Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2010-11-05 nr. 3305,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=17231

DAILĖ

Tapyba su sportiniu azartu

KRISTINA STANČIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jolanta Kyzikaitė
„Miško muziejus“. 2010

Surengtas antras „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursas. Nors renginio forma, atrankos kriterijai liko tie patys, lyginant su 2009 m. įvykusiu pirmuoju konkursu, šiųmetis ūgtelėjo. 2010 m. konkursui kūrinius pateikė daugiau jaunųjų menininkų, išsiplėtė eksponavimo erdvės. Pernykščių dalyvių kūriniai pristatyti sostinės Pamėnkalnio galerijoje. Šiemet jo epicentras liko tas pats, tačiau erdvioje VDA „Titaniko“ antrojo aukšto salėje surengta ir plačiau konkurso dalyvius pristatanti paroda, taip pat – 2009 metų „Jaunojo tapytojo prizo“ laimėtojo Andriaus Zakarausko paroda.

Jaunas menininkas – prieštaringa, priklausomai nuo konteksto kiek ironiška sąvoka, kuri dažnai apima ne tik „šviežiausią“, novatoriškiausią kūrybą, bet ir socialines problemas, ne visada sėkmingas pastangas įsitvirtinti visuomenėje. Žinoma, taip buvo ne visuomet. Sovietmečiu jauno menininko įvaizdis, jaunystės fenomenas tiko prie anuomet eskaluojamos naujumo, pažangos idėjų, agresyvios urbanizacijos, naujų, t. y. „jaunų“, kvartalų ir ištisų miestų statybų ir panašiai. Opozicijos „jauna“ ir „sena“ arba „nauja“ ir „atgyvenę“ buvo aktualios. Jaunumas buvo puikus startas į profesines aukštumas; štai kad ir Lietuvos dailininkų sąjungoje sovietmečiu buvo priimta jaunus menininkus suburti į specialias sekcijas, kuriose šie įgaudavo patirties ir „paaugdavo“, o vėliau būdavo priimami į visateisių organizacijos narių tarpą. Kita vertus, būtent jaunosios kartos kūryba sovietinėje XX a. 8–9 deš. Lietuvių dailėje tapo persilaužimo, esminės kaitos pranašu.

Kokia šiandien yra jauno menininko padėtis? Žvalgantis, koks įvaizdis kuriamas žiniasklaidos, jaunystės kultas taip pat krenta į akis; jo apstu visur – reklamoje, kine ir taip toliau. Jaunam menininkui, kaip prieš keletą dešimtmečių, yra gyvybiškai svarbu įsitvirtinti, išlikti. Šiandien nė viena institucija draugiškai neišties rankos vien už tai, kad esi jaunas. Nemažai VDA absolventų priversti rinktis pragmatišką darbą, dažnai menkai tesusijusį su čia įgyta specialybe –­ geriausiu atveju, reklamos agentūrose, dizainerio, maketuotojo ar panašų. Stabilumą, tvirtą pagrindą po kojomis pirmiausia užtikrina kūrybos sklaida, galimybė būti matomam, išgirstam. Norint paskatinti jauną menininką, tinka tik gana ribotas laiko tarpas arba amžiaus cenzas. Kodėl? Po ilgesnio „gyvenimiškos“ darbo karjeros laikotarpio kyla pavojus, kad kūrybiškumo resursai bus išeikvoti arba taip ir liks neatsiskleidę. „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurse dalyvauja menininkai iki 30 metų. Tai kol kas bene vienintelis tokio pobūdžio renginys Lietuvoje, pamažėle įgaunantis tradiciškumą, reguliarumą ir skirtas ne tik populiarinti jaunų menininkų kūrybą, bet atlikti ir tam tikrą socialinę misiją.

Kaip ir pirmajame konkurse, jo laimėtojai buvo renkami dvejopai. Tris geriausius autorius išskyrė speciali konkurso komisija, iš daugelio pasiūlytų autorių atrinkusi dešimt finalistų. Pirmosios vietos laimėtoja tapo Jolanta Kyzikaitė (kūrinys „Miško muziejus“), antrosios – Milda Gailiūtė (kūrinys „Ištrinta erdvė“), trečiosios –­ Adomas Danusevičius (kūrinys „Don’t ask, don’t tell“ iš ciklo „Karminas“). Atsižvelgta ir į „liaudies balsą“. Šiemet publikos prizo laimėtoją rinko internetinio portalo „Delfi“ skaitytojai. Ja tapo Asta Stasionytė (kūrinys „An Unexpected System Error Occurred I“). Nemažai šiųmečio konkurso dalyvių savo darbus pristatė ir 2009 metais, todėl besidomintiesiems lietuvių tapyba yra neblogai pažįstami.

Apibendrinant konkursinių kūrinių visumą, aiškėja, kad tarp jaunų tapytojų vyrauja jau kurį laiką plačiai naudojama „antitapybiška“ išraiška, besišliejanti prie skaitmeninio, įvairių šiuolaikinių medijų –­­ fotografijos, kompiuterinių programų veikiamo vaizdo, kuris yra arba sąmoningai nusausinamas, redukuojamas iki schemos, plakatiško, grafinio ženklo, arba tirpsta, tįsta, tarsi veikiamas TV trukdžių ar kompiuterinio maketavimo efektų (pernykštį konkursą galima apibrėžti taip pat). Šia prasme lieka nepralenkiamas Andrius Zakarauskas, išplėtojęs ištisą tokio tipo ikonografiją. Žvelgiant į jo personalinę parodą, įdomu, kaip menininkas konceptualiai žaidžia su tapytojo, tapybos, tapymo proceso įvaizdžiais, stereotipais. Jolantos Kyzikaitės kūrinyje, skirtingai nuo to, kurį menininkė demonstravo pernai, derinami du kardinaliai priešingi išraiškos būdai – „kompiuterinis“, dekoratyvus tarsi komikso, animacijos stilius, ir tapybiškas peizažas. Jų sandūra, ryškūs, grafiški taikinių motyvai ir vaizduojamas šaudymo veiksmas byloja nerimą, agresiją, požiūrių nesuderinamumą. Milda Gailiūtė yra atradusi gana savitą ir konceptualią peizažo traktuotę. Siurrealistinis Astos Stasionytės vaizdinys – „pakrikusi“, išskydusi erdvė ir keisto, alogiško veiksmo dalyviai primena ne tik minėtą skaitmeninę stilistiką, čia apstu ir socialinių nuorodų. Adomas Danusevičius savo gerokai redukuotoje tapybinėje sistemoje varijuoja šiuolaikinio žmogaus, kaip niveliuojančios, priešybes ir individualumą ištrinančios sistemos dalelės, temą. Nesunku pastebėti ir kitą tendenciją – tai aiškaus, konkretaus, atpažįstamo motyvo arba „figūrinės“ kompozicijos dominavimas. Tokie šiemet buvo beveik visų dalyvių kūriniai, nors pernai tarp jų buvo ir abstrakčiosios tapybos pavyzdžių.

Dėmesio verti ir į prizininkų gretas šiemet nepakliuvę kūriniai. Tai sausos, raiškios, tarsi beorės, sintetinės Lino Jusionio kompozicijos, plėšriu kūniškumu, erotiškumu prikaustantys žvilgsnį Alinos Melnikovos vaizdiniai, intelektuali ir ironiška Eglės Karpavičiūtės kūryba. Kad ši menininkė, atstovaujanti jaunajai tapytojų kartai, turi ką pasakyti, yra suformulavusi konceptualią savo tapybos sis­ temą, galėjome įsitikinti neseniai veikusioje jos paro­doje Senamiesčio menininkų galerijoje-dirbtuvėje.

Konkursas „Jaunojo menininko prizas“ yra įdomus ir dėl besiformuojančios savo konjunktūros, ir dėl to, kad jame sutartinai veikia nemažai gana priešingoms stovykloms atstovaujančių pajėgų. Vilmantas Marcinkevičius, vienas renginio sumanytojų, dažnai tiesiai vadinamas komerciniu tapytoju. Jauniems tapytojams toks apibūdinimas – vienas nepageidaujamų. Šiam konkursui neretai prikišamas ir „sportinis“, arba populiarias TV laidas primenantis, varžymosi principas, tą gana taikliai pastebėjo Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė („Tapybos realybės šou“. – „7 meno dienos“, 2009 11 06, nr. 40). Tačiau geresnio būdo jauniesiems talentams atskleisti Lietuvoje kol kas nėra.

Jaunieji šiandien – ne pionieriai, atradėjai ar stereotipų laužytojai. Jų kūryba intelektualesnė nei daugelio pirmtakų, konceptualus mąstymas jų kūryboje tampa norma. Jie kupini ironijos, jautriai ir dažniausiai gana taikliai reaguoja į tai, kas vyksta čia ir dabar, esamuoju laiku. Nors praktiškai nė vieno dalyvio kūryba nesprogo it bomba, nebuvo pritrenkiančių atradimų, šio konkurso parodas stebėti įdomu. Juk tai – galimybė žvilgtelėti į netolimą lietuvių tapybos ateitį.

Pritarčiau tiems, kurie sako, kad būti jaunam – įdomu, tačiau nelengva. Kita vertus, juk tapti, sužibėti dažniausiai yra lengviau nei išlikti. Todėl smalsu, kaip ir kurie jaunieji tapytojai liks, o kurių biografijoje tokios parodos bus nerealizuoto kūrybiškumo istorija.

 
Rodoma versija 1 iš 1 
21:14:03 Nov 7, 2010   
9 AM 9 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba