ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-02-04 nr. 783

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (97) • MATHIAS JUNG. Liguistas potraukis ir troškimasLAIMANTAS JONUŠYS. Ar aušta tamsi aušra (40) • Su Lietuvos fotomenininkų sąjungos 2005 metų metraščio "Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien" viena sudarytojų, fotografijos istorike MARGARITA MATULYTE kalbasi Ričardas Šileika. Telieka vienintelis kriterijus – "man patinka"AGNĖ JUŠKAITĖ. Vietnamas (6) • SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsEGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Vilniaus kičas: Pilies gatvės turgelis ir Katedros aikštės karuselės (160) • SARA POISSON. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisRYTIS RADAVIČIUS. Kritikos apologijaGINTARAS BERESNEVIČIUS. Kvailybė postmoderniai taip pat kvailybėJUSTINAS KUBILIUS. Išdeginti tylos laukaiVYTENIS ALMONAITIS ir JUNONA ALMONAITIENĖ. Paakmeniai (2) • ONA DUNDINAITIENĖ. Išrinktieji, arba Kodėl nesu išrinktosios kultūros dalisBORIS AKUNIN. Tėvynės gelbėtojasJURGIS JANAVIČIUS. Umfo nuotykiaiLAIŠKAI (69) •

Išrinktieji, arba Kodėl nesu išrinktosios kultūros dalis

Mums rašo

ONA DUNDINAITIENĖ

[skaityti komentarus]

Ruošiantis tarptautinei Vilniaus knygų mugei, LRT, viešoji įstaiga "Lietuviškos knygos" ir Lietuvos leidėjų asociacija pradeda akciją "Geriausios 2005 metų knygos rinkimai". Akcijos tikslas – skatinti skaitymą ir populiarinti šiuolaikinę lietuvių literatūrą. VšĮ "Lietuviškos knygos" sudaryta ekspertų komisija išrinko penkias 2005 metais išleistas šiuolaikinių lietuvių autorių prozos ir eseistikos knygas.

Iš LR kultūros ministerijos pranešimo spaudai

Taip. Pagaliau sulaukėme tikrosios kultūros apraiškos. Tos jos apraiškos, kuri galop visiems (tiems, kurie dar tuo abejoja) įrodys, kad kultūra yra ne kas kita, kaip socialinis produktas. Kad ji – prostitutė, kurią nuolat mergina politikos dėdės. Ji – laisvo elgesio moteris, nuolat vėtoma ir mėtoma, perkama ir parduodama.

Pagaliau sulaukėme tikrojo (atvirai ir vulgariai reklaminio) bandymo populiarinti šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Mūsų Kultūros ministerijos dukrai – VšĮ "Lietuviškos knygos" – buvo įsakyta bet kokia kaina gerai pasiruošti Baltijos knygų mugei ir tarptautinei Vilniaus knygų mugei. Surengti dar vieną reality show, kuriuo būčiau patenkinta ir aš – žiūrovė bei skaitytoja, ir jie – renginio organizatoriai (pelno siekėjai).

Vėl turėsiu grūstis pro žmonių minią, ieškodama taip trokštamos knygos, turėsiu stebėti pakampėse išsimėčiusių mūsų rašytojų prisistatymus, skirtus (vėl primenu) ne mums, o kažkokiai tarptautinei rinkai.

Vėl būsiu statistė, balsavusi už vieną ar kitą tautinės kultūros atstovą(-ę). Vėl jausiuosi ne visavertė kultūros pasaulio gyventoja, o niekinga telefono aparato maigytoja, kurios balsas į Dangų (Kultūros ministeriją) neina.

Kadangi savo pagiežos nebegaliu slėpti, pasakysiu viską, ką galvoju apie tokius konkursus, renginius ir jų dalyvius.

Jurgos Ivanauskaitės pastarųjų metų produktyvumas ir šlovė tiesiog stulbina, tačiau nereikia užmiršti, kad ji niekada nebuvo laikoma rimta rašytoja. Tik šiais metais, kai išleido eilėraščių rinkinį – LRS langai džiaugsmingai jai mirktelėjo. Tačiau problemos tos pačios – jos niekur nedingo. Ji taip ir liko bulvarinio "popso" rašeiva, orientalistinio "supermarketo" pardavėja.

Bet tai yra tik žodžiai, paviršius, psichologinės nesąmonės. Esmė kitur. Jei pasakotojas labai stiprus, rašydamas jis gali užčiuopti gyvenimo tiesą ir užkonservuoti ją kūrinyje lyg džiną butelyje. Problema atsiranda, kai siužetas ima gesti, praranda energiją, miršta: tada jį silpnas kūrėjas atskiedžia vandeniu, paleidžia, kad lengviau pavirstų skaitalu. Jei autorius prisitaiko ir siužetas miršta, esmė pabėga iš kūrinio ir blogis išsiveržia į laisvę.

Neužbaigti ir lėkšti J. Ivanauskaitės romanai, neurotiški veikėjai atstovauja tik gyvenimo paviršiui. Jos kūrinių stilius – liguistos depresijos kamuojamos sielos atspindys, kaip ir herojai, skleidžiantys nusivylimą, baimę, netikėjimą, klampinantys egzistenciją į pasyvią monotoniją. Matyt, J. Ivanauskaitės viduje glūdintis vyras (kiekvienos rašančios moters viduje jis tūno) be galo kamuoja rašytojos sielą.

Sigito Parulskio atsiradimas lietuvių literatūroje panašus į tragikomediją. O tai mane džiugino ir stebino visada, net šiuo metu. Kadangi visi lietuvių poetai buvo, tiesą sakant, pasyvūs, silpni, negražūs, mažaūgiai, visokiais būdais išsigelbėję nuo tarnybos tarybinėje armijoje ir širdyje jaučiantys nevisavertiškumą (juk esi ne vyras, jei netarnavai). O čia lyg griaustinis iš giedro dangaus nukrito tikras vyras! Iš stuomens ir iš liemens. Ir tarnavęs ne stroibate, bet (o Jėzau!) desante. Galintis ne tik apsiginti, bet ir draugą apginti, net moterį! Na ir prasidėjo. Vos tik Sigitas peržengė universiteto slenkstį, sudrėko visas filologynas. Laimės kūdikis! Man visada patiko jo drąsūs, novatoriški eilėraščiai, daug stipresni už dienoraštinę prozą. Bet atsitiko taip, kad baigęs savo, kaip poeto, kelią (turbūt aiškiai viską supratęs) S. Parulskis užsidėjo latentinio homoseksualisto kaukę ir ėmė rašyti esė. Ir pataikė į dešimtuką. S. Parulskio personažas, cituojant Valerie Solanas, yra vyras, visiškas egocentrikas, užspęstas savyje, nesugebantis empatiškai tapatintis su kitais, mylėti, draugauti, jausti prieraišumą ir švelnumą. Jis yra aklinai izoliuotas vienetas, negalintis su niekuo užmegzti ryšio. Jis reaguoja tik instinktais, ne smegenimis; jo protiniai gebėjimai tėra įrankis, skirtas jo reikmių ir potraukių tenkinimui... Pisdomo peristaltika iš karto pagyvėjo. Jis tapo savas! Pasipylė premijos, stipendijos, vertimai, šlovė.

O su šlove Lietuvoje, brangieji, dar didesnis paradoksas, nes neužtenka būti žinomam tik tarp savų – yra dar vartotojiška liaudis. Šlovė dažnai ne visai susijusi su kūryba. Pavyzdžiui, S. Geda išgarsėjo ne dėl savo geriausių eilėraščių, bet dėl "Velnio nuotakos" libreto, V. Kernagio "Baltojo Nieko dainelių" ir A. Mamontovo dainos apie varnelę.

J. Ivanauskaitė išgarsėjo "valkataudama" po Tibetą, rengdama akcijas už free Tibetą, lyg koks Landsbergis. Vėlesnį "pijarą" jai sukūrė leidykla "Tyto alba", gan gudriai sužaidusi tautiniais kompleksais. Kompleksuota lietuvių liaudis (amžinai svajojanti perskaityti lietuvišką prozos šedevrą!) po Frankfurto knygų mugės puolė pirkti atseit pasaulinio lygio rašytoją. Deja, neišdegė. Tokių rašančių moteriškių kaip J. Ivanauskaitė pasaulyje milijonai. O su filogenetine nostalgija toli nuvažiuosi tik Lietuvoje.

S. Parulskio šlovė užaugo teatro užkulisiuose. Kadangi lietuviai yra teatro maniakai, tai S. Parulskio tandemas su O. Koršunovu pelnė daug šlovės, o visa kita padarė, sakyčiau, ne tautiniai, o tam tikros kartos kompleksai. Dabartinių keturiasdešimtmečių kompleksai. Nevisaverčiai, dažniausiai užaugę nepilnose sovietinėse šeimose, atitrūkę nuo šaknų, patyrę tėvų ir sistemos tironiją, seksualiai nepatenkinti, turintys savižudiškų polinkių, nekenčiantys savęs ir viso pasaulio megalomanai. Jiems reikėjo savų stabų, atsvaros taško, kad nesijaustų it musės prieš žiemą – jaunystė jau baigėsi, artėja klimaksas, o nėra į ką atsiremti. Be to, jie po truputį pradėjo imti valdžią ministerijose, redakcijose, televizijose, radijo stotyse ir versluose. Ir štai S. Parulskis jau didis prozininkas, ir J. Ivanauskaitė geniali rašytoja, ir H. Kunčius romanistas postmodernistas, ir jau galima ant trijų banginių laikyti savo išplerusią kartą. Konkuruoti su seniais. Kokia laimė!

Dar iš tų pačių – Gintaras Beresnevičius. Jis ir atrodo, ir rašo kaip zombis. Tiesiog rašanti somnambuliška ranka, ir viskas.

Kitas jo gyvenimo ir kūrybos bruožas yra šarlatanizmas. Lietuvoje trūksta universalių talentų. Dažniausiai viską nulemia specializacija. G. Beresnevičius pabandė būti viskuo (mokslininku, menininku) ir tapo niekuo. Jaučiama, kad skirtingos sielos pusės labai trukdo viena kitai dirbti. Jei darbas – mokslinis, tai jame prikišta meninės kūrybos bruožų, jei grožinės literatūros – pseudomokslinės informacijos. Kad sėkmingai jungtum mokslą su menu, reikia turėti bent jau Leonardo da Vinci smegenis. Turint tik sukirmijusius pusrutulius ir sąmonę, užgožtą pasąmonės, išeina briedosnevičius. Tačiau G. Beresnevičius nėra libidinis iškrypėlis, kaip visi kiti čia aprašinėjami, jis – mentalinis ligonis. Universalus karys. Zombis. Ir šia savybe, manyčiau, galėtų gan sėkmingai pasinaudoti rašydamas poeziją.

Kitas iš tų pačių keturiasdešimtmečių Kęstutis Navakas – tikras kaunietis, ten ir gyvena. Beje, iš penkių pretendentų – trys kauniečiai, vienas mužikas ir viena vilnietė. Laiku susipratęs ir į Vilnių pabėgęs kaunietis yra gėris. Blogis – tai pasilikęs Kaune ir taip sužlugdęs savo talentą. Kęstutis Navakas apskritai yra poetinio įvaizdžio kopija. Simuliakras. Jis Vilniuje taip ir vadinamas – Kauno Marčėnu. Įgudęs salonų liūtas, išlepintas, visada dėmesio centre, balansuoja ant stilingo kičo ašmenų ir dažniausiai tinka tik į estradinių balių vedėjus. Bet parapinės kultūros miestui, kur gyvenama ieškant praeities ekskrementų, to užtenka. Su stilizuotais dienoraščiais "Gero gyvenimo kronikos" toli nenukeliausi, nes kam įdomu tai, kas vyko Kaune. Kam? Dienoraštis – grafomanijos atmaina. Juos rašo neturintys gabumų prozai. Kita vertus, lindimas į užpakalį Vilniaus isteblišmentui gali ir padėti, nes kuo giliau strutis kiša galvą į smėlį, tuo aukščiau iškyla užpakalis. Sėkmės, Kęstuti.

Dar viena buvusi kaunietė Laura Sintija Černiauskaitė – kažkoks nesusipratimas šiame penketuke. Ji per jauna, dar neturinti nė trisdešimties, dar nieko ypatingo neparašiusi, visiškai niekam nežinoma, niekuo negarsi, gal tik tuo, kad rusai Maskvoje pastatė jos pjesę. Na ir kas? Ką tai keičia? Proza gan iškrypėliška, nuobodi. Jau dabar aišku, kad niekada nebus populiari tarp paprastos liaudies, o ir tarp tų pačių rašytojų. Mergina turbūt labai trokšta šiltų jausmų, kad kompensuotų savo nykų ir skurdų gyvenimą, bet negauna jų ir todėl rašo. Todėl ir personažai panašūs išeina. Gal ir būtų galima ją pamilti, bet vėl tas jos talentas stabdo.

Sakau – vyrui mylėti protingą moterį (kaip pasakė Ch. Baudelaire’as) yra homoseksualisto malonumas. Nes miegi su protu, t. y. vyru. Iš esmės lietuviška literatūrinė aplinka yra košmariška dėl anima ir animus vaidmenų pasikeitimo. Vyrai dažniausiai yra moteriški, moterys – vyriškos. Todėl nėra nei gražių moterų, nei protingų vyrų. Dažniausiai moterų gerbėjos yra moterys, o vyrų – vyrai. Dar negirdėjau, kad kūrėjui vyrui patiktų kūrėja moteris. Su moterimis yra šiek tiek sudėtingiau, nes mūsų nėra per daug...

Taigi kaip pakeisti beviltišką lietuvių prozos padėtį, nežinau. Kita vertus, reikalauti iš lietuvių geros prozos yra neprotinga. Nes labusas jau genetiškai yra poetinės sielos. O poetinė siela yra tingi. Prozai reikia analitinių smegenų, sunkaus kasdieninio darbo, o ne išsituštinimo, kaip daro poetai. Kadaise J. Cocteau yra prasitaręs: poetas yra tas, kuris rašo nebūdamas rašytoju. Taigi išeitų, kad rašytojas apskritai yra ne menininkas, o juodadarbis, dirbantis kiekvieną dieną nuo aštuonių iki aštuonių.

Lietuvius reikia genetiškai selekcionuoti. Kai ne visi tautiečio genai lietuviški, jis ima geriau rašyti. Prisiminkim J. Kunčiną. J. Ivanauskaitę irgi. Kitas žingsnis būtų kiekviename rašytojuje glūdintį homoseksualistą išlaisvinti, ištempti į paviršių, kad žmogus atsipalaiduotų, atsikratytų įtampos, nurimtų, necenzūruotų savo vaizduotės ir sugebėtų visavertiškai mylėti. Pradžioje to turėtų užtekti.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 25 iš 32 
23:10:48 Oct 24, 2010   
Feb 2008 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba