Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Austėja Adomavičiūtė : Tremtis, incestas ir Antigonė
Dvi vieno siužeto interpretacijos
Vytautė Markeliūnienė : Variacijos, aprėpusios gyvenimą
Muzikologės Onos Narbutienės (1930-2007) gimimo sukakčiai
Rasa Aukštuolytė: Meilės daina
Olivier Messiaeno simfonija „Turangalila“ Nacionalinėje filharmonijoje
Monika Krikštopaitytė: Ryšiai su realybe
Šiuolaikinio Rusijos meno paroda „Estetika vs informacija“ Klaipėdoje
Artėja „Scanorama 2010“
Krėsle prie televizoriaus
Nauji leidiniai
Spalio 29-lapkričio 4
Oskaro Koršunovo „Dugne“: „Hamleto“ post scriptum

Konstantynas Borkowskis

Praėjusį savaitgalį žiūrovai veržėsi į OKT/Vilniaus miesto teatro ankštą repeticijų salę sostinės senamiesčio Ašmenos gatvėje, kur buvo rodomi trys šio teatro ir Oskaro Koršunovo premjeriniai spektakliai „Dugne“.

 

Gandai ir legendos visuomet naudingai pasitarnauja būsimo spektaklio populiarumui, tad ir šiuo atveju ažiotažinio smalsumo netrūko. Buvo žinoma tik viena, kad Maksimo Gorkio pjesę „Dugne“ Koršunovas jau pastatė Norvegijoje, Oslo nacionaliniame dramos teatre, netrukus po „Hamleto“, o koks buvo rezultatas, istorija kol kas paslaptingai nutyli. Taip pat nuvilnijo neramūs gandai apie kažkokią uždarą peržiūrą, kur išrinktiesiems buvo pirmąkart parodyta lietuviška šio kūrinio versija. Ir štai, aktoriaus Dainiaus Gavenonio ir dailininkės Jūratės Paulėkaitės kadaise sumąstytas ir sykį jau išbandytas „Uždaro vakaro“ žanras naujai atgijo pastarajame „kambariniame“ Oskaro Koršunovo spektaklyje.

Ankštoje erdvėje susispietusi aktorių grupė per trumpą laiką minimaliomis priemonėmis, pasitelkusi tik dalį dramaturginio teksto, nedideliam skaičiui žiūrovų parodė akciją, kurios aliuzijos ir prasmės siekia nepalyginti platesnių erdvių ir horizontų. Norint suvokti visus šiuos gurmaniškus komponentus tiesiog būtina žinoti ir dramaturgiją, ir režisieriaus kūrybą (bent jau pastarųjų spektaklių), tad terminas „uždaras vakaras“ čia įgavo ne tik žanrinę, bet ir tiesioginę prasmę: nepasiruošęs žiūrovas tiesiog negali įvertinti visų jo privalumų. Lietuvių teatras, šiurpinantis kultūrinę erdvę nepaliaujamai plintančiu popsiškumu, dabar teisėtai gali didžiuotis turėdamas ne šiaip sau elitinį teatrą, bet ir ypač rafinuotą elitiškumo pavyzdį - šį naujausią OKT teatro spektaklį.

Kambariniais arba nestandartinių erdvių vaidinimais mūsų publikos šiaip jau nenustebinsi. Turiu galvoje pirmiausia Kauno dramos teatro Ilgąją salę, kurią Jonas Jurašas panaudojo statydamas jau chrestomatiniu tapusį, laiko, atminties ir praeities smilčių užbarstytą avangardinį šedevrą „Smėlio klavyrai“. Tas pats kauniečių „koridorius“ vėliau puikiai atstojo šaudyklą Jūratei Onaitytei - „ginkluotai ir labai pavojingai“ panelei Julijai Gintaro Varno spektaklyje.


Ilga ir siaura OKT repeticijų salė analogiškai pritaikyta reginiui: publika susodinta keliomis eilėmis išilgai erdvės. Kasdienis apšvietimas keliais vos pastebimais išradingais sprendimais (scenografija Oskaro Koršunovo ir Dainiaus Liškevičiaus) pritaikytas sceniniam vyksmui. Kairėje - plastikinių dėžių sandėlis; greta jo ant sienos -...


Laisvoji tribūna
Menininkai esą valdomi ir užčiaupiami kaip sovietinio totalitarizmo laikais. Paroda pumpuoja ideologiją, prisidengiant neaiškiais ir neįvardytais kokybės kriterijais. Kuratoriai – tik marionetės, kurių rankomis ŠMC manipuliuoja menininkais ir mumis, suvokėjais. Kritikos tekstuose sukurtas įtikinamas grėsmės, viską sutrinančios galios mašinos paveikslas.
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas
2010-10-16 - 2010-11-12
Paroda "RITA"
2010-10-19 - 2010-11-03
Jūratės Mykolaitytės tapybos darbų paroda
2010-10-29 - 2010-12-01
Miglės Kosinskaitės tapybos darbų paroda „Fokus-marokus”
Populiaru
Projektą remia:







Rodoma versija 1 iš 20 
20:01:19 Oct 31, 2010   
Oct 2009 Oct 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba