Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2010-11-05 nr. 3305,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=17226

KNYGOS

Kęstaičiai: rezistencijos pradžia

RIMANTAS SKEIVYS

[skaityti komentarus]

ROKITAI IR KĘSTAIČIAI.
Sudarytojas Povilas Šverebas.

–­ Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2010
(„Žemaičių praeitis“, T. 14).

Svarbiausia kultūros plėtojimosi sąlyga yra tautos laisvė. Tai puikiai rodo leidinių apie Lietuvos praeitį gausa, pastaraisiais metais ženkliai praplėtusi supratimą, kas esame, sutelkusi dėmesį į įvykius, lėmusius mūsų buvusią ir esamą tikrovę. Ypač aktualu gilintis į lietuvių tautos integravimosi, savimonės plėtojimosi, pasipriešinimo svetimai galiai apraiškas. Tik todėl, kad turime susiklosčiusią brandžią lietuvišką tapatybę, galime didžiuotis laisve, turime savo valstybę, kaip lygūs bendraujame su kitomis pasaulio tautomis.

Vienas naujausių leidinių, kuriame žvelgiama į modernaus lietuviškojo savarankiškumo ištakas, yra istoriko Povilo Šverebo parengtas mokslinių straipsnių rinkinys „Rokitai ir Kęstaičiai“, neseniai pasiekęs skaitytojus. Jame nušviečiama rokitų vienuolijos, įkurtos XVIII a. pradžioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir gyvavusios iki XIX a. pabaigos, veikla. Dėmesio centre yra aršus žemaičių pasipriešinimas carinės Rusijos imperijos valdžiai, 1886 m. lapkričio 19 d. jėga uždariusiai rokitų globotą Šv. Roko bažnyčią ir kunigų invalidų namus Kęstaičiuose, kaime tarp Telšių ir Alsėdžių. Straipsnių rinkinys parengtas 2006 m. lapkričio 25 d. Alsėdžių vidurinėje mokykloje vykusios mokslinės konferencijos, skirtos Kęstaičių bažnyčios gynimo 120-osioms metinėms paminėti, pranešimų pagrindu.

„Rokitai ir Kęstaičiai“ nukelia į laikus, kuriuos galima laikyti vienais niūriausių Lietuvos istorijoje. Slinko paskutinieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo dešimtmečiai. Šalį alino karai, maras, bajorų rietenos ir egoizmas. Pradėjęs busti suvokimas, kad jungtinė Lenkijos ir Lietuvos valstybė yra atsidūrusi ant žlugimo slenksčio, desperatiškos patriotų pastangos išgelbėti šalį nuo katastrofos buvo pavėlavusios, nebegalinčios pakeisti padėties, tačiau pasiaukojanti veikla buvo uždegantis pavyzdys kitiems. Rokitai savo pašaukimu laikė pagalbą maro, bado ir kitų nelaimių ištiktiems žmonėms. Maitino alkstančiuosius, slaugė sergančiuosius, laidojo mirusiuosius. Daugelį jų ištiko gelbstimųjų likimas. Mirė užsikrėtę maru, išsekę nuo sunkaus darbo ir nepriteklių.

Apie rokitus, veikusius ne tik Vilniuje, bet ir Minske, Kaune, Varniuose, Kęstaičiuose, dabartinė Lietuva žino labai mažai. Tuo reikšmingesnės Kęstaičių įvykiams atminti skirtos mokslinės konferencijos rengėjų pastangos, kurias apibendrina ir konkretizuoja pristatomoji knyga.

Istorinę rokitų vienuolijų veiklos Lietuvoje apžvalgą pateikė Saulius Bytautas OFM. Jo straipsnyje supažindinama su Šv. Roko brolijos steigėju joniškiečiu Jonu Jarolavičiumi, kitais pirmaisiais rokitais, kurių daugelis buvo atvykę į Vilnių iš Žemaitijos, nušviečiamas kupinas pasiaukojimo rokitų darbavimasis per didįjį 1710–1711 m. marą, kai Lietuva neteko trečdalio gyventojų, vienuolijos atkūrimas 1717 metais. Neilgoje rokitų vienuolijos gyvavimo istorijoje Saulius Bytautas skiria tris tarpsnius – LDK periodą, pasibaigusį 1795 m., kai Rusija aneksavo Lietuvą; periodą iki 1831 m., kai rokitai pagrindinį dėmesį skyrė psichikos negalią turinčių ligonių priežiūrai; periodą po 1831 m., kai rusų valdžia ėmėsi nuoseklaus rokitų veiklos slopinimo. Ilgiausiai rokitai išsilaikė Kęstaičiuose, kur bajoras Jonas Antanas Rimgaila 1738 m. buvo dovanojęs jiems žemės nedideliam vienuolynui ir prieglaudai išlaikyti. Carinės rusų valdžios įvykdytas brutalus Kęstaičių bažnyčios ir invalidų namų uždarymas žymi rokitų veiklos pabaigą. Kita vertus, kaip pabrėžia straipsnio pabaigoje Saulius Bytautas, įvykiai Kęstaičiuose, kai ginti bažnyčios suplūdo daugybė žmonių, buvo „pirmasis lietuvių masinis pasipriešinimas rusų kėslams pravoslavinti katalikų bažnyčią Lietuvoje“. Šis aktas turėjo įtakos vėlesnei lietuvių tautinei ir religinei rezistencijai. Galima teigti, jog tai buvo lietuvių, pirmiausia žemaičių, pasipriešinimo rusų valdžiai Lietuvoje pradžia.

Platesnę motyvaciją šiam požiūriui suteikia įvadinis Telšių vyskupo dr. Jono Borutos SJ straipsnis „Kęstaičiai Lietuvos ir Žemaičių dvasinio pasipriešinimo kovų istorijoje“.

Pasipriešinimą prievartai Jonas Boruta traktuoja kaip lietuviško mentaliteto apraišką. Beginklį Kęstaičių bažnyčios gynimą, kurio ėmėsi aplinkinių kaimų gyventojai, straipsnio autorius sieja su Vygando Marburgiečio aprašytu masiniu Pilėnų gynėjų nusižudymu 1336 m., įvykdytu siekiant išvengti prievartinio apkrikštijimo, su lietuvių priešinimusi didikų vykdytam prievartiniam protestantizmo diegimui XVI amžiuje. Sąsajas papildo analogiškas, tik dar daugiau aukų pareikalavęs Kražių bažnyčios gynimas 1893 m. lapkričio 21 d., įėjęs į istoriją „Kražių skerdynių“ vardu, taip pat kova dėl Šv. Kazimiero bažnyčios 1919 m. Vilniuje, kai rusų šventikai kėsinosi antrą kartą užgrobti lietuvių katalikybės simboliu tapusią šventovę, carinės Rusijos valdymo laikais paverstą pravoslavišku Šv. Mikalojaus soboru. Jonas Boruta nurodo, jog lietuvių pasipriešinimas vyko pagal Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus parengtą programą. Esminė nuostata buvo nesmurtinis kovos pobūdis, įgimtų žmogaus teisių reikalavimas. Šios programos poveikis įžvelgiamas 1991 m. sausio 13 d. įvykiuose Vilniuje, kai lietuvių tauta eilinį kartą pakilo į kovą už savo laisvę – rašoma straipsnyje.

Paminėtieji akcentai žymi Jono Borutos duotą istoriosofinį Kęstaičių bažnyčios gynimo įprasminimą. Pagrindinė straipsnio dalis skirta bažnyčios gynėjų dvasios stiprybei išryškinti. Nuo kazokų rimbų žmonės gynėsi malda ir giesmėmis.

Dr. Vilmos Žaltauskaitės straipsnyje aptariami Kęstaičių įvykių atspindžiai nelegalioje lietuvių spaudoje. Tikybą manifestuojančiuose leidiniuose pabrėžiama katalikybės ir lietuviškumo saugojimo svarba, žavimasi tikinčiųjų ištverme, ryžtinga laikysena. Pasaulietinėje spaudoje dėmesys sutelktas į viešosios nuomonės reagavimą, ryškinamas rusų valdžios žiaurumas ir despotiškumas. Dr. Vacio Vaivados straipsnis skirtas Kęstaičių vardo kilmei išaiškinti, apžvelgiamos vietovę valdžiusių bajorų Kęstaičių, Kryžaičių, Šandžių, Rimgailų, Kęsgailų, Kenstavičių sąsajos, tiriami semantiniai asmenvardžių ir vietovardžių ryšiai.

Net tris straipsnius ir porą dokumentų – 1851 m. Kęstaičių bažnyčios vizitacijos aktą ir 1832 m. Rimgailų bajorystės patvirtinimą – paskelbė leidinio sudarytojas Povilas Šverebas. Šis istorikas žinomas kaip nenuilstantis Žemaitijos bažnyčių ir dvarų archyvų tyrinėtojas, nebijantis nei palėpių drėgmės, nei pelėsių kvapo, nei sunkiai įskaitomo rašto raizgalynės. Jo pastangos yra davusios gražių vaisių. Nustatė tikslią Lėlaičių dvare netoli Žemalės gimusio poeto Dionizo Poškos atėjimo į pasaulį datą. Vienas pats ar su kitais parengė reikšmingus kraštotyrinio ir menotyrinio pobūdžio leidinius „Seda“ (1997), „Renavas“ (2001), „Žemalė – D. Poškos gimtasis kraštas“ (2007), paskelbė spaudoje aibę straipsnių apie iškilias Žemaičių krašto asmenybes, gimines, istorinius įvykius, kultūros paveldą, yra surengęs keletą mokslinių konferencijų.

Pirmajame iš publikuojamų leidinyje „Rokitai ir Kęstaičiai“ straipsnių Povilas Šverebas nušviečia Kęstaičių bažnyčioje buvusių Šv. Roko, Šv. Sebastijono ir Rožinio Marijos Mergelės paveikslų likimą, nurodo dabartines išlikusių paveikslų saugojimo vietas. Kituose straipsniuose tyrinėtojas detaliai aptaria Kęstaičių bažnyčios dokumentus, saugomus Telšių vyskupijos kurijos ir Sedos bažnyčios archyvuose.

Vienas pagrindinių šaltinių, kuriuo remiasi straipsnių rinkinio autoriai, yra Kauno arkivyskupijos kurijos archivaro Petro Veblaičio 1938 m. išleista studija „Kova su caro valdžia už Kęstaičių bažnyčią“.

Moksliniu požiūriu straipsnių rinkinys „Rokitai ir Kęstaičiai“ parengtas nepriekaištingai. Leidinys iliustruotas, straipsniai aprūpinti informacija apie autorius, įvadinėmis anotacijomis, išvadomis, santraukomis anglų ar vokiečių kalbomis, užbaigiamas asmenvardžių rodykle. Svarbiausia – knyga atnaujina žinias apie rokitų veiklą Lietuvoje, skaudžius Kęstaičių įvykius. Ji prikelia iš užmaršties praeitį, kuria galime didžiuotis.

 
Rodoma versija 1 iš 1 
21:08:24 Nov 7, 2010   
9 AM 9 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba