SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-11-17 nr. 731

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rita Mikučionytė
Kas nežino paminklo Žemaitei?
1

Muzika 
• Živilė Ramoškaitė
Spinduliuojanti Mozarto muzika
2
• Rita Nomicaitė
Atgijusi nacionalinė opera
• Darius Kučinskas
Studijuojant M.K. Čiurlionio palikimą
• Tęsiant paskyrimų W.A. Mozartui seriją
• „Grafaitė Marica“ Kaune1
• „Birutės“ šimtmetis paminėtas Miko Petrausko gimtinėje
• Lapkričio „Bravissimo“ – ne tik apie „Salomėją“
• Tarptautinių konkursų laureatų pagerbimas1
• KONCERTAI

Dailė 
• Tarp pozityvo ir negatyvo 1
• Ieva Koncytė
Tapyba ženklais
• Eglė Deltuvaitė
Teigiamos tendencijos
• Jurga Armanavičiūtė
Nauji grafikos formatai
• PARODOS1

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Goda Dapšytė
Apgaulinga namų židinio šviesa
• Valentino Masalskio „Aš, Fojerbachas“
• Įvertintas aktorius Vladas Bagdonas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Patinka tyrinėti savo galvos žemėlapį
• Lena Endre iš arčiau
• Nematomi drambliai1
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
 Agnė Narušytė
Kultūra miesto kanalų labirintuose
1

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Peliukas nusitašė
5

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Vilnius - Europos kultūros sostinė

Kultūra miesto kanalų labirintuose

Briugė 2002

Agnė Narušytė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Persikelkime į Briugę – man tai ypač smalsu, nes nei Briugėje, nei Belgijoje niekad nebuvau. Įsivaizduoju tą miestą, 2002 m. tapusį Europos kultūros sostine, tik iš garsiųjų flamandų paveikslų – susigrūdę dailūs spalvoti prekeivių namukai, jaukios aikštės, kuriose zuja kasdieniais reikalais užsiimantys miestiečiai – galiu įžiūrėti kiekvieną jų drabužio smulkmeną, veido išraišką, daiktą. Nieko reikšmingo, nieko svarbaus, tik mirgantis gyvenimo vyksmas – raminantis fonas kokiai nors biblinei dramai.

Pasak tų, kurie yra ten buvę, istorinė Vakarų Flandrijos provincijos sostinė Briugė yra Šiaurės Vakarų Europos perlas – vienas geriausiai išsaugotų ir gražiausių Europos viduramžių miestų arba tikras „muziejus atvirame ore“. Čia išlaikyta istorinė miesto struktūra ir autentiški gotikiniai pastatai, formuojantys miesto tapatybę. Briugės senamiestis (įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą) yra kompaktiškas ir visas išraižytas kanalų labirintais – būtent dėl to ji dažnai vadinama „Šiaurės Venecija“.

Svarbiausia Briugės vieta yra turgaus aikštė, joje dominuoja įspūdinga 83 m aukščio viduramžių varpinė su 47 varpų karilijonu – čia iki šiol nuolat rengiami koncertai. Kita svarbi aikštė – miesto siena apsuptas Burgas, kur įsikūrusi Rotušė ir Šv. Kraujo bažnyčia (čia saugoma Kristaus kraujo relikvija). Taip pat garsi Mūsų Madonos bažnyčia (Onze Lieve Vrouwekerk), jos 122 m bokštas esąs aukščiausias plytinis bokštas Europoje, o bažnyčioje matoma „Madona su kūdikiu“ yra vienintelė Michelangelo skulptūra, dar jo gyvenimo metais iškeliavusi iš Italijos. Briugė buvo svarbus meno centras (čia gyveno ir dirbo Janas van Eyckas, Petrus Christus ir Hansas Meilingas), tad jos muziejai gali pasigirti pasaulinio garso kolekcijomis. Ramesnėje istorinio centro dalyje, arčiau periferijos, yra vadinamasis Beginažas (Beguinage) – tai moterų beginių, skyrusių savo gyvenimą Dievui, bet nepasitraukusių nuo pasaulietinių reikalų, XIII a. įkurta gyvenvietė, tenkinusi jų dvasinius ir materialinius poreikius.

Vėl jūros keliai

Aprašinėdama Europos kultūros sostines pastebėjau, kad jos kaip tyčia dažnai būna „jūrinės“. Tokia yra ir Briugė, nors su jūra ji susisiekia tik kanalais. Briugės pavadinimas, manoma, kilęs iš senosios norvegų kalbos žodžio „bryggja“, reiškiančio „prieplauką“, nors, atrodo, vikingai čia lankydavosi prekiauti, o ne užkariauti. Dabartinis miestas pradėjo augti IX a., tapo Hanzos miestu ir pasiekė zenitą XIII–XIV amžiuje. Briugė garsėjo vilnoniais audiniais, o miesto verslininkai steigė ekonomines kolonijas Anglijos ir Škotijos vilnos pramonės rajonuose. 1277 m. pirmieji prekybos laivai iš Genujos pasiekė Briugę, ir miestas tapo pagrindiniu prekybos su Viduržemio jūros šalimis centru šiaurėje. XV a. Burgundijos grafas Pilypas Gerasis Briugėje pasistatydino rūmus, čia pritraukdamas menininkų, bankininkų ir kitų asmenybių iš visos Europos. Pasaulyje išgarsėjo naujoji flamandų mokykla ir jos aliejinės tapybos technika.

Tačiau XV a. pabaigoje prasidėjo nuosmukis – pradėjo sekti Cvino (Zwyn) kanalas, buvęs miesto gerovės gysla. Netrukus Briugę pralenkė Antverpenas, o Briugė pateko užsieniečių valdžion – miestą valdė ispanai, austrai, prancūzai ar olandai. Atskirta nuo tiesioginio priėjimo prie jūros, Briugė kentėjo daugelį amžių, nors XVII a. čia suklestėjo nėrinių gamyba. Briugė išnyko iš žemėlapio ir tik XIX a. „grįžo į gyvenimą“, kaip teigiama, Georges’o Rodenbacho romano „Bruges la Morte“ („Mirusioji Briugė“) dėka – romanas privertė Europą susidomėti šiuo apsnūdusiu užkaboriu. Dabartinė Briugė ir jos uostas Zėbriugė yra dinamiškas, draugiškas miestas, turintis stiprias meno ir kultūros tradicijas – visus sėkmingo turizmo centro „ingredientus“.

Praskiesti viduramžių kvapus

Briugė (turinti apie 117 tūkstančių gyventojų) jau seniai yra viena iš komercinių bei kultūrinių Europos sostinių. Ji jau ir taip yra turizmo centras – čia kasmet apsilanko 3,5 milijono turistų. Anot miesto seniūno J.P. Van den Berghe’s, „tai skaičius, kuriuo galime didžiuotis, bet mes visada mėginome skatinti turizmą nepaversdami Briugės kokiu nors Disneilendu. Šis miestas turi išlikti vieta gyventi.“ Taigi šiai kultūros sostinei tarsi nebuvo būtina „gerinti įvaizdį“ ar patraukti Europos dėmesį. Svarbu buvo pajusti dabartinės kultūros gyvybę, nuo paviršutiniško turizmo pereiti prie šiuolaikinio kultūrinio turizmo. Tiesą sakant, rengiant kultūros sostinės programą, netgi reikėjo miesto visuomenę įtikinėti, kad tai nebus tik „dar viena turistinė atrakcija“.

Kaip teigiama oficialaus kultūros sostinės tinklalapio likučiuose, miestas „siekė parodyti, kad jis esąs kai kas daugiau nei jo ilgesingi kanalai ir viduramžiškas žavesys. Jis privalėjo pademonstruoti, kad jo kultūrinis matmuo prilygsta jo architektūriniam ir istoriniam turtingumui.“ Šiuo tikslu miestas surengė apie 165 muzikinių, dailės, scenos meno ir literatūrinių renginių, kuriuose apsilankė 1 600 000 žmonių. Tačiau svarbiau buvo ne trumpam nustebinti, bet ilgam pakeisti kultūrinį žemėlapį, todėl Briugė labiau akcentavo architektūrinius projektus, kultūrinės infrastruktūros gerinimą ir ilgalaikius pokyčius.

Už visos šios programos įgyvendinimą (darbas vyko trejus metus) buvo atsakinga 15 žmonių taryba, jai vadovavo miesto meras Patrickas Moenaertas, o „karščiausiu“ metu organizaciniame komitete dirbo 80 žmonių. Kitaip nei daugelyje miestų, Briugėje personalas beveik nesikeitė – dirbta stabiliai, nors proceso metu vyko rinkimai, taigi Briugė „susitvarkė“ su politinėmis peripetijomis. Jau pačioje pradžioje taryba užsakė išsamų Briugės miesto tyrimą siekdama nustatyti kultūros sostinės kultūrinį kontekstą ir potencialius projekto tikslus. O kad viskas vyktų dar sklandžiau, Briugė pasisėmė patirties iš artimų kultūros sostinių – Antverpeno (1993) ir Roterdamo (2001). Rinkdamasi projektus taryba konsultavosi su menininkais ir bendruomenėmis. Tačiau interesų grupės, kurias stengtasi sudominti programa, buvo kiek kitokios nei anksčiau aprašytuose miestuose – tiesa, kaip ir visur, buvo atakuojami politikai ir nuomonių formuotojai bei meno žmonės, bet labai menkai – vaikai, ir nė kiek – etninės mažumos. Būtent pastarasis aspektas ir skiria Briugę nuo tokių „politiškai korektiškų“ miestų kaip Genuja, Lilis ar Gracas.

„Briugės 2002“ sezonas prasidėjo vasario 20 d., atidarant „Concertgebouw“ – įspūdingą muzikos centrą, kurį suprojektavo architektai Paulas Robbrechtas ir Hilde Daem. Beje, dėl projekto buvo tartasi su miesto gyventojais, šie jo architektūrą dabar vertina palankiai. Briugė ne tik pastatė naujų kultūros pastatų ir suremontavo miesto centrą, bet taip pat inicijavo du nedidelius, tačiau simbolinius architektūrinius projektus, susiejančius praeitį ir dabartį. Japonų architekto Toyo Ito suprojektuoto šiuolaikinio paviljono pasažas centrinėje aikštėje primena garsiuosius Briugės nėrinius, o šveicarų architekto Jürgo Conzetto pėsčiųjų tiltas pagaliau leidžia apeiti miesto centrą tradicinio nakties sargybinio keliu. Taigi moderni architektūra padeda senovės tradicijoms.

Europos Komisijos programa „Kultūra 2000“ parėmė tris pagrindinius metų įvykius, tapusius traukos centrais, apie kuriuos „būrėsi“ ir kiti renginiai. Paroda „Janas van Eyckas, ankstyvoji flamandų tapyba ir Pietų Europa“, kur taip pat eksponuoti Hanso Memlingo, Petruso Christuso, Antonello da Mesinos, Giovanni Bellini ir kitų darbai, atskleidė XV–XVI a. meninius Flandrijos, Ispanijos ir Italijos ryšius. Parodoje „hanze@medici.com“, pasitelkiant įvairius dirbinius, pastatus, rekonstrukcijas ir multimedijų projektus, buvo iš naujo atrasti ryšiai tarp senųjų Hanzos ir Pietų Europos miestų, kai Briugė buvo tapusi tarptautinės prekybos kryžkele. Pagaliau paroda „Vienuolynuose uždarytas pasaulis, atverstos knygos“ pateikė XV a. Europos rankraščių ir miniatiūrų kolekciją, o cistersų vienuolyno koridoriuose įsikūrusios dabarties menininkų instaliacijos „atsakinėjo“ į praeities klausimus.

Žinoma, Briugėje netrūko ir kitų stambių – tikrai Europos kultūros centro vertų – renginių. Publika išvydo naujus flamandų choreografų Jano Fabre ir Wimo Vandekeybuso, taip pat „Rosas“ šokio trupės pastatymus, išgirdo Vienos simfoninio orkestro koncertus. Vyko tarptautiniai literatų susitikimai „Europos mitas“, o parodoje „Poveikis. Sugrįžtant į 1902-uosius“ buvo prisiminta 1902 m. paroda, pasauliui „atradusi“ primityviuosius flamandų tapytojus. Ir vienas „keistųjų“ projektų – „Degalinė degalinei“, jo metu šiuolaikiniai menininkai sukūrė instaliacijas keliose degalinėse, esančiose ties pagrindiniais keliais į miestą. Šiaip profesionalūs projektai sudarė 90 proc. visos programos ir tik dešimtadalis jos buvo skirta bendruomenėms, pavyzdžiui, išreklamuotasis Pirmasis pasaulinis universitetų čempionatas, į kurį komandas atsiuntė 13 valstybių (tarp jų ir Latvija, bet ne Lietuva).

Bepigu Briugei... bet ar tikrai?

Kaip ir visose kultūros sostinėse, Briugėje kultūros renginiams buvo išleista įspūdinga suma: 27 167 033 eurai, surinkti iš Flamandų bendruomenės, nacionalinės loterijos, Briugės savivaldybės, Vakarų Flandrijos provincijos, privačių asmenų, bilietų ir suvienyrų pardavimo, o ES pamėtėjo 2 562 184 eurus. Tuo tarpu infrastruktūrai išleisti 68,8 milijono eurų. Šios išlaidos davė rezultatų – daugybė kultūrinių turistų atnešė pelną turizmo industrijai, kuria dabar ir gyvena miestas. Pavyzdžiui, 2002 m. turistai mieste išleido 25 proc. daugiau nei ankstesniais metais – 213 mln. eurų. Beje, reikia pabrėžti, kad organizatoriai įdėjo daug pastangų įtikinėdami viešbučius ta proga smarkiai nepakelti kainų.

Kitas vietos bendruomenę paveikęs rezultatas buvo tai, kad sukurtos darbo vietos žmonėms be patirties, išsilavinimo ir patiriantiems sunkumų integruojantis į darbo rinką. Tuo tikslu organizuoti kursai ir įdarbinimo programos. Pavyzdžiui, į kultūros sostinės programą buvo įtraukti viešbučiai – rėmėjas supažindino daugiau nei metus neturinčius darbo žmones su kultūros sostinės teikiamomis galimybėmis. Kiti projektai taip pat atrodo reikšmingi: Briugės kalėjime parodytas teatro spektaklis, profesionalių menininkų pravesti seminarai-dirbtuvės protiškai neįgaliems žmonėms arba programa „KIR“, pagal kurią šešios mokyklos buvo susietos su menininkais ir trupėmis. Tačiau būtent bendruomeniniai projektai, atrodo, Briugei ne itin pasisekė. Anot pačių organizatorių, jie buvo prastai integruoti į bendrą kultūrinę programą, bet svarbiausia – visu tuo nelabai domėjosi pačios „tikslinės grupės“, t.y. tie, kuriems projektai ir buvo skirti. Nors miesto gyventojai galėjo nusipirkti pigesnius abonementus į renginius, o iš priemiesčių siūlyta važiuoti nemokamu transportu, vis tiek buvo sunku pritraukti periferijos gyventojus ir jaunimą.

2002 m. Briugė dalijosi Europos kultūros sostinės titulą su Salamanka, tačiau bendradarbiauta mažai: kartu pastatyta nauja opera ir pjesė „Papūgos ir jūrų kiaulytės“, įgyvendintas mokyklų pasikeitimo projektas. Organizatoriai mano, kad abiejų miestų dydis ir tikslai buvo per daug skirtingi – Salamanka dar tik planavo pasiekti Briugėje jau esamą turizmo lygį. Bet svarbiausia – šie miestai neturi tradicinių ryšių, nei kultūrinių, nei ekonominių. Taigi dirbtinis miestų suporavimas rezultatų neatneša – jei miestai tolimi, kiekvienas rūpinasi tik savimi. Vilniaus pora – Lincas, kiek teko pastebėti vartant virtualius puslapius internete, stengiasi šią jungtį puoselėti. Speciali Vilniuje gyvenanti austrų korespondentė įpareigota siųsti Lincui informaciją apie Vilniaus pasirengimo procesą. Kol kas mačiau tik vieną straipsnį, bet jis yra!

Nors Briugė, kaip minėjau anksčiau, siekė pakeisti savo įvaizdį ir iš viduramžiško tapti šiuolaikinės kultūros miestu, daugelis mano, kad būtent tai ir nepavyko. Programoje tiesiog buvo nepakankamai modernaus ir šiuolaikinio meno projektų. Viena priežasčių – pati miesto visuomenė, anksčiau nemačiusi daug šiuolaikinio meno pavyzdžių, nepritarė modernumo injekcijai. Šiuolaikinio meno renginiai pritraukė per mažai publikos, o kai kurios instaliacijos viešojoje erdvėje paprasčiausiai suniokotos. Regioniniai turizmo informacijos centrai tebenaudojo reklamai ne naująjį modernaus miesto įvaizdį, bet patikrintą senąjį – kultūros sostinės titulas tebuvo dar viena proga įprastai „parduoti“ Briugę.

Vis dėlto Briugė gali pasigirti ilgalaikiu kultūros sostinės metų poveikiu – pagerinta kultūros infrastruktūra, įdomesnė tapo kultūros programa, sukurti bendradarbiavimo tinklai, padidėjęs tarptautinis dėmesys miestui ir t.t. Taip pat jau 2002 m. pasibaigus įkurta organizacija „Bruggeplus“ teberengia kai kuriuos kultūros sostinės metais sumanytus festivalius: liaudies šokio, džiazo, „Benenwerko“, „Pasakų viešnamį“ ir kitus. O būtent ilgalaikiai rezultatai yra patys svarbiausi – taip mano ir tie miestai, kurie savo kultūros sostinės metais gyveno „šia diena“, o dabar jau to gailisi, nes metai nebepasikartos.

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 60 iš 78 
22:39:02 Oct 31, 2010   
Feb 2008 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba