ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-04-24 nr. 698

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Su psichologe DANUTE GAILIENE kalbasi Audra Baranauskaitė. Nelaikšiai ant Golden Gate tilto (53) • ARVYDAS JUOZAITIS. Pasitikėjimo badas (25) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dingulių atostogos (23) • Senoji lietuvių poezija. Elgetų giesmė karaliui Fridrichui (5) • JOSIF BRODSKIJ. Ką regi Mėnulis (8) • Kviečiame į pristatymąJOY DAVIDMAN. Pirmiausia Dievas (24) • MARIUS IVAŠKEVIČIUS. Mano Skandinavija (65) • VITA MOZŪRAITĖ. "Naujasis Baltijos šokis ’04" – mintis, išreikšta judesiu (8) • NERIJUS TURSA. pasagėlė (3) • VITALIJA AVERINCEVA. Eilės (9) • INA KAGANAVIČIŪTĖ. Eilės (3) • VYTAUTAS VYČAS. Tarnauju Tarybų Sąjungai (3) • SAULIUS SPURGA. Pamokos pavasarėjantiems politikams (2) • Marcelijaus Martinaičio testamentas (4) • ARŪNAS VAICEKAUSKAS. Pergrubrinės, Perkūninės, Jurginės (5) • GIEDRIUS BERNATAVIČIUS. "Per šventų Jurgį žamės nejudzyk, ba gyvuliai neisis" (5) • Ištikimieji "Šiaurės Atėnų" skaitytojai! (4) • VITALIJUS MAZŪRAS švenčia 70-metį. Zuikių galvos ant siūliukų (4) • laiškas tau (149) •

Pergrubrinės, Perkūninės, Jurginės

ARŪNAS VAICEKAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Šv. Jurgis
Iš P. Galaunės knygos "Lietuvių liaudies menas

Pavasarinei saulei vis aukščiau ir aukščiau kopiant dangaus skliautu, žemdirbių bendruomenės dėmesys nuo pasaulio kosminės egzistencijos dalykų nukrypdavo prie tokių pat svarbių kasdienės duonos užauginimo rūpesčių. XVI a. metraščiuose gana plačiai aprašoma dievui Pergrubriui skirta šventė, kuri buvo švenčiama pradedant žemės ūkio darbus. Motiejus Strijkovskis rašo, kad tiek Sembos, tiek Įsručio, Ragainės ar Kuršo gyventojai (kurie yra žemaičiai ir kalba žemaitiškai iki pat Karaliaučiaus) turi savo šventę, kurią vadina Pergrubrinėmis. Anot metraštininko: "Pavasarį, kai tik sniegas nutirpsta ir jau metas arti ir žolė jau kalasi, tai tada keli sodžiai supila salyklo po pūrą ar statinę alui daryti; sueina paskui į vieną didelę pirkią, ten jų Viršaitis, tai yra aukotojas ar veikiau burtininkas, ima puodą alaus, pakelia jį aukštyn ir taip meldžia dievą Pergrubrį, kuris duoda žolę ir vasarą: "O Wespocie Dewe mūsų Pergrubios! [...] Tu išvarai įkyrėjusią žiemą, o visokį želmenį, gėles ir žolę visoje žemėje ugdyti teikiesi; mes dabar maldaujame tave, idant mūsų javus, pasėtus ir kuriuos dabar sėsime, gausingai ugdyti teiktumeis, kad grūdingi būtų, o piktžolę kiekvieną tu pats malonėk sunaikinti". Toliau M. Strijkovskis aprašo apeiginį alaus gėrimą ir pamini, ko būdavo prašoma iš kitų dievų. Pavyzdžiui, Perkūno prašydavo, kad "teiktųsi ramdyti griausmus, žaibus, ledus, lietų, audras ir žalingus debesis"; Svaikstiko – kad "teiktųsi maloningai ir giedrai siųsti šviesą jų javams, pievoms, gėlėms ir gyvuliams"; Pilvičio – kad "teiktųsi duoti gražiai visus javus nupjauti ir į klojimus sukrauti".

Beveik tuo pat metu Jonas Lasickis knygelėje "Apie žemaičių dievus", sekdamas Jonu Maleckiu, rašė: "Jurgio dieną jie aukoja Pergrubrijui, kuris yra laikomas gėlių, augalų ir visokių žolių dievu". Paskui, panašiai kaip M. Strijkovskis, aprašo apeiginį alaus gėrimą ir pateikia trumpą maldelę, skirtą dievui Pergrubriui: "Tu nuveji žiemą, tu grąžini pavasario smagumą, tavo dėka laukai ir sodai žydi, tavo dėka slėniai ir miškai žaliuoja".

Šios M. Strijkovskio ir J. Lasickio užrašytos maldelės gal ir nėra visiškai tapačios tikrosioms ritualinėms formulėms, tačiau jų turinys, be jokios abejonės, autentiškas. Iš dalies jis siejasi su dainuojamų per Jurgines dainų turiniu. Jose šv. Jurgio taip pat prašoma atrakinti žemę, paleisti rasą ir žalumą.

XVII a. antrojoje pusėje rašęs Motiejus Pretorijus Pergrubrį vadina prūsų dievu, "kurio jie šaukdavosi, kai norėdavo dirbti laukų darbus, o užbaigę savo darbą jam ir padėkodavo". Pergrubrio vardą M. Pretorijus kildino iš "norėti ką nors įdirbti, perdirbti". M. Strijkovskio garbei galima pasakyti, kad šių dienų tyrinėtojų siūlomos Pergrubrio vardo etimologijos tik paliudija XVII a. gyvenusio dvasininko stebėjimų tikslumą. Antai Algirdas Julius Greimas autentišką dievo vardą rekonstravo Pergrubio forma, nurodydamas, kad kitus šaltiniuose aptinkamus vardo variantus lengva paaiškinti fonetiniais pakitimais. Žodžio Pergrubis etimologiją A. J. Greimas kildina iš žodžio grubas. Didžiajame lietuvių kalbos žodyne užfiksuota žodžio grubas reikšmė – gruodas, nuo šalčio sukietėjusi žemės luoba. Pasak tyrinėtojo, dievas Pergrubis buvo pavasarinis žemės apvaisintojas.

Vėlyvojoje XIX a. pabaigos – XX a. pradžios tradicijoje Šv. Jurgio diena (balandžio 23 d.) dażniausiai sieta su pirmuoju gyvulių išginimu į laukus. Tačiau palyginti netolimoje praeityje Jurginės galėjo būti pirmojo arimo, apskritai pavasario atėjimo ir pavasarinių lauko darbų pradžios šventė. Apie tai liudytų tiek XVI–XVII a. metraštininkų pateikiami duomenys, tiek etnografinė XX a. pradžios tradicija. Žinoma, kasmetinis arimo pradžios laikas priklausė nuo klimato pokyčių, dirvožemio rūšies ir kitų nuo žmogaus valios mažai tepriklausančių realijų, tačiau Dieveniškių, Gervėčių, Žeimelio apylinkėse pirmosios vagos išarimo apeigas stengdavosi atlikti kaip tik per Jurgines. Jurginių sąlytį su pavasarinių žemės darbų pradžia liudija ir maginė reikšmė, teikta šią dieną gimusiems žmonėms. XIX a. pabaigoje kaimo gyventojai apie Raseinius gerai pavaišindavo per Jurgines gimusį vaiką. Paskui naktį vedžiodavo jį nuogą aplink vaismedžių sodą.

Pavasarinio arimo, sėjos ir kitų svarbesnių lauko darbų pradžia ir pabaiga visuomet būdavo ritualizuojama. Pradėdami lauko darbus žemdirbiai atsižvelgdavo į savaitės dieną, mėnulio fazę, laikydavosi tam tikrų draudimų ir taisyklių. Laiko ir erdvės mitologizavimas buvo pagrįstas žemdirbiškajam pasaulio modeliui būdingomis dvejetainėmis priešpriešomis (binarinėmis opozicijomis) – tuščias / pilnas. Niekas nepradėdavo darbo pirmadienį ar per delčią. Mitinės sąmonės požiūriu, tokia išeities pozicija reikštų "tuščią" arba "pradingstantį" (sudylantį) rezultatą. Priešingai, "užpildyta dienomis" savaitė ar pilnatis (priešpilnis) turėjo garantuoti gausų pasėlių derlių ar kitokią ūkinę sėkmę. Panašiai būdavo atsižvelgiama į vėjo kryptį. Mitologizuotoje erdvėje šiaurės kryptis buvo siejama su tamsa, šalčiu, mirtimi, o iš pietų laukta gyvybę teikiančios šilumos. Tokiame kontekste žemdirbio pasirinkimas priklausė nuo siekiamų tikslų. Kai kaimo gyventojai laukdavo pietų vėjo, tikėdavosi, kad jis atneš pasėliams reikalingą šilumą. Kai darbus pradėdavo pučiant šiaurės vėjui – tikėdavosi, kad šis išnaikins kenkėjus. Būdavo sureikšminama ir darbo (judėjimo) kryptis. Šiuo atveju žmogaus pasirinkimą sąlygodavo opozicija artimas / tolimas. Artėjant prie namų buvo galima tikėtis greitesnės darbų pabaigos. Kad pasėliai būdų "švarūs", į lauką eidavo apsirengę baltais (švariais) drabužiais ir t. t. Su šventiniais žemdirbių ritualais lauko darbų pradžios ir pabaigos momentus suartina apeiginės duonos kepimas ir naudojimas. Apartas dirvoje, lauke suvalgytas ar vėl parsineštas duonos kepalas turėjo garantuoti duonos parėjimą iš lauko žemdirbio sodybon lygiai taip pat, kaip ir apeiginės duonos buvimas ant šventinio vaišių stalo (arba apeiginis maisto gausos akcentavimas) turėjo užtikrinti nuolatinę skalsą žemdirbio namuose. Būdingas darbo pradžios (pabaigos) ritualizavimo akcentas – artojo (sėjėjo) suliejimas vandeniu siekiant užtikrinti pakankamą drėgmę vasarą. O pabaigus darbus visuomet būdavo keliamos didesnės ar mažesnės vaišės.

Per Jurgines prasidėdavo ir pasėlių lankymo apeigos. Liudvikas Adomas Jucevičius XIX a. pirmojoje pusėje rašė, kad Šv. Jurgio dieną laukus apėję valstiečiai keldavo vaišes ir raičiodavosi po rugių lauką šaukdami: "Augink, dieve, augink, dieve". Tikėjimas, kad žmogus ir žemė prireikus gali vienas kitam perteikti dalį gyvybinių galių, yra itin archajiškos prigimties. XX a. tradicijoje panašios apeigos užfiksuotos per rugiapjūtės pabaigtuves. Dažniausiai pasėlių lankymo apeigos apsiribodavo pasėlių apėjimu ir ten pat, lauke, keltomis vaišėmis. Dieveniškių krašte su apeigine duona eidavo klausyti, "ką kalba rugiai". Jei išgirsdavo: "Slinkis toliau, čia aš sėsiu", tikėdavo, kad bus geras derlius. Tyla reikšdavo nederlių. Tuomet duoną apnešdavo apie laukus ir nešdavo bažnyčion ant šv. Jurgio altoriaus.

Jurginės įdomios tuo, kad parodo, kiek žemdirbių kalendoriaus sezonai neatitinka dabartinio metų suskirstymo. Mūsų dienomis vos pirmosios kovo dienos rytui išaušus visos žiniasklaidos priemonės nedelsdamos praneša apie atėjusį pavasarį, o tradiciniame kalendoriuje pirmąsias pavasario šaukimo apeigas galime aptikti tik per Blovieščių, arba Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai šventę (kovo 25 d.), kitaip dar vadinamą Gandrinėmis. Tačiau nuo šios datos dar turėdavo praeiti visas mėnuo, ir tik tuomet būdavo atliekamos pavasario sutikimo apeigos. Kad šv. Jurgis paveldėjo pavasario pranašo vaidmenį, liudija daugelis tikėjimų ir papročių. XIX a. pradžioje Teodoras Narbutas rašė, kad Šv. Jurgio dieną dainuodamos mergaitės bėgdavo už kaimo tekančios saulės linkui, kad jos eidavo pasitikti pavasario. Pribėgusios kaimo galą, grįždavo atgalios, džiugiai skelbdamos, kad atėjo pavasaris. Viename iš namų būdavo paruoštos vaišės, ir ten susirinkęs jaunimas ilgai linksmindavosi. Anot Pranės Dundulienės, dar XX a. pradžioje Medinių Strėvininkų apylinkėse senesnis kaimo gyventojas užlipdavęs ant kalnelio ir visiems garsiai pranešdavęs, kad atėjo pavasaris. Be to, Jurginių ir pavasario pradžios sąsajas išduoda ir vyturio giesmės pamėgdžiojimas: "Čyru vyru pavasaris, Jurai, mesk skrandą į pašalį". Kaip jau minėjau, su XVI a. kronikininkų užrašytomis maldomis, skirtomis pavasarinių darbų dievaičiui Pergrubriui, siejasi Jurginių "giesmės". Pavyzdžiui: "Jurja, geras vakaras, / Jurja, paimk raktus, / Jurja, atrakink žemę, / Jurja, išleisk žolelę, / Žolelę šilkinę, / Raselę meduotą..."

iliustracija
Rankšluostinė
Iš E. Usačiovaitės knygos "Lietuvių liaudies ornamentai"

Kad Jurgines galima laikyti pirmąja tikra pavasario švente, liudija ir šventinių apeigų laiko ir erdvės dimensijos. Tai atviros erdvės ir šviesaus paros meto šventė. Visos reikšmingesnės apeigos būdavo atliekamos lauke ir dieną. Apeiginius veiksmus tarsi stengtasi pakylėti į viršų. Pavyzdžiui, Pietryčių Lietuvoje minėtas giesmes giedodamos moterys ir merginos pasilypėdavo ant tvorų – "kad aukščiau girdėtųsi"...

Pasak krikščioniškos legendos, šv. Jurgis buvo Romos imperatoriaus Diokletiano karys, 303 metų balandžio 23 dieną nužudytas dėl krikščioniškų pažiūrų. Rytų krikščionybėje šv. Jurgio kultas žinomas nuo IV a. Vakaruose jis išplito vėliau – VI a. Kryžiaus karų metu (XII a.) paplito šv. Jurgio kovos su slibinu legenda. Tuo metu jis tapo riterių globėju. Lietuvių žemdirbiškoje tradicijoje šv. Jurgio kulto pėdsakai atsekami XVII a. M. Pretorijaus aprašytose pirmojo gyvulių išginimo apeigose jau dominavo šv. Jurgis.

Susietas su žemdirbiškais ritualais, šv. Jurgis paveldėjo net kelių ikikrikščioniškosios mitologijos personažų funkcijas. Anot A. J. Greimo, į šv. Jurgį galima žiūrėti kaip į pavasario pranašo ir žalumos gaivintojo dievo Pergrubio krikščioniškąjį substitutą. Jis paveldėjo ir pavasarinio Perkūno, atgaivinančio žemę ir išvarančio piktas jėgas, funkcijas. Savaime įdomus ir šv. Jurgio (karžygio ir riterių globėjo) virtimas gyvulių globėju bei plėšriųjų žvėrių – meškų, vilkų, lapių – valdovu (šv. Jurgio kurtai – vilkai). Šventinio laiko išskirtinumą pabrėžiantys Jurginių draudimai dažnai susiję kaip tik su šiomis šventojo funkcijomis. "Šv. Jurgis – gyvulių užtarėjas. Tą dieną gyvuliai jam meldžiasi. Negalima jais dirbti. Išdvės arba vilkai išpjaus. Šv. Jurgis – arklių globėjas. Negalima dirbti su arkliais. Nesiseks arba išgaiš. Jei [per Jurgines] dirbsi žemę – vilkai kumeliukus pjaus. Jurginėse negalima austi, mesti audeklo – vilkai gyvulius pjaus. Jurginėse negalima nieko skolinti, nes vilkai gyvulius pjaus".

Pirmojo gyvulių išginimo apeigos taip pat buvo susietos su Šv. Jurgio diena. Tikėta, kad išginus anksčiau gyvulius apsės velniai. Mitinės sąmonės požiūriu, pirmasis gyvulių išginimas – nepaprastai svarbus įvykis. Tai ne tik globėjo pakeitimas (žiemą tvartuose gyvulius globoja šv. Mykolas), bet ir gyvulių išvarymas iš žmonių gyvenamos (uždaros) erdvės į gamtą, atvirą ir tiek žmogui, tiek jo turtui pavojingą erdvę.

XVII a. antrojoje pusėje M. Pretorijus aprašė pirmojo gyvulių išginimo apeigas, kurios, nedaug pasikeitusios, pasiekė ir XX a. pradžią. Pasak jo, nadruviai arba skalviai, pirmą kartą išgindami gyvulius, rengė tokias iškilmes: šeimininkas pats išvarydavo visus gyvulius į aptvarą priešais tvartą, juos pašerdavo, apeidavo tris kartus kalbėdamas maldą, kad Dievas jo gyvulius saugoti teiktųsi. Galiausiai kreipdavosi į šv. Jurgį, kad tas jo gyvuliams būtų maloningas, kad savo pėdsekiams ir kurtams, t. y. lokiams, vilkams ir lapėms, neleistų jiems kenkti. Tuomet piemuo išgindavo. Kol gyvuliai būdavo ganomi, visi laikydavosi pasninko.

Parginus gyvulius būdavo keliamos vaišės. Per jas laikydamas damas rankose indą su apeiginiu gėrimu šeimininkas vėl kreipdavosi į Dievą prašydamas gero oro, lietaus, lapų, žolės ir sveikatos gyvuliams ir pakartodavo prašymą, kad šv. Jurgis nedarytų jiems žalos. Dalį gėrimo nuliejęs žemėn gerdavo. Paskui būdavo valgoma ir linksminamasi.

Gyvulių apėjimą ratu, dėkojimą už tai, kad gyvuliai buvo sveiki, prašymą, kad ir toliau juos globotų, pasninkavimą belaukiant, kol gyvulius pargins, apeigines vaišes – visus šiuos elementus aptiksime ir XX a. pradžią pasiekusiose Jurginių apeigose.

Įdomumo dėlei palyginkime XVII a. pasakojimą su XX a. pradžios dzūkų Jurginių apeigomis: "Šeimininkas atsiriekia didelį lustą duonos, įsideda maišelin, pasiima keturis kiaušinius, paima verbelę. Kiaušinius padeda po tvarto slenksčiu, kad gyvuliai kiaušinių nesutrintų. Paima tan maišelin spyną atrakintą. O šeimininkas vaikščioja apie savo gyvulius, poterius kalba septynerius į šv. Jurgį, kad išganytų visus gyvulius laimingai, kad vilkai nepjautų. Parvaro vėl su ta šventinta verbele, vėl kiaušinius padeda po slenksčiu. Šeimininkas, atėjęs pirkion, kiaušinius paženklina, kad nesumaišytų. Kai būna Jurgio atlaidas, šeimininkė nuneša ant altoriaus. O duoną atiduoda ubagam. O tą spyną tai šeimininkas užrakina, paslepia visiems metams – vilkam nastrus užrakina, to šeimininko gyvulių vilkas miške ir naktį nepjaus. O ant kelio gyvulys jeigu išeis, vilkas tada jo gyvulį pjaus. Vilko nastrai ant kelio būna atdaryti. O miške nepjauna".

Taigi per tris šimtmečius pirmojo gyvulių išginimo apeigos iš esmės nepasikeitė. Vis dar matome tuos pačius apeiginius momentus. O iš pažiūros nereikšmingas pastebėjimas, kad "ant kelio vilko nastrai atdaryti", byloja apie archajiškus mitinės pasaulėžiūros vaizdinius, liudijančius, kad paprastam kaimo keliukui žemdirbio mąstysena suteikdavo anapusinio pasaulio erdvės (kelio į aną pasaulį) reikšmę. Indoeuropietiškoje tradicijoje vilkas – bene labiausiai su požemio sritimi susijęs gyvūnas. Kelio erdvė – tai anapusinio (ne žmonių) pasaulio erdvė ir žmonių magija ten bejėgė.

Gyvulių išginimo momentą lydėjusios maginės apeigos pasižymėjo gausumu ir išplėtota simbolika. Gyvulių apėjimas maginiu ratu buvo derinamas su aprūkymu bažnyčioje švęstomis žolėmis, šlakstymu švęstu vandeniu, plakimu verba. Kartu su grauduline žvake buvo naudojami universalūs skalsos ar gyvybinių jėgų simboliai – apeiginė duona ir kiaušiniai. Itin archajiškos prigimties tikėjimu (esą anapusinio pasaulio atstovai bijo metalo) buvo pagrįstas dalgio, kirvio ar žirklių dėjimas po slenksčiu. Dar kitais atvejais taikytas veiksmo ir atoveiksmio maginio tapatumo principas. Pavyzdžiui, kad vilkai nesudraskytų gyvulių, užrakindavo aplink bandą apneštą spyną (užrakindavo vilkui nasrus). Smulkiuosius gyvulius ir paukščius, be jau minėto šlakstymo švęstu vandeniu, aprūkymo švęstomis žolėmis, dar varydavo per rato stebulę.

Jurginės ilgai išlaikė senųjų kaimo bendruomenės švenčių aukojimo atgarsius. XVI a., pradėdami žemės darbus, žemės deivei (deia telluri) lietuviai aukodavo kiaulę. XIX a. pabaigoje Antalieptės apylinkėse vis dar buvo žinomas paprotys Jurginių išvakarėse pjauti juodą gaidį, vištą ar veršį ir jų krauju apšlakstyti gyvulius, tvartus, ėdžias. XIX a. pirmojoje pusėje L. A. Jucevičius mini Zarasų apskrityje ant šv. Jurgio altoriaus dėtas vaškines įvairių gyvulių figūrėles. XIX a. pabaigoje Liškiavos apylinkėse į bažnyčią atnešdavo skara apgaubtą veršiuką, priklaupdavo su juo prieš altorių ir nunešdavo kunigui "ant apieros". XX a. pirmosios pusės tradicijoje ant šv. Jurgio altoriaus dažniausiai aukoti įvairūs gyvulinės kilmės maisto produktai. Į bažnyčią būdavo nešama ir apeiginė duona. Paprastai ją išdalydavo elgetoms.

Apeiginės vaišės – būtina kiekvienos šventės ritualinės struktūros dalis. Per Jurgines didesnės ar mažesnės vaišės lydėjo beveik visus reikšmingus momentus: pirmosios vagos išarimą, pasėlių lankymą; sėkmingai parginę gyvulius piemenys būdavo vaišinami įvairiais pieno produktais ir kiaušiniais. Apie Tauragę arkliaganiai per Jurgines pereidavo kaimą ir prisirinkdavo kiaušinių, iš jų kepdavo kiaušinienę.

Jurginių išvakarėse kaimo bernai, panašiai kaip žiemos švenčių persirengėliai ar Velykų lalautojai, vaikščiodavo pakiemiais. Pasibeldę jie ištardavo ritualinę formulę: "Atjojo Jurgis ant balto žirgo". ("Jurgis ant šėmo arklio atjoja" – sakydavo, jei Jurginių dieną iškrisdavo sniegas. Tikėdavo, kad tuomet bus itin geras derlius.) Tuomet linkėdavo sėkmės ūkyje ir už tai būdavo apdovanojami. Iš surinktų produktų būdavo keliamos sudėtinės kaimo jaunimo vaišės. Toks pasilinksminimas vadintas jurginėjimu. Tada būdavo pagerbiami Jurgiai, besilinksminantis jaunimas kepdavo kiaušinienę. Per Jurgines taip pat būdavo marginami kiaušiniai – jurgučiai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


15580. Klausimėlis :-) 2004-04-27 18:00
Kas galėtų paaiškinti (pakomentuoti), iš kur kilo posakis "Pagal Jurgį ir kepurė"? Labai knieti sužinoti...

15734. virginija :-) 2004-04-30 11:30
Dėkinga.

15817. ES2004-05-02 10:09
Nežinau, ar sugebės lietvyčiai išsaugoti savo tradicines šventes, nežinau. Juk jau dabar retas apie jas nusimano. Kita vertus, to kai kas ir siekia. Jei būtų galvojama apie nacionalinio tapatumo išsaugojimą, tai etninė kultūra būtų propaguojama ne entuziastų dėka, o sukūrus išsamią strategiją, įvedus mokyklose etninės kultūros kursą. Kur visa tai?

52841. Jonas V.2006-02-26 23:04
Sutinku su ES.

54848. mantukas :-) 2006-04-04 16:26
aciu, kad man muzikos pamokai nereikejo nieko galvot o tik nukopint. dar karta aciu!!

Rodoma versija 18 iš 23 
22:55:54 Oct 24, 2010   
Feb 2008 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba