ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-07-07 nr. 851

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALEKSANDRA FOMINA. Milžinų meilė (17) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Santara ir šviesa Alantoje (14) • -js-. Sekmadienio postilė (8) • Su Danijos Olborgo universiteto profesoriumi, knygų apie mokslo, technologijų ir visuomenės sąveiką bei visuomeninius judėjimus autoriumi dr. ANDREW JAMISONU kalbasi Audra Čepkauskaitė. Apie mąstymo reformaciją (38) • PETER LIPPERT. Žmogus Jobas kalbasi su Dievu (1) • SIGITAS GEDA. Simonas Išmintingasis-VarlysRENATA DUBINSKAITĖ. Daugybė būdų žiūrėti į vaizdo juostos paviršių (4) • Apie „Skraidančią juostą“ (1) • Naujas Nidos kelionių vadovas (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (287) • RENATA ŠERELYTĖ. Išpažintis dar ne viskas (2) • Apie spektaklį „Bembilendas“ (rež. Yana Ross (JAV), OKT / Vilniaus miesto teatras) su kunigu pranciškonu ARŪNU PEŠKAIČIU kalbasi Giedrė Kazlauskaitė. „Bembilendas“: postmoderni utopija (1) (17) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Likviduokime politinį neraštingumą! (4) • JURGA MOCKEVIČIŪTĖ. Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-qahyro (8) • DONALDAS APANAVIČIUS Vaivos Kuodytės ir Ričardo Šileikos internetinis pokalbis, įvykęs per Gmail elektroninį paštą 2007 metų gegužės 30-ąją. Kas tau pasdarė? (30) • BENEDEKTAS JANUŠEVIČIUS (4) • graudulys su ašara į sarkastišką juoką verčiasi (494) • 2007 m. liepos 14 d. Nr. 26 (852) turinys (26) •

Simonas Išmintingasis-Varlys

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

2005

Realybė

Ją perpratęs iki vidurio, bent iki vidurio, žmogus išprotėja. Iki galo jos dar niekas neperprato.

Majos šydas mus gelbsti... Iš čia Budos mįslingoji šypsena, melancholija, nušvitimas pro šydą.

Gyvenimas: svajos, svajonės, iliuzijos, viltys. Apgaulingasai grožio gajumas.

Ianas McEwanas ir S. P.

Jeigu koks nors tipas pradeda įtikinėti, kad jūs jį mylite (ir neatstoja!), žinokite – susidūrėte su de Klerambo kompleksu (homoseksualine erotine manija su religine potekste)...

P. S. Man neaišku, bet įtariu, kad tuo piktnaudžiauja ir kita lytis. Esu (beveik) panašaus komplekso auka (teisingiau būtų tarti – buvau prieš daugelį metų).

Pasekmės skaudžios visam gyvenimui.

Išvada: jeigu pats sau nesugadinote gyvenimo, tai dar nereiškia, kad jo nesugadins kas nors kitas. Tai dėsnis – gerai vairuodamas mašiną, nesi apdraustas nuo smūgio į šoną ar į š...ą (automobilio).

Dar apie „Poez. pavasarį“ (1971)

Šįryt perskaičiau, ką prieš keletą metų esu apie jį parašęs. Viskas tiesa, išskyrus tai, kad nutylėjau pabaigą.

Į pobūvio „Trijose mergelėse“ pabaigą prie nuošalesnio stalo liko tik „atstumtieji“. Jaunos, bet garbės ištroškusios poetės trynėsi į pirmininko kojas pastalėj... Buvau tiek įsiutęs, kad ėmiau pilti sausvynį į rožių vazas.

– Rožės privalo paragauti tokių taurių gėrimų. Tokajus joms prie širdies...

Tai, žinoma, truko ne per ilgiausiai. Priėjusi padavėja mandagiai nurinko vazas su baltomis rožėmis nuo stalų.

– Jau vėloka, – kalbėjo ta mergiščia.

Vėloka – tai vėloka, patraukėme pas A. M. Prisimenu, kad iki išnaktų ten prasėdėjome su Marcelijum M. Buvo dar vienas kauniškis poetas ir poetė, gydytoja, jauna mirusi. Jos draugas vis taikėsi įsikišt jos rankelę į savo kišenę. Nežinojau, kad tai malonu. Kartoju: buvau jaunas ir piktas.

Britai ir olandai

Jau spėjo atsisakyti (Europos Sąjungoj) paramos skurdžiausioms šalims, tarp jų ir Lietuva.

Europos Sąjungos ateitis labai miglota (čia pirmininko frazė).

Ne veltui priimant Konstituciją buvo „išplautas“ teiginys apie krikščioniškus Europos pamatus... Kodėl turtingas žmogus turi remti elgetas? Tai priklauso grynai nuo jo valios (ir sąžinės). Nėr pamato, priežasties kokiai nors paramai.

O ir mūsų krašte: ar nematėte, kaip dreba milijonierių rankos jums išmokant algelę, koks džiugesys akyse, nusukus bent 50 Lt! (Didžioji Britanija jau užblokavo pinigus Lenkijai...)

Dabar manyčiau –

Esu rašęs, kad 1989-aisiais Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje aptarinėjom kandidatus (nuo Sąjūdžio į Aukščiausiąją Tarybą). Tata ūmai pasiūlė perleisti dvi vietas komunistams (aukštiems Vyriausybės ir CK atstovams, prisimenu Brazausko ir Beriozovo pavardes).

Tada aš pyktelėjau:

– Tai kaipgi čia išeina? Nuo Sąjūdžio?..

Tata:

– Jeigu Gedai kas nepatinka, tegul jis balotiruojasi kaip Lietuvos rašytojų sąjungos narys...

Tas buvo pasakyta labai surūgusia mina (net V. Tomkus nustėro).

Toji taktika paaiškėjo labai greitai: jau 1992-aisiais kompartija atsigavo ir perėmė tai, ką lietuviai (visa tauta) buvo laimėję.

Toksai elgesys leidžia manyti, kad vyko užkulisinis žaidimas. Kas kaišiojo pagalius a. a. S. Lozoraičiui per prezidento rinkimus?

Ne vienas manė užsitikrinęs sau tautos patriarcho, prezidento, žodžiu, J. Basanavičiaus karūną.

Galop – pralošė viską ir metėsi rašyti, o sykiu ir keikti visus rašytojus (žr. interneto literatūrinę svetainę).

Tą žaidimėlį bene bus perpratęs ir Petka, kuris 1992-aisiais gavęs tai, ko jam nedavė Tata (Valstybės gynybos komiteto pirmininkas Seime), įniko lakt ir svaidyti peilius į duris...

Beje, šį jo pomėgį yra aprašęs jo kolega Alfa B. savo daugiatomiuos. Sovietmečiu tais peilių mėtymais Petka garsėjo – slaptose pirtyse Druskininkuose ir kitur.

Šit jums atraišiotas Gordijo mazgas! Tie, kurie garbino Tatą, tegul papasakoja savo versijas.

Nemanau, kad krašto nebūtų užgriuvęs chaosas ir kitokiai valdžiai esant, bet šitie laurai yra didžiai abejotini daugelyje sričių.

Mūsų žmonės greiti garbinti.

Mėlynų irisų aureolėje –

„Ne kožnam pabažnam Dievo š... uostyt.“

Kodėl turėčiau rašyti apie pobjaurius dalykus iš anų laikų? Tegul Petka Istrebitelius parašo. Jis geriau pažinojo ir Petrą Griškevičių, ir Dziržinskaitę-Piliušenko... Aš tik probėgšmais juos mačiau.

Pavyzdžiui, Petrelis po to, kai garsus dainininkas apskundė mano ir A. Martinaičio kantatą CK, atsiuntė iš radijo visą komandą krėsti namų...

– Geda, kur rankraščiai. Pirmasis LKP CK sekretorius reikalauja jam pristatyti.

Tatai dėjosi 1981–1983 metais... O Piliušenkienę „iš arti“ mačiau tais pačiais 1971-aisiais Kaune.

Sekasi gi man! Buvau kauštelėjęs ir – vėl ne tam stalo gale pasitaikė prisėsti. Ten buvo „valdžios stalas“. Kažkas (neatsimenu) pristatė mane moteriškei plačia galva ir kuodu, pašiauštu, voleliu susuktu... Ji buvo gerokai papurtusi (geras pašaras ir geri gėralai).

Valdžios moterys tada, žinoma, buvo tam tikras papuošalas.

– Nemaniau, kad jūs toks įdomus vyras, – mestelėjo man ponia.

Buvau kvailas, reikėjo užmest meškerę.

Šiandien „Lietuvos ryte“ perskaičiau, kad jos du vaikai buvo lengvabūdiškai (jos pačios prisipažinimu) pasigauti jaunystėje. Piliušenka – atklydėlis iš plačiosios tėvynės – turėjo sėdėti namie ir juos prižiūrėti.

Tada internacionalinės šeimos buvo proteguojamos ir privilegijuotos. Patikimos (rusinimo garantija), butai be eilės, spec. parduotuvės.

Dabar gi – vargstančios. Ir ji, ir ponia Griškevičienė. Nesu neužjaučiantis žmogus. Petka galėtų padėti ir paskutiniam T. Lietuvos premjerui, kuris nepasitraukia nuo alaus kioskelių, „ant alaus“ pamėtėti.

Vargsta ir didžiausias liaudies tenoras, o andai vidur nakties ponios pažadintas turėdavo plėšti: „Tas tavo švelnumas / Nuo širdies ir nuo veido...“

Užjauskime visus, broliai katalikai. Juk anieji mums tiek gero padarę. Nedėkingumas tautos!

Gražūs vietovardžiai ir vardai

Senutė jau, o rėžia tiesiai. Apie sodžių vardu Dainava:

– Jokia čia Dainava! Kitados Rūriškės buvo... Panų man derėdavo. Tadu klebonas perkrikštijo.

Ir tas jos senatviškas:

– Chi, chi, chi!

O sakiau: labai gražios pavardės – perkrikštų yra!

Musgaudžio rezistencija

Jis dabar pagarboj, aukštai valdžioj sėdi, o studentaudamas linksmas vyras buvo. Rektoriui po nosim koridoriuj penkias dešimtis prezervatyvų pakabino. Prieš tarptautinę studentų konferenciją... Pasiuto rektorius.

– Kas čia dedasi?

– Už saugų seksą, rektoriau. Akcija!

Kaip žmonės poetus skirsto

– Jūs kalbinkit poetus, o ne kaimo žmones.

– Bet jie irgi rašo eilėraščius.

– O kuo skiriasi poetas nuo kaimo žmogaus?

– Poetas gauna honorarą vienokiu ar kitokiu būdu...

P. S. Žmonės tikri, kad skirtumas tiktai tas, mieli kolegos, nesiskųskite dėl užmokesčių, vis vien gaunate – grynais, natūra etc. Nemėtykit patvoriais savo „paplavokų“.

Pokalbis netoli Juknėnų

– Vakar stiprino kolūkį, šiandien – nepriklausomybę.

– Padarykit šimtą interviu, iš jų vienas bus geras.

– Duotumėt man valią, surasčiau greit jūsų vietą. Kokiam kiaulinyke, pavyzdžiui.

– Su tokiu atlyginimu gal dirbat Tėvynei...

– Drįstu pabart, kurie nedraugiškai nusiteikę. Rėkit viską į eterį. Neprikabinkit man savo š... interviu.

– Eikit pro vartus. Šuniukas ištikimas savo teritorijai... Valdžia išvarys jus. Išvalys. Mūsų valdžia viską gali. Duosime kitą interviu saulei šviečiant.

– O ko tas gaidys vidurdienį gieda?

– Bevardis jisai. Irgi mane gina.

Apie selektyvią atmintį

Tik okupacijos pagimdė tiek išdavikų, žudikų ir žydšaudžių. Tai privalu atsiminti ir turėti galvoje kaip visų lietuvių nusikaltimų foną.

Vokiečių teologo mintis: „Kol mes neišsivaduosime iš melo pasakojimo, tol negalėsime atkurti tiesos pasakojimo.“

Poezijos matrica

Jeigu yra žmogaus (ar Dievo) paslaptis, tai, be abejo, „matrica“. Biologinė, psichologinė, socialinė, žmogaus matrica.

Žodis, kuris apima visumą. Žmogus kaipo visuma yra ne kas kita, o tai, kas telpa žodžiuose „visetas“, „visata“. J. Baltrušaitis mėgo frazę: „Jūros laše slypi tai, kas ir Visatoje.“ Kosmose ir Dieve. Ar žmonės dar ką nors veikia, išskyrus tai, kad pervardija pasaulį?

Mums nuolat regisi, kad nauji vardai yra tai, kas giliau, esmingiau, teisingiau.

Tai neturėtų būti suprasta, kad aš raginu grįžti į „tinginių pasaulį“, augalų ramybę.

Kur visų matricų (ir ankstesnės sinonimikos) silpnybė?

Ogi apie tai mėgdavo šnekėti a. a. kun. Č. Kavaliauskas. Mokslai nedaug pasako apie sinergetiką. Iš visumos kylančią tam tikrą energijos rūšį, spinduliavimą, aurą.

Tai, ko neužsirašiau

Kaži kur girdėjau, kad Herakleito garsiąją frazę reikėtų versti: „Du kartus neįmanu įbristi į tekantį vandenį.“

Tai reikštų, norėta pasakyti, kad žmogaus egzistencija yra nepakartojama ir vienintelė. Europos pamatuose slypinti užuomina: neužsimirškite, kaita yra tokia dinamiška, kad pavidalai nepakartojami ir – jokių reinkarnacijų.

Reflektuokite visą būties sunkenybę!

Po liūčių

Gražiausia yra senosios – oranžinės lelijos. Tada, kai dar neprasprogusios, pailgi pumpurai, oranžas vos kyštelia... Neišsprogusios audros, vėjų, liūčių, perkūnijų.

Maniškė varna

Skrido ir nešėsi snape baltos duonos. Iš toli buvo panaši į keraminį dančiasnapį, saugantį ant stalo Virginijos padovanotą angelą.

Duoną pamačiau tik tada, kai ji nusileido ant žemės ir ėmė ją kapoti.

Iš latvių dainos


        Ten, kur mylintys gulėjo,
        Nė pirštelio neįkiši.
        Kur nemylintys gulėjo,
        Kuilys su akėčiom prašvilpė...
(pažodinis vertimas)
Šią „dziesmą“ mokėjo mano dėdė Marijonas, Jelgavoje perkrikštytas į Janį...

Vaizdija ir vaizdinija

Kitados Eugenijus A. pirmas ėmė vartoti veiksmažodį „vaizdyti“. Tai man ne itin patiko. Dabar Kornelijaus P. „Palimpsestuose“ radau žodį „vaizdija“.

Pasilieku prie vaizdinijos. Vaizdinys yra daugiau nei vaizdas. Kažkas iš pasąmonės ir vaizduotės, vaizdas – pernelyg tiesiai iš regimybės.

Latvių dainos, kaip ir tikra poezija, išsiskiria būtent vaizdinija – metaforom ir metonimijom, perkėlimais ir palyginimais, kuriuose nuskęsta moralas.

Tikra tiesa – moralas yra gili išmintis, o ne prikišimas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 20 iš 23 
23:12:18 Oct 24, 2010   
Feb 2008 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba