ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-12-06 nr. 679

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (30) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Variacijos be temos (34) • Su UMBERTO ECO kalbasi Catherine David. Pranešimas butelyje (11) • DALIA STAPONKUTĖ. Kalbiniai apsėdimai (33) • WILLIAM BUNCH. Tamsoje (1) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (9) • TOJANA RAČIŪNAITĖ. Kopėčios ir žuvis, kurios nėra, arba Antano Šnaro akmeninių skulptūrų nuostaba ir istorija (9) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Vytautas Balčytis ir degradavusi kultūra (12) • MANTAS MIKŠYS. Vasara buvo (3) • MANTAS MIKŠYS. Mirtis (7) • ULF PETER HALLBERG. Stebėtojo žvilgsnisGINTARAS BERESNEVIČIUS. Stebuklai, istorija, architektūra (3) • KURT SCHWITTERS (4) • Dainų švenčių fondo ir Lietuvos liaudies kultūros centro direktorių JUOZĄ MIKUTAVIČIŲ kalbina Juozas Šorys. Dainų švenčių tradicija – UNESCO išrinktoji (6) • SAULIUS MACAITIS. "Ignotas grįžo namo" (3) • Poema apie geležinį strypąMagistras-vp-. Odisėjas ir Mirtis-vp-. Žodžiai-vp-. Ksenofobija (2) • KĘSTUTIS PULOKAS. MeTeoFragmentai (3) • JŪRATĖ STAUSKAITĖ. Pareiškimas (67) •

Mirtis

MANTAS MIKŠYS

[skaityti komentarus]

Metai keitė metus, o ant šakų, lyg mažyčiai tviskantys deimantai, žaidė vandens lašeliai. Ruduo, pranašaudamas mirtį, krėtė žemėn pageltusius medžių lapus. Atidarius duris vėsi migla aptraukė veidrodžio stiklą, įšaldydama paskutinį ten matytą paveikslą. Kasryt, dar klampodamas sapno sniege, mėgdavau žvilgtelėti į veidrodį, kabojusį vonios kambaryje. Jame palikdavau savo atvaizdą, kaip dalelę savęs, kurią visad miela prisiminti. Prisimenu, buvo 2002-ieji, gražus ruduo, ir viskas taip pat.

Tie patys metai, medžiai, lapai, namai. Ir veidrodis, kabojęs vonioje, buvo tas pats. Tik savęs jame jau nebemačiau.

Gyvenimui, lyg atspindžiui, visad ateina galas. Tikras, nepramanytas, dažniausiai biologinis galas, kurį daugelis linkę vadinti mirtimi. Mirtis – skamba išdidžiai. Sąskambis vertas įmantraus paminklo, kai galui pakaktų ir menko, iš vietinės kaimo dirbtuvės. Bet antkapiai yra brangūs, todėl daugelis sako, kad jie neatspindi mirties dramatizmo ar net yra snobizmo apraiška. Štai viename pavilnės kaimelyje, nedidelėse jo kapinaitėse, ant kapo išdygo neaukštas obeliskas. Kaimiečiai krapštė galvas, niekaip nesuprasdami, kam jis čia reikalingas. Meistras trynė rankas, mat už nestandartinį kūrinį jam bus gerai sumokėta. Artimieji džiaugėsi, manydami, jog šitaip parodys savo polinkį į meną. Tik velioniui nerūpėjo nei apkalbos, nei sąskaitos, nei dėmesys. Ir jis trūnijo sau ramiai pora metrų po žeme, stačiakampio formos sklypelyje laukdamas savo artimųjų.

O tuo metu į šermenis renkasi giminės ir kaimynai. Per vestuves senoliai, įgėrę samanės, šitaip traukia liaudies dainas, kad ir šiurpas per nugarą nubėga. Per laidotuves dainos neskamba, bet samanės vis vien atsiranda. Šitaip velionis pagerbiamas, nesvarbu, ar tai daroma iš tikrųjų, ar bijantis aplinkinių pasmerkimo. Pagarba nėra atgyvena, tiesiog tam kartais pritrūksta laiko. Kaimiečiai spėja visur. Dar jie velniškai konservatyvūs, bet tai nelaikoma yda. Todėl ir laidotuvės jų gražesnės, iškilmingesnės, galbūt tikresnės. Tada niekas neverkia, nes verkti jau per vėlu. Niekas nekalba, nes dabar metas tylėti. Ir niekas nepostringauja prie kapo. Nes žmones reikia gerbti, kol jie gyvi...

Mirties atvaizdas ne visad būna didingas ir gražus. Daugelis nori neskausmingos baigties, kai kūno nemausto nepakeliami skausmai, o protas išlieka blaivus. Gera būtų ryte pabusti, skaitant laikraštį išgerti kavos, išeiti į darbą, grįžus namo ramiai pažiūrėti žinias, pažaisti su vaikais. Vėliau eiti miegoti. Tik, kitaip nei vakar, ryte jau nebepakilti. Išeiti be pompastikos ir sąžinės graužaties, lyg užgestų žvakė. Daug blogiau, jei kūnas atkakliai kabinasi į gyvenimą, visai nepaisydamas dvasios norų. Šitaip pasaulyje veikia gyvybės saugiklis, neleidžiantis nusibaigti be ašarų ir ironijos. Turėdamas gražią šeimą, patinkantį darbą ir visavertį gyvenimą, mirsi lovoje, tačiau greitai (arba tave kas užmuš). Bet jei būtis panėšėja į nesuprantamą velniavą, moralistų skambiai vadinamą gyvenimu, būtinai kankinsiesi dar trisdešimt ar daugiau metų, kol pergyvensi visus gimines ir artimuosius. Metams bėgant į pabaigą būtinai nušvis protas, todėl kančios atrodys kaip atlygis už blogus darbus. Ir kaip tik tada, kai gadynės tamsoje nušvis menkutis saulės spindulėlis, viltis ar bent jos kokonas, ramiai numirsi, be jokios suvokiamos priežasties. Bet spinduliai sušvinta retai, kai virš tavęs slūgso bent poros metrų žemės sluoksnis. Ir negalėdamas pakęsti gyvenimo patyčių prasimanai pramogų. Ne tam, kad būtų smagiau, tiesiog bent jau mirti norėtųsi išdidžiai. Dienas baigti taip, kaip miršta tikri vyrai (moterims būties klausimus paprastai užgožia neplauti skalbiniai ir neskustos bulvės). O tikri vyrai miršta kare, didvyriškai, laikydami šautuvą rankose ir visada pasiruošę sudoroti priešą. Tik ką daryti, kai nėra karo ir viešpatauja tyli taika? Tada karą galima prasimanyti. Daug kas jį prasimanė. Tereikia vienos kulkos (ar dviejų atsargai), apžioti šaltą šautuvo vamzdį, vienas spustelėjimas, ir priešas kris. Tik priešas tūno viduje. Ir karo nelaimi niekas...

Sakoma, kad žmogus miršta, kai nustoja veikti jo gyvybiniai organai. Dar pacientas gali daržovėti, kol netenka žmogaus statuso. Bet kartais nereikia nė komos ar širdies dūžio, kad pajustum artėjantį galą. Mirtis prasideda dar jaunystėje ir yra glaudžiai susijusi su senėjimu. Galas prasideda tada, kai pripažįsti, kad nebesi jaunas. Kai nustoji kilti karjeros laiptais, nes tam nebeužtenka žinių, kai dirbi tą patį varganą darbą ir nebesitiki jo iškeisti į kitą, bijodamas, kad jis būsiąs blogesnis, kai vaikai aplanko tave vos kartą per metus, teisindamiesi, jog yra velniškai užsiėmę, kai gyveni su ta pačia moterimi daugiau kaip trisdešimt metų, nors vienas kitam jau seniai nebeteikiate laimės... Datos gyvenime turi simbolinę reikšmę, tačiau tada jos tampa statistika. O statistika yra negailestinga ir tik bėga į pabaigą, kurios pats potencialus velionis nedrįsta vadinti mirtimi.

Mindamas rudenėjančio Vilniaus gatves užlipau ant Gedimino kalno. Krintant lapams tądien pamažėle mirė gamta. Ji miršta kasmet, nes privalo vėl atgimti. Miestas, žvelgiant iš viršaus, atrodo kaip nudažytas aukso spalvomis, šiltas ir artimas, lyg būtų vien mano. Trumpas oro kvėptelėjimas, malonus šaltukas, iš burnos virstantys garai, rasa apdengiantys drumzlino veidrodžio stiklą. Atspindyje ryškėja veido kontūrai. Baigiantis metams gamta nusimeta nereikalingus blizgučius, apsinuogina ir švelniai apkabina. Juk tik rudenį jauti neišvengiamai artėjančią žiemą. Ir tik rudenį gali užuosti tikrą gamtos kvapą...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


10160. ebola :-( 2003-12-08 10:10
darzoveti - tai lietuviskas vegetuoti variantas? :D:D:D Nieko gero.Pavirsutiniska.

10192. muse2003-12-08 16:47
"Mirties atvaizdas ne visad būna didingas ir gražus." Maza to kartais ji ateina ne su gobtuvu ir dalgiu, o avedama namines sliures, laikydama susukta laikrasti.

10196. vilnietis :-( 2003-12-08 17:06
Nieko rimto, kam visa tai?

10219. Agora :-) 2003-12-08 22:38
Septynetas is desimties. Buna geriau...

10260. vincas :-) 2003-12-09 20:07
O man visai patiko. Pakankamai nuosirdu

10446. Edita2003-12-17 09:47
Viskas tiesa. Tai ir yra tikroji depresija, kurią visi gena iš savęs.Tik autorius iš to nepadaro reikšmingo (sau) dalyko,kaip, pvz.,ruduo.

30094. peletrunas2005-02-11 14:59
achiu tau uzh nuostabu straipsni labai vingriai teka tavo mintys

Rodoma versija 19 iš 25 
23:03:17 Oct 24, 2010   
Feb 2008 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba