SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-01-27 nr. 693

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Neringa Černiauskaitė
Mano drabužiai miegamajame
7

Muzika 
• Ne vien Mozartas1
• Vidutis Bakas
Ar pasiteisino lūkesčiai?
6
• Juditos Leitaitės koncertai Sankt Peterburge5
• 2006 metų muzikos kalendorius
• Saksofonas ir vargonai Šv. Jonų bažnyčioje
• KONCERTAI

Dailė 
• Slėpynės2
• Menas kasdienybei: dizaino politika2
• Įvertintos fotografijos tyrinėtojos1
• PARODOS

Literatūra 
• Skirmantas Valiulis
Pririšti ir atrišti
7
• Atviros Lietuvos fondui – 15
• VAKARAI

Teatras 
 Petras Mendeika
Kaip nereikėtų kurti spektaklio
5
• Martino McDonagho "Pagalvinis"7
• Broliai Presniakovai svečiuosis Vilniuje3
• Vilniaus mažojo teatro naujienos
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Priklausomybės kronikos
• Živilė Pipinytė
Išmuštas iš vėžių
• Lenkų kino avangardas. Ketvirtasis dešimtmetis1
• Subręsti pavyksta ne visiems
• Lietuviškas kinas Roterdamo tarptautinio kino festivalio naujųjų talentų programoje
• Artūro Baryso paminėjimas
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Anglai apie rusus, rusai apie Kubą, visi apie viską, L. Bush apie G.W. Bushą10

Anonsai 
• Kultūros ministerija skelbia
• Moksleivių darbų konkursas "Mūsų senelių ir prosenelių kaimynai žydai"

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Kaip nereikėtų kurti spektaklio

Dar kartą apie "Baltas pasakas" "Lėlės" teatre

Petras Mendeika

[skaityti komentarus]

"Baltos pasakos" – tai jau ketvirtas mano matytas Nijolės Indriūnaitės kūrinys, pastatytas "Lėlės" teatre – po vieną realizavo Rimas Driežis ir Julija Skuratova, du – pati autorė. Sveikintinas toks teatro vadovų žingsnis, nes dramaturgų, išmanančių lėlių teatro specifiką, labai trūksta. O N. Indriūnaitė ne vieną dešimtmetį vaidina šiame teatre ir yra sukūrusi daug gerų vaidmenų. Ką jau ką, bet tradicinio lėlių teatro specifiką ji tikrai pažįsta. Tačiau ar to pakanka, norint parašyti pjesę lėlių teatrui ir ypač specifinei jo formai – šešėlių teatrui, kuriame autorės patirtis labai menka? Ne tik parašyti, bet ir ją režisuoti?

Po šio pastatymo galutinai įsitikinau, kad ne. Ir toks teatro vadovų žingsnis, kai net nebe pirmos premjeros dieną autorė dar neturėjo galutinio pjesės varianto, o jai talkino šešėlinių lėlių išraiškos galimybių nežinanti dailininkė, jau neatrodė drąsus, dvelkė avantiūra. Gal tai inspiravo pinigų taupymas? Bet liaudis sako – šykštus moka du kartus.

Nevyniosiu į vatą – tokio neprofesionalaus spektaklio profesionaliame lėlių teatre seniai nemačiau, pabrėžiu – lėlių, nes dramos teatrai (pavyzdžiui, "Raganiukė") dar ne tokių "šedevrų" parodo.

Tačiau apie ką gi spektaklis?

Scenos arka – baltas taisyklingų kvadratėlių langas su durimis abipus ir viršuje išryškėjančiu užrašu "Baltos pasakos". Už lango įsižiebia degtukas, purviname peizaže išryškėja juodai pilkame lapelyje iškirptas Mergaitės, prekiaujančios degtukais, siluetas, praplaukiantis lango apačia ir sakantis graudžius žodžius. Pro duris viena po kitos išeina dvi baltos Mergaitės – lėlės. Vaidinamos kažkodėl gyvai (choreografė Sigutė Mikalauskaitė). Jos žaismingai lipdo besmegenį, tas nusiridena į langą-ekraną ir įgyja šviesos zuikučių formą. Dvi pagrindinės veikėjos, Mergaitė su degtukais ir Eglutė, – iš H.K. Anderseno pasakų. Abi laukia šventės, Kalėdų, viena – mieste, kita – miške. Eglutė atgabenama į miestą, kur turėtų rasti šventę, kur daug vaikų, tačiau teranda parodiją – pompastišką žmonių puotą su kalakutais, šampanu, monstriškomis kaukėmis, spalvotais ir stilistiškai šio spektaklio sprendimo neatitinkančiais videoefektais. Abi pagrindinės spektaklio veikėjos nei miške, nei tarp žmonių, nei puotoje neranda šventės. Visų atstumtos jos susitinka: Mergaitė, ne pardavusi, o sudeginusi beveik visus degtukus ir nesulaukusi jokio žmonių dėmesio, ir išmesta džiūstanti Eglutė. Abi – niekam nereikalingos. Graudus vaizdelis, ar ne? Mergaitė siūlo eiti kartu, bet Eglutė nenori, ji trokšta grįžti į gimtąjį mišką. Mergaitė, sudeginusi paskutinį degtuką, vis dėlto sulaukia dėmesio, šilumos ir meilės, tačiau ne mirtingųjų, o iš dangaus nusileidžiančios Močiutės, toji ir ją nusiveda anapilin, į šviesą, palaimą, tarsi teigdama, koks nedėmesingas, bedvasis, be meilės ir šventės yra šis pasaulis ir kad mirtis – palaima. Žiauriai graudu, ar ne?

Matyt, ne veltui Lietuva pirmauja pasaulyje savižudžių skaičiumi. Pats laikas juos ruošti nuo mažumės. Jei nepatyrei meilės, tai mirtį priimk kaip panacėją, jos nebijok. Antraip, žiūrėk, nebepirmausime ir šioje srityje.

Tačiau apie ką gi spektaklis? Negi apie mirtį? Ne, teigia šio spektaklio išminties bokštas Besmegenis, pamatęs nežinia iš kur sklindančią šviesą ir nežinia iš kur lange atsiradusį užrašą "Meilė". Anot spektaklio kūrėjų, meilei nereikia įrodymų. Pasakei šią tiesą, kad ir Besmegenio lūpomis, ir nieks nesiginčys. Bet kam tada spektaklis? Žiūrėjau jį triskart, bet aš, deja, – ne Besmegenis, man nepakanka teiginių, man reikia veikėjų gyvenimu pagrįstų įrodymų. O šiame spektaklyje – tik verkavimai, pseudopatetiška poezija ir jokių kryptingų pastangų tai meilei pasiekti.

Sąmoningai neminiu trijų aktorių, vaidinančių šiame spektaklyje. Jos stengiasi, bet yra bejėgės, nes su taip nemokšiškai padarytomis lėlėmis (dailininkė Aušra Paukštienė) profesionaliai dirbti neįmanoma. Net nenutuokiama, kaip pritvirtinti lėles prie laikiklio, kaip tą laikiklį išlankstyti, kad lėlės nesiūbuotų, būtų ryškios net atitraukus nuo ekrano, nepaisoma veiksmo ir perspektyvos dėsnių net vaidinant vienoje plokštumoje. Ką kalbėti apie giluminį planą, specifinius ir tik šešėlių teatre naudojamus koncentrinį ir kvarcinį apšvietimus, kurie praplečia veiksmo vietą nuo vienos plokštumos iki begalybės, kai galima ekrane ir už jo panaudoti ne tik juodus šešėlius, bet ir gyvų aktorių veidus, figūras, tūrines lėles ir t.t. Ką vargšės aktorės gali padaryti, jei lėlė čia yra tarsi iškleręs, vis išsiderinantis instrumentas?

Nekalbėsiu apie techninį broką – jo šiame spektaklyje marios, jo neišsemsi, kad ir kiek repetuotum, jei menkai išmanai šešėlių teatro specifiką.

Autore, režisiere, dailininke ir apšvietėjau, būkite tokie malonūs, neverskite aktorių "vaidinti poeziją su plaukiojančiais šešėliais", o atgaivinkite šešėlį, įrodykite, kad jis būtinas, kad be jo neišreikšite minties. Juk šešėlinių lėlių teatras – labai specifiškas menas, ne visada paklūstantis tradicinio lėlių teatro žaidimo taisyklėms. Jam ypač svarbi dar ir šviesos dramaturgija, spalvų konfliktas, spalvų veiksminė linija, užkoduota jau pjesėje ir perkelta į dekoracijas, muziką, lėles bei aktorių vaidybą. Nebijokite prisipažinti, kad neišmanote arba mažai išmanote apie šešėlius, tai bus pirmas žingsnis, kad negimtų tokie pilkai purvini, apiplyšę ir be perspektyvos visomis prasmėmis spektakliai, bet atsirastų Baltos pasakos, vertos "Lėlės" teatro scenos. Kad spektaklis netaptų pavyzdžiu, kaip nereikia rašyti pjesės, režisuoti, kurti šešėlinių lėlių ir šviesos partitūros, kaip nereikia su tomis lėlėmis vaidinti.

Deja, bet tai, ką išvydau šiame spektaklyje – mėgėjiška, neprofesionalu. Negi to nemato ir teatro vadovybė, leisdama šį spektaklį rodyti žiūrovams? Nuo nesėkmės neapsaugotas niekas, bet būtina gerbti žiūrovus ir save.

 

Skaitytojų vertinimai


6380. Cėkava Zosė2006-01-30 10:50
Ui, ir kas čia pranašo tonu prabilo? Ugi Petriuks, didžių šedevrų meistras! Apie jo spektaklius ir teatrą jau bene trys studijos vienu metu rašomos! Tad pirmyn, profesionale didis, į kritikos ir memuarų neartus dirvonus!!!

6387. g.2006-01-30 22:25
kaip smagu, kad lietuviai tik sudirbinėti ir varyti sugeba. tuo mes ir išsiskiriam iš Europos (juk reikia būti individualiems!), kad tesugebam šaipytis, užuot nors truputėlį pagyrę. negatyvius dalykus visada pastebėti lengviau. o va teigiamiems pamatyti reikia dar ir profesionalumo...

6396. seselis2006-01-31 22:21
isiuto seseliu karalius kai kazkas pamegino isibrauti i jo seseliu karalyste ....

15660. Zh :-( 2009-04-15 10:17
Jo jo, petriuko spektakleliai su jo spiegimais ir nepridengta didaktika ne tik Lietuvos vaikelisu siurpina, bet ir uzsienio.

15890. Cėkava Žemaitė2010-02-22 12:44
Straipsnis piktas,bet pagrįstas ne teiginiais - patiko,nepatiko.Žinoma,skaudu apie save skaityti kritiką,bet naudinga.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 66 iš 84 
22:59:06 Oct 31, 2010   
Feb 2008 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba