingą tikslą padaryti jį artimesnį mūsų laikams, kiti neovolterišku stiliumi bando atsikratyti jo kartą ir visiems laikams, treti karštai bando geriau pažinti mūsų judėjiškos-krikščioniškos kultūros ištakas. Bet pats tokių bandymų gausumas ir populiarumas verčia daryti išvadą, su kuria galėtų sutikti ir tikintieji, ir netikintieji: netgi praėjus dviem tūkstančiams metų po Kristaus gimimo, aiškiai jaučiame, kad Jis yra tarp mūsų.

GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Dvi moterys su krinolinais kalbėjosi telefonu
Nes regėjau, nes klausiausi, kaip Juditos Vaičiūnaitės man (ne)reikalingose knygose skęsta bohemos žmonės, kaip džiūgauja knygų kolekcininkai – būtent to rinkinio kai kam lentynose stigo; nes žinau – viena tų knygų keliauja pas naivią paauglę, laiminčią skaitovų konkursus. Ji deklamavo Maironį, deklamavo ir Salomėją Nėrį – pats laikas, vaike, keliauti toliau. Patyriau retą džiaugsmą: dovanoti. Dalyti. Šiaip sau. Be progos.
"Chrizantemos" – šiame Juditos Vaičiūnaitės eilėraštyje (smerkite mane, barkite, muškite, pjaukite; kalta, kad sentimentali, kad pompastiška, esu kalta, labai kalta) regiu Juditą ir Reginą.

SIGITAS GEDA. Karalienės sekretai
Kaipgi buvo su W. Szymborska? Kai jai buvo paskirtas Nobelis, Vakarų žurnalistai ir leidėjai niekaip Lenkijoje negalėjo gauti jokios informacijos apie ją. Stokholme ją pristatė periferinė pono Krynickio leidyklėlė. Prieš pat visą šį sąmyšį buvau knygyne: nukainota Szymborskos knygelė gulėjo ant prekystalio – niekam jos nereikėjo... O paskui staiga prasidėjo Szymborskos festivalis.
Tiesa, būna ir atvirkščiai.
Olgą Tokarczuk, kurią mūsų snobai nusitvėrė Vilniuje, per Frankfurto mugę gerai išskalbė vokiečiai. Nejau lenkai vertina tokias banalybes? ("L. M.", 2003.VII.25)

AUDRONĖ ŽUKAUSKAITĖ. Išimties zonų estetika Kristinos Inčiūraitės videofilmuose
[...] Geismas nėra fantazijos darinys, tarsi glaistas užliejantis sociumą, o vėliau lengvai nulupamas prityrusio psichoanalitiko. Pats geismas kuria socialines formas, socialines struktūras; jis materializuojasi per dainavimą, darbą, vaidybą, šaudymą, bendros socialinės veiklos organizavimą. Akivaizdžiai matyti, kad videofilmų autorė atsisako psichoanalitinės hermeneutikos, tariamai atskleidžiančios simptomus; ji tiesiog lanko vieną socialinę teritoriją po kitos, bendrauja, bet nesistebi nei daiktų mastais, nei pokyčiais, lengvai susitinka, tačiau lengvai ir išsiskiria (turiu galvoje lengvas ir greitas videofilmų pabaigas) tarsi Alisa savo Stebuklų šalyje.

RAMUNĖ BRUNDZAITĖ. Eilės
mums sakydavo:
marš į gyvenimą!
o mes vaikščiojom keturiom
čiulbėjom ir suokėm
devynbalsėmis
užsikorę ąžuolams ant pečių
[...]

JOHN CAREY. Kiaulienos kąsneliai, kuriais neverta didžiuotis (Peter Ackroyd. Shakespeare: The Biography. London: Chatto, 2005. 560 p.)
Intuityvus supratimas neapsiriboja Šekspyru. Kai kurie socialinės istorijos aspektai Ackroydui irgi daug aiškesni negu eiliniam skaitytojui. Jis, pavyzdžiui, mums pasakoja, kad Elžbietos laikais "vyrai ir moterys paprastai atlikdavo lytinį aktą beveik nenusirengę drabužių". Iš kur jis žino? Kas galėjo surinkti tokią statistiką? Vis dėlto geriausiai jis permato patį Šekspyrą, ir pamažu iš šių įžvalgų susideda išsamus paaiškinimas, kaip ir kodėl buvo parašytos jo pjesės. Šekspyras, pasirodo, "pats nesuvokė, ką rašąs, kol neparašydavo iki galo". Nebuvo nei išankstinių apmąstymų, nei planų: "žodžiai iš gelmių traukė vis naujus žodžius, tarsi magijos veikiami". Panašu į automatinį rašymą – rezultatas buvo tik žodžiai, be jokios "pagrindinės minties". Šekspyras neturėjo nei "įsitikinimų", nei "pažiūrų". Be to, jam visiškai nerūpėjo jo herojai. Jis "nieko neužjautė". Todėl neįsivaizduokime, pavyzdžiui, kad jį sugraudino Dezdemonos mirtis. Priešingai: veikiausiai autorius buvo "giliai sujaudintas" savo sugebėjimo taip vykusiai viską išreikšti. "Gal kas nors net užsiminė, kad tą dieną jis buvo ypač geros nuotaikos".

VALDAS GEDGAUDAS. Transcendentinės Edwardo Albee erekcijos metamorfozės. (Spektaklio pagal E. Albee pjesę "Ožka, arba Kas ta Silvija" premjera Jaunimo teatre)
Nežinia, ko šiuosyk pristigo režisierei, tačiau transcendentinė E. Albee erekcija scenoje virto buitinėmis rietenomis. Metafizinis ožkos žvilgsnis rudens laukuos neišprovokavo antrame veiksme kiek atkutusio K. Smorigino Martino įtikinamų atsivėrimų, pagrindžiančių egzistencinį zoofilo ilgesį. Ir liūdesį. Ir viltį, kad besilankant anoniminių zoofilų grupės susirinkimuose ir besidalijant bendra patirtimi pavyks pažaboti aistrą numylėtam gyvuliui.
Spektaklio pabaigoje V. Petkevičiaus Rosas, nugirdęs keistą K. Smorigino Martino ir S. Ivanovo Bilio pokalbį, paklausia jųdviejų: "Ar yra, vyrukai, kas nors, nuo ko jums nesistoja?" Sunkus ir atviras klausimas.
Kažkodėl dingteli, kad atsakymas – scenos viduryje užrištame maiše tysanti ožka. Perpjauta gerkle. Bevaisė. Niekuo dėta. Paniekinta. Kad ir sukurti neblogi aktoriniai darbai, vis dėlto lieka neišteisinta ir neapginta paslaptingoji keturkojė E. Albee balerina. Kartais beveik visą valdžią atiduoti aktoriams – pavojinga.
Tebus Tau minkšti rampos pistoletai, Silvija... Sezonas tik prasideda.

KASPARAS POCIUS. Gyvenimas kaip iššūkis? (Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Laiškai, amžininkų atsiminimai. V.: Aidai, 2005. 476 p.)
Šiais laikais apmąstant žmogaus gyvenimą kyla minčių, kad jis tėra atsitiktinių pažinčių, akimirką trunkančios veiklos, greitai perkuriamų įvaizdžių visuma, kurioje nebelieka vietos tvirtoms, ilgai išliekančioms vertybėms. Dvidešimto amžiaus pradžioje tokių atsitiktinumų būta mažiau, o jei įvykdavo kokių nors dvasinių pokyčių, tai jie lemdavo žmogaus vidinį augimą, jo tobulėjimą. Pažintys taip pat buvo vienas iš lemiančių veiksnių. Jau pirmojoje knygoje apie Unę Babickaitę pastebėjome tikrą, gyvą šios moters pažinčių tinklą, kur figūravo tokios žymios pavardės kaip Jakštas-Dambrauskas, Balmontas, Majakovskis ir kt. Antroji knyga Unės talento gerbėjams ne tik padeda suvokti aktorės arba, kaip ji pati save vadino, artistės, jos pažįstamų ar draugų vertybinius akiračius, bet ir atskleidžia epistolinio žanro galią. Pirmojoje knygoje publikuotas biografijas tarsi papildo antrojoje sudėti laiškai giminėms, taip pat Baliui Sruogai ir kitoms įžymybėms.

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Laiptai be turėklų (DBC Pierre. Vernonas Dievas Litlis. Iš anglų k. vertė Andrius Patiomkinas. V.: Tyto alba, 2005. 364 [4] p.)
Ekspresyvi leksika – dar viena proga pasiaiškinti, kaip vertinti lietuviškus angliškų keiksmų vertinius. Gal "bybienė", "bybėtinai pavėlavom", "supersti marškiniai" ir keli šimtai įvairuojančių sulietuvinto anglakalbio paauglių leksikono žodžių šokiruos nepatyrusį skaitytoją, bet ką darysi, jei jau herojų pasaulis toks ir taip aplink kalbama. Paauglių kalba pateisinama – romane veikia penkiolikamečiai šešiolikamečiai. Ir kiti nepraustaburniai. Beje, tai skiriama ir paaugliui pritraukti, ir skaitytojui partrenkti, bet drauge įvesti į kontekstą. Kas be ko, kai nelieka keiksmų motyvacijos, paskutiniuose skyriuose jie ima ir išnyksta, nes to prireikia veiksmo logikai.
Veiksmas vyksta Teksaso mieste Martirijuje (išvertus tai reikštų maždaug kankinimų ar kankinių miestą), žinoma, paklaikusiame dėl padorumo ir tvarkos, visuomenės interesų, nors išlendantys asmenys – nuo policininkų iki psichiatrų – slepia kitą, juodą, pasaulį. Apgavystė ir išnaudojimas, savo interesų tenkinimas čia jau virtę kasdienybe, ir vargas tam, kuris patenka į šias girnas – jos sutrina ir skandina skambant televizinėms ir laikraštinėms fanfaroms. Visą romano veiksmą lydi kameros. [...]

ALGIMANTAS MANKUS. Karališkiai
Apie 1879 m. Karališkių kaimas sudegė. Koks tai buvo siaubas, jei dar trečios kartos palikuonys miegodami dažnai sušukdavo: "Degam!.." Liko tik keletas sodybų vakariniame kaimo gale. Per Šeštines moteris, pasmilkiusi gyvulius, degančias anglis šukėje padėjo netoli šiaudų. Šie užsidegė. Pasak Prano Bakševičiaus, kaimą uždegė piemenė, iškrapščiusi iš peleninės anglių ir uždegusi kūlius, kad sudegintų bjaurią kiaulę. Po gaisro kaimo gyventojai išsikėlė į vienkiemius, juos vadino kolonijomis. Jau anksčiau vyko žemės reforma, bet ne visi į viensėdijas norėjo keltis. Tie, kurie liko buvusio kaimo vietoje, įkūrė pirmąją kaimo liniją, vadinamą Vietininkais. Antroji linija vadinosi Pempėnai. Į pietus nuo Kidulių–Šakių kelio yra trečioji Karališkių kaimo linija, vadinama Dumblėnais. Šiose trijose linijose ir gyveno kaimo ūkininkų dauguma. Kelios viensėdijos už Dumblėnų linijos irgi turi pavadinimą – Praluptsubiniai ir Bambatierai. Išsikeldami į vienkiemius, dirbamą žemę, Nemuno lankas ir Šilo mišką ūkininkai pasidalijo po lygiai. Tik vėliau vienas nuo kito pirko, gavo kaip kraitį ar žemės dalį.

PAULIUS KLIŠEVIČIUS, GEDIMINAS ZAKARAUSKAS. Pripetė – miestas pamėklė
Pageidaujate, kad žmonės suabejotų jūsų sveiku protu? Prisipažinkite, kad keliaujate Pripetėn. Ton pačion, kuri netoli Černobylio. Daugelis mano, kad į šį miestą važiuoja tik maišu trenkti ir gyvenime vietos nerandantys individai. O nuvykę ten sukiojasi visiškai vieni nelyg branduolinėse dykumose ar Jacko L. Chalkerio ateities vizijose. Dauguma kaip visad klysta. Atliekami ten ir moksliniai tyrimai – susirenka fizikų, mikrobiologų, medikų ir botanikų komandos. Keliauja ten vienas kitas ekstremalaus turizmo mėgėjas. Negana to, liko ten ir saujelė vietinių gyventojų, kuriems biologinė tėvynė brangesnė už bet kokią nematomą ir nejuntamą, nors ir mirtiną, radiaciją.
Jelena Filatova yra viena tokių netradiciškai mąstančių žmonių, ji reguliariai lankosi Pripetės zonoje. Ši mergina nėra panaši į retsykiais ten užklystančius mokslininkus. Ji, dar nė trisdešimties nesulaukusi, vienui viena sėda ant galingo "Kawasaki Ninja" motociklo. Vaizdas ne mažiau įspūdingas nei merginos asmenybė: juodi odiniai drabužiai, nedidukė juoda kuprinė, kurioje dozimetras radiacijai matuoti ir šiek tiek maisto dienai (zonoje išbuvęs ilgiau, rizikuoji tapti onkologiniu ligoniu), galiausiai juodas motociklas, nešantis moderniąją valkiriją per tuščius laukus negyvosios zonos link.

Parengta pagal "Šiaurės Atėnų" publikacijas: Gintarės Adomaitytės "Ant rutulio" (VIII.27), Vido Poškaus "Durys" (IX.10), Roberto Kuttnerio "Priklausomybė nuo el. pašto" (IX.3), Kęstučio Navako "Rašytojas ir alkoholis: kuris kurį?" (IX.10), Gilbonės "Pasivaikščiojimas" (VIII.27)