ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-07-07 nr. 851

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALEKSANDRA FOMINA. Milžinų meilė (17) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Santara ir šviesa Alantoje (14) • -js-. Sekmadienio postilė (8) • Su Danijos Olborgo universiteto profesoriumi, knygų apie mokslo, technologijų ir visuomenės sąveiką bei visuomeninius judėjimus autoriumi dr. ANDREW JAMISONU kalbasi Audra Čepkauskaitė. Apie mąstymo reformaciją (38) • PETER LIPPERT. Žmogus Jobas kalbasi su Dievu (1) • SIGITAS GEDA. Simonas Išmintingasis-VarlysRENATA DUBINSKAITĖ. Daugybė būdų žiūrėti į vaizdo juostos paviršių (4) • Apie „Skraidančią juostą“ (1) • Naujas Nidos kelionių vadovas (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (287) • RENATA ŠERELYTĖ. Išpažintis dar ne viskas (2) • Apie spektaklį „Bembilendas“ (rež. Yana Ross (JAV), OKT / Vilniaus miesto teatras) su kunigu pranciškonu ARŪNU PEŠKAIČIU kalbasi Giedrė Kazlauskaitė. „Bembilendas“: postmoderni utopija (1) (17) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Likviduokime politinį neraštingumą! (4) • JURGA MOCKEVIČIŪTĖ. Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-qahyro (8) • DONALDAS APANAVIČIUS Vaivos Kuodytės ir Ričardo Šileikos internetinis pokalbis, įvykęs per Gmail elektroninį paštą 2007 metų gegužės 30-ąją. Kas tau pasdarė? (30) • BENEDEKTAS JANUŠEVIČIUS (4) • graudulys su ašara į sarkastišką juoką verčiasi (494) • 2007 m. liepos 14 d. Nr. 26 (852) turinys (26) •

Žmogus Jobas kalbasi su Dievu

PETER LIPPERT

[skaityti komentarus]

Tu esi naktis

Aš nujaučiu, kad visa tai, kas yra taip šviesu ir skaidru, lengva ir spindi it krištolas, tėra Tavo pasaulio išorė. Ir Tu tai sukūrei vien dėl mūsų, dėl savo baikščių vaikų. Bet kartais mes neišvengiamai pastebime, kad šitas šviesus, krištolinis paviršius nėra visa. Ne, tai ne visa! Tu pats nuolat primeni, kad mūsų dienos prasideda naktyje.

Iš neištirtų gelmių tamsos ištrykšta vis nauji gyvybę teikiantys šaltiniai – ištrykšta, kai mūsų saulės apšviestoje žemėje senieji išsenka. Iš to, kas mums patiems yra nežinoma, iš galingo gyvenimo ir vystymosi tamsos, iš nuožmių aistrų ir kunkuliuojančios pernelyg sklidinos širdies versmės nuolat ištrykšta nauji gyvybės vandenys. Naktį, prieš prasidedant visokiems svarstymams ir planavimams, pasėjami nauji grūdai, šėlstančiose audrose atgaivinami Tavo senstantys akmenys ir naujai praturtinamos nuvargusios dvasios. Taip veiki Tu – kaip gaivintojas, atnaujintojas, išlaisvintojas naktyje – ten, kur mintijimo šviesa mūsų nebesiekia. Tu pats esi naktyje. O gal Tu pats esi ta naktis? Ar Tu esi tik mūsų dienos atspindys, o gal – savo paties atspindys? Tu sugriauni, ką pats pastatai, apakini, ką apšvietei, laimini, kas paslėpta tamsybėse. Kas bent kartą yra prisiartinęs prie Tavo nakties? O! Žmogus gali žvelgti į ją tik iš tolo, kad nenumirtų. Ir toks žmogus norėtų tikėti tik gelmių balsais, tik tuo, kas slypi po šviesiai apšviestu, krištoliniu paviršiumi. Visa, kas mums yra aiškiai regima ir sudievinta, jam atrodo lyg šmėkla, lyg krintančios snaigės ar pelenai, lyg dulkių debesys, kuriuos sukėlė tapsmo procesas ir kurie tik akimirką boluos saulės šviesoje. O tai, kas yra neregėta ir nepasverta, neapgalvota ir neapsakyta, iškyla ir ima viešpatauti pasaulyje. Mūsų sistemos tampa juokingos. Mūsų didžios mintys yra lyg tolimos raistų žaltvykslės – kai norime jas pagauti ir sulaikyti, jos išnyksta ir mums lieka tik pilka tikrovė. O ji labai skiriasi nuo gražiausių mūsų minčių. Ji yra tamsi, grasanti ir pavojinga. Joje nėra nieko iš tos tvarkos, kurią mes branginame ir mylime, – jokio sąskambio, jokio grožio ir jokios ramybės. Ji yra tik pulsavimas, tik garsas ir nerimas, tik vijimasis ir spragsėjimas, ir nesibaigiantis prasidėjimas iš naujo, kaip ir Tavo jūrų bangų, kurios nuolat ritasi į krantą ir vėl turi trauktis atgal, ir vėl pirmyn veržiasi, – neturintis prasmės šėlsmas, aklas, tarsi jas botagu kas čaižytų.

Taip, to Tu nori. Naktis turi būti, nes Tu pats esi naktis. Tu esi niūrus šėlsmas, nukreiptas į kūriniją, nerimstanti banga – grėsmė ir chaosas esi Tu. Tačiau kaip tik šiame chaose glūdi Tavo nepaprastas, kuriantis, aktyvus veiklumas. Tavyje ir tai, kas neturi formos, kas sklidina grožio, ir tamsa skleidžia spindulius. Tavyje ir grėsmė, pilna gerumo, ir Tavo naikinanti audra, kupina pjūties vilčių.

Todėl iš Tavo tamsos ir Tavo gelmių kyla didieji mūsų įkvėpimai – kiek jie mumyse gali būti dideli. Mes norime rasti būtiniausių ir gyvybę palaikančių jėgų, mes norime semti iš būties ir gyvybės šaltinių. Bet pirmiausia turime nebesiremti kasdienišku, įprastu ir šviesoj apakusiu protu; mes turime užsimerkti, kai šokame į Tavo bedugnę. Jei norime tapti visiškai viena su Tavimi ir visiškai viena su gyvenimu, turime būti užmigdyti šventu ir bauginančiu miegu – nuslopinti savo protavimą, mąstymą ir galią svarstyti. Mes turime išnykti Tavo šešėlyje; Tavo šešėlis pirma turi kristi ant mūsų dvasios, kol Tavo gyvybės vaisius užaugs mūsų prieglobstyje.

Taigi Tu esi diena ir Tu esi naktis. O mes esame tik prieblanda. Pasakojime apie Tavo kūrimo darbus visi jų aprašymai baigiami tokiais žodžiais: „Ir buvo vakaras ir rytas.“ Visa, ką Tu sukūrei, yra vakaras ir rytas. Visa yra tarp dienos ir nakties, siauroje atkarpoje, ant plonos gijos, nutįsusios tarp dienos ir nakties, ir tai – vakaras ir rytas. Nuostabiausias savo dvasias Tu pavadinai rytmečio žvaigždėmis. O mes, žmonės, turbūt esame tik vakaro padarai. Diena mus visados aplenkia ir mes ją nuolat vejamės – ją, nuolat bėgančią. Paskui mus sėlina naktis ir visada apglėbia mus savo sparnais.

Tačiau Tu esi ir diena, ir naktis, nuolat prieš mus ir po mūsų, pradžia ir tikslas. Tu nepasiekiamai toli, nes mes negalime ištrūkti iš to siauro kelelio tarp ryto ir vakaro. Balzganoje ryto ir vakaro valandų prieblandoje Tavo kūriniai slenka per erdves, tarsi kokia dvasių eisena. Į Tavo kaitrų vidudienį, į švelnų, beribį ir gilų vidudienį mes negalime įžengti – esi nepasiekiamas. Tu – Nepasiekiamasis! Tu – gyvenantis šviesoje, kurios mes negalime pasiekti, kuri taip pat yra ir Tavo neperregima tamsa.


Tu tyli

Kartu su savo pasauliu Tu sukūrei ir tylą. Tavo pasaulyje labai tylu. Tiesa, dalis Tavo kūrinių kelia erzelį, didžiausią – žmogus. Tačiau tą jų triukšmą užgožia didingas visatos tylumos choralas. Ir juo toliau gamta nutolusi nuo žmonių, juo ji yra tylesnė: gėlės, kalnai, žvaigždės. Visi tie kūriniai nieko bendra neturi su žmogumi ir nieko apie jį nežino. Gal todėl jie tokie tylūs?

Vis dėlto negalima pasakyti, kad Tavo pasaulyje viešpatauja neapsakoma tyla. Jame net numirėliai nėra nebylūs – jie tiktai nieko nekalba. Tačiau ta Tavo visatos tyla yra tokia turtinga, tokia didinga ir visa persmelkianti. Tai nėra tuštumos tylėjimas, tai – pilnatvės tyla.

Šita tyla yra turtinga, nes joje galima klausytis. Kartais rodosi, kad medžiai ir miškas klausosi skambančių garsų, kurių aš negaliu išgirsti. Dažnai Tavo pasaulis tyli taip, kaip tylima per kokias nors šventas pamaldas – tyluma baltuose mėnesienos naktų kalnynuose, tyluma nuvargusioje nuo savo audrų ir vidudienio saulėje besiilsinčioje jūroje; gėlių, laukiančių brėkštančio rytmečio, tyluma, vienišų žvaigždžių tyluma. Visa ta tyla – pamaldų apeigų tyluma, lyg ir adoracija. Panašiai turbūt priešais Tavo veidą tyli ir aukščiausieji angelai.

Tiesa, kartais Tavajame pasaulyje, Tavo žmonių pasaulyje yra rūsčio kupinos tylos. Kai tyli teisė ir kalba tik priespauda; kai nutildomi nekaltieji, o kalba tik šmeižikai; kai išsigandę pikto galybės nutyla Tavo kunigai, Tavo pasiuntiniai ir pranašai; kai niekas nedrįsta pasakyti tiesos žodžio, nes bijomasi kaimynų ir šnipų. Tokia tyla neturi nieko bendra su šventųjų tyla, su Tavo gėlių ir žvaigždžių, su Tavo angelų tyla. Ji nieko bendra neturi su Tavo paties tylėjimu. Nes Tu esi tyliausias iš visų tylinčiųjų. Tu – tylintis Dievas.

Tavo balsas, kurį nuolat girdžiu, regis, ataidi iš tolo. Jis ateina iš kažkur, tačiau mes nujaučiame, kad tai esi Tu – tas, kurs šaukia. Visada Tavo šauksmas it tolimo varpo skambėjimas. Kai jis mums pasigirsta, jį išgirstame, sustojame ir susimąstome. Ir vos susilaikome nepravirkę. Tavo balsas yra lyg švelnus beldimas į duris, tarytum prašytųsi įsileisti seniai lauktas didis, garbingas svečias. Arba – kaip lėtas vakaro vėjelio alsavimas besiilsinčiuose medžiuose. Tai lyg šauksmas, aidintis virš didžių vandenų ir besiveržiantis į anapus. Tai kalnų ežero bangavimas, kurs tyliai pasklinda gelmėse. Visa tai nėra tikras kalbėjimas, panašiau tai į tylėjimą, tačiau tokį pergalingą ir griežtą! Taip Tu kalbi. Ir toks Tavo kalbėjimas labiau primena tylą, o ne kalbą.

Tu kreipiesi į mus ir žmonių žodžiais, tačiau visados siunti savo pasiuntinius. Savo angelus, savo pranašus ir net Didžiojo Sumanymo Angelą. Kai prabyla žmogus, mes visada girdime kalbant žmogų. Bet visada už jo stovi Tu, stovi ir tyli. Tavo tylėjimas veikia dar stipriau ir nuostabiau, kadangi kiti už Tave kalba. Net ir netikri pranašai kalba Tavo vardu ir už Tave. Jų būta daug – jų, ne Tavo siųstų. Jie norėjo tiksliai žinoti, kokia yra Tavo valia, koks Tavo teismo sprendimas ir kodėl Tu atėjai į žemę. Tu jų nesiuntei, tačiau kalbėti leidai. Ir tuomet tylėjai – taip, Tu tylėjai – ir dar niekad tiesiogiai neparodei savo dieviškos rūstybės.

Vis dėlto žmonės tiek daug kalba apie Tavo rūstybę ir Tavo meilę, lyg Tu būtum kasdien vaikščiojęs jų gatvėmis, pasidabinęs visais rūstybės ar išdidumo ženklais. Ak, ką mes žinome, kaip vyksta Tavo teismas ir kaip priimi savo sprendimus – Tu visada esi Tylintysis, Tu – tylinčioji Paslaptis. Mes nežinom Tavo ištarmės dėl tam tikrų įvykių, veiksmų, nežinom Tavo sprendimų dėl žmonių, kurie mus spaudžia ir kankina, kurie mums atima ramybę ir džiaugsmą. Ir prieš tylą dėl pikto Tavo pasaulyje nieko nesakai. Kodėl Tu nesiunti savo sūnaus, kai žmonės tyli ir dreba?

Tu tyli ir kai aš Tau kalbu. Tu neduodi man jokio atsakymo į mano klausimus. Visi mano pasikalbėjimai su Tavimi lieka be atsako ir prislegia. Ir apie mano veiksmus, mano veiklą, mano didžius ir mano blogus darbus Tu irgi nieko nesakai. Tačiau Tu viską žinai, visada matai tai, kas vyksta. Bet Tu tyli dėl visko, kas yra, kas įvyksta, o Tavo kalba labai savotiška – tylėjimas. Tu tyli begalę metų, visą amžinybę, kurios klausomasi lyg tylos – ji tyli lyg nesudrumsta tyluma. Ji – vidurnakčio ramybę perveriantys varpo garsai, kurie tik „užantspauduoja“ tylą. Net ir nakties tylėjimą ji padaro girdimą.

Ką aš turiu manyti apie Tavo tylėjimą? Gal ta tyla iš paniekos? Gal tai išminties, o gal – meilės tylėjimas? Man vis dar sunku suprasti Tavo tylą.

Ir tylėti man labai sunku. Kai dėl ko nors kremtuosi, kai supykstu, kai kenčiu, džiūgauju, tada noriu kalbėti, skųstis, peikti, taisyti. O Tu tyli. Kiek Tu iškenti! Tarp visų Tavo kūrinių nėra nė vieno, su kuriuo Tu galėtumei išsikalbėti. Tavo žodžių versmės, Tavo kalbos ir klausymosi sukelti sūkuriai lieka Tavyje. Lieka beribėse tolumose, už visų vandenynų, kurie skiria mus nuo Tavęs. Ir jeigu mes pereitume visas erdves ir nusileistume į visas gelmes, nesuprastume Tavo vidaus kalbos.

Taip ir mūsų žodžiai įkrenta į Tavo gelmę, kur mes jų nebegirdime. Todėl ir manome, kad Tu mūsų visai nesiklausai. Bet Tu tikrai kalbi mano sieloje. Tu sugebi kalbėti tylėdamas ir suprasti mano žodžius net visai nesiklausydamas.

Todėl ir tų žmonių, kurie nuoširdžiai į Tave kreipiasi ir savo žodžiais įsiveržia į Tavo Širdį, kalba yra lyg tylėjimas. Savo tylos kalba ir vienatve jie panašūs į Tave. Rodos, kiekvienas žodis, kurį jie galėtų pasakyti, jiems atrodo nesvarbus, netikslus, net neteisingas. O aš dažniausiai kalbu Tau, manydamas, kad esi labai toli, ir aš Tavęs nematau. Mano kalba yra lyg paklydusiojo šauksmas, klajojančio ir rėkaujančio tarp tuščių uolų apleisto vienišiaus šauksmas. Bet jeigu kada nors surasiu Tave, manau, laime apdovanotas už visą ieškojimo triūsą, negalėsiu nė žodžio ištarti.

Gal tada Tu nebetylėsi ir prabilsi man taip, kad ir aš girdėsiu, nes būsiu ten, kur Tu kalbi, Tavo paties Žodyje. Tada bus Tavo laikas, kai po tokio ilgo tylėjimo išgirsiu Tave pirmą kartą, nors ištartumei man tik vieną žodį, – Tu visada pasakai tik vieną žodį. Ir Tu tarsi jį man, ne miniai, ne visiems, bet vien tik mano sielai. Tavo Žodis! Gal Tu pasakysi: „Ateik“? Tai būtų žodis, kurį ištartum taip, kaip tik Tu gali jį tarti. Žodis, kurs skambės visą amžinybę.

Po to vieno žodžio mudu abu tylėsime. Ir bus vien tik tylėjimas, tylos melodija, tylos choralas, kupinas prasmės tylėjimas klausantis. Mes nieko daugiau nesakysime, tačiau vienas kito klausysimės ir vienas kitą suprasime. Tada aš žinosiu, kaip Tavęs klausėsi Tavo ryto žvaigždės, žinosiu, kaip Tavęs klausosi Tave garbinantys angelai.


Iš: Peter Lippert SJ. Der Mensch Job redet mit Gott. München, 1934

Vertė kun. Algirdas Mykolas Dobrovolskis
Parengė Linas Bukauskas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


184354. parasas2010-02-26 10:05
Straipsnio neskaičiau, labai patiko.

Rodoma versija 20 iš 23 
23:12:13 Oct 24, 2010   
Feb 2008 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba