Iš lietuvių kultūros paveldo Jungtinėse Amerikos Valstijose

Dienraštis „Draugas“ straipsniu „Šim­to talentų vyras“ paminėjo prieš šešiasdešimt metų mirusį lietuvininką muzikantą, artistą, publicistą Antaną Vanagaitį (1890–1949). Atrodo, ką naujo galima pasakyti –­ viskas išrašyta, papasakota, išdainuota, tačiau yra dalykų, kuriuos verta minėti ir prisiminti. Kad ir jo dainą „Mes be Vilniaus nenurimsim“ pagal Petro Vaičiūno žodžius, kurią prieškario Lietuvoje traukė visa Lietuva. Arba pirmo lietuviškos simfoninės muzikos koncerto Amerikoje organizavimą: A. Vanagaičio entuziazmo, sugebėjimų dėka bei jo lėšomis Pasaulinės parodos metu, 1934 m. rugpjūčio 19 d., Čikagos simfoninis orkestras, diriguojamas Erico de Lamarterio, penkiems tūkstančiams klausytojų pagriežė Juozo Naujalio, Vlado Jakubėno, Jurgio Karnavičiaus kūrinių. Juozo Žilevičiaus prisiminimu, amerikiečių spauda palankiai rašė apie koncertą, ypač pažymėdama V. Jakubėno simfoniją, priskirdama ją prie „nusisekusių įdomių moderniųjų muzikos veikalų“. Deja, panašaus pobūdžio užmojams A. Vanagaitis vėliau nesiryžo – jo galvoje viena po kitos gimė naujos idėjos. A. Vanagaičiui priklauso bene rimčiausias bandymas steigti išeivijoje tautinės Operos teatrą, turintį nuolatinę trupę ir savo rūmus, tačiau toliau steigiamojo Operos tarybos posėdžio nenueita, nors A. Vanagaitis tikėjo stebuklo pradžia. „Man pavyko užmegzti mazgą, kurio niekas neatmegs. Opera įkurta. Ji gyvuos, nes visi kilnių norų“, – džiaugėsi dienoraštyje. Apie A. Vanagaičio inicijuoto steigiamojo susirinkimo vyksmą, išrinktosios Operos tarybos sudėtį bei jos nutartis ne kartą minėta tiek išeivijos, tiek Lietuvos leidiniuose, o minėto straipsnio autorius Raimundas Marius Lapas pirmąsyk, kaip pats nurodo, publikuoja patį susirinkimo protokolą, kalba netaisyta:

„Nedėlioj Spalio 3d. 1926se metuose. A. Vanagaičio bute susirinko būrys Chicagos menininkai kurie buvo laišku kviečiami per A. Vanagaiti pasikalbėti bei aptarti kas link steigimo Chicagos Lietuviu Opera. (...)

Visu pirmiausiai kalbėjo A.Vanagaitis, (...) pakeldamas klausyma; Ar reikalinga steigti Chicagos Lietuviu Opera? Visi vienbalsiai nutarė reikalinga steigti Chicagoj Lietuviu Opera. (...)“

Autentika – brangiausias dalykas, leidžiantis įžvelgti giliau ir plačiau, nei matyti plika akimi. Šiuo atveju abejonę kelia nurodymas, jog protokolas „paties Vanagaičio surašytas“. Jis baigė tik rusišką dviklasę Šakiuose – bet pirmuoju mokiniu, –­ o vėliau, vargonininkaudamas Laižuvoje pas Juozą Tumą-Vaižgantą, tvarkė knygynėlį, daug skaitė, švietėsi, paskui studijavo Dresdeno konservatorijoje, dirbo aktoriumi Kauno valstybiniame dramos teatre, skaitydavo poeziją bei prozą viešuose renginiuose, mokytojavo Kauno Saulės mokytojų seminarijoje – turint tai omenyje, galima tvirtinti, jog į Ameriką atvyko (1924) raštingas, prasilavinęs. Be to, protokolo tekste yra sakinys, jog „tam posėdžiui buvo išrinkta raštininkė“, tad galbūt ji, o ne A. Vanagaitis taip analfabetiškai surašė protokolą. Kita vertus, turėdamas rankose protokolo originalą ir A. Vanagaičio rašysenos pavyzdžių (ten pat publikuojami A. Vanagaičio dienoraščio fragmentai) straipsnio autorius, matyt, turėjo pagrindą tvirtinti, jog rašyta „paties Vanagaičio“. Bet kokiu atveju gerbtinas priminimas talentingo, tarp išeivijos „populiariausio Amerikoje žmogaus“, o iš tiesų tragiškos asmenybės – „...dėl to prakeikto dolerio velniop nuvariau visą savo gyvenimą“.

Seniai užgeso A. Vanagaitis, o jo svajotoji Čikagos lietuvių opera, kad ir be nuolatinės trupės, be rūmų ir orkestro, nuo 1957 m. „Rigoleto“ premjeros gyva iki šiolei. Neįkainojamą jos veiklos liudijimą pateikė neseniai Vilniuje išleistas CD albumas „Algirdas Brazis. Iš lietuvių kultūros paveldo Jungtinėse Amerikos Valstijose“. Įrašų surinkėja, parengėja bei tekstų autorė muzikologė Loreta Venclauskas teisingai rašo albumo prospekte, jog prie Čikagos lietuvių operos didžiųjų pasiekimų, turėjusių įtakos visai pokario išeivijos muzikinei kultūrai, „be abejo prisidėjo gražus ir skambus lietuvių kilmės amerikiečio Algirdo Brazio baritonas“.

Gimęs Čikagoje, lietuvių emigrantų šeimoje, Algirdas Brazis (1915–2007) mokėsi Aliodijos Dičiūtės, Dmitrijaus Onofreijaus vokalo studijose, dainavo įvairiose amerikiečių operos kompanijose (Chicago Opera Company, Chicago Civic Opera ir kt.), o surengęs koncertą Carnegie Hall (1951), buvo priimtas į Niujorko Metropolitan Opera bei The Lyric Opera of Chicago, kur atliko mažesniuosius, bet vertus didžiausių partnerių vaidmenis, antai, 1954 m. Lyrinės operos scenoje „Traviatos“ premjera: Violetą dainuoja triumfuojanti Maria Callas, Germont – Tito Gobbi, o Algerd Brazis –­­ baronas Douphol, ir recenzentas rašo, jog mažųjų vaidmenų atlikėjai –­ „dainavo gerai, netgi taip puikiai, kad buvo vertai kviečiami į avansceną drauge su to vakaro žvaigždėmis“.

Apie visa tai ir dar daug kitų įdomių A. Brazio biografijos faktų (vedė lietuvaitę pianistę, užaugino keturias dukteris, visą gyvenimą užsiėmė restorano verslu) bei artisto charakteristikų (įgijo gerus bel canto pagrindus) sutalpinta Loretos Venclauskas apgalvotai parengtame albumo tekste lietuvių ir anglų kalbomis (redaktorė Violeta Tumasonienė, vertėja Indrė Antanaitis-Jakobs).

Klausyti šio CD – malonu ir įdomu. Dviejose plokštelėse pateiktas informatyvus, įvairiapusiškai dainininką atskleidžiantis dainų, giesmių (CD Nr.1) bei operinis (CD Nr.2) repertuaras (kūrinių eilės atranka ir kompozicija – Felikso Bajoro). Pažintį su A. Braziu geriau pradėti nuo antrosios plokštelės, kur solistas „Pajacų“ prologu iš karto angažuojasi visu balso grožiu, operine ekspresija, itališka dainavimo maniera. Operų ištraukos užrašytos 1958–1981 m. Čikagos operos spektaklių metu, tad techninė kokybė netolygi ir negalėjo būti aukščiausia, vis dėlto tam, ką girdime, ypatingų nuolaidų daryti netenka (garsą restauravo įrašų studija „Aurea“, techniniai įrašai – Dariaus Polikaičio, garso režisierė – Laura Jurgelionytė). Kadangi girdisi plojimai, šauksmai, kuriais liejosi publikos entuziazmas, galima pajausti tą karštą pritarimo atmosferą, kuri anais dešimtmečiais (gal ir dabar?) vyravo išeivių Operos spektakliuose. Tai brangūs archyviniai reliktai, liudijantys ne vien A. Brazio vokalo turtingumą, jo gražų tembrą, techninį pajėgumą, bet ir atskleidžiantys mums dinamišką, temperamentingą ilgamečio Čikagos lietuvių operos dirigento Aleksandro Kučiūno interpretaciją –­ apie jį nemažai skaitėme, tačiau pateikiami muzikos pavyzdžiai paaiškina, kodėl po pirmosios premjeros („Rigoleto“) jis buvo pakviestas dirigento asistento pareigoms į Čikagos lyrinę operą. Turime progos įsitikinti ir profesionalia legendinio Vytauto Marijošiaus ranka („Kaukių balius“), ir jauno Alvydo Vasaičio muzikalumu („Lietuviai“). Pagaliau – išgirsti Algirdą Brazį su solistų ansambliu. Spindulingu balsu, įkvėptu, tiksliu dainavimu „Trubadūre“ blyksteli jauna jo partnerė Danutė Stankaitytė. Ypač įdomu paklausyti „Traviatos“ II veiksmo scenų iš 1966 m. spektaklio, režisuoto Birutės Pūkelevičiūtės: Violetą dainavo Niujorko Metropolitan Opera dainininkė Lilija Šukytė, Alfredą – The Lyric Opera of Chicago dainininkas, lietuvių scenoje debiutavęs lenkų tenoras Stefanas Wicikas –­­ apie jį Čikagos spauda komentavo, jog „dainuoja lietuviškai, o galvoja lenkiškai“, tačiau kiekvieną žodį gali lengvai suprasti, o ir dainuoja puikiai, aistringai. Taigi dabar turime įgarsintą Čikagos lietuvių operos istorijos fragmentą.

A. Brazio vokalinis vaizdas nebūtų pilnas be CD Nr. 1. Lietuviškos (išskyrus A. Ch. Adamso „Šventa naktis“) dainos ir giesmės nuteikia solistą rinktis kitokio pobūdžio priemones. Labiau išryškėja lyrinio baritono savybės, minkštas frazavimas, jis labiau susitelkia į dvasios dalykus, balso spalvoje atsiranda nostalgijos gaida, ir nors A. Brazis tik trumpam buvo atvykęs į Lietuvą (1938 m.) kaip gastroliuojančio choro dalyvis, jo atliekamos išeivių pamėgtos dainos – „Kur bakūžė samanota“, „Kur banguoja Nemunėlis“, „Kur tas šaltinėlis“ – kupinos ilgesio tos Lietuvos, kurią jie paliko ir kurios grįžę nerado. Galbūt A. Brazis, dainuodamas Aleksandro Kačanausko „Ilgesį“ (Prano Vaičaičio žodžiais), nepasiekia interpretacinių Vincės Jonuškaitės-Zaunienės gilumų, tačiau, kiek girdėjau, nepasineria iki jų nė kiti. Užtat A. Kačanausko ariją „Viso pasaulio aš žalčių karalius“ (žodžiai Jurgio Linarto) A. Brazis atlieka su jaudinančia vokaline, emocine įtaiga. Reikia manyti, o ir galima girdėti, kad solistą stimuliuojamai veikia partneris, pianistas Aleksas Mrozinskas – vėlgi legenda, kurią knygoje „Lietuvių išeivių fortepijoninė kultūra JAV“ kartu su kitais užjūriuose atsidūrusiais pianistais bando grąžinti istorijai Ramunė Kryžauskienė.

Atskirą ir reikšmingą vietą A. Brazio repertuare užėmė giesmės – jis visą gyvenimą giedojo bažnyčiose, cerkvėse, sinagogose, tad ir CD įrašytos septynios giesmės – sakralaus atlikimo pavyzdys (vargonais pritaria Algirdas Kačanauskas). Taurus, kilnus balso skambesys liejasi kaip malda – tai nebe operos solistas, o žmogus, tariantis „Sveika, Marija...“ iš gyvenimą supratusios širdies.

Gal vertėtų šį CD išgirsti radijo eteryje, juk A. Brazis – tai baritonas iš mūsų aukso fondo.