Kur slypi Pirosmanio kūrybos žavesys?

Niko Pirosmanis „Puota su rylininku Datiko Zemeliu“ Klijuotė, aliejus

Besibaigianti gruzinų dailininko Niko Pirosmanašvilio (Pirosmanio) paveikslų paroda „Pirosmanis“ Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje skatina pasvarstyti, kur slypi tapytojo kūrybos žavesys? Peržvelgus parodos lankomumo statistiką, išvysti įspūdingus skaičius. Per keturis mėnesius parodą aplankė apie dvidešimt penkis tūkstančius žiūrovų. Savaitgaliais būta tiek lankytojų, kiek kartais kitos parodos dėmesio sulaukdavo tik per mėnesį.

Niko Pirosmanis (1862–1918) – savamokslis, neprofesionalus dailininkas, neturėjęs nuolatinės gyvenamosios vietos, užsidirbdavo tapydamas paveikslus bei iškabas vadinamiesiems „traktieriams“, užeigoms, smuklėms, kioskams, užkandinėms ir taip toliau. Pagrindiniai dailininko užsakovai buvo užeigų savininkai. Skurde gyvenančio dailininko kūrybą pastebėjo 1912 m. poetas Ilja Zdanevičius, jo brolis dailininkas Kirilas Zdanevičius ir tapytojas Michaelis Le Dantiu. Jaunieji menininkai, apsilankę užeigoje „Варяг“ Tbilisyje, susižavėjo ten kabančiais paveikslais. Netrukus susipažino ir su dailininku. Pradėjo kaupti medžiagą apie N. Pirosmanio kūrybą bei gyvenimą, rinko dailininko darbus, spausdino straipsnius, skaitė pranešimus ir siuntė jo paveikslus į parodas. Jų iniciatyva pirmą kartą keturi N. Pirosmanio darbai eksponuoti 1913 m. vadinamųjų neoprimityvistų dailės parodoje „Мишень“ („Taikinys“) Maskvoje kartu su Michailo Larionovo, Natalijos Gončiarovos, Marko Šagalo, Aleksandro Ševčenkos paveikslais. Tačiau N. Pirosmanio kūryba pripažinimo sulaukė tik po mirties 1918 metais. Vėliau apie dailininką išleista monografijų (K. Zdanevičiaus „Niko Pirosmanašvili“, 1964; E. Kuznecovo „Pirosmani“. 1975). Legendomis apipintas N. Pirosmanio gyvenimas ir kūryba tapo impulsiu poetams (Pavelo Antokolskio eilėraštis „Niko Pirosmanašvilis“, 1935 m., Bulato Okudžavos eilėraštis „Daina apie dailininką Pirosmanį“, 1964 m., ir kt.), režisieriams (1969 m. sukurtas Georgijaus Šengelajos vaidybinis filmas „Pirosmanis“, dokumentinis Sergejaus Paradžanovo filmas „Arabeskos Pirosmanio tema“, 1985 m., ir kt.). Lietuvos publika su N. Pirosmaniu supažindinta 1981 m. režisieriaus Eimunto Nekrošiaus Jaunimo teatre pastatytame spektaklyje „Pirosmani, Pirosmani“, 2005 m. per Vilniuje vykusį Gruzijos kino festivalį rodytas G. Šengelajos filmas „Pirosmanis“.

Pirosmanio paveikslai tapyti ant kartono, skardos, tačiau daugiausia jo darbų sukurta ant juodos klijuotės. Savitas medžiagos naudojimas turi įtakos ir spalviniam sprendimui, dažniausiai vyrauja tamsus koloritas su ryškių kontrastingų spalvų akcentais. Dailininko kūrybai būdingi portretai, animalistinis žanras, fiksuojamas vietinis peizažas, figūrinės kompozicijos, buitinės, kasdienės scenos. Paveikslai, sukurti primityvistine maniera, įtaigūs, atspindi vyraujančią nuotaiką, kupini veiksmo, dinamikos. Lakoniškai vaizduojamos monumentalios žmonių figūros nėra sustingusios, jos gyvos ir kiekvienoje išryškintas savitas charakteris per koloritą, veido išraišką, kūno judesius. Žvelgiant į N. Pirosmanio paveikslus, galima išvysti to meto Gruzijos gyvenimo fragmentus, pažinti gyvenimo realijas. Dailininkas portretavo paprastus žmones (rylininką, kiemsargį, virėją, malkų pardavėją etc.), valstiečius, dėvinčius tautinius drabužius. Arba gražuoles moteris, apsuptas gėlių ir paukščių, tarsi taip suteikdamas moters atvaizdui poetiškumo. Lyrinę nuotaiką galima pastebėti ir kituose paveiksluose – urbanistiniuose peizažuose, figūrinėse kompozicijose. Pastarosiose vaizduojami pasilinksminimų, švenčių motyvai su preciziškai, detaliai pavaizduotais, gausiai valgiu ir gėrimais apkrautais stalais. Greičiausiai su ironija dailininko pavadintas paveikslas „Puota su rylininku Datiko Zemeliu“ atspindi šalia prabangaus gyvenimo tarpstančią skurdžią, neturtingų žmonių buitį. Rami, statiška rylininko figūra kontrastuoja su geriančiais ir besilinksminančiais už stalo vyrais.

N. Pirosmaniui artimi animalistiniai motyvai. Jo gyvūnų figūros nėra tiksliai realistiškai nutapytos, tačiau dailininkas užčiuopia ir išryškina charakteringus gyvūnų bruožus, tuo pačiu išreiškia tam tikras emocijas. N. Pirosmanio kūryboje gyvūnų figūros dažnai vaizduojamos ir buitinėse scenose, portretuose.

Dailininko kūryboje ypač svarbus vidinis paveikslo įtaigumas. Jo paveikslai nutapyti ne pagal nusistovėjusias akademines taisykles, kurių jam neteko pažinti. Tačiau jų žavesys slypi jų „tikrume“, nes dailininkui kūryba buvo visa jo esatis, o ne ambicijų ar įgeidžių tenkinimas. Juk ne kiekvienas pasirinktų skurstančio klajojančio dailininko gyvenimo būdą vardan kūrybos... Galima pasidžiaugti, kad N. Pirosmanio paroda Vilniuje sulaukė didelio publikos susidomėjimo. Pasaulinio garso dailininko kūryboje atsispindintys Gruzijos kultūros bruožai, tautos charakteris, kiekvienam suteikė ne tik galimybę su juo susipažinti „iš arčiau“, bet ir išsinešti savą interpretaciją.