ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-07-07 nr. 851

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALEKSANDRA FOMINA. Milžinų meilė (17) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Santara ir šviesa Alantoje (14) • -js-. Sekmadienio postilė (8) • Su Danijos Olborgo universiteto profesoriumi, knygų apie mokslo, technologijų ir visuomenės sąveiką bei visuomeninius judėjimus autoriumi dr. ANDREW JAMISONU kalbasi Audra Čepkauskaitė. Apie mąstymo reformaciją (38) • PETER LIPPERT. Žmogus Jobas kalbasi su Dievu (1) • SIGITAS GEDA. Simonas Išmintingasis-VarlysRENATA DUBINSKAITĖ. Daugybė būdų žiūrėti į vaizdo juostos paviršių (4) • Apie „Skraidančią juostą“ (1) • Naujas Nidos kelionių vadovas (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (287) • RENATA ŠERELYTĖ. Išpažintis dar ne viskas (2) • Apie spektaklį „Bembilendas“ (rež. Yana Ross (JAV), OKT / Vilniaus miesto teatras) su kunigu pranciškonu ARŪNU PEŠKAIČIU kalbasi Giedrė Kazlauskaitė. „Bembilendas“: postmoderni utopija (1) (17) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Likviduokime politinį neraštingumą! (4) • JURGA MOCKEVIČIŪTĖ. Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-qahyro (8) • DONALDAS APANAVIČIUS Vaivos Kuodytės ir Ričardo Šileikos internetinis pokalbis, įvykęs per Gmail elektroninį paštą 2007 metų gegužės 30-ąją. Kas tau pasdarė? (30) • BENEDEKTAS JANUŠEVIČIUS (4) • graudulys su ašara į sarkastišką juoką verčiasi (494) • 2007 m. liepos 14 d. Nr. 26 (852) turinys (26) •

Milžinų meilė

ALEKSANDRA FOMINA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Dvi moterys pakrantėje. 1891
Paul Gauguin

Jei mane kas nors myli, jaučiuosi tokia didelė. Tiesiog milžinė. Galinga aukštaūgė įdegusiu mįslingų Gauguino gražuolių veidu, tiesiais storų plaukų stagarais, kriaušės formos klubais, raumeningomis kojomis tvirtai stovinti ant žemės.

Žemė visa mano: noriu – atsigulsiu ant pievelės parietusi kojas ir ryškių spalvų mamos suknelės kraštas nušluos porą tvorų gatvės gale, keli nuvirtę stulpai sukels visuomeninio transporto vairuotojų sąmyšį. Noriu – atsistosiu visu ūgiu ant kalnelio ir susimąsčiusiu jūreivio žvilgsniu iš po delno žvelgsiu į upės pusę, kur skraidžioja negausūs kirai, šaižiais klyksmais tirpdantys upėje paskutinius ledus. Noriu – pritūpsiu tarp medžių, bergždžiai bandančių pasiekti drungnus debesis, ir atbula ranka pataisysiu neklusniai stirksančius laibus krapų ir piktžolių stiebelius. Suknelės rankovėmis tuojau ima ropoti įvairaus plauko mažytės smalsios būtybės: apdairiai nupurtau jas, kad neužsigautų krisdamos iš penkto aukšto. Reikia atsargiau elgtis su savo pasauliu, juk jame, be milžinų, gyvena dar milijardai keisčiausių padarų, smulkesnių net už įkyriai į akis lendančius ir visur, kur užmatai, šmėkščiojančius žmogeliukus.

Neseniai sužinojau, kad žmonės, pasirodo, išsivystė visai ne iš beždžionių. Skaičiau žurnale straipsnį apie naujausius archeologų atradimus. Tiesa, jie nieko naujo neatrado: tiesiog iškėlė hipotezę, kad žmonės juk galėjo ir neišsivystyti iš beždžionių ar jūros gėrybių, kaip mus mokė per biologijos pamokas vidurinėje mokykloje.

Beje, kai kuriose mokyklose dabar protestuojama prieš evoliucijos dėstymą, o vaikai paduoda jas į teismą už tai, kad šios įžeidžia jų religinius jausmus. Nors nereikia jokių mokytojų ir teorijų, kad suprastum, jog religinių jausmų irgi būna milijardai rūšių, todėl vis dar neaišku, kuris dievas kuriuos žmones sukūrė ir kuriam galui. Bet juk skruzdėlės tokios neramios: visą laiką laksto, ką nors stato, tvirtina projektus, šaukia minioms. Amžinai kurioms nors iš jų žūtbūt reikia įrodyti, kad jų ūsai ilgesni, o skruzdėlynas senesnis. Taip ir ginčijasi iki pažaliavimo, nepastebėdamos, kaip gimsta ir miršta ištisos kiaušinėlių kartos, kaip keičiasi motinėlės, kaip trūnija skruzdėlyną savo šešėlyje kadaise maloningai priglaudęs medis. Taip jos niekada ir nesužinos, kad tokių kaip jų skruzdėlynų miške – nors vežimu vežk, o miškų pasaulyje – kaip skruzdžių skruzdėlyne, ir visos skirtingos, savitų charakterių, savitų, kaip dabar sakoma, individualybių.

Tačiau visos ir vienodos – su kojytėm, rankytėm, akytėm ir daugybe visokiausių gudrių prietaisų, leidžiančių kūnui elgtis taip, kad nebūtų gėda dėl beprasmiškai nugyventų metų. Tai štai, archeologai pradėjo tyrinėti įvairiausius žmogaus kūno atvaizdus seniausiose pasaulio vietose ir paminėjimus įvairių kraštų tautosakoje. Ir ką jūs sau manote? Visi duomenys akivaizdžiai rodo, kad žmonės tikrai niekada iš nieko neišsivystė. Atvirkščiai – kaip biologinė rūšis jie yra degradavusios didžiosios civilizacijos palikuonys. O tą civilizaciją sukūrė milžinai. Žmonės yra dėl kažkokių gamtos kataklizmų ilgainiui sumažėję milžinai.

Žurnale buvo pateikta net keliolika įrodymų, kad žmonių protėviai buvo milžinai, galbūt atvykę iš kitos planetos – nors visi žino, kad žmonijai amžinai reikia viską suversti ant ko kito. Gal jie tiesiog išaugo iš žemės? Arba vieną gražią dieną išlipo iš vandenyno? Išsigręžė maudomukus, apsižvalgė aplinkui ir pasakė vienas kitam: o čia visai neblogas baseinas. Gal pasilikime kuriam laikui? Aš tave myliu. Aš tave irgi myliu. Gyvenkime čia kartu.

Ėmė statytis pilį. Susilaukė joje vaikų ir taip toliau. Žurnale buvo teigiama, kad beveik visų pasaulio kraštų tautosakoje yra išlikę padavimų apie keistus padarus, kadaise gyvenusius kartu su žmonėmis. Bet kadangi žmonės tokie neramūs, nereikia stebėtis, kad laikui bėgant vargšai gigantai išmirė. O gal žmonės juos patys sumedžiojo, kai neturėjo ko valgyti? Juk liliputai, jei panorėtų, laisvai galėtų kirvukais užkapoti bet kurį Guliverį. Šiuo atveju svarbi ne kokybė, o kiekybė. Skruzdėlės gali sudoroti kokio nori dydžio gyvulį, ir niekur nuo jų nepasislėpsi.

Milžinų individualybės taip pat nepaslėpsi, kad ir kaip ilgai tektų ištupėti tarp medžių stiebelių. Milžinai mokėjo labai daug, daug daugiau nei žmonės. Paveikslėliuose mačiau daugybę uolose iškaltų piešinių. Piramidės visame pasaulyje, piliakalniai, keisti didžiuliai paminklai, skraidymo aparatai, giliausi jūrų kanjonai – visa tai milžinų darbas. Žmonės dabar gali tik spėlioti, kam visų šitų išradimų reikėjo, nes milžinai nespėjo jiems papasakoti. O gal ir norėjo papasakoti, bet apsigalvojo – net ir vienas žmogus gali labai greitai išvesti kitą iš kantrybės, ką jau kalbėti apie ištisas tautas. Milžinai pamąstė, padūsavo, apsidairė atidžiau aplinkui. Susierzino, numojo ranka ir įlipę į skraidymo aparatus nudūmė atgal į kosmosą. Kad juos kur, tuos liliputus, nepatenkinti murmėjo.

Žurnale buvo rašoma, kad ypač daug padavimų ir legendų apie milžinus išliko būtent lietuvių ir latvių tautosakoje. Dėl estų nieko nebuvo parašyta, – turbūt mokslininkai pagal seną įprotį ir kalbų grupes juos priskyrė prie suomių arba vengrų, – bet visada galima pasiskaityti „Kalevalą“ ir išsiaiškinti. Kad latviai ir lietuviai buvo milžinai, visiškai aišku vos pažvelgus į Neringos kopas, Rygos įlanką, daugybę piliakalnių ir krepšinio komandų sudėtį. Valingi smakrai, ilgos tvirtos kojos, raumeningos rankos, nugaros saulę užstotų. Sumenkėjo dabar žmonės, sakė per televiziją didis menininkas. Anksčiau tai buvo žmonės – ohoho. Galėjo arti vietoj arklių, savo rankomis pasistatyti namą, pasisiūti suknelę, pagimdyti trylika vaikų ir būti laimingi. O dabar...

Kokia tada turėjo būti meilė, svarsčiau vartydama spalvotus žurnalo lapus. Didelė didelė, kaip kosmosas. Aš dovanoju tau visatą su visom žvaigždelėm, sakė milžinas savo milžinei, ir ji galėjo būti visiškai tikra, kad jis sako tiesą. Užkopę meksikietiškos piramidės laipteliais ir patogiai įsitaisę tarp uolų žmogiškais veidais, juodu galėjo iš tolo grožėtis saulėlydžiu maždaug ten, kur dabar yra Niujorkas. Dabartiniai žmonės – matyt, iš to gigantų ilgesio – toje vietoje pasistatė Laisvės statulą, prilipdė aplinkui kartoninių dangoraižių, važinėja didžiuliais limuzinais, vadina žvaigždes savo ir mylimųjų vardais, bet kas jiems iš to? Paplaukioja baseine, pažaidžia su auksiniais papuošaliukais ir vėl užsimano ko nors nežemiško.

Tiesa, įsimylėję žmonės linkę neprisiminti savo įsižeidusių protėvių. Jiems tik meilė gali būti didelė – tarsi ji būtų koks daiktas, kurį galima paimti į rankas. Žmonėms, jei iš viso išdrįsta kalbėti apie jausmus, labiau prie širdies visa, kas maža. Maži vaikai, jauni šuniukai, jaukūs namukai, miniatiūriniai sodukai – viskas, ką galima paliesti, padėti ant delno, apžiūrėti iš visų pusių, glostyti, čiupinėti, kutenti, bučiuoti, vartyti rankose tarsi pliušinį žaisliuką. Jei galėtų, turbūt padarytų taip, kad mažiukai niekada neužaugtų. Tai labai patogu, nes mažiukai užima mažiau vietos, yra kompaktiški, visada džiugina akį ir kelia daugiausiai teigiamas emocijas. Žiūrėdamas į mažą visada gali pasijusti stipresnis ir visais kitais atžvilgiais -esnis, nes visada žiūri šiek tiek iš aukšto. Itin gausi, gausesnė nei archeologinės iškasenos žmonių specialiai sukurta tautosaka liudija, kad ypač buvo vertinamos mažos moterys (pavyzdžiui, „Mažyte mano, tu šiąnakt nuostabi...“).

Galbūt moterys išrado aukštus kulniukus tam, kad jaustųsi didesnės. Vargu ar patys vyrai sutiktų, jei juos vadintų mažiukais. Jie mėgsta jaustis dideli ir svarbūs. Tiesa, pasakose yra nykštukų, bet tuos paprastai perša tik vaikams.

Nykštukai turėjo daug aukso, tačiau tautosakoje išliko kaip keliantys ne itin malonias emocijas. Mokslas teigia, kad mažas vyras gali būti kamuojamas komplekso, ypač jei neturi aukso ir brangakmenių, kartoninių dangoraižių ir didžiulių limuzinų. O jei jau vyras yra kamuojamas komplekso, kaipmat reikia tikėtis, kad kažkas bus ne taip. Gali atsitikti, kad jis ims ir pastatys pilį arba nei iš šio, nei iš to prisodins gausybę medžių, arba ką nors užkapos kirvuku, arba suardys kieno nors skruzdėlyną. Dėl viso pikto geriau švelniai vadinti jį milžinu. Tu mano milžine. Tu irgi mano milžine.

Tiesa, net toks nedidelis žmogus kaip mano mama mielai paprieštarautų didžiajam menininkui, sielvartaujančiam dėl žmonių sumenkėjimo. Žmonės ne mažėja, o atvirkščiai – didėja, ramiai pasakytų ji dėliodama prieš televizijos kamerą drabužius, kuriuos pasisiuvo būdama studentė, o dabar į juos vos vos tilpo paauglė dukra. Ne mergina, o galva ir kojos – taip švelniai vadino ji mane raitodama rūpestingai palenktus krepdešininių kelnių galus. Anie vos siekė mano trisdešimt paskutinio dydžio pėdas, tuomet visai dar ne senos mamos pėdutė tilpdavo į vaikišką trisdešimt šeštą. Stovėjau šalia jos nuleidusi galvą ir vis tiek buvau visa galva aukštesnė, nors mūsų giminėje tikrai nebuvo nei milžinų, nei aukštų žmonių.

Vaikščiodamos Neringos gatvėmis susiėmusios už rankų neretai sulaukdavome vaikinų dėmesio. Pro šalį oriai plaukė ištisos voros tokių pat šeimų, kur vaikai dviem galvomis aukštesni už tėvus, o močiutės ir seneliai jų šešėliuose kone visai pranyksta. Tai vis akceleracija, taisydama akinius ant nosies sakė mama. Gamta užteršta, naujagimių plaučiai gauna vis mažiau gryno oro ir turi plėstis, kad galėtų jo įkvėpti. Dėl to savaime padidėja visi kiti organai ir žmogus užauga didesnis, negu turėtų būti. Galiu lažintis, kad tavo dukra bus dar didesnė nei tu ir juo labiau aš.

Gera tau šnekėti, pavydulingai galvojau. Tu jau radai vyrą pagal savo ūgį, įrodei jam, kad mažas namelis vis geriau nei didelis autoritetas tarp bedarbių mokslininkų, ir apskritai jau viską visiems įrodei. Tegul vadina tave mažyte, jei jau taip nori, tegul kabinėjasi gatvėse, bet pati juk žinai, kad esi pati didžiausia ir svarbiausia. O jei mylimas žmogus jaučiasi didesnis, jis gali padaryti viską, net stebuklą: juk būdamas mažas turi daugiau bijoti ir saugotis, turi turėti, kas tave globotų. Dabar aš pati didelė. Pati didžiausia, nes jaučiuosi mylima ne tik mamos.

Žinoma, dabar milžinams būtų nelengva pasaulyje, kuriame žmonės jau tiek visko prisistatė. Piramidės saugomos, į Stonhendžą įleidžiami tik mokslininkai, o brisdamas per jūrą Neringos pėdomis akimirksniu susižeistum į šiukšles. Tačiau akceleracija suteikia vilties, kad milžinų giminė atgims. Auk didutis, būk sveikutis, – kas nors pagaliau ims ir užaugs iki drungnų debesų. Išsities visu ūgiu ir nueis į Estiją paskaityti „Kalevalos“: gal ten parašyta, kuria kryptimi patraukė didingi protėviai? Gal galima juos surasti ir kaip nors kartu pasislėpti nuo visų tų mažų, įkyrių akiplėšų, skaudžiai kandžiojančių basas kojas ir be paliovos šen bei ten lakstančių su nešuliais, lyg pasaulyje nebūtų svarbesnių darbų?

Milžinė atsidūsta, ilgesingai žiūrėdama į kylančią Venerą pasikaso koją ir padeda galvą mylimajam ant peties. Prieš juos plyti tyli geltona smėlio aikštelė, kurioje po tūkstančių metų mažiukai ir mažytės važinėsis dideliais automobiliais, suks raudonai ir juodai išmargintus ratus ir žais daugybę absurdiškų žaidimų. Lakstys tarp trapių dangoraižių, kalbės žydruose ekranuose, filmuos savo pačių gyvenimus, statys vieni kitiems paminklus, kurs eilėraščius, suvedinės į kompiuterius senovinius padavimus.

O vakarais vis tiek ilgesingai žvelgs į kylančią Venerą, mąstydami apie kažką nesuvokiamo, tarsi bandydami prisiminti tai, ko teoriškai niekada ir negalėjo žinoti, bet vadovaujantis jausmais – rodos, žinojo visą laiką. Juk jausmai lieka jausmai, nesvarbu, kuriame amžiuje ir kur gyveni. Svarbu, kad šalia būtų kažkas, su kuo galėtum bet kada ir bet kur šiaip sau pasėdėti ir patylėti padėjęs galvą ant peties. Apimti pasaulį, priglaust prie širdies, su meile saldžiai pabučiuoti.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


89203. n2007-07-10 16:50
beje kruta rašliava, dundukai - skaito tik save ar kaip kitaip išreklamuotus. Tipo, ką bičas patars. Ačiū dievui, ne reklama, toji ..

89216. krankt zirzia el.redakcijai tiesiai i ausi2007-07-10 17:30
ar negalite spalvotu paveiksleliu ideti? jug gogenas be spalvos - 0.

89219. ckiukas(eksGalkauckiukas) 2007-07-10 17:36
Linksmas straipsnelis. Lauksiu tęsinio.

89223. po palme2007-07-10 18:05
pirmos eilutes labai grazios

89224. Cyptyp2007-07-10 18:16
Ir aš manau, kd žmonės neišsivystė iš jūros gėrybių. Šis posakis man patinka.

89226. ckiukas(eksGalkauckiukas) atvirauja2007-07-10 18:28
Man tai labiausiai širdin krito 27 sakinys, niekaip negaliu ištraukt. Gal čia kokio milžino darbas?

89331. Pele2007-07-11 16:40
Grazu

89340. po palme2007-07-11 17:48
pavargau beskaiciuodamas, kuris tas 27as?

89361. nesusipratusi :-) 2007-07-11 19:52
ahhh...is tikruju jus cia visi taip graziai ir protingai snekat apie visus siuos straipsnius, o as...tiesa skant, jauciuosi gan kvaila, o tai niekiap nesuprantu, kokia cia pagrindine tema, straipsnio esme?...Esu abituriente ir labai bijau kt metu egzaminu,o tai su tekstais sunkoka...dabar bandau skaityt"siaures atenus", bet...

89364. r2007-07-11 20:00
del tamstos abiturjente perskaitysiu sita nuostabu pirmampsl ideta sudevra

89365. r2007-07-11 20:01
oi atsiprasau abituriente tb sedevra

89369. r2007-07-11 20:18
perskaiciau tikrai vertas pirmo puslapio daug minciu ir kringeliu bei israitymu

89387. r2007-07-11 22:45
nu o mintis ta pagrindine kad svarbiausia-meile{parsivilko rolis murkia ir lipa ant klaviaturos ir skreito bet deja jis manes nemyli tik est nori ogal?

89402. s - po palme2007-07-12 03:35
tik pirmos;

kodel mes neturim britiskai filtruojancio juoko jausmo

89505. saulėgrąža2007-07-12 22:27
mokykla žaloja jaunimą. kokia būtų gyvenimo pagrindinė mintis??? atseit, viskas turi centrą, periferiją, tikslus ir uždavinius. geriau skaityk ką nors apie indėnus - bent jau nekenksminga. ir labai ačiū dievui, kad mes ne britai. nes pasaulyje ir taip lėkštumo užtenka.

89507. r2007-07-12 22:45
siandien buvau DIDELE...darbininke issikuopiau namus issiblizginau guoli{tokia maske}skraidziau kaip ant sparnuik delvieno kvailutes zodelio kad as visai nieko...nu nesu as lesbe man patinka diedai tiksliau vienas mano teisetas taciau kai pats sau nepatinki kai viskas krinta is ranku reikia tik to vioeno zodelycio kaip padrasinimo pasitikejimui o gal tiesiog vis daugiau laiko turi praeit kol prisikeli nuo mielo isvaziavimo

89544. r2007-07-13 00:12
cia rase ne rasa o kazkoia dura

Rodoma versija 20 iš 23 
23:12:08 Oct 24, 2010   
Feb 2008 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba